Papildome išgalvotą pasakojimą

1. Prisiminkite, apie ką buvo kalbama pirmoje kūrinio ištraukoje.

Astrida Lindgren

SUTEMŲ ŠALYJE

(2 dalis)

Nusileidom Krūnubergo parke. Čia ant medžių augo raudoni ir geltoni ledinukai.

– Valgyk, – pasakė ponas Lelijinis.

Ir aš valgiau. Dar niekada nebuvau ragavęs tokių skanių ledinukų.

– Gal norėtum pavairuoti tramvajų? – paklausė ponas Lelijinis.

– Nemoku, – atsakiau. – Niekad nemėginau.

– Neturi reikšmės, – tarė ponas Lelijinis. – Sutemų šalyje tai neturi reikšmės.

Nusileidome Šventojo Eriko gatvėje ir įlipom į ketvirtuką.

Tramvajuje nebuvo žmonių, turiu galvoje, paprastų žmonių. Bet sėdėjo pilna keistų seneliukų ir senučiukių.

– Jie visi iš Sutemų šalies, – pasakė ponas Lelijinis.

Sėdėjo ir vaikų. Pažinau vieną mergaitę, kuri mokėsi žemesnėje klasėje tada, kai aš dar galėjau lankyti mokyklą. Prisimenu, ji visada atrodė labai maloni. Beje, ir dabar ji atrodė maloni.

– Ji jau seniai gyvena pas mus, Sutemų šaly, – pasakė ponas Lelijinis.

Aš paleidau tramvajų. Visai lengvai, kaip niekur nieko. Jis nurūko pirmyn net cypdamas. Nestoviniavome stotelėse, nes niekas nenorėjo išlipti. Visi važiavo todėl, kad buvo smagu, niekam nereikėjo išlipti jokioje stotelėje. Pervažiavau vakarinį tiltą, ir tramvajus staiga nušoko nuo bėgių ir atsidūrė vandenyje.

– Oi, kas dabar bus! – sušukau aš.

– Neturi reikšmės, – atsakė ponas Lelijinis. – Sutemų šaly tai neturi reikšmės.

Tramvajus kone dar geriau šliuožė vandeniu. Buvo be galo smagu jį vairuoti.

***

Paskui įlėkėm tiesiai per uždarytą mūsų langą, ir aš šleptelėjau į savo lovą.

– Susitiksim rytoj sutemų metą, – pasakė ponas Lelijinis. Ir dingo. Tada kaip tik atėjo mama ir užžiebė lempą.

Taip aš pirmą kartą susitikau su ponu Lelijiniu. Dabar jis atkeliauja kiekvieną dieną ir nusigabena mane į Sutemų šalį. O, tai nuostabi šalis! Nuostabu ten pabuvoti. Ir visai nesvarbu, kad mano koja skaudama. Mat Sutemų šaly galima skraidyti.