Chapter 5.4 (Istorija 11)

XIX a.: lenkakalbė ir lietuviakalbė Lietuvos kultūra (12 tema)

Temos reikšmingumas

  • XIX a. pr. buvusios LDK intelektualinės ir kūrybinės pajėgos buvo susispietusios aplink Vilniaus universitetą. Vilnius tuo metu tapo stipriu romantikų, kuriančių lenkų kalba, židiniu. Rusijos imperijai 1832 m. uždarius universitetą, lenkakalbei Lietuvos kultūros raidai suduotas didelis smūgis.
  • Nors XIX a. vykdyta aktyvi rusinimo politika, lietuvių kalbos vartojimas kultūrinėje aplinkoje XIX a. antroje pusėje ėmė sparčiai plisti. Tai skatino naujoji lietuvių inteligentija, kuri Lietuvą ir lietuviškumą pirmiausia ėmė sieti ne su buvusia valstybe, o su lietuvių kalbos vartojimu.
  • Lietuviakalbės kultūros išplitimas yra nepaprasta sėkmės istorija, rodanti nacionalinio judėjimo lyderių, negailėjusių savo idėjai laiko ir jėgų, darbo rezultatus, kuriuos matome ir šiandien.

Vilniaus universitetas ir jo romantikai

XVIII a. pab. kaimyninėms valstybėms pasidalijus Lenkijos ir Lietuvos Valstybę, didžioji dalis buvusios LDK pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Dėl šių politinių pokyčių Lietuvos kultūros raida visą XIX a. buvo iš dalies suvaržyta ir nuskurdinta, žinoma, ir kryptingai rusinta. Nepaisant to, XIX a. pr. Vilniaus universitete vis dar telkėsi Lietuvos mokslo ir kultūros elitas, prisiminta buvusi valstybė. Be to, tuo metu universiteto aplinkoje atsirado ir gyvavo savitas, visame regione reikšmingas romantizmo kultūros židinys.

Romantikai pabrėžė asmenybės, individualumo, vaizduotės, jausmo ir jaunystės reikšmę žmogaus kūrybai ir gyvenimui. Meną romantizmo atstovai aiškino kaip įkvėpimą, dėl kurio gali atsiskleisti gilesnis pasaulio suvokimas, nei jį leidžia pamatyti racionalus, konkrečiais dėsniais grįstas pasaulio pažinimas. Taigi romantikai ėmėsi prieštarauti iki tol vyravusioms Apšvietos idėjoms. Lietuvos romantikai ypač idealizavo senąją savo krašto istoriją – LDK, papročius, domėjosi išlikusiais praeities objektais, siekė pažinti krašto gamtos grožybes (A ir B šaltiniai). Dėl šių priežasčių Vilniuje aplink veikiantį universitetą ir vėliau būrėsi ištisa romantikų kūrėjų mokykla, kurios garsiausias atstovas buvo filomatas Adomas Mickevičius (12.1 pav.). Romantizmo ir Vilniaus universiteto aplinkoje susiformavo ir slaptosios filomãtų ir filarètų draugijos, kilo pasipriešinimo Rusijos imperijai idėjos.

12.1 pav. Žymieji Vilniaus ar su Vilniumi glaudžiai susiję poetai romantikai: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Vladislovas Sirokomlė

Filomatų (gr. philomates – mokslo mylėtojas) ir filaretų (gr. philaretos – doros mylėtojas) draugijų tikslas buvo lavinimasis ir dorinis tobulėjimas, tarpusavio pagalba. Jų nariai rinkdavosi į susirinkimus, rengdavo pranešimus, skaitydavo savo kūrybą. Vienas svarbiausių šių draugijų tikslų buvo visuomenės švietimas. Tai filomatams buvo kovos priemonė rūpinantis tėvyne, kurią draugijų atstovai suvokė kaip buvusią ATR. Filomatai vienijo kelis šimtus universiteto studentų ir dėstytojų. Be šių draugijų, veikė ir liberali šubravcų (liet. nenaudėliai) organizacija. Ji išjuokė dvasininkų ir bajorų konservatyvumą, visuomenėje egzistuojančius prietarus ir ydas, piktinosi piktnaudžiavimu kilme. Savo idėjas šubravcai skelbė Gatvės žiniose – satyriniame savaitraštyje, kuris buvo leidžiamas Vilniuje lenkų kalba. 1822–1823 m. Rusijos imperijos valdžia šias organizacijas susekė, uždarė, o narius persekiojo.

Didelių neigiamų pokyčių įvyko 1832 m., kai nesėkmingai pasibaigus 1830–1831 m. sukilimui Rusijos imperijos valdžios nurodymu Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Tai padaryta neatsitiktinai – Rusijos valdžia suvokė, kad universitete stipriai palaikomas sukilimas, dalis studentų ir dėstytojų įsiliejo į sukilimo gretas. Taigi buvusioje LDK teritorijoje universiteto nebeliko.

Klausimai ir užduotys

  1. Pateikite tris lietuviškojo romantizmo bruožus ir nurodykite žymiausią šio sąjūdžio atstovą.
  2. Išvardykite filomatų ir filaretų draugijų tikslus. Kokiomis priemonėmis jų buvo siekiama?
  3. Kuo išskirtinė šubravcų slaptosios draugijos veikla?
  4. Paaiškinkite, kodėl caro valdžia draudė filaretų, filomatų ir šubravcų veiklą, o vėliau baudė šių draugijų narius.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, kaip su slaptosiomis Vilniaus universiteto draugijomis susijusi Vilniuje esanti „Konrado celės“ ekspozicija ir A. Mickevičiaus poemos Vėlinės III dalis.

Lietuvių kalba Lietuvos kultūroje

Romantizmo ir kiti autoriai Lietuvos kultūrą puoselėjo kurdami sau ir bajorijai įprasta lenkų kalba. Tačiau pamažu XIX a. pirmoje pusėje radosi būrelis žmonių, savo darbus ėmusių kurti ir publikuoti lietuviškai. Žinoma, jie patyrė sunkumų, nes lietuvių kalba to meto visuomenėje nebuvo prestižinė, nebuvo susiformavusi jos rašyba, visavertis žodynas. Nors tokių kultūrininkų buvo nedaug, jų darbai padarė didelę įtaką vėlesniems autoriams ir XIX a. antroje pusėje išsiplėtojusiam visam lietuvių nacionãliniam judėjimui. Pavyzdžiui, Žemaitijos bajoras Dionizas Poška (1764–1830) domėjosi mitologija, senąja Lietuvos istorija ir tyrė galimą lietuvių kilmę, rinko senienas – archeologinius radinius, ginklus, monetas, knygas, įsteigė neįprastą senienų muziejų ąžuolo kamiene (12.2 pav.). D. Poška kūrė ir rašė sau įprastomis lietuvių ir lenkų kalbomis. Žymiausias jo kūrinys – epinė poema lietuvių kalba Mužikas Žemaičių ir Lietuvos. D. Poškos domėjimasis Lietuvos praeitimi ir lietuvių kalbos vartojimas padrąsino ir kitus kultūrininkus nevengti rašyti lietuviškai, domėtis praeitimi.

12.2 pav. Paminklas Dionizui Poškai Bijõtuose. Tolumoje matyti legendiniai Baubliai.

Vilniaus universiteto auklėtinis istorikas Simonas Daukantas (1793–1864) (12.3 pav.) ne tik rašė savo veikalus lietuvių kalba (Lietuvos istoriją, vadovėlius, ūkinių patarimų knygeles, sudarė žodynus), į lietuvių kalbą vertė užsienio autorius, bet ir labai stengėsi, kad Lietuvos mokyklose plistų lietuviški vadovėliai, valstiečių vaikai būtų mokomi gimtąja lietuvių kalba (12.4 pav.). Stengdamasis iškelti lietuviakalbę Lietuvos kultūrą, S. Daukantas pats rinko ir siūlė kitiems rinkti tautosaką, pats tyrė ir kitus skatino tirti šalies istoriją, lietuvių kalbą. Kitaip tariant, jis kūrė ir plėtojo lietuvių ètninę kultū, lietuviškumą. S. Daukantui lietuviškumas pirmiausia siejosi su sava ir unikalia kultūra, kurios pagrindą sudarė konkrečioje teritorijoje (Lietuvoje) nuo seno gyvenę ir su gamta tarsi suaugę žmonės, turintys savitus ir turtingus papročius, savo istoriją, kalbantys lietuvių kalba ir menantys buvusią valstybę. Praeitis S. Daukantui buvo labai svarbi, nes joje matė Lietuvos aukso amžių ir vertybes (ryžtingumą, kuklumą, visuomeniškumą, dorumą ir laisvę), kurių reikia siekti norint atgimti.

12.3 pav. 1930 m. Papı̇̀lėje atidengtas paminklas Simonui Daukantui ir jo fragmentas
12.3 pav. 1930 m. Papı̇̀lėje atidengtas paminklas Simonui Daukantui ir jo fragmentas
12.4 pav. Simono Daukanto 1842 m. išleistas lietuvių kalbos vadovėlis Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos

Klausimai ir užduotys

  1. Paaiškinkite, kodėl grožinės ir negrožinės literatūros kūriniai lietuvių kalba XIX a. pirmoje pusėje buvo labai neįprastas dalykas.
  2. Pasvarstykite, ko siekė D. Poška ir S. Daukantas ėmę vartoti ne tik šnekamąją, bet ir rašytinę lietuvių kalbą.
  3. Aptarkite D. Poškos veiklą skatinant domėtis lietuvių kalba ir Lietuvos istorija.
  4. Perskaitykite 12.3 paveiksle ant S. Daukanto paminklo pateiktą nuopelnų aprašymą. Išvardykite ten minimus S. Daukanto nuopelnus.

Rusinimo politika ir auganti lietuvių kalbos svarba

Naujas nacionalinio judėjimo ir kultūros etapas prasidėjo po nepavykusio 1863–1864 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją. Numalšinus sukilimą, tuometėje Lietuvoje imtasi rusifikãcijos: uždrausta spausdinti knygas tradiciniais lotyniškais, o vėliau ir gotikiniais rašmenimis, įvesta kirilika, iš mokymo įstaigų pašalinta lietuvių kalba, skatinta stačiatikybė. Taip pat siekta atriboti lietuvius nuo lenkiškos kultūros ir kartu paversti juos lojaliais Rusijos imperijos pavaldiniais.

Tačiau Europoje plintant nacionaliniams judėjimams lietuviakalbėje erdvėje pradėti leisti pastovūs periodiniai leidiniai lietuvių kalba Aušra (1883–1886 m.) ir Varpas (1889–1905 m.). Abu laikraščiai leisti Rytų Prūsijoje – tuometėje Vokietijos imperijoje – ir nelegaliai platinti Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje. Aušra ir Varpas buvo svarbūs keliais aspektais: aplink juos į vieną būrį telkėsi lietuvių inteligentai nepaisydami pažiūrų ar luomo, leidiniai kėlė tautines ir išsivadavimo idėjas, taip pat demokratijos, piliečių laisvių ir teisių principus, smerkė priverstinę rusinimo politiką. Taigi šie, o vėliau ir kiti periodiniai leidiniai galutinai subūrė išsilavinusius lietuvius tauti inteligenti, ir ji tapo nacionalinio judėjimo branduoliu. Leidiniuose daug dėmesio skirta nacionalinei savimonei, vienybei, skatinimui domėtis sava istorija, kultūra. Svarbu tai, kad šiuose leidiniuose spausdinti grožinės literatūros kūriniai, plėtota ir turtinta lietuvių kalba. Aušros ir Varpo pagrindiniai leidėjai buvo gydytojai Jonas Basanavičius (1851–1927) (12.5 pav.) ir Vincas Kudirka (1858–1899) (12.6 pav.). Jie abu tapo ir viso nacionalinio judėjimo lyderiais.

12.5 pav. Jonas Basanavičius, XIX a. pab.
12.6 pav. Vincas Kudirka, dailininko Adomo Varno piešinys (1923 m.)

Iš pasiturinčių ūkininkų šeimos kilęs J. Basanavičius lietuvių savimonę žadino pirmiausia praeities vaizdiniais – pats domėjosi ir kitus skatino domėtis Lietuvos istorija, lietuvių pasakomis, dainomis. Taip pat propagavo lietuvių kalbos vartojimą, redagavo Aušrą, į ją ir kitus leidinius rašė daug straipsnių. Jis stengėsi, kad lietuvių kultūra įgautų kuo daugiau savarankiškumo, būtų atribota nuo lenkakalbės ir Rusijos imperijos įtakos. J. Basanavičius ilgą laiką gyveno Bulgãrijoje, tačiau tai jam nesutrukdė 1905 m. sugrįžus į Lietuvą tapti nacionalinio judėjimo lyderiu.

Tapti nacionaliniu lyderiu tuo metu reiškė sunkų ir įvairiapusį darbą, aukojimąsi visuomeninei veiklai. Pavyzdžiui, V. Kudirkai ypač rūpėjo ir tautinė, ir pilietinė lietuvių savimonė. Dėl to savo veikloje sujungė ir tautiškumo, ir pilietiškumo idėjas, o pastarąsias grindė demokratijos principais, kurių esminė idėja – lietuvių tautos lygiateisiškumas su kitomis. Jam taip pat rūpėjo ne tik kultūrinis, bet ir ekonominis žmonių švietimas, kaip dabar sakoma, net finansinis raštingumas. Be to, jis muzikavo, kūrė poeziją, į lietuvių kalbą vertė žymių užsienio autorių kūrybą, redagavo Varpą, rašė į jį straipsnius. V. Kudirkos įvairiapusiškumas tik paliudija, kiek daug to meto visuomenės lyderiai turėjo dirbti įvairiose srityse, kad pažadintų Lietuvą iš tam tikro kultūrinio ir net politinio sąstingio.

Taigi, nacionalinio judėjimo pagrindu XIX a. pab. tapo etninė kultūra ir mąstymas, rašymas ir kūryba lietuvių kalba, kartais atsisakymas lenkiškos kultūros (C šaltinis). Visą XIX a. lietuviai kalbėjo tarmėmis, kalba buvo nesunorminta, nebuvo aiškesnių rašybos ir skyrybos taisyklių, trūko lietuviškų terminų įvairiems mokslo ar kultūros reiškiniams apibūdinti. Šioje srityje svarbių darbų nuo XIX a. pab. nuveikė kalbininkas Jonas Jablonskis (1860–1930) (12.7 pav.). Jo ir kitų kalbininkų dėka itin sparčiai formuota bendrinė lietuvių kalba, kad galėtų atliepti tuometinio pasaulio realijas. J. Jablonskis kovojo su lietuvių kalboje paplitusiais barbarizmais, pasiūlė naujų, šiuolaikinėje kalboje vartojamų žodžių. Kalbininkas padėjo įvairių sričių specialistams sukurti daugybę terminų (D šaltinis). Galime sakyti, kad lietuvių kalba XX a. pr. mokslininkų ir visuomenininkų dėka jau tiko pasaulinėms mokslo ir kultūros realijoms.

12.7 pav. Jonas Jablonskis, XIX a. pab.

Vokietijos imperijos rytiniuose pakraščiuose nuo seno gyvenantys lietuviai (vadinti lietuvininkais) XIX a. taip pat susirūpino savosios kultūros puoselėjimu, mėgino atsispirti germanizacijai. Vokietijos lietuviai leido spaudą, būrėsi į organizacijas, rašė peticijas dėl savo teisių. Vienas pagrindinių lietuvių veikėjų – visuomenininkas, spaustuvininkas Martynas Jankus (1858–1946) (12.8 pav.). Jo veikla XIX–XX a. sandūroje buvo nukreipta prieš lietuvininkų germanizaciją, jis organizavo mokslo leidinių spausdinimą, lietuviškos bibliotekos ir muziejaus steigimą. M. Jankaus suburta organizacija „Birutė“ kaupė lietuvišką tautosaką, etnografinę ir archeologinę medžiagą, rengė susirinkimus, paskaitas, organizavo įvairias šventes, koncertus, vaidinimus. Didžiausią indėlį puoselėjant lietuvišką mokslo ir apskritai rašto kultūrą padarė M. Jankaus įkurta spaustuvė – joje spausdinti įvairaus pobūdžio lietuviški leidiniai, kurie tarp lietuvių plito ir Vokietijoje, ir Rusijoje.

12.8 pav. Martynas Jankus, apie 1910 m.

Sustiprėjusi nacionalinė kultūra XIX–XX a. sandūroje formavo ir tam tikras to meto Europai būdingas etnocentristines nuostatas, pagal kurias lietuviškumas vertintas kaip išskirtinis reiškinys aplinkinių tautų kontekste. Bendrąja prasme etnocentristai kitas kultūras ar visuomenes paprastai vertino remdamiesi tik savo kultūros ir visuomenės kriterijais, patyrimu, neretai pabrėždavo savo tautos pranašumą.

Esant itin nepalankioms politinėms sąlygoms lietuvių etninė kultūra visą XIX a. pamažu stiprėjo ir XX a. pr. jau sudarė tvirtą pagrindą, kad lietuviškai kalbanti visuomenė galėtų patenkinti savo kultūrinius poreikius, formuluoti politinius tikslus, galiausiai kurti nacionalinę valstybę. Nuo XIX a. antros pusės lietuvių nacionalinis judėjimas orientavosi ne į buvusius ATR politinius idealus, o į savarankišką, lietuvių kalba paremtą tapatumą. Galima matyti, kad per visą XIX a. tuometėje Lietuvoje plėtojosi lenkakalbė (daugiausia XIX a. pirmoje pusėje tarp bajorų) ir lietuviakalbė (daugiausia XIX a. antroje pusėje tarp ūkininkų) kultūra, paremta ne tik priešingais, bet ir vienas kitą papildančiais sumanymais. Visa tai kūrė savitą Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

Klausimai ir užduotys

  1. Aptarkite pirmųjų lietuviškų laikraščių svarbą ir įtaką lietuvių tautinio atgimimo procesui.
  2. Pasvarstykite, kodėl būtent lietuvių kalba, o ne kitas tautiškumo aspektas tapo esminis lietuvių etniniam sąjūdžiui.
  3. Įvertinkite J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir J. Jablonskio darbų poveikį lietuvių tautiniam atgimimui.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, kaip šių dienų Lietuvoje įamžintas J. Jablonskio atminimas ir su kokia žymia Lietuvos politikos bei kultūros veikėjų dinastija jį sieja giminystės ryšiai.

Darbas su šaltiniais

A ŠALTINIS. Ištrauka iš Adomo Mickevičiaus poemos Ponas Tadas

Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie:
​Ile cię trzeba cenić, ten tylko się dowie,
​Kto cię stracił. Dziś piękność twą w całej ozdobie
​Widzę i opisuję, bo tęsknię po tobie.

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
​Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
​Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
​Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.

Adam Mickiewicz, Pan Tadeusz, czyli ostatni zajazd na Litwie, iš lenkų k. vertė V. Mykolaitis-Putinas, http://www.wolnelektury.pl/.

B ŠALTINIS. Ištraukos iš Adomo Mickevičiaus emigracijoje Prancūzijoje rašytų laiškų

Pavaišinsime tave barščiais ir koldūnais ir neabejojame, kad, tų valgių paragavęs, susidarysi apie mūsų Lietuvą kuo puikiausią nuomonę.

Sekančiais metais, jei liksiu, bus lengviau ir su kursu, ir su emigracija, kuri galbūt duos man ramybę. Gal pasieksiu profesoriaus titulą ir be prancūzų pilietybės, nes jaučiu kažkokį gailestį atsisakyti lietuvio vardo. Pasidaryti prancūzų valdininku man nemiela.

Viliamės, kad su tavimi <...> dar pamatysime Lietuvą, Lietuvą dar savą, o ne maskoliškąją. Tuo gyvenu, dėl to gyvenu ir, duok Dieve, kad sulaukčiau.

Gyvenu <...> Lietuvoje, jos miškuose, karčemose, bendrauju su šlėkta ir žydais <...> veikalėlyje rasi mūsų buities scenas, medžiokles, palestrantų nuotykius ir sąmojus <...>. Tų dalykų vaizdavimas mane nepaprastai guodė, nes turėjau progos persikelti į širdžiai artimus gimtuosius kraštus.

Jonas Riškus, Adomas Mickevičius ir Lietuva, Vilnius: Vaga, 1996, p. 101–103.

Klausimai ir užduotys

  1. Paaiškinkite, kodėl A. Mickevičius kūrė lenkiškai, bet savo kūrinyje rašo: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“
  2. Koks A. Mickevičiaus ryšys su Lietuva išryškėja iš A ir B šaltinių?
  3. B šaltinyje A. Mickevičiaus parašyta: „Jaučiu kažkokį gailestį atsisakyti lietuvio vardo.“ Ar galima teigti, kad jis save suvokė kaip lietuvį? Argumentuokite.
  4. Remdamiesi A ir B šaltiniais, įrodykite arba paneikite, kad A. Mickevičius buvo romantizmo atstovas.
  5. Pasvarstykite, kuo šie šaltiniai svarbūs siekiant suvokti Lietuvos kultūros ir lietuvių tautos situaciją XIX a. pirmoje pusėje.

C ŠALTINIS. Bajoro Vlado Putvinskio laiškas savo vaikams, 1916 metai

Ak kokie jūs esate laimukai, kad turite progą pramokti lietuvi[ių] kalbos. Aš beveik nesu ilgesnio laiko bendravęs su mokančiais lietuv[iškai]. Dargi žmonės (lenkų dvarų tarnai), iš kurių pramokau, kalbėjo žargonu. O dabar daug duočiau, kad galėčiau taip lengvai lietuviškai išreikšti savo mintis, kaip tai galiu lenkų kalboje. Lenkų kalboje pati mintis, rodos, be vargo plaukti plaukia ir rašiniai toje kalboje išeina kur kas smarkesni, bet širdis neprisiima ir gana. Na, nieko neveiksi. Rasit jei toliau man vyks, kaip šiuo laiku, tai truputį ingusiu ir lietuviškai. Užtai karštai jums patariu nepraleisti progos pramokti. Aš žinau, jog jūs turit daug darbo ir be to ir dabar rasit negalit specijaliai užsiimti lietuv[ių] kalba. Bet visgi galit valandomis pasinaudoti. O labiausiai ir svarbiausia, tai reikia su duome kalbėti, skaityti ir rašyti. Tai yra, kada atsitinka kalbėti, rašyti, skaityti arba girdėti kitus lietuviškai kalbant, reikia atidžiai insidomėti žodžius, formas, ilgumą ir t. t. Tokiu būdu be laiko sugaiščio daugiau galima pasinaudoti, negu dagi specijaliai besimokynant.

Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai, Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 2003, p. 263.

Klausimai ir užduotys

  1. Dėl ko autorius džiaugiasi savo laiške?
  2. Dėl ko autorius apgailestauja savo laiške? Kokios priežastys tai lėmė?
  3. Kokį patarimą laiško adresatams duoda V. Putvinskis? Kodėl?
  4. Paaiškinkite, kodėl XX a. pr. tik nedidelė dalis bajorų rašė ir kalbėjo lietuviškai.
  5. Pasidomėkite, kokį lietuvišką moterišką vardą yra sugalvojęs V. Putvinskis.

D ŠALTINIS. Iš Jono Jablonskio laiško Lietuvių mokslo draugijos vadovui Jonui Basanavičiui, 1911 metai

Man rodos, kad mokslo draugija, tarp ko kito, turėtų išdirbti raštijai terminologiją: ji reikalinga visoms mokslo šakoms. Paskutiniai terminologijos draugija neišdirbs, žinoma, bet ji turėtų įnešti daug šviesos, vienodumo į tą terminų mišinį, kurį dabar matome savo literatūroje. Čia yra, žinoma, ne vieno žmogaus darbas, ir Lietuvių mokslo draugija apie tuos kalbos dalykus turi turėti nuomonę. Yra tokių kalbos dalykuose „mažmožių“, kuriuos kalbininkai patįs nevienodai supranta, – apie kuriuos, kiek matyti iš literatūros, jie patįs vieni vienaip, kiti kitaip galvoja. Draugijos priedermė turėtų būti, tarp ko kito, sutaikinti tos kalbininkų nuomonės...

<...> Būtinai reikėtų draugijos vardu prašyti Vilniaus kuratoriaus pasirūpinti, kad Vilniuje galima būtų duoti egzaminas tiems, kurie nori būti lietuvių kalbos mokytojais gimnazijose etc. Ko reikėtų iš tokių žmonių reikalauti, – taip pat draugija turėtų išdirbti (pasiprašiusi į talką Mokslo akademiją). Draugija, mano nuomone, turėtų išdirbti ir lietuvių kalbos programą gimnazijoms ir kitoms panašioms mokykloms.

Jono Jablonskio laiškai, sud. A. Piročkinas, Vilnius: Mokslas, 1985, p. 71.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite uždavinį, kurį Lietuvių mokslo draugijai kelia šio šaltinio autorius. Kuo jis argumentuoja jo reikalingumą?
  2. Nurodykite dvi į mokyklas orientuotas priemones, kurias kelia J. Jablonskis. Kodėl jos buvo reikalingos?
  3. Aptarkite, kaip autorius vertina lietuvių kalbą ir jos padėtį.
  4. Remdamiesi šiuo šaltiniu, aptarkite lietuvių kalbos padėtį XX a. pradžioje.

Sąvokos

Ètninė kultūrà – tam tikros bendruomenės (tautos) tapatinimasis su savo kasdienėmis tradicijomis, papročiais, folkloru, gimtąja kalba.

Etnocentrizmas – kitų tautų (kultūrų) vertinimas remiantis savo tautos (kultūros) kriterijais, paprastai pabrėžiant jos išskirtinumą ir pranašumą.

Filomãtai ir filarètai – nelegãlios Vilniaus universiteto studentų draugijos, veikusios XIX a. pradžioje. Pagrindinis tikslas – mokslinis lavinimasis, dorinis tobulėjimas, visuomenės švietimas, rūpinimasis tėvyne. Rusijos imperijos valdžia šias draugijas susekė ir uždraudė.

Nacionãlinis judėjimas – tam tikros tautos kultūrinis ir politinis siekis gauti daugiau teisių, turėti autonomiją ar sukurti valstybę.

Romantizmas – kultūrinis sąjūdis (XIX a. pirma pusė), pabrėžiantis asmenybės, individualumo, vaizduotės, jausmo ir jaunystės reikšmę žmogaus kūrybai ir gyvenimui.

Rusifikãcija (buvusioje LDK) – prievartinė Rusijos imperijos politika, kai siekta atriboti lietuvius nuo lenkiškos kultūros ir kartu paversti juos lojaliais Rusijos imperijos pavaldiniais. Plintant rusifikacijai 1864–1904 m. uždrausta spausdinti knygas įprastais lotyniškais rašmenimis, įvesta kirilika, iš mokymo įstaigų pašalinta lietuvių kalba, skatinta stačiatikybė.

Tautinė inteligentijà (Lietuvõs) – daugiausia iš ūkininkų kilę išsilavinę asmenys, nacionalinio judėjimo lyderiai, kurie Rusijos imperijoje XIX–XX a. sandūroje kėlė kultūrinius ir politinius lietuvių tautos tikslus.

Please wait