Istorija dabartyje (4 tema)

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akte juodu ant balto parašyta, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Taigi Nepriklausomybės Akto signatarams mintis, kad anksčiau gyvavo istorinė Lietuvos valstybė, buvo svarbi jų pačių ir jų kuriamos nepriklausomos valstybės savimonės dalis. Toks Lietuvos istorinės praeities iškėlimas buvo svarbus ir per visą pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) gyvavimą. Išraiškingiausiai tai atsiskleidė 1930 metais, kai, siekiant iškilmingai paminėti 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metai (B šaltinis). Ištisus metus Vytauto Didžiojo garbei buvo rengiami minėjimai, leidžiami šventiniai leidiniai, statomi paminklai. Nors sovietmečiu ir buvo kryptingai naikinamas pirmosios Lietuvos Respublikos palikimas, šių šventinių – Vytauto Didžiojo – metų pėdsakų iki šių dienų išliko kai kuriuose Lietuvos miesteliuose (4.1 pav.). Taip iškeliant Lietuvai svarbias istorines asmenybes ir pažymint svarbias istorines datas buvo ugdomas Lietuvos piliečių patriotizmas ir pasididžiavimas savo istorija bei valstybe, primenamos jos gilios istorinės šaknys ir kadaise buvusi galybė.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, ši jauna valstybinių švenčių tradicija buvo sunaikinta. Per beveik penkiasdešimt metų trukusią sovietų okupaciją buvo primetamos įvairios komunistų ideologiją skleidžiančios valstybinės šventės, kuriose dalyvauti (priešingai negu demokratinėje visuomenėje) žmonės buvo verčiami. Šiomis šventėmis buvo siekiama propaguoti ir įtvirtinti sovietinę santvarką. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo stengiamasi kuo greičiau atsikratyti sovietinio palikimo. Taip pat buvo sprendžiama, kokios nepriklausomai Lietuvos valstybei ir jos visuomenei svarbios datos, įvykiai ir šventės turėtų patekti į Lietuvos valstýbinių šveñčių ir atmintinų̃ dienų̃ sąrašą. Buvo apsispręsta ir dėl religinių švenčių, ir dėl Lietuvai, jos visuomenei svarbiausių valstybės istorijoje dienų. Taip Kovo 11-oji tapo išskirtine valstybine švente, kaip, beje, ir Vasario 16-oji, žyminti pirmąją Lietuvos Respubliką. Galiausiai, siekiant pabrėžti Lietuvos valstybingumo tęstinumą, istorikų ir politikų pastangomis buvo nutarta ir Liepos 6-ąją – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – įtraukti į Lietuvos valstybinių švenčių sąrašą. Buvo žinoma, kad Mindaugas Lietuvos karaliumi karūnuotas 1253 m., ir tikima, kad liepos 6-oji yra tiksli karūnavimo diena, – ją, remdamasis rašytiniais istorijos šaltiniais, mokslo žiniomis ir skaičiavimais, išaiškino jums jau pažįstamas istorikas Edvardas Gudavičius (D šaltinis). Teisinis šios datos pripažinimas valstybine švente turėjo ne tik priminti visuomenei šimtametes Lietuvos valstybingumo tradicijas, bet ir pabrėžti Lietuvos europietiškumą, priklausymą Europos krikščioniškajai civilizacijai.

Tiek po 1918 m. vasario 16-osios pirmojoje Lietuvos Respublikoje, tiek ir po 1990 m. kovo 11-osios antrojoje Lietuvos Respublikoje priimtais sprendimais dėl valstybinių švenčių ir atmintinų dienų buvo pradėtà kurti Lietuvos visuomenės istòrinė atmintis. Ja vadinama visuma istorinių dalykų (įvykių, asmenybių ir reiškinių), kuriuos visuomenė ir atskiras žmogus suvokia kaip svarbią savimonės dalį ir kuriuos verta prisiminti dabartyje ir sureikšminti žvelgiant į ateitį. Būtent 1253 m. liepos 6-osios – Mindaugo karūnavimo dienos (4.2 pav.), kai Lietuva tapo karalyste ir įsiliejo į Viduramžių katalikiškos Europos monarchijų bendruomenę, – prisiminimas atliepė Lietuvos visuomenės norą grįžti į Europos laisvų demokratinių šalių bendriją. Buvo išsikelti, atrodytų, beveik neįgyvendinami tikslai – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir NATO.

Daugelį aptartų dalykų galime vadinti istòrijos politika. Vienokią ar kitokią istorijos politiką vykdo kiekviena valstybė, taip pat ir Lietuva. Istorijos politiką galima suvokti kaip esminius teiginius, kuriais vadovaudamasi valstybė pagrindžia istorijos mokslui keliamus uždavinius. Jų įgyvendinimas demokratiškoje atviroje visuomenėje nėra privalomas. Demokratiškoje visuomenėje valstybės vykdoma istorijos politika jokiu būdu nenaikina nuomonių įvairovės ir visuomenės galimybės svarstyti įvairias istorines temas, savaip vertinti skirtingų asmenų indėlį ir reikšmę, iškelti istorines asmenybes, kurias, jos nuomone, verta įamžinti ir atminti. Taigi ir istorikai gali laisvai nuspręsti, kokių imtis mokslinių tyrimų ir kaip juos interpretuoti savo istorijos pasakojimuose.

Kad būtų aiškiau, galime išskirti porą pagrindinių Lietuvos vykdomos istorijos politikos temų ir teiginių, susijusių su XX a. istorija. Tai – atsakomybė ir didvyriškumas. Pirmąja pabrėžiama svarba atminti Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotoje Lietuvoje vykusį Holokaustą ir pripažinti Lietuvos visuomenės atsakomybę už šiuos tragiškus įvykius. Kiekvienais metais rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido diena. Antruoju iškeliamas ir įvertinamas ginkluotas lietuvių pasipriešinimas sovietų okupacijai – Lietuvos partizaninis karas (1944–1953) ir Lietuvos partizanų kova už Lietuvos nepriklausomybę. 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimas, išreikšdamas Lietuvos partizanų kovos svarbą Lietuvos istorijai ir dabarčiai, Lietuvos vyriausiąjį partizanų vadą Joną Žemaitį (4.6 pav.) pripažino (po mirties) Lietuvos valstybės vadovu. Panašus sprendimas 2018 m. buvo priimtas ir dėl jo pavaduotojo Adolfo Ramanausko-Vanago.

Tai tik pora Lietuvos vykdomos istorijos politikos pavyzdžių. Turėti tokį aiškų ir vieningą nusistatymą dėl esminių valstybės istorijos temų bei teiginių ir jo laikytis ypač svarbu, kai susiduriama su priešiškų valstybių, visų pirma Rùsijos, skleidžiama dezinformãcija. Tai tikrovės neatitinkančios arba iš dalies atitinkančios žinios, melagingos naujienos (angl. fake news), kuriomis siekiama paveikti visuomenės nuomonę ir manipuliuoti menkiau išsilavinusia visuomenės dalimi ar netgi tarptautine auditorija kuriant šališkai iškreiptą Lietuvos vaizdą. Neretai kuriama ir skleidžiama istòrijos propagánda apie lietuvius kaip žydšaudžių tautą ar fašistus miško brolius (Lietuvos partizanus), kurie esą buvę miškuose besislapstantys banditai. Tokie ideologizuoti propagandiniai vaizdiniai nėra pagrįsti moksliniu istorijos šaltinių nagrinėjimu ir geriausiu atveju gali pretenduoti į paraistòrijos žanrą, kai prasimanomos ar iškraipomos konkrečios istorinės temos siekiant suklaidinti visuomenę ir ja manipuliuoti. Lietuvos istorijos pasakojime abi šios sudėtingos ir skaudžios temos išskleistos ir paaiškintos, pagrįstos visapusiškais moksliniais istorijos šaltinių tyrimais. Pripažįstama, kad dalis lietuvių padėjo naciams vykdyti Holokaustą 1941–1944 m. okupuotoje Lietuvoje, tačiau apie tūkstantis Lietuvos piliečių gelbėjo žydus ir yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, o didžioji dalis visuomenės tiesiog prisitaikė ir tylėjo. Pamatinę Lietuvos visuomenės istorinės atminties vietą užima partizaninis karas, liudijantis lietuvių pasipriešinimą sovietų agresijai ir kovą už Lietuvos nepriklausomybę.

Galėjome įsitikinti istorijos mokslo, istorijos pasakojimo ir nagrinėjamų istorinių temų bei teiginių svarba dabarčiai. Pažindami ir gebėdami kritiškai vertinti sudėtingą praeitį, galime geriau susivokti šiandienos kasdienybėje. Taigi, kuo geriau pažįstame istorinę praeitį, tuo geriau suprantame dabartį ir jos išbandymus. Kad visa tai dar geriau suprastume, pasitelkime dar vieną, jau paskutinį, pavyzdį, parodantį, kaip dabartis ir praeitis glaudžiai susijusios. Puikiai žinote, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo daugiatautė ir daugiakultūrė valstybė. Šiandien buvusioje jos teritorijoje gyvuoja kelios valstybės. Todėl kartais svarstoma, kurios šalies ir kurios tautos (baltarusių, lenkų, lietuvių ar ukrainiečių) istorijai priklauso LDK sukurti kultūros reiškiniai, kūriniai ar objektai. Šiems svarstymams įvardyti istorikai vartoja terminą LDK pãveldo dalýbos (4.7 pav.). Paprasčiausias atsakymas būtų – LDK paveldas šiandien svarbus visų šioje valstybėje gyvenusių tautų savimonei, todėl nė viena iš jų neturėtų jo savintis. Tad užbaikime tuo, kuo pradėjome – teiginiu, kad praeitis yra praėjusi ir vis dėlto dabartiška.