Onorė de Balzakas. „Šagrenės oda“ (ištraukos) (11.2 tema)

I SKYRIUS

Talismanas

1829 metų spalio pabaigoje vienas jaunuolis įėjo į Karališkuosius rūmus tuo metu, kai pagal įstatymą, kuris globoja mokesčiais apdedamą aistrą, atidaromi lošimo namai. Ilgai nesvyruodamas, jis pasikėlė laiptais į lošimo kambarį, pažymėtą 36 numeriu.

– Malonėkite savo skrybėlę, pone! – sausu ir niurgzliu balsu sušuko jam išblyškęs senukas, lindėjęs šešėlyje už barjero, ir staiga atsistojo, rodydamas itin atgrasų savo veidą.

Kai jūs įeinate į lošimo namus, įstatymas pirmiausia iš jūsų atima skrybėlę. Gal tai Evangeliją ar Apvaizdą primenąs palyginimas? O gal tai greičiau yra būdas sudaryti su jumis pragarišką sutartį, reikalaujančią iš jūsų kokio nors užstato? O gal taip jūs esate verčiamas pagerbti tuos, kurie išloš jūsų pinigus? Gal policija, sekdama visas visuomenės srutų duobes, nori sužinoti jūsų skrybėlininko arba jūsų paties pavardę, jeigu ji įrašyta jūsų skrybėlės pamušale? Pagaliau gal norima išmatuoti jūsų kiaušą, kad būtų galima parengti mokslinę statistiką apie lošėjų protinius gabumus. Apie tai administracija visiškai nutyli. Bet atminkite – vos jūs žengiate pirmą žingsnį prie žaliojo stalo, jūsų skrybėlė jums jau nebepriklauso, lygiai kaip ir jūs nebepriklausote patys sau: lošime dalyvaujate jūs, jūsų turtas, jūsų skrybėlė, lazda ir apsiaustas. Jums išeinant, LOŠIMAS, grąžindamas jūsų daiktus, apčiuopiamomis patyčiomis parodys, kad jis šį tą jums dar palieka. Jeigu kartais jūs turėjote naują skrybėlę, tai savo kailiu patirsite, kad reikia įsitaisyti ir naują lošėjo kostiumą.

Nustebimas, atsiradęs jaunuolio veide, kai jis vietoj savo skrybėlės su aptrintais kraštais gavo popierinį numeriuką, aiškiai parodė dar nekaltą jo sielą, todėl senukas, tikriausiai nuo pat jaunystės skendėjęs azartiškuose lošėjų gyvenimo smagumuose, metė į jį drumstą, bejausmį žvilgsnį, kuriame filosofas būtų įžiūrėjęs prieglaudos skurdą, prasilošėlių valkatavimą, virtines protokolų apie savižudybes, amžinuosius katorgininkus, ištremtus prie Koacakoalkoso. Šis žmogus, kurio pailgas veidas buvo išblyškęs nuo maitinimosi vien prasta Darsė³ elatinos sriuba, atrodė išbalęs ir nepaprastai nukamuotas aistros. Jo raukšlėse slypėjo nuolatinių kančių pėdsakai: turbūt jis savo skurdų uždarbį pralošdavo tą pačią dieną, kai tik jį gaudavo. Panašiai kaip kuino, kurio nebeišjudina botago kirčiai, niekas jo nebejaudino: nei gūdžios viską praradusių lošėjų aimanos, nei jų nebylūs keiksmai, nei jų pamišę žvilgsniai – niekas jam nebedarė įspūdžio. Tai buvo įkūnytas LOŠIMAS. Jeigu tas jaunuolis būtų įsižiūrėjęs į šį liūdną cerberį, gal pats sau būtų taręs: „Jo širdyje nieko daugiau nebėra, tik kortų kaladė!“ Nepažįstamasis nepaklausė šio įsikūnijusio įspėjimo, kurį čia, be abejo, pastatė Apvaizda, lygiai, kaip ji parodo pasišlykštėjimo žymes ties kiekvienos landynės durimis. Jaunuolis ryžtingai įėjo į salę, kur aukso skambesys užburdavo ir apakindavo jausmus, apimtus godumo. Turbūt jaunuolį ten stūmė logiškiausia iš visų gražbyliškų Žano Žako Ruso frazių, kurios prasmė, atrodo, yra tokia: „Taip, aš suprantu, kad žmogus gali lošti, bet tik tada, kai tarp savęs ir mirties jis mato tik savo paskutinį ekiu.“

Vakarais lošimo namų poezija esti vulgaroka, tačiau ji turi tiek pat pasisekimo, kiek ir kruvinos dramos. Salės esti pilnos žiūrovų ir lošėjų, nuskurdusių senių, kurie čia atsivelka pasišildyti, susijaudinusių veidų, orgijų, kurios prasideda vynu ir greitai baigiasi Senoje. Nors aistros čia gausu, bet pernelyg didelis vaidintojų skaičius kliudo jums žiūrėti stačiai į veidą lošimo demonui. Vakarais čia susidaro tikras ansamblis, kuriame rėkia visa trupė ir kuriame kiekvienas orkestro instrumentas traukia savo gaidą. Jūs pamatysite nemažai garbingų žmonių, čia beieškančių pramogų, už kurias jie apmoka, kaip mokėtų už spektaklio ar smaguriavimo suteiktą malonumą arba kaip pirktų pigias glamones kur nors skurdžioje palėpėje ir už jas tris mėnesius mokėtų aitriu apgailestavimu. Bet ar suprantate, koks turi būti žmogaus apsėdimas, koks jo veržlumas, kai jis nekantraudamas laukia, kol atidarys lošyklą? Tarp rytinio ir vakarinio lošėjo yra toks pat skirtumas, kaip tarp nerūpestingo vyro ir įsimylėjėlio, besikankinančio po savo mylimosios langu. Tik rytą pasirodo virpanti aistra ir skurdas su visa savo baisia nuogybe. Tuo metu galite pasigėrėti tikruoju lošėju, lošėju, kuris nevalgė, nemiegojo, negyveno, nemąstė – taip žiauriai jį čaižė nuolat dvigubinami sumų statymai, taip jis nusikankino nuo nekantrumo niežulio belaukdamas, kada pasitaikys trente et quarante. Tą prakeiktą valandą sutiksite akis, kurių ramumas gąsdina, veidus, kurie jus keri, žvilgsnius, kurie pakelia kortas ir jas ryja.

Taigi lošimo namai puikūs tik juose pradėjus lošti. Ispãnija turi bulių kautynes, Romà turėjo gladiatorius, o Parỹžius didžiuojasi Karališkaisiais rūmais, kurio erzinanti ruletė leidžia pasigėrėti čiurkšlėmis tekančiu krauju, tačiau negresiančiu sutepti parteryje sėdinčiųjų kojas. Žvilgtelėkite į tą areną. Užeikite! Kokia menkybė! Sienos, sulig žmogaus ūgiu apklijuotos taukuotu popieriumi, negaivina dvasios nė menkiausiu vaizdu. Jose nėra net vinies, kuri palengvintų nusižudyti. Parketas išdilęs, nešvarus. Pailgas stalas užima vidurį salės. Paprastos, šiaudinės kėdės, glaudžiai sustatytos aplink tą nuo aukso apsitrynusią gelumbę, rodo nuostabų abejingumą prabangai žmonių, žūstančių čia dėl turto ir prabangos. Ta žmogiškoji priešingybė pasireiškia visur, kur dvasia veržliai sukyla prieš pačią save. Įsimylėjęs nori savo mylimąją apgaubti šilkais, aprengti ją minkštais Rytų audiniais, bet ją glamonėja jis dažniausiai skurdžiame patale. Garbėtroška svajoja apie aukščiausią valdžią, vartydamasis vergavimo purve. Pirklys skursta drėgnoje, nesveikoje krautuvėje, statydindamas paveldėtojui sūnui erdvų rūmą, iš kurio pastarasis bus išvytas jam besibylinėjant su broliu. Pagaliau ar yra kas bjauresnio už pasismaginimo namus? Keista problema! Prieštaraudamas pats sau, apgaudinėdamas savo viltis esama sunkia padėtimi, o sunkią padėtį – neįvyksiančia ateitimi, žmogus visiems savo veiksmams suteikia jam būdingą nenuoseklumą ir silpnumą. Šioje žemėje nieko nėra tobulo, išskyrus nelaimę.

[Jaunuolis pralošia paskutinius pinigus ir nusprendžia palikti šį pasaulį, kuriame gyvendamas jis, kad prasimuštų visuomenėje, dėjo daugybę niekais nuėjusių pastangų ir patyrė šimtus apviltų lūkesčių. Jis eina Paryžiaus gatvėmis lyg dykuma, stumdomas žmonių, kurių nemato, gatvės triukšme tegirdėdamas tik vieną mirties balsą. Nusprendęs, kad mirti vidurdienį negarbinga, jaunuolis užsuka į sendaikčių krautuvę tikėdamasis ten pasižvalgyti ir sulaukti vakaro. Parduotuvės lentynos apstulbina tokia gausa daiktų, jog atrodo, kad „viso pasaulio kraštai buvo čia sunešę po gabalą savo mokslo, po pavyzdį savo meno“. Galiausiai pirklys jaunuoliui parodo Rafaelio⁸ tapytą Kristaus atvaizdą.]

Tas atvaizdas įkvėpė norą melstis, mokė atleidimo, slopino egoizmą, žadino visas užsnūdusias dorybes. Turėdamas savybes, būdingas muzikiniam žavesiui, Rafaelio kūrinys apgaubė mus galingais prisiminimų burtais, ir jo triumfas buvo visiškas, – apie dailininką jūs užmiršote. Šviesos veikimas dar daugiau stiprino šį stebuklą, kartais atrodė, kad galva juda tolumoje, tartum debesyje.

– Tą drobę aš padengiau auksinėmis monetomis, – šaltai tarė pirklys.

– Na, ką gi, teks mirti! – sušuko jaunuolis, pabusdamas iš savo minčių, kurių paskutinė grandis jį vėl grąžino prie neišvengiamo likimo, nejuntamomis išvadomis priversdama atsisakyti paskutinės vilties, kurios jis griebėsi.

– Aha! Ne veltui aš tave įtariau! – pasakė senis, stverdamas jaunuolį už abiejų rankų ir kaip gniaužtuvais spausdamas jo riešus viena ranka.

Nepažįstamasis liūdnai šyptelėjo dėl to nesusipratimo ir ramiu balsu tarė:

– Nebijokite, pone! Aš kalbu apie savo gyvybę, ne apie jūsų. Kodėl gi neprisipažinti man nekaltai apgavus jus? – pridūrė jis, pažvelgęs į sunerimusį senį. – Belaukdamas nakties, kad galėčiau netrukdomas nusiskandinti, aš atėjau pasižiūrėti tamstos turtų. Kas neatleistų šio paskutinio malonumo mokslo ir poezijos žmogui?

Pirklys, su nepasitikėjimu klausydamasis tariamojo pirkėjo, perveriamu žvilgsniu tyrė jo rimtą veidą. Netrukus, nuramintas skausmingo balso gaidos, o gal tuose bespalvio veido bruožuose išskaitęs tamsų likimą, nuo kurio prieš tai sudrebėjo lošikai, jis paleido rankas, tačiau, dar ne visai nusikratęs įtarimo, kurį sukėlė šimtametė jo patirtis, jis lyg niekur nieko, tarsi norėdamas atsiremti, ištiesė ranką į spintelę ir, iš ten imdamas stiletą, tarė:

– Turbūt jūs jau treji metai esate neetatinis tarnautojas finansų įstaigoje ir vis dar negaunate algos?

Nepažįstamasis nenoromis šyptelėjo ir neigiamai papurtė galvą.

– Gal jūsų tėvas per smarkiai jums priekaištavo, kad atsiradote pasaulyje? Ar gal praradote garbę?

– Jei norėčiau prarasti garbę, tai nesiskirčiau su gyvenimu.

– Tai jus nušvilpė Fiunambulų teatre? O gal jūs priversti kurti kupletus, kad apmokėtumėte savo meilužės laidotuves? O gal sergate pinigų neturėjimu? Norite nuo sosto nuversti nuobodulį? Pagaliau kokia klaida skatina jus mirti?

– Neieškokite mano mirties akstino tose banaliose priežastyse, kurios daugumą stumia prie savižudybės. Kad nereikėtų jums atskleisti negirdėtų kančių, kurias sunku išreikšti žmonių kalba, aš pasakysiu tiek, kad atsidūriau giliausiame, bjauriausiame, skaudžiausiame skurde. Ir, – pridūrė jis balsu, kurio laukinis išdidumas prieštaravo ankstesniems žodžiams, – nesirengiu maldauti nei pagalbos, nei paguodos.

– Ehe!

Tie du skiemenys, kuriuos senis ištarė vietoje atsakymo, priminė tarškynės garsą. Paskui jis tęsė:

– Nespirdamas jus mane maldauti, neversdamas jus nurausti, neduodamas jums nei prancūzų santimo, nei Levanto parato, nei Sicilijos tareno, nei vokiečių helerio, nei rusų kapeikos, nei škotų fartingo, nei vienos sestercijos, nei vieno obolo senojo pasaulio, nei vieno piastro naujojo pasaulio, nesiūlydamas jums nieko nei auksu, nei sidabru, nei variu, nei popieriumi, nei banknotais, noriu jus padaryti turtingesnį, galingesnį ir įtakingesnį už kokį nors konstitucinį karalių!

Jaunuolis pamanė, kad senis suvaikėjo, apstulbęs jis nesiryžo nieko pasakyti.

– Atsigręžkite, – tarė senis staiga stverdamas lempą ir pasuko jos šviesą į sieną, priešais tą, kur kabėjo atvaizdas, – ir pažvelkite į šitą ŠAGRENĖS ODĄ.

Jaunuolis pašoko ir nustebo, pamatęs virš krėslo, kuriame jis sėdėjo, ant sienos pakabintą šagrenės gabalą, ne didesnį už lapės kailį, bet dėl neišaiškinamos iš pirmo žvilgsnio priežasties toji oda tirštoje tamsoje, kuri buvo parduotuvėje, skleidė tokius šviesius spindulius, kad ją buvo galima palaikyti nedidele kometa. Jaunuolis su nepasitikėjimu priėjo prie tariamojo talismano, kuris jį turėjęs apsaugoti nuo nelaimių, ir mintyse nusijuokė iš jo. Tačiau, pagautas visai suprantamo smalsumo, jis pasilenkė, kad apžiūrėtų odą iš visų pusių, ir netrukus surado natūralią to keisto švytėjimo priežastį. Juodas, lyg grūdeliais nusėtas šagrenės paviršius buvo taip rūpestingai nusvidintas ir nušlifuotas, jos vingriuoti ruoželiai buvo tokie ryškūs ir aiškūs, jog tos orientalinės odos iškilumose, tarsi granito briaunose, slypėjo maži židinėliai, nuo kurių skaidriai atsispindėjo šviesa. Jis matematiškai įrodė to reiškinio priežastį seniui, kuris, užuot atsakęs, klastingai nusišypsojo. Matydamas tą pranašumo šypsnį, jaunasis mokslininkas tarėsi esąs kokios apgaulės auka. Jis nenorėjo nusinešti į kapus dar vienos mįslės, todėl greitai pakreipė odą lyg vaikas, kuris skuba sužinoti savo naujo žaisliuko paslaptis.

– Aha! – sušuko jis. – Štai įspaustas ženklas, kuris Rytuose vadinamas Saliamono antspaudu.

– Jūs jį pažįstate? – paklausė pirklys, keliskart išpūtęs pro šnerves orą ir tuo išreiškęs daugiau minčių, negu būtų pasakęs iškalbingiausiais žodžiais.

– Ar yra pasaulyje toks mulkis, kuris patikėtų tąja chimera? – sušuko jaunuolis, įsižeidęs tuo nebyliu ir pilnu aitraus pasityčiojimo juoku. – Argi jūs nežinote, – pridūrė jis, – kad tik Rytų prietarai mato kažką šventa mistiškoje formoje ir melaginguose ženkluose tos emblemos, kuri tartum teikia pasakiškos galios? Šiuo atveju aš nesu naivesnis kalbėdamas apie sfinksus ar grifus, kurių buvimas tam tikra mitologine prasme yra galimas.

– Kadangi jūs – orientalistas, – tarė senis, – tai gal perskaitysite šią sentenciją?

Jis prinešė žibintą prie pat talismano, kurį jaunuolis laikė blogąja puse į viršų, ir atkreipė jo dėmesį į ženklus, įspaustus tos stebuklingos odos narveliniame audinyje taip, tarytum jie būtų susidarę dar ant gyvo gyvulio, kurį kadaise ši oda dengė.

– Prisipažinsiu, – susuko nepažįstamasis, – aš neatspėsiu, kuo pasinaudota taip giliai įspaudžiant šias raides laukinio asilo odoje.

Ir greitai atsigręžęs į retenybėmis apkrautus stalus jis ėmė lyg ko ieškoti akimis.

– Ko tamstai reikia? – paklausė senis.

– Kokio nors įrankio įpjauti šagrenei, kad pamatyčiau, ar raidės joje įspaustos, ar inkrustuotos.

Senis padavė nepažįstamajam savo stiletą. Šis, jį paėmęs, pamėgino įpjauti odą toje vietoje, kur buvo įrašyti žodžiai, tačiau, nupjovus ploną odos sluoksnelį, raidės vėl pasirodė tokios pat ryškios ir visai tolygios buvusioms paviršiuje, jog akimirką jis manė visai neįpjovęs odos.

– Levanto gamyba turi paslapčių, kurias ji viena težino, – tarė jis, kažkaip neramiai pažvelgęs į Rytų sentenciją.

– Taip, – atsakė senis, – geriau viskuo kaltinti žmones, o ne Dievą!

Paslaptingieji žodžiai buvo surašyti taip:

Tatai reiškė:
​JEIGU TU MANE TURI, TU TURĖSI VISKĄ. BET
​TAVO GYVENIMAS PRIKLAUSYS MAN. DIEVAS
​TAIP NORI. GEISK, IR TAVO GEIDIMAI
​BUS ĮVYKDYTI. BET SUDERINK SAVO
​NORUS SU SAVO GYVENIMU, JIS –
​ČIA. NUO KIEKVIENO NORO
​AŠ MAŽĖSIU KAIP IR
​TAVO DIENOS. AR TU
​MANĘS NORI? IMK.
​DIEVAS IŠKLAUSYS
​TAVĘS. TEBŪNIE TAIP!

– Tai jūs laisvai skaitote sanskrito kalba, – tarė senis. – Gal jums teko keliauti po Persiją, Bengãliją?

– Ne, pone, – atsakė jaunuolis, smalsiai apčiupinėdamas simbolišką odą, dėl savo menko lankstumo panašią į metalinę plokštelę.

Senasis pirklys vėl pastatė žibintą ant kolonos, nuo kurios jį buvo paėmęs, metė į jaunuolį šaltos ironijos kupiną žvilgsnį, kuris tarytum sakė: „Jis jau nebegalvoja apie mirtį.“

– Ar čia išdaiga, ar paslaptis? – paklausė jaunas nepažįstamasis.

Senis palingavo galvą ir rimtai tarė:

– Nežinau, ką jums atsakyti. Aš siūliau galią, kurią teikia šis talismanas, iš pažiūros energingesniems žmonėms negu jūs, bet, pasijuokę iš mįslingos įtakos, kurią ši oda galinti turėti jų būsimajam likimui, jie nė vienas vis dėlto nenorėjo rizikuoti sudaryti sutartį, kurią taip lemtingai siūlo kažkokia nežinomoji galia. Aš galvojau taip, kaip ir jie, – paabejojau, susilaikiau ir...

– Ir net nepamėginote? – nutraukė jaunuolis.

– Mėginti! – atsakė senis. – O jūs nuo Vandomo kolonos ar mėgintumėte pulti žemyn? Ar galima sustabdyti gyvenimo srovę? Ar skirstė kas nors mirtį dalimis? Prieš įeidamas į šį kambarį, jūs buvote nutaręs nusižudyti, bet staiga jus sudomina kažkokia paslaptis, atitraukia nuo minties apie mirtį. Vaike! Argi bet kuri jūsų gyvenimo diena nepasiūlys jums dar įdomesnės mįslės negu ši? Klausykite, ką jums pasakysiu. Man teko matyti ištvirkusį regento dvarą. Tada aš kaip ir jūs gyvenau skurde, maldaudavau duonos kąsnio ir vis dėlto pasiekiau šimto dvejų metų amžiaus, pasidariau milijonierius: nelaimė davė man turtą, šiurkštumas mane išmokė. Aš keliais žodžiais atskleisiu didelę žmogaus gyvenimo paslaptį. Žmogus eikvoja save dviem instinktyviai atliekamais veiksmais, nuo kurių išsenka jo egzistencijos šaltiniai. Du veiksmažodžiai išreiškia visus tų dviejų mirties priežasčių pavidalus: NORĖTI ir GALĖTI. Tarp tu dviejų žmogaus veiklos ribų yra dar viena formulė, kurios laikosi išminčiai ir kuriai aš esu dėkingas už savo laimę ir ilgą gyvenimą. Norėti – mus degina, o galėti – ardo, bet ŽINOTI palieka mūsų organizmą amžinai ramybės būvyje. Taigi geidimas arba norėjimas manyje negyvi, užmušti minties, judėjimas arba galėjimas pasireiškia natūraliu mano organų veikimu. Trumpai tariant, aš savo gyvenimą įdėjau ne į širdį, kuri gali palūžti, ne į pojūčius, kurie atbunka, bet į smegenis, kurie nenusidėvi ir viską išgyvena. Nesaikingumas nėra palietęs nei mano dvasios, nei kūno. Tačiau aš esu matęs visą pasaulį. Mano kojos žengė per aukščiausius Azijos ir Amerikos kalnus, aš išmokau visas žmonių kalbas, gyvenau esant visokioms valdžioms. Aš skolinau pinigus kinui paimdamas užstatu jo tėvo kūną, miegojau arabo palapinėje pasitikėjęs jo žodžiu, pasirašinėjau sutartis visose Europos sostinėse ir be baimės palikdavau savo auksą laukinių palapinėje. Pagaliau aš viską pasiekiau, nes mokėjau viską niekinti. Vienintelis garbės dalykas man buvo – matyti. Ar matyti nereiškia žinoti?.. O žinoti, jaunasis žmogau, ar tai nėra tiesiog gėrėtis? Ar tai nereiškia atidengti tikrąją gyvenimo esmę ir ją giliai įžvelgti? Kas pasilieka iš medžiaginio turėjimo? Tiktai idėja. Tad spręskite, koks gražus turi būti gyvenimas žmogaus, kuris, pajėgdamas įspausti į savo mintis visas realybes, perkelia į savo dvasią laimės šaltinius ir semiasi iš jų tūkstančius idealų, apvalęs juos nuo žemiškojo purvo. Mintis yra raktas į visus lobius, ji suteikia jums šykštuolio džiaugsmus, bet be jo rūpesčių. Taip, tad aš plevenau viršum pasaulio, kuriame mano pomėgiai visada buvo dvasios džiaugsmai. Mano orgijos buvo įsižiūrėjimas į jūras, tautas, miškus, kalnus! Aš viską stebėjau, bet ramiai, nepažindamas nuovargio, aš niekada nieko negeidžiau, aš visko laukiau. Aš vaikštinėjau po pasaulį kaip po nuosavą sodą. Tai, ką žmonės vadina sielvartu, meile, garbe, laimės nepastovumu, liūdesiu, man visa tėra idėjos, kurias aš paverčiu svajojimais, užuot jas jautęs, aš jas išreiškiu, jas aiškinu, užuot leidęs joms ryti savo gyvenimą, aš paverčiu jas dramomis, jas vystau, padarau iš jų pramogą, tarsi vidiniu regėjimu skaityčiau romaną. Niekad nevarginęs savo organų, dar tebesu stiprios sveikatos. Mano siela paveldėjo visas neišeikvotas jėgas, mano galva turtingesnė už mano parduotuves. Čia, – tarė jis sušerdamas sau į kaktą, – štai čia yra tikrieji milijonai! Aš leidžiu savo maloniausias dienas protingai peržvelgdamas praeitį, prisimenu kraštus, landšaftus, vandenyno reginius, puikius istorinius paveikslus! Aš turiu įsivaizduotą seralį, jame valdau visas moteris, kurių nesu turėjęs. Dažnai aš vėl regiu jūsų karus, jūsų revoliucijas ir mąstau apie juos. O! Kaipgi galima labiau vertinti karštligišką, paviršutinį žavėjimąsi vienos ar kitos spalvos kūnu, apvalesnėmis ar mažiau apvaliomis formomis, kaip galima visas jūsų apviltų troškimų nelaimes labiau vertinti už kilniąją galią sukurti savyje ištisą visatą, už beribį džiaugsmą judėti nesurištam laiko, nevaržomam erdvės pančių, viską apglėbti, viską matyti ir, pasilenkus ties pasaulio kraštu, pateikti klausimų kitoms sferoms, kad pajustum Dievą! Čia, – šūktelėjo jis perkūno balsu, rodydamas šagrenės odą, – sujungti galėjimas ir norėjimas. Štai jūsų socialinės idėjos, jūsų besaikiai geismai, jūsų nesivaldymas, jūsų džiaugsmai, kurie žudo, jūsų sielvartai, kurie verčia gyventi per daug įtemptu gyvenimu, – nes juk skausmas galbūt tėra tik audringas pomėgis. Kas galėtų nustatyti tašką, kur gašlybė pavirsta skausmu ir kur skausmas dar tebėra gašlybė? Argi pati gyviausia idėjinio pasaulio šviesa neglamonėja žvilgsnio, kai švelniausia fizinio pasaulio tamsybė jį visada žeidžia? Ar išmintis nekyla iš žinojimo? Ir kas yra beprotybė, jei ne norų ar galėjimo nenuosaikumas?

– Na, taip! Aš ir noriu gyventi be saiko! – tarė nepažįstamasis, stverdamas šagrenės odą.

– Saugokitės, jaunasis žmogau! – neįtikėtinai gyvai sušuko senis.

– Aš buvau paskyręs savo gyvenimą mokslui ir minčiai, bet jie manęs net neišmaitino, – atsakė nepažįstamasis. – Aš nenoriu būti apgautas nei svedenborgiško²⁴ pamokslo, nei jūsų orientalinio amuleto, nei jūsų gailestingų pastangų išlaikyti mane pasaulyje, kuriame egzistavimas man nebeįmanomas. Štai ką, – pridūrė jis, konvulsingai spausdamas rankoje talismaną ir žiūrėdamas į senį. – Aš noriu karališkai puikių pietų, bakchanalijos²⁵, vertos šio šimtmečio, kuriame, sako, viskas ištobulėję! Tegul mano svečiai bus jauni, sąmojingi ir be prietarų, linksmi iki patrakimo! Tegul keičiasi vynas vienas už kitą stipresnis ir ugningesnis, kad nusigertume trejetui dienų. Tegul šią naktį papuošia karštos moterys! Noriu, kad pasileidimas, kliedintis ir staugiantis, savo ratais su ketvertu arklių nuneštų mus už pasaulio ribos ir išmestų nepažįstamon pakrantėn! Tegul sielos kyla į dangų arba maudosi purve, aš nežinau, ar kyla jos tada, ar smunka – man tatai vis tiek. Taigi aš įsakau šiai tamsiajai galybei sulieti man visus džiaugsmus į vieną džiaugsmą. Taip, man reikia paskutinį kartą apkabinti visus žemės ir dangaus džiaugsmus ir nuo jų numirti. Po girtuokliavimo aš taip pat geidžiu antikinių priapėjų, numirėlius prikeliančių dainų, ilgų, be galo ilgų pabučiavimų, kurių garsas praūžtų virš Paryžiaus kaip gaisro traškėjimas, pažadintų iš miego vedusius ir įkvėptų jiems deginantį karštį, kuris pajaunintų juos visus, dargi septyniasdešimtmečius!

Kvatojimas, išsiveržęs iš senio lūpų, jaunojo patrakėlio ausyse nuaidėjo lyg pragaro ūžesys, sustabdydamas jį taip įsakmiai, kad jis nutilo.

– Jūs manote, – tarė pirklys, – kad staiga prasivers mano grindys praleisdamos dosniai apkrautus stalus ir svečius iš kito pasaulio? Ne, ne, jaunasis vėjavaiki! Jūs pasirašėte sutartį, tuo viskas pasakyta. Dabar visi jūsų norai kuo tiksliausiai pildysis – bet iš jūsų gyvenimo sąskaitos. Jūsų dienų ratas, nustatytas šios odos, trauksis pagal jūsų geidimų stiprumą ir kiekį, pradedant menkiausiais ir baigiant nesaikingiausiais. Bramanas, iš kurio aš gavau šį talismaną, kadaise man paaiškino, kad užsimegsiąs paslaptingas ryšys tarp likimo ir norų to, kuris turės šią odą. Jūsų pirmasis noras yra vulgarus, aš galėčiau jį patenkinti, bet tegul tuo pasirūpina jūsų naujojo gyvenimo įvykiai. Galų gale juk jūs norėjote mirti? Na, ką gi! Jūsų nusižudymas tiktai atidėtas.

Nustebęs ir beveik įsižeidęs, kad šis keistasis senis su savo pusiau filantropiškais ketinimais, paaiškėjusiais šioje paskutinėje pajuokoje, vis dar iš jo tebesityčioja, nepažįstamasis sušuko:

– Pažiūrėsime, ar pasikeis mano likimas, kol aš eisiu krantine! Bet jeigu jūs nesityčiojate iš nelaimingojo, noriu, atsikeršydamas už tokią lemtingą paslaugą, kad jūs įsimylėtumėte šokėją! Tada jūs suprasite lėbavimo džiaugsmą ir galbūt iššvaistysite visas gėrybes, kurias taip filosofiškai tausojote.

Jis išėjo neišgirdęs, kaip senis giliai atsiduso, paskui perėjo visas to namo sales ir nusileido laiptais, lydimas pilnaskruosčio pardavėjo, kuris veltui stengėsi jam šviesti, jaunuolis bėgo kaip vagis, užkluptas nusikaltimo vietoje. Apakintas kažkokio svaigulio, jis net nepastebėjo neįtikėtino šagrenės liaunumo, kuri pasidarė minkšta kaip pirštinė, susisuko jo virpančiuose pirštuose ir sutilpo frako kišenėje, į kurią jis ją įkišo beveik nesąmoningai.

[Išbėgęs iš senienų krautuvės jaunuolis sutinka draugus, kurie sakosi jau savaitę jo ieškoję, mat naujoji Prancūzijos valdžia, suprasdama propagandos svarbą visuomenei, nori finansuoti naują laikraštį.]

<...>

– Ir mes tavęs tikrai gailėjomės, – tęsė toliau savo tvirtinimą jo draugas. – Aš kalbu apie vieną kombinaciją, į kurią tave įtraukėme kaip pranašesnį žmogų, tai yra tokį, kuris moka su niekuo nesiskaityti. <...> Žodžiu, steigiamas laikraštis, turįs savo dispozicijoje²⁸ kokius du ar tris šimtus tūkstančių frankų, siekiant sudaryti opoziciją, kuri patenkintų nepatenkintus, nekenkdama tautinei karaliaus-piliečio vyriausybei. Na, jeigu mes juokiamės iš laisvės lygiai taip, kaip ir iš despotizmo, iš religijos lygiai taip, kaip ir iš bedievybės, jeigu tėvynė mums – tai sostinė, kur idėjos keičiamos ir parduodamos po tiek ar tiek už eilutę, kur kiekviena diena atneša skanius pietus ir apsčiai spektaklių, kur knibžda paleistuvės, kur vakarienės baigiasi tik rytą, kur meilė nuomojama tik valandoms, kaip miesto karietos, jeigu Paryžius visada bus mieliausioji iš visu tėvynių, – džiaugsmo, laisvės, proto, gražių moterų, nenaudėlių ir gero vyno tėvynė, kur niekada per daug nejaučiama valdžios bizūno, nes stovima šalia tų, kuriuos ji laiko, tai mes, tikrieji dievo Mefistofelio sekėjai, sutikome pakeisti viešąją nuomonę, perrenginėti vaidintojus, prikalti prie vyriausybinio barako naujas lentas, duoti vaistų doktrinieriams, pakaitinti senus respublikonus, atnaujinti bonapartininkus ir aprūpinti maistu centrą, kad tik mums būtų leista juoktis in petto³⁰ iš karalių ir iš tautų, vakare nesilaikyti ryto nuomonės ir linksmai gyventi pagal Panurgo³¹ pavyzdį arba more orientali³² – gulint ant minkštų pagalvių. Tos makaroninės ir juokdariškos karalijos vadžias mes numatėme skirti tau, todėl ir vedamės tave tiesiog pietų, kuriuos mums suruošė minėto laikraščio steigėjas, iš verslo pasitraukęs bankininkas, kuris nežinodamas, kur dėti auksą, sumanė keisti jį į sąmojį. Tave ten visi pasitiks kaip brolį, mes tave paskelbsime tų pažangių protų, kurių niekas negąsdina, kurių įžvalgumas atidengia Áustrijos, Ánglijos arba Rùsijos sumanymus anksčiau negu Anglija, Austrija ar Rusija ką nors sumano, karaliumi! Taip, mes tave skirsime visagaliu valdovu tų protinių jėgų, kurios pasauliui teikia tokius mirabo, taleiranus, pitus, meternichus, pagaliau visus tuos guvius krispenus, kurie tarpusavy lošia valstybių likimu, kaip paprasti žmonės lošia domino iš vyšninės stiklo. Mes tave nurodėme kaip didžiausią drąsuolį, pasirengusį grumtis su pasileidimu, su ta šlovinamąja pabaisa, su kuria trokšta grumtis visi stiprieji protai, taip pat mes dar tvirtinome, kad ta pabaisa tavęs lig šiol dar nėra nugalėjusi. Tikiuosi, tu neapvilsi mūsų pagyrimų. Taiferas, mūsų vaišintojas, žadėjo mums, kad mes toli pralenksime menkas mūsų nūdienių smulkiųjų Lukulų išgertuves. Jis toks turtingas, jog mažmožiams gali suteikti didybės, o ydoms – elegantiškumo ir dailumo... Ar girdi, Rafaeli? – pertraukdamas savo kalbą paklausė šnekėtojas.

– Taip, – atsakė jaunuolis, ne tiek nustebęs tuo, kad pildėsi jo norai, kiek tuo, kaip natūraliai vienas su kitu pynėsi įvykiai.

Patikėti magijos įtaka jis negalėjo, bet jį stebino žmogaus likimo atsitiktinumai.

– Bet tu sakai „taip“, lyg galvotum apie savo senelio mirtį, – pastebėjo vienas jo bendrakeleivis.

– O! – atsakė Rafaelis tokiu naiviu tonu, jog tie rašytojai, jaunosios Prancūzijos viltis, nusijuokė. – Aš galvojau, mano draugai, kad mes štai rengiamės pavirsti dideliais apgavikais, lig šiol mes praktikavome nedorybę tarp dviejų išgėrimų, mąstėme apie gyvenimą būdami girti, vertinome žmones ir daiktus virškindami valgį. Būdami nekalti, kalbėdavome kaip akiplėšos, bet dabar, pažymėti įkaitinta politikos geležimi, įžengsime į didžiąją katorgą, kad joje netektume savo iliuzijų. Kas tiki tik velnią, tam leista gailėtis jaunystės rojaus, nekaltybės laiko, kai mes pamaldžiai kišdavome liežuvį kunigėliui, kad gautume švenčiausiąjį Viešpaties Jėzaus Kristaus kūną. Ak, mano mieli bičiuliai, jeigu mums buvo taip malonu daryti savo pirmąsias nuodėmes, tai todėl, kad tebeturėjome sąžinės graužimą joms pagražinti, suteikti joms pikantiškumo, skonio, o dabar...

– O dabar, – tarė pirmasis pašnekovas, – mums lieka...

– Kas? – paklausė antrasis.

– Nusikaltimas...

– Šis žodis aukštas kaip kartuvės ir gilus kaip Sena, – atkirto Rafaelis.

– O! Tu manęs nesupratai... Aš kalbu apie politinius nusikaltimus. Nuo šio ryto aš pavydžiu tik sąmokslininkams. Nežinau, ar ta fantazija išsilaikys ligi rytojaus, bet šįvakar, galvojant apie blyškų mūsų civilizacijos gyvenimą, vienodą kaip geležinkelio bėgiai, mano širdis vartosi iš pasišlykštėjimo. Mane jaudina nuo Maskvõs atsitraukiančiųjų nelaimės, „Raudonojo Korsaro“³⁶ kančios, kontrabandininkų gyvenimas. Kadangi Prancūzijoje jau nebėra vienuolių karteziečių, tai man reikėtų bent kokios Botany Bay³⁷, tos savotiškos ligoninės mažiesiems lordams Baironams, kurie, suglamžę gyvenimą lyg servetėlę po pietų, nieko daugiau nebesugalvoja, tik padegti savo kraštą, paleisti kulką į kaktą, organizuoti respublikonišką sąmokslą arba reikalauti karo...

– Emili, – karštai tarė kalbėtojui Rafaelio kaimynas. – Garbės žodis, jei ne Liepos revoliucija, būčiau pasidaręs kunigu, lindėčiau kaip galvijas kur nors provincijos užkampyje ir...

– Ir kasdien skaitytum brevijorių³⁸?

– Taip.

– Ot pagyrūnas!

– O argi mes neskaitome laikraščių?

– Ne pro šalį žurnalistui. Bet tylėk, mes einame tarp minios prenumeratorių. Žinai, žurnalistika – šių dienų visuomenės religija, ir čia padaryta pažanga.

– Kaip?

– Aukštieji dvasininkai nė kiek neįpareigoti tikėti, ir liaudis taip pat...

Šitaip besišnekučiuodami, kaip ir pritinka padoriems vyrams, kurie seniai jau susipažinę su knyga „Deviris illustribus“³⁹, jie priėjo namą Zubero gatvėje.

Emilis buvo žurnalistas, kuris nieko neveikimu išgarsėjo labiau negu kiti pasisekimais. Drąsus kritikas, sąmojingas ir kandus, jis turėjo visus privalumus, kuriuos tik leido turėti jo trūkumai. Atviras ir pašaipus, jis mesdavo tūkstantį epigramų į veidą draugui, kurį už akių drąsiai ir ištikimai gindavo. Jis tyčiojosi iš visko, net iš savo ateities. Amžinai būdamas be pinigų, jis, kaip ir visi žmonės, kuriems nestinga gabumų, skendėdavo neapsakomoje tinginystėje, vieną žodį, vertą visos knygos, sviesdavo pavydui tų žmonių, kurie į savo knygas nesugebėdavo įsprausti nė vieno gyvo žodžio. Dosnus pažadų, kurių niekada netesėdavo, jis iš savo pasisekimo ir garsumo pasidarė priegalvį miegoti, pasirengęs senatvėje pabusti prieglaudoje. Šalia viso to jis buvo draugas, ištikimas iki ešafoto, pagyrūnas ligi cinizmo, nuoširdus kaip vaikas ir dirbdavo tik užėjus ūpui arba iš būtino reikalo.

– Pasak mokytojo Alkofribo, ir mums teks gerokas gabalas linksmos puotos, – tarė jis Rafaeliui, rodydamas gėlių, kurios užtvindė laiptus žalumynais ir kvapais, dėžes.

– Mėgstu, kai vestibiulis iškūrentas ir papuoštas turtingais kilimais, – pastebėjo Rafaelis. – Prabanga, prasidedanti nuo vestibiulio, Prancūzijoje – retas dalykas. Jaučiu, kad čia pradedu atgimti.

– O ten, viršuje, išgersime ir pasijuoksime, vargšas mano Rafaeli. Ir dar kaip! – tęsė jis. – Tikiuosi, būsime nugalėtojai ir pražygiuosime per visas tas galvas.

Ir jis pašaipiu mostu parodė į svečius, įeidamas į auksu ir šviesomis žėrintį saloną, kur juos tuojau pasitiko patys įžymieji jauni Paryžiaus žmonės. Apie vieną jų buvo kalbama kaip apie naują talentą, kurio pirmasis paveikslas buvo lyginamas su Imperijos laikų tapybos garsenybėmis. Kitas išvakarėse drįso išleisti knygą, pilną naujų minčių, persunktą tam tikra literatūrine panieka ir atveriančią naujus kelius moderniškai mokyklai. Kiek toliau – skulptorius, kurio rūstumo kupinas veidas liudijo didelį genialumą, kalbėjosi su vienu tų šaltų pašaipininkų, kurie pagal aplinkybę arba niekur nenori matyti pranašumo, arba jį pripažįsta visur. Čia sąmojingiausias mūsų karikatūristas, gudrių akių ir kandaus liežuvio, gaudė epigramas, kad jas perteiktų pieštuko brūkštelėjimais. Ten jaunas ir drąsus rašytojas, geriau už kitus mokąs sugauti politinių idėjų esmę, keliais žodžiais glaustai išreikšti produktyvaus rašytojo mintis, kalbėjosi su poetu, kurio rašiniai paverstų dulkėmis visų praėjusių laikų kūrinius, jeigu jo talentas prilygtų jo neapykantai. Abu stengėsi nepasakyti tiesos ir nemeluoti kreipdamiesi vienas į kitą saldžiais pataikaujančiais žodžiais. Žymus muzikas pašaipiu si bemol balsu guodė jauną politikos veikėją, kuris neseniai nusirito nuo tribūnos ir jam nieko neatsitiko... Jauni rašytojai be stiliaus stovėjo greta jaunų rašytojų be idėjų, prozos kūrėjai, pilni poezijos, – šalia proziškų poetų. Vargšas sensimonistas, pakankamai naivus tikėti savo doktrina, iš gailestingumo taikino šias netobulas būtybes, matyt, norėdamas jas padaryti savo ordino vienuoliais. <...> Vaišintojas buvo susirūpinęs, bet kartu ir linksmas, kaip žmogus, kuris pralėbauja du tūkstančius ekiu. Jo akys kartais nekantriai nukrypdavo į salono duris, kviesdamos pavėlavusį svetį. Netrukus pasirodė storas žmogelis, kurį pasitiko pataikaujančių balsų ūžesys, – tai buvo notaras, kuris tik šį rytą baigė laikraščio įsteigimo reikalus. Juodai apsirengęs tarnas atidarė duris į erdvų valgomąjį, į kurį visi subruzdo eiti, be ceremonijų ieškodamiesi savo vietos už didžiulio stalo. Išeidamas iš salono, Rafaelis į jį žvilgtelėjo paskutinį sykį. Jo noras, be abejo, visiškai išsipildė. Kambarių sienos buvo išmuštos šilkais ir auksu. Nuo nesuskaitomos daugybės žvakių brangiuose sietynuose žibėjo smulkiausios paauksintų frizų detalės, dailiai iškalinėtas žalvaris ir prabangios baldų spalvos. Retos gėlės meniškai supintose iš bambuko žardinjerėse skleidė malonų kvapą. Viskas, taip pat drapiruotės, dvelkė akies neužgaunančiu puošnumu, visur buvo pilna poetiško grakštumo, ir visa tai stipriai veikė beturčio vaizduotę.

– Šimtas tūkstančių livrų pajamų – tikrai gražus priedas prie katekizmo. Su šitiek tai galima moralę paversti veiksmais! – tarė atsidusdamas Rafaelis. – O, ne! Mano dorybė nebevaikšto pėsčia. Bloga gyventi palėpėje, nešioti aptrintus drabužius, pilką skrybėlę žiemą ir būti skolingam namų sargui... Ak, kad taip pagyvenus tos prabangos prieglobstyje metus, pusę metų, nesvarbu! O paskui – mirti! Bent pažinsiu, išgersiu, prarysiu tūkstantį gyvenimų!

– O kas atsitiko su Polina?

– Ak, Polina? Gerai. Ar jums teko kada nors tylų žiemos vakarą sėdėti prie savo namų židinio geismingai paskendus meilės ar jaunystės atsiminimuose ir stebėti, kaip ugnis išrašinėja ruoželius ąžuolinėje pliauskoje? Vienur nuo kaitros susidaro raudoni šachmatų lentos langeliai, kitur sužvilga aksomas, mažos mėlynos liepsnelės bėga, šokinėja ir žaidžia liepsnojančiame fone. Ateina nežinomas dailininkas, kuris pasinaudoja ta liepsna, tarp tų ugningų, violetinių ar purpurinių atspalvių su neperteikiamu meniškumu nupiešia antgamtinį, nematytai švelnų veidą, akimirkos reiškinį, kuris niekad nepasikartos: tai moteris vėjo sklaidomais plaukais, profiliu, kuris alsuoja nuostabia aistra, – ugnis ugnyje! Ji šypsosi, ji išnyksta, jūs daugiau jos nebematysite. Sudie, liepsnų žiede! Sudie, nepilnutinis, nelauktasis pradmuo, atėjęs per anksti ar per vėlai, kad galėtum pavirsti gražiu deimantu.

– O Polina?

– Nesuprantate? Pradedu iš naujo. Pasitraukite, pasitraukite! Ji atvyksta. Štai ji, iliuzijų karalienė, – moteris, pralekianti kaip pabučiavimas, gyva, kaip žaibas ir kaip žaibas trykštąs iš dangaus, nežemiškoji būtybė, perdėm dvasia, perdėm meilė. Ji įsisiautusi į kažkokį liepsningą kūną, arba gal jai liepsna akimirkai įkvėpė dvasią! Jos formų linijos tokios tyros, jog mums atrodo, kad ji ateina iš dangaus. Ar ji nespinduliuoja kaip angelas? Ar negirdite lengvo jos sparnų šlamėjimo? Lengvesnė už paukštį ji nusileidžia šalia jūsų, ir grėsmingos jos akys keri, jos romus, bet galingas alsavimas stebuklinga jėga traukia į save jūsų lūpas, ji bėga ir traukia jus kartu, ir jūs nejaučiate po savimi žemės. Norite tik vieną kartą savo jautria, karščiuojančia ranka perbraukti per jos snieginį kūną, sutaršyti jos plaukus, pabučiuoti jos žėrinčias akis. Jus apsvaigina kvapas, užburia kerinti muzika. Visi jūsų nervai virpa, jūs kupinas geismo, kupinas kančios. O, neapsakoma laimė! Jūs palytėjote tos moters lūpas ir staiga pabundate nuo aštraus skausmo. Oi, oi! Susitrenkėte galvą į savo lovos kampą, pabučiavote tamsų raudonmedį, šaltus paauksinimus, bronzą ar kokį nors varinį amūrą.

– Na, o Polina?

– Dar negana? Tai klausykite. Vieną gražų rytą jaunikaitis, išvykdamas iš Turo, įlipo į garlaivį „Anžero miestas“, rankoje jis laikė gražios moters ranką. Šitaip jiedu ilgai gėrėjosi gražiai pražydusiu migloje, ties plačiais Luaros vandenimis, baltu pavidalu, lyg vandens ir saulės vaisius ar debesų ir oro įnoris. Pasiversdama tai undine, tai silfide, toji kintanti būtybė skraidė oru, tarsi veltui ieškomas žodis, kuris šmėkščioja atmintyje ir kurio niekaip negali sučiupti, ji klaidžiojo tarp salų, lingavo galva pro aukštas tuopas, paskui pavirto milžinu, ir sutviskėjo tūkstančiai jos suknelės klosčių, sužibo aureolė, saulės apvesta aplink jos veidą, ji skriejo virš kaimų, virš kalvų ir, rodos, neleis garlaiviui praplaukti pro Jusė pilį. Galima buvo pamanyti, kad tai Gražiosios damos šmėkla nori apsaugoti savo kraštą nuo dabarties antplūdžio.

– Gerai, suprantu. Tai apie Poliną. O Teodora?

– O Teodora! Su ja susitiksite... Vakar ji buvo Biufonų teatre. Šį vakarą ji eina į operą, ji – visur. Ji, jeigu norite, – tai visuomenė.