Temos reikšmingumas
- Šiandien dauguma valstybėje ar mūsų pačių gyvenime priimamų sprendimų paremti mokslinėmis žiniomis. Kiekvienas mokslas yra kryptinga ir tinkama veikla siekiant pažinimo. Kryptinga, nes keliami konkretūs klausimai, sprendžiami moksliniai uždaviniai ir ieškomi atsakymai. Tinkama, nes mokslininkų bendruomenė sutaria dėl taisyklių ir būdų, kaip geriausiai atsakyti į keliamus klausimus ir siekti pažinimo.
- Kiekvienas mokslas turi savo tyrimo metodą (būdą, kaip siekti pažinimo), tyrimo objektą (ką tirti) ir dalyką, arba šaltinį, kuriuo remdamasis gali kalbėti apie savo tiriamą objektą.
- XIX a. Vokietijos istorikai iškėlė pagrindinį istorijos mokslo reikalavimą: mokslininkas turi kritiškai tirti istorijos šaltinius, jei jo tikslas prasmingai ir pagrįstai kalbėti apie praeitį. Mums belieka atsižvelgti į XIX a. istorikų patirtį ir išsiaiškinti, kas būdinga istorijos metodui, kokius istorijos šaltinius tiria istorikas ir kur jų randa.
Istorijos metodas
Gamtos mokslų mokslininkai (fizikai, chemikai, biologai), tirdami mus supančią gamtą, jos sandarą ir joje veikiančias jėgas, didžiąją laiko dalį praleidžia ne gamtoje, bet laboratorijose. Čia, uždaroje aplinkoje, valdomomis sąlygomis atlieka bandymus, mikroskopais tyrinėja įvairių gamtos objektų (pvz., augalų) sandarą, cheminių elementų savybes, chemines reakcijas. O istorijos mokslas neturi galimybės tiesiogiai tirti rūpimus dalykus (A šaltinis). Ką tuo norime pasakyti? Istorijos mokslui svarbus žmogus ir jo patirtis laike, taigi, žmogaus veikla ir visuomenės raida, žmogaus praeitis, žmogaus ir jo sukurtų dalykų tapimas tuo, kas jie yra. Tačiau praeitis jau praėjusi, todėl tiesiogiai jos tirti neįmanoma. Įmanoma tirti tik tai, kas išliko ir šiandien prieinama. Tai įvairių istorijos laikotarpių tekstai, daiktai, meno kūriniai, statiniai – jie vadinami istòrijos šaltìniais.
Istorijos mokslą naujai pagrindė ir jo idėjas apibūdino vokiečių istorikas Johanas Gustavas Droizenas (Johann Gustav Droysen, 1808-1884) (2.1 pav.). Jis pagrindė ir iki šiol svarbos nepraradusį istòrijos metòdą. Išsiaiškinkime, kas būdinga istorijos metodui. Jį sudaro trys vienodai svarbūs veiksmai. Atliekant istorijos tyrimą, šie veiksmai tarpusavyje pinasi, keičia vienas kitą, todėl negalime sakyti, kad istorikas, atlikęs vieną, imasi kito. Kad būtų aiškiau, veiksmus išskirsime. Taigi, istorijos metodą sudaro trys vienas kitą papildantys veiksmai: euristika, šaltinių kritika ir interpretacija.
Kiekvienas istorijos tyrimas prasideda nuo euristikos – siekio kai ką pažinti, išsiaiškinti, atrasti. Kad tą siekį įgyvendintų, istorikas savo darbo kasdienybėje susidurdamas su įvairiais istorijos šaltiniais kelia istorinį klausimą (pvz.: Kokiomis aplinkybėmis kilo Prancūzijos revoliucija? Kaip kūrėsi pirmoji Lietuvõs Respùblika?). Istorinis klausimas veda istoriką pažinimo ir atradimų link. Klausimas nukreiptas į praeityje vykusius dalykus, kurie gali būti pažinti, aprašyti, rekonstruoti, nupasakoti remiantis išlikusiais ir istoriką pasiekusiais istorijos šaltiniais. Būtent tada, tyrinėdamas istorijos šaltinius, istorikas susiduria su šaltinių datavimo (kada sukurtas), patikimumo (ar nėra klastotė) ir teikiamos informacijos tendencingumo (kokioje socialinėje, politinėje aplinkoje sukurtas) įvertinimo sunkumais. Šis antrasis istorijos metodo veiksmas vadinamas tiesiog kritika arba istòrijos šaltinių kritika. Istorikas turi pasitelkti visas savo žinias ir pagalbines priemones (žodynus, žinynus), kad įvertintų šaltinio teikiamos informacijos patikimumą ir jo sukūrimo aplinkybes. Neįvertinęs ar įvertinęs netinkamai, jis pateiks klaidingas išvadas rūpimu klausimu. Galiausiai, keldamas istorinį klausimą, kuris veda pažinimo, istorijos pasakojimo kūrimo link, ir atidžiai tirdamas šaltinius, istorikas interpretúoja – remdamasis vaizduote ir žiniomis aiškina istorijos šaltiniuose rastą informaciją jam svarbiu klausimu, lygina ir sieja skirtingus šaltinius. Taigi, atlikdamas ir užbaigdamas visus tris istorijos metodą sudarančius veiksmus, istorikas kuria prasmingą ir rišlią visumą, kuri vadinama istorijos pasakojimu. Apie istorijos pasakojimo ir istorijos tyrimo įvairovę pakalbėsime vėliau, kitoje temoje, o dabar aptarkime tai, be ko istoriko darbas neįsivaizduojamas, – istorijos šaltinius.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl istorijos mokslas neturi galimybės tiesiogiai tirti rūpimų dalykų? Tai ką gi tiria istorikai?
- Kokį vaidmenį istorijos tyrime atlieka euristika?
- Paaiškinkite, kodėl istorikai privalo kritiškai vertinti istorijos šaltinius.
- Kuo reikšmingas interpretavimas tiriant istoriją?
- Kaip manote, kuri istorijos metodo dalis – euristika, šaltinių kritika ar interpretavimas – yra sudėtingiausia? Savo nuomonę pagrįskite.
Šaltinių įvairovė ir kylantys sunkumai
Istorijos šaltiniu gali tapti bet koks, net nesąmoningai praeityje paliktas ir iki dabarties išlikęs, žmogaus veiklos pėdsakas. Istorijos šaltiniai dažnai skirstomi į dvi pagrindines grupes: daiktinius ir rašytinius. Daiktiniai šaltiniai (monetos, skulptūros, statiniai, drabužiai ir kt.) svarbūs dėl pavidalo ir vaizdinės informacijos. O rašytiniuose šaltiniuose svarbiausia yra informacija, gaunama iš tekstų, kurie gali būti itin įvairūs (grožinės literatūros kūriniai, šventųjų gyvenimo aprašymai, dokumentai). Kadangi per amžius buvo sukurti ir sukaupti milžiniški kultūros klodai (įvairių istorijos epochų daiktiniai ir rašytiniai šaltiniai), istorijos mokslui tampant naujoviškam ir istorikams daugėjant darbo su istorijos šaltiniais, išsiskyrė specializuoti pagalbiniai istòrijos mókslai. Jie užsiėmė atskirų šaltinių tyrimais ir ilgainiui tapo būtina pagalba istoriko darbe. Kokie tai mokslai ir kokius šaltinius jie tyrinėja?
XIX a. istorikams pradėjus nuosekliai tyrinėti Viduramžių epochą susidurta su tam laikotarpiui būdingų istorijos šaltinių supratimo ir interpretavimo sunkumais. Šiomis aplinkybėmis atsirado ypatingų žinių reikalaujančių pagalbinių istorijos mokslų, tokių kaip genealogija ir heraldika, diplomatika ir paleografija. Genealògija tyrinėja Viduramžiais ir Ankstyvaisiais naujaisiais laikais itin svarbų vaidmenį vaidinusius painius kraujo giminystės ryšius tarp asmenų. Šiems ryšiams išsiaiškinti tyrinėjami įvairūs vaizdiniai (giminės medžiai) ir rašytiniai šaltiniai (2.2 pav.). Heráldikai svarbūs kilmingųjų, miestiečių, miestų, valdovų dinastijų ir valstybių skiriamieji ženklai – herbai. Juose vaizduojami simboliai, spalvos ir įrašai yra tikras atradimų lobynas istorikui (2.3 pav.). O tiesiogiai tekstus ir rašyseną (rašto šriftą) tiria pagalbiniai istorijos mokslai diplomatika ir paleografija. Diplomãtika nagrinėja valdovų, aukštų dvasininkų išduotų raštų turinį ir kalbą, aiškinasi šių istorijos šaltinių patikimumą – ar konkretus dokumentas yra klastotė, ar tikras. O paleogrãfijai svarbu praeityje rašytų rankraščių rašysena, jos nagrinėjimas. Per šimtmečius keitėsi rašysena ir vartojamas žodynas, rankraščiai tapo sunkiai įskaitomi ar suprantami vėliau gyvenantiems istorikams, todėl mokslininkams tapo būtinos senųjų rankraščių ir rašysenos (paleografijos) studijos (B šaltinis).
 2.2 pav. Viduramžiais pradėtos kurti valdovų dinastijų ir kilmingų giminių genealogijos. Per laiką jos virto genealogijos medžiais. Genealogijos medis Arboretum genealogicum vaizduoja Europos valdovų sąsajas ir kraujo ryšius su Habsburgų dinastija, 1635 m. |
 2.3 pav. Pirmieji herbai atsirado Europoje XII a. pirmoje pusėje ir tapo neatskiriama kilmingųjų gyvenimo dalimi. Viduramžiais Europoje imta rengti herbynus, kurie buvo tarsi to laiko valstybių, valdovų, jų šeimų ir kilmingų giminių enciklopedijos. Kelne, Vokietijoje, parengtas herbynas Hyghalmen roll, XV a. vid. |
Galiausiai, kad istorijos tyrimas būtų visapusiškas, o pasakojimas įdomesnis ir vaizdingesnis, šių dienų istorikas dažnai naudojasi kitų savarankiškų mokslų teikiamomis žiniomis ar teorijomis. Archeològijos mokslo atradimai kasinėjant senąsias gyvenvietes, mūšių vietas ar netgi santykinai neseniai vykusio partizaninio karo vietoves (bunkerius) teikia vertingos medžiagos, kurios negalima rasti jokiuose rašytiniuose šaltiniuose. Siekdami geriau suprasti praeities žmonių veiksmus, visuomenės papročius ir tradicijas, istorikai kartais pasitelkia etnològijos ir antropològijos mokslų laimėjimus. Šie mokslai leidžia istorikams kelti drąsias teorijas, aiškinančias įvairius visuomenės praeities reiškinius (pvz.: Kodėl buvo tikima, kad Ánglijos ir Prancūzijos monarchai turi gydančių galių? Ar sudarytą santuoką galima paaiškinti kaip lygiaverčius mainus?). Vis dėlto istoriko darbas neįsivaizduojamas be istorijos šaltinių, būtent jiems istoriko darbe teikiamas didžiausias dėmesys.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl istorijos šaltiniu gali būti net nesąmoningai, atsitiktinai praeityje sukurtas dalykas.
- Kuris pagalbinis istorijos mokslas, jūsų nuomone, labiausiai padeda tirti tokius istorijos laikotarpius kaip senovė, viduriniai amžiai ar naujieji amžiai? Savo nuomonę pagrįskite.
- Apibūdinkite skirtingų istorijos šaltinių reikšmę istorijos tyrimams.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, ar šių laikų istorikams suteikiama galimybė mokytis paleografijos. Jei taip, kokioje mokslo įstaigoje jos mokoma?
Šaltinių paieškos
Iki XIX a. istorijos šaltiniai buvo saugomi valdovų archyvuose, bažnyčių ir vienuolynų bibliotekose, raštinėse, didikų dvaruose ir pilyse. Paprastai jie nebuvo sutvarkyti, susisteminti, surūšiuoti, todėl buvo neaišku, kas kur yra, kur ką galima rasti. Būtent XIX a., suvokus istorijos šaltinių svarbą istorijos mokslui, buvo pradėtas sudėtingas istorijos šaltinių paieškų, rinkimo, kaupimo, tvarkymo ir archyvavimo darbas (2.4, 2.5 pav.). XIX a. Europos valstybėse pradėjo kurtis centriniai valstybės, miestų, vyskupijų archyvai. Kūrėsi ir muziejai, kurie ėmėsi kaupti, saugoti ir eksponuoti įvairiausias istorines vertybes.
Archyvai ir bibliotekos, kuriose kaupiami, saugomi ir tvarkomi istorijos šaltiniai, tapo pagrindine istorikų darbo vieta (C šaltinis). Čia jie ieškojo istorijos šaltinių rūpimais klausimais, juos tyrė ir rašė istoriją. Tačiau šios besikuriančios institucijos tapo svarbios ne tik dėl to – jose surinktus išskirtinės reikšmės šaltinius (kronikas, teisynus) istorikai pradėjo publikuoti. Jie atrinkdavo ypatingus ir itin vertingus rankraščius ir parengdavo mokslines istorijos šaltinių publikacijas. Taigi šie dažniausiai Viduramžių epochos rankraščiai originalo kalba (dažniausiai lotyniški) buvo perrašomi ir išspausdinami nurodant juose padarytas klaidas, su moksliniais komentarais ir paaiškinimais. Panašios istorijos šaltinių įvairiomis kalbomis ir skirtingų laikotarpių publikacijos rengiamos ir šiandien. Dėl jų istorijos šaltiniai yra lengviau prieinami, todėl įvairių šalių istorikai turi daugiau galimybių susipažinti ne tik su savo gyvenamosios vietos istorijos šaltiniais.
Šiandien istoriko darbo kasdienybė nebeapsiriboja archyvu ir biblioteka (2.6, 2.7 pav.). Be abejonės, istorikai savo mokslinėje veikloje ne tik pasitelkia daugiau nei per du šimtmečius išleistus šaltinius, jų rinkinius ir įvairią mokslinę literatūrą, archyvuose ieško rankraščių ir senų spaudinių, bet ir naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis – daug įvairių pasaulio istorijos šaltinių (publikuotų ir nepublikuotų) suskaitmeninti ir prieinami per internetą. Tai labai palengvina darbą ir atveria daugybę galimybių, apie kurias dar prieš kelis dešimtmečius istorikai galėjo tik svajoti, o ką jau kalbėti apie pirmuosius mokslininkus, kurie XIX a. tik pradėjo istorijos šaltinių paieškas, ėmė juos rinkti, rūšiuoti ir archyvuoti. Anksčiau istorikas galėjo skųstis šaltinių ir informacijos trūkumu ar neprieinamumu, o šiandien susiduria su pertekliumi. Dabar tampa svarbiau, kaip ta informacija pasinaudoti ir kokį istorijos pasakojimą sukurti.
XIX a. mokslinis tyrimas tapo istorijos mokslo specialisto įrankiu, kuriuo remdamasis šiandien jis rašo istoriją, kuria istorinį pasakojimą. O istorijos šaltiniai – tiek daiktiniai, tiek rašytiniai, publikuoti ir rankraštiniai, saugomi archyvuose ir bibliotekose ar suskaitmeninti ir randami internete – yra tai, ką istorikas tyrinėja. Tačiau pats istorikas nusprendžia, kokį uždavinį išsikels, ką tyrinės, kokią istoriją parašys. Juk mokslininkas nėra atskirtas nuo pasaulio ir gyvena dabartyje, kuri turi įtakos jo sprendimui, ką ir kaip tyrinėti, kokį istorijos pasakojimą kurti.
Klausimai ir užduotys
- Kur, prieš atsirandant archyvams, dažniausiai buvo saugomi įvairūs istorijos šaltiniai?
- Kodėl archyvai ir bibliotekos tapo pagrindine istorikų darbo vieta?
- Pasvarstykite, kodėl šių dienų istorikams kyla sunkumų dėl istorinės informacijos pertekliaus ir kokių keblumų tai sukuria atliekant tyrimus.
TYRINĖKITE!
Šiais laikais istorikai dirba ne tik archyvų ir bibliotekų skaityklose. Istorijos šaltinių jie ieško ir internetinėse duomenų bazėse. Apsilankykite www.epaveldas.lt arba www.limis.lt. Paieškos langelyje įveskite jus dominančio Lietuvos istorijos dalyko sąvokas ir patyrinėkite, kiek ir kokių istorijos šaltinių pavyko rasti.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Prancūzų istorikas Markas Blokas apie istoriko darbo išskirtinumą ir kylančius sunkumus
Pasakykime taip, kad faktų, kuriuos tiria istorikas, neįmanoma patikrinti remiantis jais pačiais. Nė vienas egiptologas nesutiko [Egipto imperatoriaus] Ramzio. Nė vienas Napoleono karų tyrinėtojas negirdėjo Austerlico [mūšio patrankų gausmo]. Tad apie istorinius laikus galime kalbėti tik po to, kai apie juos kažkas paliudijo. Žvelgiant iš jų perspektyvos, mes [istorikai] esame situacijoje ikiteisminio tyrimo teisėjo, siekiančio rekonstruoti nusikaltimą, kurio jis pats nematė ir kuriame nedalyvavo; [situacijoje] fiziko, kuris dėl ligos buvo priverstas likti namuose ir eksperimento rezultatus sužinojo tik iš laboratorijos darbuotojų. Trumpai tariant, praeities pažinimas, priešingai negu dabarties pažinimas, yra neišvengiamai netiesioginis.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Marc Bloch, Apologie pour l'histoire ou métier d'historien, Paris: Librairie Armand Colin, 1952, p. 31.Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinio autorius teigia, kad neįmanoma istoriko tiriamų istorinių faktų patikrinti remiantis jais pačiais?
- Kuo panašus istoriko ir ikiteisminio tyrimo teisėjo darbas?
- Paaiškinkite M. Bloko mintį, kad praeities pažinimas, priešingai negu dabarties pažinimas, yra neišvengiamai netiesioginis.
- Kaip manote, istorikui atlikti tyrimą trukdo ar padeda tai, kad jis tiesiogiai nepažįsta savo tyrinėjamo objekto? Savo nuomonę pagrįskite.
B ŠALTINIS. Apie paleografijos – vieno iš pagalbinių istorijos mokslų – svarbą siekiant suprasti praeityje parašytus tekstus
Bene svarbiausia Viduramžių ir Ankstyvųjų naujųjų laikų šaltinių grupė yra rašytiniai šaltiniai. Dėl akivaizdžių priežasčių didelė jų dalis tebėra nepublikuota. Todėl nė vienas šaltinių tyrinėtojas [istorikas] negali apsieiti be originalių praėjusių amžių rankraščių skaitymo ir analizės. Tačiau laikui bėgant visi Vakarų kultūros reiškiniai, tarp jų ir rašysena bei pati kalba, patyrė esmingų pakyčių. Būtent todėl senieji raštai [rankraščiai], sukurti nuo Antikos iki pat XVII–XVIII a., be specialaus pasiruošimo, studijų ir įvykusių pokyčių supratimo yra vargiai perskaitomi ir datuojami. Kadangi rašysena perduoda tam tikro laiko palikimą, paleografijos studijos, kaip pagalbinis mokslas siaurąja prasme, mūsų supratimu, yra priemonė, padedanti pasiekti tikslą – sugebėti perskaityti šaltinį ir chronologijos požiūriu (tam tikrais atvejais ir erdvės) jį identifikuoti. Todėl pagrindinė paleografijos užduotis išlieka išmokyti skaityti ir datuoti.
Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Ahasver von Brandt, Werkzeug des Historikers: Eine Einführung in die historischen Hilfswissenschaften, Stuttgart-Berlin-Köln-Mainz: W. Kohlhammer, 1966, p. 76–77.Klausimai ir užduotys
- Kokia, anot šaltinio autoriaus, pagrindinė paleografijos užduotis?
- Kodėl rašytiniai šaltiniai laikomi svarbiausia Viduramžių ir Ankstyvųjų naujųjų laikų istorijos šaltinių grupe?
- Kodėl istorikui, norinčiam tirti Viduramžius ar Naujuosius laikus, būtinas ypatingas pasirengimas?
- Remdamiesi B šaltiniu ir savo žiniomis paaiškinkite, kodėl paleografija vadinama pagalbiniu istorijos mokslu.
C ŠALTINIS. Šiandienos archyvai yra dešimtmečių, o neretai ir šimtmečių kruopštaus darbo padarinys. Tačiau šis darbas nėra baigtinis, nes archyvai nuolat pildomi naujais vaizdiniais, kartografiniais ar tekstiniais dokumentais. Archyvas yra institucija, atvira ne tik istorijos mokslo specialistams, bet ir visuomenei, ir užsienio svečiams. Štai kaip apibūdinamas pagrindinis archyvo vaidmuo.
Nors archyvas ir atlieka šį vaidmenį, jis nėra tik apdulkėjusių ir pageltusių popierių saugykla. Archyvas yra nepakeičiama institucija, kurios tikslas jungti praeitį su dabartimi. Jis yra jungtis, kuri padeda atverti duris praeičiai, iš kurios būtų įmanoma kažko pasisemti dabarčiai ir ateičiai. Visos įstaigos, didelė dalis organizacijų ir draugijų, daugybė asmenų turi savo archyvus ar saugyklas, o mūsų Centrinis valstybės archyvas [Diuseldorfe ir Miunsteryje] yra ta pagrindinė vieta, kuri maitinama visų į jį sutekančių atskirų archyvų srovių. Išsaugoti archyvą ir jo rinkinius visoms institucijoms ir asmenims, kurie jam patikėjo savo dokumentus, ir padaryti jį vieša erdve, laisvai prieinama visai visuomenei, yra kilniausia paties archyvo užduotis.
Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Reinhart Koselleck, Vom Sinn und Unsinn der Geschichte, Berlin: Suhrkamp, 2010, p. 68.Klausimai ir užduotys
- Kodėl, anot šaltinio autoriaus, archyvas jungia praeitį su dabartimi?
- Kodėl daugelis įstaigų ir organizacijų kaupia savo archyvus? Kaip manote, kokių sunkumų joms kyla vykdant šią užduotį?
- Kokią archyvo užduotį iškelia šaltinio autorius? Kaip manote, ar šių laikų archyvams ji vis dar svarbi? Savo nuomonę pagrįskite.
- Pasvarstykite, kokią naudą archyvai teikia istorijos tyrėjams šiais laikais.
Sąvokos
Antropològija – mokslas, tyrinėjantis praeities ir dabarties visuomenes, įvairius visuomenės reiškinius, grupes, subkultūras (pvz., hipių, pankų, metalistų), jų kultūrines praktikas (aprangą, mitybą, papročius), mąstymą. Didelis dėmesys skiriamas skirtingų kultūrų palyginimui, jų sąsajų paieškai ir aiškinimuisi, kas sudaro esminį kultūros turinį.
Archeològija – mokslas, ieškantis archeologinių radinių ir iškasenų t. y. priešistorės ir įvairių istorijos epochų daiktinio palikimo: statinių ir jų liekanų, namų apyvokos daiktų, drabužių, ginklų, monetų ir kita, šį palikimą kaupiantis, rūšiuojantis ir tiriantis.
Diplomãtika – pagalbinis istorijos mokslas, tyrinėjantis dokumentus, jų turinį ir formą, dokumento kalbą, tikrumą ir patikimumą.
Etnològija – mokslas, tyrinėjantis įvairių praeities ir dabarties tautų, genčių ir visuomenių papročius, gyvenimo būdą.
Genealògija – pagalbinis istorijos mokslas, tyrinėjantis asmenų ir asmenų grupių kilmę, giminystės ryšius.
Heráldika – pagalbinis istorijos mokslas, tyrinėjantis asmenų, giminių, valstybių herbus, jų kilmę, sandarą ir reikšmę.
Istòrijos metòdas – praeities pažinimo, tyrinėjimo būdas, kurį sudaro trys lygiaverčiai ir vienas kitą papildantys veiksmai: euristika (klausimo kėlimas), šaltinių kritika ir interpretacija.
Istòrijos šaltiniai – įvairių rūšių ir pavidalų skirtingų istorijos epochų daiktinis, rašytinis ir vaizdinis palikimas, kuriuo istorikai ir kiti tyrinėtojai naudojasi siekdami aprašyti ir rekonstruoti įvykius ar pažinti praeityje gyvenusius ir veikusius žmones.
Pagalbinis istòrijos mókslas – išskirtinio pažinimo sritis, kuri tyrinėja ir interpretuoja ypatingų žinių reikalaujančius istorijos šaltinius.
Paleogrãfija – pagalbinis istorijos mokslas, tyrinėjantis rašytinių istorijos šaltinių raštą ir rašyseną.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"