Maironio gyvenimo kelias
Diskutuojame
Minint Maironio šimtmetį Vincas Mykolaitis-Putinas sakė: „Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie.“ Pasidalykite savo mintimis, kas jums yra Maironis, ką žinote apie poetą, kokius jo eilėraščius prisimenate. Padeklamuokite, jei galite, įsiminusį posmą.
Tiriame
Maironis mėgo pozuoti dailininkams, sukaupė nemenką savo portretų kolekciją. Dailininkai turėjo vaizduoti orų, ramų, išmintingą kunigą ir poetą. Paieškokite daugiau Maironio atvaizdų, patyrinėkite čia pateiktą Jono Šileikos tapytą portretą. Kuo šis portretas išskirtinis? Kaip manote, kokius žmogaus bruožus norėjo išryškinti dailininkas?
Tėviškėje
Maironis (tikr. Jonas Mačiulis, 1862–1932) augo Raséinių krašte, Bernotuosè, o gimė vos už poros kilometrų esančiame Pãsandravio dvarelyje, kur laikinai buvo persikėlę tėvai. Nuo vaikystės pamėgtos Lùknės upeliuko pakrantės, kiek toliau – „puikūs slėniai sraunos Dubýsos“ visada trauks grįžti. Dubýsa jo poezijoje įsitvirtins kaip svarbiausias gimtinės ženklas.
Būsimąjį poetą augino lietuviška valstietiška aplinka: tradicinė kasdienė kaimo buitis, darnūs tėvų ir vaikų, seserų ir brolio santykiai, auklės Onos Palkevičiūtės dainos, pasakojimai ir pirmos skaitymo pamokos, šeimoje puoselėjama pagarba knygai, mokslui. Namų siela – tėvas Aleksandras Mačiulis, sumanus ir veiklus ūkininkas, šviesus, meninių polinkių turintis žmogus, bendravęs su vyskupu M. Valančiumi. Vėliau Maironio charakteryje išryškės iš tėvo paveldėti bruožai: veiklumas, valingumas, energija, atkaklus tikslo siekimas, organizaciniai gebėjimai.
1873–1883 m. Maironis mokėsi Kaũno gimnazijoje. Iš pradžių mokslas nelabai sekėsi, nes nesuprato rusiškai ir parengiamojoje klasėje liko antrus metus, bet toliau mokėsi gerai, išsiskyrė matematiniais gabumais. Atsvara nelietuviškai gimnazijos aplinkai buvo tėviškė, kur leisdavo vasaras ne tik ilsėdamasis savoje, mieloje aplinkoje, bet ir pamokydamas seseris ar kaimynų vaikus („Seselėms jis buvo aukščiausis autoritetas, jį mylėjo ir adorãvo be galo, sugyveno su juo be galo gražiai“, – rašo Vaižgantas).
Mokymosi metai
Baigęs keturias klases, Maironis ketino stoti į kunigų seminariją, bet, paklusęs tėvo norui, liko gimnazijoje. Vyresnėse gimnazijos klasėse nelauktai išryškėjęs literatūrinis talentas, išgyventa jaunuoliška meilė kaimyno dvarininko dukteriai Teklei Navickaitei pakeitė jaunuolio planus. Jis pasirinko studijuoti literatūrą Kýjivo universitete. Literatūros dėstymas nuvylė, bet Kýjive Maironis turėjo progos patyrinėti istoriją, ir šios žinios pravertė po kelerių metų, rašant Lietuvõs istoriją.
Studijas Kyjivo universitete Maironis nutraukia po pirmojo semestro ir grįžta prie ankstesnio pasirinkimo – įstoja į Kauno kunigų seminariją (1884). Tokį sprendimą jis priėmė savarankiškai, be tėvų žinios, matyt, paskatintas noro dirbti savo krašto žmonėms, gal ir A. Baranausko, M. Valančiaus pavyzdžio.
Gimnaziją baigusiam ir universitete studijavusiam klierikui mokytis seminarijoje nebuvo sunku, tad laisvą laiką skyrė Lietuvos istorijos studijoms, poetinei kūrybai, lenkiškoje seminarijos aplinkoje susibūrusių lietuvių patriotinei veiklai. Jo eilėraščiai plito tarp bendramokslių, buvo dainuojami. Be eilėraščių, seminarijoje parašė „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“, poemėlę „Lietuva“ – jos rankraštį įteikė A. Baranauskui, kurį laikė didžiausiu jaunosios Lietuvos dainiumi. Ankstyvojoje kūryboje mezgasi būsimų „Pavasario balsų“ motyvai: herojiškos praeities ir nykios dabarties antitèzė, gimtojo krašto poetizavimas, tikėjimas garbinga ir šviesia tėvynės ateitimi.
Gabus ir darbštus klierikas tęsia mokslą Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888–1892), tampa lietuvių būrelio siela, Vaižganto žodžiais, „pagauna vadovavimo vadžias visiems draugams lietuviams“. Per čia praleistus metus plečiasi poeto literatūrinis akiratis, gilėja vidinis pasaulis, kaip įprasta romantikams, į jį vis daugiau telkiasi poetas. Peterburge jis sukuria nemažai eilėraščių („Vilnius“, „Giria ir lietuvis“, „Jo pirmoji meilė“ ir kt.), poemą „Tarp skausmų į garbę“, kūrinius pradeda pasirašinėti Maironio slapyvardžiu.
Dvasininkas ir poetas
Baigęs mokslus, Maironis dėsto Kauno kunigų seminarijoje. Pasak Vaižganto, čia „jam taip buvo gera, <...> toks buvo laimingas, jog kitų dvejų tokių pat laimingų metų jis per visą savo amžių neberanda“.
Nuo 1894 m. penkiolika metų profesoriauja Peterburgo dvasinėje akademijoje. Per tą laiką pasirodo du „Pavasario balsų“ leidimai, poema „Jaunoji Lietuva“. Poeto Maironio vardas tampa tautos dainiaus sinonimu.
1909 m. Maironis grįžta į Kauną, paskiriamas Kunigų seminarijos rektoriumi. Jis – reiklus, principingas, dalykiškas pedagogas, dirba negailėdamas savęs, atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų, daug jėgų atiduoda Kauno seminarijai.
Grįžęs į Lietuvą, Kaunè, Rotušės aikštėje, Maironis nusipirko didelius namus, juos remontavo, tvarkė, puošė. Broliu rūpinosi, jam šeimininkavo sesuo Marcelė Mačiulytė. Maironis savo namuose priglausdavo giminaičius, juos leido į mokslus. Viešajame gyvenime atrodęs santūrus, oficialus, net rūstus, poetas pasigesdavo paprasto, nuoširdaus bendravimo – namų aplinkoje, pažįstamų žmonių draugėje jis mokėjo būti linksmas, mėgo pajuokauti. Aktorė Teofilija Vaičiūnienė prisimena:
Maironis visada būdavo paprastas, jo asmenybė žavėdavo, dėl to mes, jaunieji, čia jausdavomės kaip savo namuose. Jo, aukštos kultūros ir didžios inteligencijos žmogaus, akivaizdoje niekas nedrįso netinkamai kalbėti ir elgtis.
Jau neatsimenu visų Maironio svečių pavardžių, bet tai būdavo jauni, smagūs žmonės. Maironis paprastai sėdėdavo gale stalo – stalas buvo ilgas, o aplinkui svečiai. Dažnai atsikeldamas, prie kiekvieno prieidamas, jis ragindavo užkąsti ir išgerti, pasakydavo keletą malonių žodžių ir vėl atsisėsdavo į savo vietą tęsti linksmo, įdomaus pokalbio. <...>
Pasitaikydavo būti pas Maironį ir tokioj viešnagėj, kai susirinkdavo vien tik viešnios. Tada jis visas švytėdavo ir būdavo tartum pasaulietis, tikras džentelmenas. Vaišindavo mus nuostabia kava su lietuvišku krupniku. O tas Maironio krupnikas buvo garsus visame Kaune.
Maironio namuose lankėsi daug žinomų to meto žmonių: dvasininkų, menininkų, rašytojų, teatralų, visuomenės veikėjų, į jo keliamus pobūvius, pasak amžininkų, susirinkdavo visa Lietuva, nuo prezidento ligi paprasto kaimyno. Tokiems platiems priėmimams labai tiko didingas Maironio butas.
Kaip kareivis nelygioj kovoj...
Vis dėlto paskutiniai gyvenimo dešimtmečiai nebuvo patys laimingiausi: gyvenimo verpetuose išblėso jaunystės entuziazmas, širdyje kaupėsi kartėlis, nusivylimas. Maironis nepasiekė vyskupo pareigų, nors jautėsi nusipelnęs ir jo kandidatūra keletą kartų buvo svarstoma. Trukdė ir jo „litvomanija“, ir apkalbos bei intrigos, kurios žemino ir žeidė poetą: „Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, griaužiaus.“ Visą gyvenimą ištikimai tarnavęs Katalikų bažnyčiai, jautėsi neįvertintas. Daug kartaus nusivylimo išliejo eilėraštyje „Skausmo skundas“, kurį leido paskelbti tik po mirties: „Ir šitai kaip kareivis, nelygioj kovoj / Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj / Aš perblokštas ir vienas!..“
Maironis jautėsi vis labiau nepritampąs prie visuomeninio ir literatūrinio gyvenimo. Jis „pasidarė „nebereikalingas“, nes kovotojai geriausiai suprantami jų epochoje, jų kovos lauke“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas). Poeto pasaulėžiūrą ir kūrybą formavo tautinio atgimimo sąjūdis. Bet jo idealų Maironis pasigedo Nepriklausomoje Lietuvojè, sielvartavo dėl idealizmo stokos, dėl apsimestinio patriotizmo. Partijoms kovojant dėl valdžios, sklaidėsi tautinės vienybės iliuzijos.
Maironį skaudino ir pasipūtėliški jaunų poetų, kurie siekė kuo greičiau išsivaduoti iš didžiojo dainiaus įtakos, kurti modernų meną, atsiliepimai. Trečiajame dešimtmetyje jaunųjų literatūriniai sambūriai, kaip rašo A. Nyka-Niliūnas, „laikė šventa pareiga savo žygį pradėti ritualiniu atsiribojimu nuo Maironio. <...> Bet ir jie, prieš pasiekdami sūnų palaidūnų amžių, vienu ar kitu būdu išėjo jo poezijos mokyklą ir pirmuosius savo poezijos skiemenis tarė maironiškai“.
Visgi mirusiam Maironiui atėjo nusilenkti dešimtys tūkstančių žmonių. Per paskutinį autorinį vakarą, įvykusį Jelgavoje 1932 m. gegužę, Maironis buvo vainikuotas laurų vainiku. Poetas jau buvo tapęs klasiku, pelnęs tautinio atgimimo pranašo, tautos vedlio, moralinio autoriteto epitetus.
Kūryba
Maironio poezija vainikuoja XIX a. lietuvių pastangas kurti tautinę kultūrą. Jis ne tik iškiliausias tautinio atgimimo poetas – Maironis iškelia lietuvių poeziją į klasikinio meno aukštumas. Todėl literatūros istorijoje jo lyriką suvokiame kaip tam tikrą atskaitos tašką: kalbame apie lietuvių poeziją iki ir po Maironio.
J. Mačiulio kūrybos kelias prasidėjo 1885 m., kai jis Zvalionio slapyvardžiu „Aušroje“ išspausdino pirmąjį eilėraštį. Pirmas „Pavasario balsų“ leidimas išėjo 1895 m. Tilžėje. Vėliau Maironis išleido dar tris pataisytus ir papildytus leidimus (pirmajame buvo 45 eilėraščiai, ketvirtajame – 110), bet rinkinio pavadinimo nekeitė: poetui buvo svarbi pavasario balsų metafora, išreiškianti gyvenamojo meto ir jo paties kūrybos dvasią. Penktasis poeto parengtas leidimas pasirodė kaip „Raštų“ pirmas tomas 1927 m. (eilėraščių padaugėjo iki 131).
Tematika ir menine raiška su eilėraščiais glaudžiai susijusios Maironio poemos: „Tarp skausmų į garbę“ (1895), iš kurios vėliau išaugo „Jaunoji Lietuva“ (1907), „Raseinių Magdė“ (1909), „Mūsų vargai“ (1920). Trečiajame dešimtmetyje Maironis sukūrė istorinių dramų trilogiją „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“.
Maironio kūrybinis kelias gana tolygus: jaunystėje atrastų temų, motyvų, vaizdinių klodas mažai keitėsi, buvo nuolat plečiamas ir turtinamas. Esminiai poetinio pasaulio bruožai išryškėjo per pirmus du kūrybos dešimtmečius, kai buvo parašyti žymiausi lyriniai kūriniai. Lyrika – meniniu požiūriu vertingiausia Maironio kūrybinio palikimo dalis.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pasirenkite apibūdinti Maironio asmenybę (remkitės ir kitais informacijos šaltiniais, pavyzdžiui, poeto amžininkų prisiminimais).
- Kodėl paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais Maironis jautėsi atsidūręs literatūrinio gyvenimo nuošalyje?
- Mirus poetui spaudoje pasirodė daugybė nekrologų, vienas jų buvo pavadintas „Mirė Poetas“. Kaip paaiškintumėte tokią pavadinimo rašybą?
- Kodėl Maironis vadinamas vieno rinkinio autoriumi? Koks tas rinkinys ir kada jis išleistas?
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"