Kaip stebėti aplinką ir daryti išvadas

Robertas Badenas-Pauelis

Pratinimasis daryti išvadas

Štai paprastos išvados iš ženklų, kuriuos pastebėjau vieną audringą rytmetį išėjęs pasivaikščioti Kašmyro kalnuose.

Pastebėti ženklai.

Maždaug 90 cm ilgio medžio stuobrys prie tako. Greta jo – kokosų riešuto didumo akmuo. Prie jo prilipę išdžiūvusio graikinio riešuto branduolio gabaliukai. Jų buvo ir ant stuobrio. Kiek toliau gulėjo keturių graikinių riešutų kevalų aiženos. Netoli tako riogsojo nuožulnus akmuo. Vienintelis mano matomas graikinių riešutų medis augo už 150 m nuo stuobrio. Prie stuobrio buvo sukietėjusio purvo luitelis, kuriame pamačiau iš žolės nuvytos kurpės pėdsaką.

Ką galėtume iššifruoti iš tų ženklų? Mano išvados buvo tokios.

Prieš dvi dienas į pietus su našta iškeliavo žmogus. Prie akmens jis sustojo pailsėti ir patriauškino riešutų.

Štai kaip tai pagrįsčiau: žmogus pats nešė savo naštą, mat nešikai, norėdami pailsėti, nesisėda, o atremia savo nešulį į nuožulnų akmenį ir atsišlieja. Jei jis nebūtų turėjęs nešulio, veikiausiai būtų atsisėdęs ant stuobrio, bet jam buvo patogiau paėjėti 30 m ten, kur buvo akmuo. Moterys nešulių tame krašte nenešioja, iš to sprendžiu, kad tai buvo vyras. Jis kaukštelėdamas akmeniu išsigliaudė riešutus ant stuobrio, jų prisiskynė nuo medžio, augančio per 150 m į šiaurę. Vadinasi, jis keliavo į pietus ir toli, nes buvo apsiavęs žolės kurpėmis, nėjo basas, kaip darytų patraukęs vien pasivaikščioti. Prieš tris dienas lijo, purvo luitelis prikibo tada, kai žemė dar buvo šlapia. Dabar jis jau išdžiūvęs, tai patvirtino išvadą, kad praėjo kiek laiko.

Tai pavyzdys, kaip skautai turi kasdien pratintis daryti išvadas.