Šioje temoje MES:
- apibūdinsime Žemaitijos regiono išskirtinumą carinės okupacijos metais;
- įvardysime žymiausius žemaičių bajorų kultūrinio sąjūdžio atstovus ir jų darbus;
- išanalizuosime Simono Daukanto nuopelnus Lietuvai.
Žemaičių lituanistinio sąjūdžio priežastys ir jo veikėjai
AKTUALU! Kuo Žemaitija išsiskyrė iš kitų Lietuvos regionų? Kodėl?
ATR laikotarpiu didžioji dalis Lietuvos aukštuomenės buvo sulenkėjusi. Paprastai tik žemesnieji sluoksniai išsaugojo lietuviškas tradicijas, kalbą, papročius. Išskirtinė padėtis susiklostė Žemaitijoje (22.1 pav.) – joje žemaičiai atliko svarbų vaidmenį išsaugant lietuvybę. XIX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje kilo vietos lietuvių sąjūdis (1 šaltinis). Viena svarbiausių šio sąjūdžio priežasčių buvo socialinės ir ūkinės žemaičių visuomenės raidos ypatybės.
Žemaitija turėjo tik jai būdingų bruožų. Čia, priešingai nei kitose Lietuvos dalyse, XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo gana artimi kultūriniai dvaro ir kaimo santykiai. Be to, dažnai patys valstiečiai suklastodavo dokumentus ir tapdavo bajorais. Dvaro ir kaimo ryšiai buvo gana glaudūs dėl dažnų bajorų ir valstiečių vaikų santuokų. Galbūt tai turėjo įtakos bendram bajorų išsilavinimo lygiui. Amžininko teigimu, tik trečdalis bajorų galėjo pasigirti, kad gerai moka skaityti ir rašyti, iš jų dauguma „tiktai gimtąja žemaičių kalba spausdintą raštą paviršutiniškai paskaito“.
Kita vertus, aptariamuoju laikotarpiu bajorai ir valstiečiai stengėsi įgyti išsilavinimą, vis daugiau valstiečių vaikų ėmė mokytis. Rusijos imperatoriškajame Vilniaus universitete net dešimtadalis studentų buvo žemaičiai. Svarbu ir tai, kad lietuvių (žemaičių) kalbą vartojo ne tik valstiečiai, bet ir dauguma žemaičių bajorų. Kitoje Lietuvos dalyje bajorai buvo sulenkėję ir į lietuvių kalbą žiūrėjo iš aukšto, ją laikė prasčiokų kalba. Ši nuostata Lietuvoje ėmė keistis tik XIX a. antroje pusėje. Taigi Žemaitijos bajorai ir valstiečiai XIX a. pr. kilusiame vietos lituanistiniame sąjūdyje veikė drauge.
Žemaičių lituanistinis sąjūdis buvo kultūrinio pobūdžio. Lituanisto Vinco Maciūno teigimu, kultūriniame sąjūdyje svarbūs trys dalykai: 1) visų pirma turi būti didesnis veikėjų skaičius, nes vienas ar du žmonės sąjūdžio nesudaro; 2) sąjūdžio dalyvius sieja kokie nors bendri kultūriniai interesai, bendros idėjos, kurios išsiskiria iš prieš tai einančios gadynės inertiškumo, taigi turi tam tikro naujumo, originalumo; be to, jos paprastai skelbiamos uoliai, kartais net entuziastingai; 3) sąjūdžio dalyviai turi bendrauti. Visi trys bruožai būdingi ano meto žemaičių bajorijos (žinoma, dalies; be to, buvo ir iš valstiečių kilusių literatų) kultūriniam gyvenimui. Tuo metu atsirado nemažai žemaičių inteligentų, kurie panoro įrodyti, kad, pasak Simono Stanevičiaus (1799–1848), „taip gražiai ir dailiai gali žemaitiškoj kalboj ką nors rašyti ir aukštas giesmes ir dainas dainuoti, kaip ir kitose jau išdailintose kalbose“.
Žemaičių lituanistinio sąjūdžio pradininkai daugiausia buvo mecenatų globojami žemaičiai kultūrininkai (paprastai išsilavinę vietos bajorai). Jie buvo susiję su žemaičių vyskupo kunigaikščio Juozapo Arnulfo Giedraičio (1757–1838) (22.2 pav.) aplinka. J. A. Giedraitis 1801 m. įsikūrė Žemaitijoje ir ėmė burti krašto šviesuomenę. Jis ilgai gyveno užsienyje, buvo labai išsilavinęs ir ėmėsi kultūros mecenato darbo. J. A. Giedraitis rūpinosi, kad krašte būtų kuo daugiau mokyklų, domėjosi žemaičių (lietuvių) kalbos klausimais, lietuviškų religinių raštų kalbos kultūra. 1806 m. į lietuvių kalbą išvertė evangelijas, 1816 m. – visą Naująjį Testamentą (jis buvo išleistas vyskupo lėšomis). Svarbu tai, kad J. A. Giedraitis su žemaičių šviesuomene pradėjo susirašinėti žemaitiškai.
Kuo vyskupas J. A. Giedraitis išsiskyrė iš kitų žemaičių lituanistinio sąjūdžio veikėjų?
Dionizas Poška (1764–1830) – pasiturintis žemaičių bajoras, didi žemaičių lituanistinio sąjūdžio asmenybė. Jis palaikė ryšius su vyskupu J. A. Giedraičiu ir kitais žymiais žemaičių kultūrininkais. D. Poška priklausė vyresniajai sąjūdžio kartai, kuri subrendo XVIII a. antroje pusėje. Jis parašė poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, kurioje aukštinamas valstietis kaip tikrasis vertybių kūrėjas. Autorius nesupriešino valstiečių ir smulkiosios bajorijos. Neigiamai vertino tik stambiuosius bajorus, kurie negailestingai išnaudojo valstiečius. Be to, D. Poška išgarsėjo 1812 m. įkurtu senienų muziejumi, pavadintu Baubliais (22.3 pav.).
Žemaičių lituanistiniam sąjūdžiui priklausė ir Antanas Klementas, Jurgis Pabrėža, Mikalojus Akelaitis. Išsilavinę žemaičiai daug bendravo, rašė lietuviškai.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite ne mažiau kaip du žemaičių lituanistinio sąjūdžio bruožus.
- Kas buvo žymiausi žemaičių lituanistinio sąjūdžio atstovai? Įvardykite bent tris.
Žemaičiai Vilniuje ir bandymas Vilniaus universitete įsteigti Lietuvių kalbos katedrą
AKTUALU! Kodėl, pasak S. Stanevičiaus, Vilniuje atsirado žemaičių? Ką jie veikė Vilniuje?
Nors XIX a. pr. Vilniaus universitetas buvo lenkų kultūros centras, jame studijavo ir iš Žemaitijos kilusių studentų. Apie tai užsimena Vilniaus universitete studijavęs S. Stanevičius odėje „Šlovė žemaičių“: „Mačiau Vilnių, šaunų miestą, / Seną mokslų gyvenimą, / Nuo žemaičių beapsėstą / Ir jų tikrą sutarimą.“
1822–1824 m. Vilniaus universitete pradėjo aktyviai veikti subrendusi naujoji žemaičių karta, gerokai suaktyvėjo ir kultūrinė žemaičių veikla. 1822 m. visi Krãžių mokyklos absolventai, išskyrus du, išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Su jais vyko ir S. Stanevičius. Minėtu laikotarpiu universitete studijavo ir kiti žymūs žemaičiai: Simonas Daukantas (1793–1864) ir Kajetonas Nezabitauskis (1800–1876). Studijų metais S. Stanevičius rašė lietuviškas pasakėčias, sukūrė jau minėtą odę, 1829 m. pasirodė jo knyga „Dainės žemaičių“. K. Nezabitauskis 1824 m. išspausdino lietuvių (žemaičių) kalbos elementorių.
Vilniaus universitete lietuvybės reikalais rūpinosi ir universiteto bibliotekininko padėjėjas Kazimieras Kontrimas. Jis universiteto tarybai įteiktame memorandume pasiūlė įsteigti Lietuvių kalbos katedrą. Pasak K. Kontrimo, lietuviškai kalba dauguma Lietuvos gubernijų ir šiaurinės Augustãvo vaivadijos kaimiečių. Daug lietuvių yra ir Prūsijoje. Kadaise galingą valstybę sukūrusios tautos kalba esanti tyrinėtina. Kaip dėstytoją siūlė pakviesti Raséinių apskrityje gyvenantį kalbininką Leoną Uvainį. Memorandumo autoriaus supratimu, L. Uvainio paskaitų klausyti susirinktų daug studentų, kurie ruošiasi dirbti Lietuvoje arba tyrinėti lietuvių, taip pat kaimyninių tautų kalbas ir istoriją.
Kaip nurodo istorikas Vytautas Merkys, universitetas K. Kontrimo idėją palaikė. 1825 m. posėdžio protokole įrašyta: „Lietuvių kalbos paskaitos (alga 1 400 rb.) svarbios ir filologiniu požiūriu, ir todėl, kad didžioji Vilniaus ir gretimų gubernijų gyventojų dalis kalba šia kalba, o kunigai ja dėsto krikščionišką mokslą, sako pamokslus, klauso išpažinčių ir laiko pamaldas. Fakultetas, būdamas už šių paskaitų įvedimą, pasekė Tártu ir Karaliáučiaus universitetų pavyzdžiu. Pirmajame jų dėstoma estų ir latvių kalbos, o antrajame – lietuvių kalba.“ Po trejų metų universiteto vadovybė, be prancūzų, vokiečių, anglų ir italų kalbų, naujo universiteto statuto projekte siūlė dėstyti lietuvių kalbą. Labai tikėtina, kad dėl 1830–1831 m. Lietuvoje ir Lenkijoje prieš caro valdžią kilusio sukilimo, po kurio buvo uždarytas Vilniaus universitetas, K. Kontrimo idėja nebuvo įgyvendinta.
Klausimai ir užduotys
- Įvardykite žymiausius žemaičius, XIX a. pr. studijavusius Vilniaus universitete.
- Kokių tikslų siekė K. Kontrimas?
Simonas Daukantas – lietuviškosios Lietuvos istorijos pradininkas
AKTUALU! Kodėl S. Daukantas ir jo parašyta „Lietuvos istorija“ išsiskiria iš kitų iki tol parašytų „Lietuvos istorijų“? Nurodykite ne mažiau kaip du skirtumus.
Kodėl S. Daukantas skulptūroje vaizduojamas su knyga rankose? Kaip S. Daukantas susijęs su Vilniaus universitetu?
Žymiausias Vilniaus universiteto studentas žemaitis buvo S. Daukantas (22.7 pav.). Jis dažnai laikomas svarbiausia XIX a. pirmos pusės žemaičių lituanistinio sąjūdžio asmenybe. Universitete S. Daukantas įgijo teisės magistro laipsnį. Dar studijų laikais S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuvių kalba („Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“) (22.4 pav.). Dėl sudėtingų to meto sąlygų veikalas pasirodė gerokai vėliau. Panašiai atsitiko ir su kitais istoriniais S. Daukanto veikalais. Išimtis – Jokūbo Laukio slapyvardžiu 1846 m. Peterbùrge išleista knyga „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (2 šaltinis). S. Daukantas visą gyvenimą tyrinėjo Lietuvos istoriją.
Iš pradžių S. Daukantas gavo tarnybą Rygõs generalgubernatoriaus kanceliarijoje, nuo 1835 m. pavasario buvo paskirtas dirbti Peterburge. Kaip carinės Rusijos valstybės tarnautojas S. Daukantas galėjo tyrinėti „Lietuvos Metriką“, kuri buvo naudojama caro administracijos ir teismo reikalams. Galėdamas pasinaudoti unikaliu Lietuvos istorijos šaltiniu, S. Daukantas laisvu nuo tarnybos laiku toliau tyrinėjo tautos praeitį, išrašais iš „Lietuvos Metrikos“ aprūpindavo istoriką Teodorą Narbutą (1784–1864) ir vyskupą Motiejų Valančių (1801–1875), kai šis rašė didelį istorinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Dirbdamas toli nuo tėvynės, S. Daukantas palaikė glaudžius ryšius su iškiliais to meto žemaičiais.
1850 m. S. Daukantas grįžo iš Peterburgo ir apsigyveno Varniuose pas savo bičiulį vyskupą M. Valančių. Po penkerių metų S. Daukantas atsisakė M. Valančiaus pagalbos ir išsikėlė iš Varnių. Tam įtakos turėjo abiejų žemaičių užsispyrimas. Solidaus amžiaus sulaukęs S. Daukantas norėjo, kad Varniuose būtų įsteigta pasaulietinė Žemaičių akademija, o M. Valančius siekė, kad akademija rengtų tik būsimus dvasininkus. Užuot sėkmingai dirbę kartu, du iškiliausi XIX a. žemaičiai išsiskyrė taip ir nesutarę. Beje, S. Daukantas nei gyvendamas Varniuose, nei vėlesniu laikotarpiu naujų istorinių veikalų jau nebeparašė.
Kodėl S. Daukantas kaip istorikas labai svarbus lietuvių tautai? Priešingai negu kiti Lietuvos istoriją rašę autoriai, S. Daukantas buvo profesionalus istorikas ir turėjo aukštąjį išsilavinimą, įgytą Vilniaus universitete. Jo pažiūroms didelę įtaką turėjo universiteto profesoriai Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel) ir Ignas Onacevičius (Ignacy Żegota Onacewicz), pastarasis dėstė ir Lietuvos istoriją, romantiškai vaizdavo jos didingą praeitį.
Įsidėmėtina, kad S. Daukantas, priešingai negu Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski, apie 1547 m. – prieš 1593 m.), parašęs „Kroniką“ (22.5 pav.), ar Albertas Kojalavičius-Vijūkas, parašęs „Lietuvos istoriją“ (22.6 pav.), buvo pirmasis istorikas, kuris istorinius veikalus rašė žemaičių (lietuvių) kalba. O štai paminėtos kitų autorių „Lietuvos istorijos“ buvo parašytos lotynų kalba.
Istorikas S. Daukantas savo knygose aukštino tautos praeitį, ją idealizavo. Jis ne tik siekė parašyti Lietuvos istoriją, bet ir skatino lietuvius didžiuotis tautos praeitimi. Taigi S. Daukanto, kaip ir viso XIX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje kilusio lituanistinio sąjūdžio, reikšmė Lietuvos istorijai yra neįkainojama.
Kultūrinė žemaičių veikla buvo didelis postūmis pradedančiai atsibusti lietuvių tautai. XIX a. vid. ir antroje pusėje žemaičių lituanistinio sąjūdžio idėjas toliau plėtojo kiti lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, pirmiausia – vyskupas M. Valančius.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl XIX a. pr. Žemaitijoje kilo vietos bajorų lituanistinis sąjūdis?
- Nurodykite svarbiausius Žemaitijos lituanistinio sąjūdžio veikėjų darbus. Kuo jie reikšmingi Lietuvos kultūrai?
- Kodėl S. Daukantas laikomas svarbiausia Žemaitijos lituanistinio sąjūdžio figūra?
- * Remdamiesi savo žiniomis ir internetu, parenkite išsamų pranešimą apie vieną Žemaitijos lituanistinio sąjūdžio atstovą, pabrėžkite jo indėlį į Lietuvos kultūrą. Pranešimą pristatykite klasės draugams.
Klausimai ir užduotys
- Ką S. Daukantas veikė Peterburge?
- Aptarkite, kaip S. Daukantas vertino Lietuvos istoriją.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu, Lietuvos žemėlapyje raskite Žemaitijos lituanistinio sąjūdžio veikėjų gimtines ir jiems skirtas atminimo vietas.
Darbas su šaltiniais
1 ŠALTINIS
Iš Vinco Maciūno knygos apie lituanistinį sąjūdį XIX a. pradžioje
Lietuviškajam XIX a. pr. sąjūdžiui yra būdingas susirūpinimas lietuvių kalba, pastangos kurti lietuvišką literatūrą, savojo krašto ir ypač jo praeities tyrinėjimas, vėliau ir domėjimasis lietuvių tautosaka (ypač dainomis). Tačiau tasai sąjūdis ne visoje Lietuvojè vienodai pasireiškė. Visur maždaug lygiai pastebime gal tik susidomėjimą Lietuvos istorija. <...> Tai yra visai suprantama, nes Lietuvos istorija buvo jų visų gimtojo krašto istorija. Tačiau lietuvių kalba nebebuvo jų visų gimtoji kalba. <...> Visa tai jiems galėjo turėti tik tam tikro mokslinio intereso <...>. Kas kita žemaičių literatai, kurie lietuvių kalbą laikė gimtąja kalba, kuriems lietuviškoji literatūra buvo savas reikalas. Taigi Žemaičiuose minimasis sąjūdis pilniausiai ir, pasakytume, lietuviškiausiai pasireiškė. <...>
Žemaičių literatus jungė gimtosios kalbos pamėgimas, susirūpinimas jos dailinimu bei tyrinėjimu, noras sukurti ta kalba literatūrą, didžiavimasis savo garbinga praeitimi ir t. t. Visa tai buvo nauja mūsų kultūros ir literatūros istorijoje. <...> XIX a. susirūpinama kalbą gryninti, dailinti, turtinti, norima parodyti, kad toji paniekintoji mužikų kalba yra graži ir tinkanti literatūrai ne blogiau kaip kitos seniai išlavintos kalbos. <...> Dabar stengtasi sukurti pasaulietišką lietuvių poeziją: sekdami lenkų klasikinės poezijos pavyzdžius, žemaičių bajorai rašinėja odes, idiles, poetinius laiškus, satyras... Koks vėl milžiniškas skirtumas, palyginus su XVIII a.! <...> XVIII a. nesidomėta lietuvių kalba ar net ji niekinta, o dabar vis labiau imta kelti gimtosios kalbos meilę. Ryškėjo ir tautinis jausmas. <...> Žemaičių literatai, parašę ką, siuntinėja vieni kitiems, duoda nurodymų, prašo pataisymų.
Pagal Vinco Maciūno knygą „Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje“, Vilnius, 1997, p. 66–69.Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Koks bruožas siejo žemaičių bajorų ir lietuviškąjį XIX a. pr. sąjūdžius?
- Kuo žemaičių bajorų sąjūdis skyrėsi nuo lietuviškojo XIX a. pr. sąjūdžio? Kodėl?
- Kokie svarbiausi žemaičių bajorų sąjūdžio bruožai?
- Kodėl žemaičių bajorai XIX a. ėmė naujai žiūrėti į savo kalbą, istoriją?
- Kokią išvadą galite padaryti apie lietuvių kalbos padėtį to meto Lietuvojè?
2 ŠALTINIS
Iš istorikės Vidos Girininkienės straipsnio
S. Daukantas 1851 m., gavęs 42,9 sidabro rublių pensiją ir teisę dėvėti mundurą, grįžo į Lietuvą. Iki 1855 m. gyveno Varniuose pas vyskupą Motiejų Valančių. Rašoma, kad jų išsiskyrimo priežastis buvo charakterių nesuderinamumas. Tačiau buvo ir rimtesnių aplinkybių. 1855 m. vasarą „Būdas“, Jokūbo Laukio pavarde Sankt Peterbùrge išleistas 1845 m., pakliuvo cenzūros akiratin. Cenzoriui užkliuvo aprašymai apie karingus lietuvių protėvius, jų karus dėl laisvės, dabarties socialinę nelygybę. Pradėta ieškoti „Būdo“ autoriaus ir nustatyta, kad jis ne Laukys, o Kontautas (irgi suklysta), ir kad jis ilgai gyveno Varniuose pas vyskupą Volončevskį. Prasidėjęs persekiojimas diplomatiškam M. Valančiui, turėjusiam didelių ambicijų ir sumanymų plėsti lietuvišką veiklą, nebuvo parankus, todėl S. Daukantas turėjo persikelti į ramesnę ir nuošalesnę Kuršo guberniją. Buvo uždrausta „Būdą“ perleisti, platinti, nurodyta visus leidinius išimti iš knygynų. „Būdas“ buvo vienas pirmųjų leidinių, draudžiamųjų knygų sąraše 1855 m. spalį. <...>
S. Daukantas <...> savo darbus skelbė slapyvardžiais, nes buvo valstybinės įstaigos tarnautojas, o platinti archyvų medžiagą draudė to meto Rusijos imperijos valdininko darbo taisyklės.
Pagal Vidos Girininkienės straipsnį „Romantikai Simonas Daukantas ir Adomas Mickevičius (II)“, Literatūra ir menas, Nr. 1, 2018 m. sausio 5 d.Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kokių sunkumų, parvykus gyventi į Lietuvą, teko patirti S. Daukantui?
- Kodėl S. Daukanto knyga „Būdas“ buvo išleista Peterburge (dab. Sankt Peterburgas), o ne Lietuvoje?
- Kodėl S. Daukanto knyga „Būdas“ buvo išleista ant leidinio viršelio nurodžius ne savo, bet Jokūbo Laukio pavardę?
- Kaip „Būdo“ autorius vertino Lietuvos praeitį? Kodėl?
- Kaip S. Daukantas susijęs su šaltinyje minima archyvų medžiaga?
- Kaip S. Daukantas buvo susijęs su šaltinyje minimu M. Valančiumi?
- Kokią išvadą galite padaryti apie to meto lietuvių istorikų padėtį?
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"