Kalėdiniai skaitymai (tęsinys)

Tuvė Janson

EGLUTĖ

(Antroji dalis)

Namuose mama iššlavė verandą, išėmė gelbėjimo liemenes ir aspirino, tėčio šautuvą ir šiltų kompresų. Nežinia, ko gali prireikti pavojaus valandą.

Ant sofos kraštelio sėdėjo mažas padarėlis ir gėrė arbatą. Mama pamatė jį tupintį sniege po veranda. Jis atrodė taip apgailėtinai, kad mama pasikvietė jį vidun.

– Na, štai ir eglė, – pasakė Muminuko tėtis. – Tik kaip mums sužinoti, kam ji reikalinga. Gafsa tvirtina, jog ją reikia aprengti.

– Mes neturim tokių didelių drabužių, – susirūpino mama. – Ką ji turėjo galvoje, taip sakydama?

– Kokia ji graži! – sušuko mažasis padarėlis ir labai sumišęs užspringo arbata, gailėdamasis, jog apskritai drįso prasižioti.

– O gal tu žinai, kaip aptaisyti eglę? – paklausė freken Snork.

Mažylis išraudo kaip burokas ir pralemeno:

– Visokiais gražiais daiktais. Kuo gražiau. Esu tą girdėjęs. – Paskui jis taip susidrovėjo, jog užsidengė letenėlėmis veidą, išvertė arbatos puodelį ir smuko laukan pro verandos duris.

– O dabar valandžiukę patylėkit ir leiskit man pagalvoti, – paliepė Muminuko tėtis. – Jeigu eglutę reikia papuošti kuo gražiau, tai ne dėl to, kad joje pasislėptume nuo pavojaus, o kad tą pavojų permaldautume. Jau imu suvokti, kur čia šuo pakastas.

Jie tuoj pat išnešė eglutę į sodą ir tvirtai įsodino į sniegą. Ir puolė puošti visokiausiais gražumynais, kokius tik galėjo sugalvoti.

Jie padabino eglutę kriauklelėmis nuo gėlių lysvių ir freken Snork karolių vėriniu. Nukabinėjo nuo svetainės šviestuvo krištolinius karulius ir apkarstė jais šakas, o pačioje viršūnėje pritvirtino raudoną šilkinę rožę, Muminuko mamai padovanotą tėčio.

Visi sunešė pačius gražiausius daiktus, kokius tik turėjo, kad permaldautų nesuvokiamas žiemos jėgas.

1. Raskite tekste pavartotus šiuos posakius. Kaip juos supratote?

Išraudo kaip burokas.

Ką ji turėjo galvoje?

Supratau, kur čia šuo pakastas.