Gi de Mopasanas
XIX a. antroje pusėje, romanui vis labiau įsitvirtinant literatūroje, imami svarstyti šio žanro teoriniai klausimai, atkreipiamas dėmesys ne tik į turinį, bet ir į tai, kaip jis perteikiamas, diskutuojama apie pasakojimo būdą. To meto prozininkų kūryboje ieškoma naujo požiūrio į žmogų ir jo santykius su aplinka. Europoje, ypač prancūzų literatūroje, ima įsigalėti simbolistų idėjos, nors vėlyvojo realizmo (dar vadinamo natūralizmu) šalininkai skelbia, kad menininkas privalo moksliškai analizuoti ekonominius, socialinius santykius, vaizduodamas veikėjus, turi pabrėžti žmogaus prigimtį ir instinktus, atskleisti, kaip veikėjo poelgius lemia įgimtos savybės ar jo fizinė būsena. Vienas ryškiausių šio laikotarpio prozininkų – prancūzas Anri Renė Alberas Gi de Mopasanas (Henry René Albert Guy de Maupassant, 1850–1893) perėmė ir realizmo patirtį, ir simbolizmo teikiamas galimybes. Simbolizmas, apie kurį plačiau kalbėsime antroje šio vadovėlio dalyje, susiformavo kaip pasipriešinimas tikrovės kopijavimo tendencijoms vėlyvojo realizmo literatūroje. Simbolistai nori atskleisti ypatingus žmogaus ir pasaulio ryšius, ir tai jiems padeda daryti didelę apibendrinančią galią turintys simboliai – žodžiai, kuriems tam tikrame kontekste suteikiama ne tik įprasta, kasdienė, bet ir perkeltinė, apibendrinta reikšmė.
G. de Mopasano kūrybinis palikimas šiandien vertinamas kaip įdomus ir svarbus įnašas į pasaulinę literatūrą. Rašytojas išleido aštuoniolika novelių rinkinių ir šešis romanus, be to, rašė kelionių apybraižas, publicistinius ir kritinius straipsnius apie savo amžininkų kūrybą. Romano „Pjeras ir Žanas“ pratarmėje G. de Mopasanas svarsto talento klausimą, rašytojo originalumą sieja su jo būdu, sakydamas, kad autorius turi teisę rinktis, ką rašyti – poetinį ar realistinį veikalą, nes jei reikalausime kurti pagal nustatytas taisykles, tai prievartausime kūrėjo temperamentą ir versime jį atsižadėti savo originalumo. Autorius nepritaria natūralistiniam faktų kopijavimui ir mano, kad neįmanoma pavaizduoti visos žmogų supančios aplinkos ir visų veikėjo viduje vykstančių procesų, nes tada „turėtume rašyti bent po tomą kasdien“. Jis gina O. de Balzako iškeltą mintį, kad kūrėjas iš visos sukauptos gyvenimo medžiagos turi atsirinkti tai, kas svarbiausia šiam kūriniui.
Daugiausia G. de Mopasanas nusipelnė novelistikai. Laikydamasis klasikinės realistinės novelės pavyzdžio, rašytojas keliomis detalėmis įtaigiai aprašo veikėjų paveikslus, veiksmo aplinką, perteikia žmogaus sąmonės procesus, bet tikrovišką vaizdą pakylėja iki poetinio apibendrinimo. Skaitydami G. de Mopasano novelę „Du draugai“ kaip tik ir atkreipsime dėmesį į šį dvilypį pasakojimo būdą: tikroviškai pavaizduotus įvykius Prancūzijos karo su Prūsija metu (1870–1871) ir tragišką dviejų draugų likimą, kuriam perteikti pasitelkiami ir simboliniai apibendrinimai. Aptardami šią novelę remsimės Algirdo Juliaus Greimo studijos apie šį kūrinį teiginiais.
DU DRAUGAI
1
Parỹžius, priešo apsuptas ir išbadėjęs, merdėjo. Žvirblių vis rečiau ir rečiau pasitaikydavo ant stogų, ir sąšlavynai vis labiau tuštėjo. Žmonės valgė, kas tik pakliūdavo jiems į rankas.
2
Ponas Moriso, laikrodininkas iš profesijos, dėl aplinkybių tapęs dykinėtoju, vieną giedrą sausio rytą liūdnas sau vaikščiojo šalutiniu Parỹžiaus bulvaru; jis ėjo tuščiu pilvu, susikišęs rankas į savo uniforminių kelnių kišenes, ir staiga pamatė poną Sovažą, likimo draugą ir seną bičiulį, su kuriuo buvo susipažinęs paupyje.
3
Prieš karą kiekvieną sekmadienį Moriso, nešinas bambuko meškere, o ant nugaros užsikabinęs skardinę dėžutę, auštant išeidavo iš namų. Jis keliaudavo geležinkeliu į Aržantejį, išlipdavo Kolombe ir paskui pėsčias žingsniuodavo ligi Maranto salos. Vos tik atsidūręs išsvajotoj vietoj, jis tučtuojau užmesdavo meškerę ir žvejodavo ligi sutemų.
Kiekvieną sekmadienį ten jis susitikdavo nedidelį, apkūnų, linksmą žmogelį, laikantį smulkios galanterijos krautuvę Notr Dam de Loretės gatvėje, tokį pat aistringą meškeriotoją kaip ir jis pats. Dažnai juodu prasėdėdavo pusę dienos vienas šalia kito, nepaleisdami iš rankų meškerės ir maskatuodami kojomis virš vandens; ir taip jie susidraugavo.
Kartais juodu visai nesikalbėdavo. O kai kada pasišnekučiuodavo; bet ir be žodžių puikiai suprasdavo vienas kitą, turėdami panašius skonius ir vienodus polinkius.
Pavasarį, rytais, apie dešimtą valandą, kai skaisčios saulės šviesoje ramiai plevendavo virš upės tasai lengvutis ūkas, kuris plaukia pavandeniui, ir kai pavasariniai spinduliai gerokai įkaitindavo dviejų prisiekusių meškeriotojų nugaras, Moriso kartais sakydavo kaimynui:
– Koks smagumėlis, a!
Ir ponas Sovažas pridurdavo:
– Aš nežinau, kas gali būti geriau!
Ir jau vien iš to juodu kits kitą suprasdavo ir pajusdavo kits kitam pagarbą.
Rudenį, jau slenkant vakarui, kai danguje žėruodavo saulėlydžiai ir vandeny atsispindėdavo raudoni debesys, kai visa upė ir horizontas degdavo purpuru ir dviejų draugų akyse viskas suliepsnodavo, kai parudavę medžių lapai šiurpčiodavo nuo pirmųjų žiemos dvelkimų, ponas Sovažas šypsodamas pažvelgdavo į Moriso ir tardavo:
– Koks reginys!
Ir Moriso susižavėjęs atsakydavo, nenuleisdamas akių nuo plūdės:
– Čia puikiau negu bulvare, tiesa?
4
Atpažinę vienas kitą, jie stipriai pasispaudė rankas, labai susijaudinę, kad dabar susitinka nepanašiomis į anas aplinkybėmis. Ponas Sovažas atsidusęs sumurmėjo:
– O tai įvykiai!
Moriso, labai paniuręs, sudejavo:
– Ir koks oras! Šiandien pirmutinė graži diena šiais metais.
Dangus iš tikrųjų buvo žydras žydras ir sklidinas šviesos.
Juodu žingsniavo greta, susisvajoję ir liūdni. Moriso vėl prašneko:
– O kaip dėl meškeriojimo, a? Kokie gražūs atsiminimai!
Ponas Sovažas paklausė:
– Kažin kada begausime vėl pažvejoti?
Juodu įėjo į nedidelę kavinę ir drauge išgėrė po taurelę absento; paskui vėl išėjo vaikštinėti šaligatviais.
Staiga Moriso sustojo:
– Gal dar po vieną?
Ponas Sovažas nesispyrė:
– Su mielu noru.
Ir juodu įsmuko į kitą vyninę.
Išėjo iš ten gerokai apglumę, apsvaigę, kaip žmonės, kurie nieko nevalgę išgėrė ką stipraus. Buvo šilta. Glamonėjantis vėjelis kuteno jiems veidą.
Ponas Sovažas, kurį drungnas oras galutinai apsvaigino, sustojo ir tarė:
– Gal nueitume?
– Kur taip?
– Nagi pažvejot.
– Bet kur?
– Nagi į mūsų salą. Prancūzų priešakinės saugos stovi prie Kolombo. Aš pažįstamas su pulkininku Diumulenu: jis mums nedarys kliūčių.
5
Po valandos juodu žingsniavo greta plentu. Netrukus priėjo vilą, kurioje gyveno pulkininkas. Jis nusišypsojo iš jų prašymo ir sutiko su jų įnoriu. Ir jie vėl nukeliavo toliau, apsirūpinę leidimu.
Greitai priešakinės saugos liko jiems užpakaly, jie perėjo per apleistą Kolombą ir atsidūrė pakrašty nediduko vynuogyno, Senos pašlaitėje. Buvo apie vienuoliktą valandą.
6
Priešaky Aržantejo kaimas atrodė lyg išmiręs. Toli dunksojo aukštos Oržemono ir Sanua viršūnės. Didysis slėnys, plytintis ligi Nantero, su plikais laukais ir belapėmis vyšniomis, buvo tuščias, visiškai tuščias.
Ponas Sovažas, rodydamas pirštu į viršukalnes, sumurmėjo:
– Ten – prūsai!
Ir, žvelgiant į šį nuniokotą kraštą, abu draugus pagavo neaiškus nerimas.
Prūsai! Jie niekados nebuvo jų matę, bet jau keli mėnesiai jautė juos ten, prie Paryžiaus, jautė, kaip tie, nematomi ir visagaliai, naikina Prancūziją, plėšia, žudo, marina badu. Ir prie jų neapykantos šiai nepažįstamai nugalėtojų tautai prisidėjo dar kažin koks prietaringas siaubas.
Moriso sumurmėjo:
– Na, o kas, jeigu mes su jais susitiktume?
Ponas Sovažas atsakė su tuo paryžietišku šmaikštumu, kurio niekas negalėjo nuslopinti:
– Mes jiems pasiūlysim keptų žuvelių.
Bet jie nedrįso eiti per lauką, įsibauginę tylos, viešpataujančios visoj apylinkėj.
Pagaliau ponas Sovažas ryžosi:
– Na, eiva! Bet atsargiai!
Ir juodu nusileido į vynuogyną, susilenkę, šliauždami, slapstydamiesi už krūmų, nerimastingai įtempę akis ir ausis. Beliko pereiti siaurutį ruožą, ir štai jau paupys. Juodu pasileido bėgti; ir, pasiekę pakrantę, susigūžė sausose švendrėse.
Moriso prikišo ausį prie žemės, norėdamas pasiklausyti, ar aplinkui kas nors nevaikščioja. Nieko nebuvo girdėti. Juodu buvo vieni, visiškai vieni.
Aprimę ėmėsi meškerioti.
7
Stūksanti priešais apleista Maranto sala dengė nuo jų antrąjį krantą. Mažutis restorano namukas buvo uždarytas ir atrodė negyvenamas jau daugelį metų.
Ponas Sovažas sugavo pirmą gružliuką. Moriso antrą, ir tolydžio jie traukė vis savo meškeres su sidabriniu gyvūnėliu, virpančiu gale valo: tiesiog stebuklinga žūklė!
Jie atsargiai dėjo žuvis į tankų tinklelį, mirkstantį ties jų kojomis, ir juos kartais apimdavo tasai palaimingas džiaugsmas kaip ir visada, kai vėl gali atsiduoti malonumui, kurio seniai nesi turėjęs.
Švelni saulė žėrė jiems savo šilumą į nugarą, jie nieko nebeklausė, nieko nebemąstė; užmiršo visa kita pasaulyje; jie meškeriojo.
8
Bet staiga duslus dundesys, kuris, rodos, ėjo iš po žemių, sudrebino paupį. Patranka vėl sugriaudėjo.
Moriso pasuko galvą ir kitame krante, po kairei, pastebėjo didelį Valerjeno kalno siluetą, kurio viršūnėj bolavo ką tik išsprūdęs parako dūmų debesiukas.
Tuojau ir antras dūmų kaspinas nusidriekė virš tvirtovės; ir po valandžiukės nuaidėjo naujas šūvis.
Grumėjimas vis nesiliovė, ir kartkartėm kalnas kvėpteldavo mirtimi, pūstelėdavo savo pieniškus garus, kurie iš lėto kilo į ramų dangų, sudarydami virš jo debesį.
Ponas Sovažas gūžtelėjo pečiais.
– Ir vėl jie pradėjo, – tarė jis.
Moriso nerimastingai žiūrėjo, kaip vis pasineria ir pasineria jo plūdė, ir staiga šiam taikingam žmogui pašoko apmaudas prieš tuos pasiutėlius, kurie ten mušasi, ir jis suniurnėjo:
– Tik pamišėliai gali šitaip viens kitą žudyti!
Ponas Sovažas pridūrė:
– Pikčiau už žvėris.
Ir Moriso, kuris ką tik buvo sugavęs aukšlę, pareiškė:
– Ir žinokit, kad taip bus visada, kol tik pasauly gyvuos valdžios.
Ponas Sovažas jį sustabdė:
– Mūsų respublika nebūtų paskelbusi karo...
Moriso jį pertraukė:
– Esant monarchijai, karas eina už valstybės sienų, esant respublikai – karas vyksta viduj.
Ir juodu ramiai ėmė ginčytis, narpliodami didžiąsias politines problemas su tuo sveiku malonių ir ribotų žmonių protu, vienu klausimu visiškai sutikdami, būtent, kad žmogus niekuomet neturės laisvės. O Valerjeno kalnas be paliovos griaudė, trupindamas sviediniais prancūzų namus, naikindamas gyvybę, užmušinėdamas žmones, žudydamas ne vieną gražią viltį, ne vieną lauktą džiaugsmą, ne vieną išsvajotą laimę, nešdamas moterų širdims, širdims dukterų ir motinų, ten toli, anapus, begalines kančias.
– Toksai gyvenimas, – pareiškė ponas Sovažas.
– Verčiau sakykite – mirtis, – pataisė juokdamasis Moriso.
9
Staiga jie išsigandę sudrebėjo, pajutę, kad užpakaly jų kažin kas eina; ir, atgręžę akis, pamatė už savo pečių keturis vyrus, keturis stambius ginkluotus ir barzdotus vyrus, kurie apsivilkę lyg tarnai livrėjomis, ant galvų užsimovę plokščias kepures, taikė į juodu, atkišę šautuvus.
Meškerės iškrito jiedviem iš rankų ir nuplaukė upe.
Vienu akimirksniu juos pagriebė, surišo, nutempė, įmetė į valtį ir nusigabeno į salą.
Ir už namo, kurį buvo palaikę negyvenamu, juodu pamatė apie dvidešimtį vokiečių kareivių.
Kažkoks gauruotas milžinas, kuris, apsižergęs kėdę, rūkė didelę porceliano pypkę, jų paklausė puikia prancūzų kalba:
– Na, ponai, kaip sekėsi meškerioti?
Tuojau vienas kareivis padėjo prie karininko kojų pilną žuvų tinklelį, kurį buvo pasirūpinęs atnešti. Prūsas nusišypsojo:
– Ehe he! Matau, kad jums neblogai sekėsi. Bet man svarbu ne tai. Klausykite manęs ir nesikarščiuokite: mano manymu, judu esate šnipai, atsiųsti manęs sekti. Aš jus suėmiau ir sušaudysiu. Jūs dėjotės meškerioją, kad geriau nuslėptumėte savo kėslus. Šit ir pakliuvote man į rankas; nieko nepadarysi – karas. Bet kadangi praėjote pro priešakines saugas, tai tikriausiai žinote slaptažodį sugrįžti. Pasakykite man jį, ir aš jūsų pasigailėsiu.
Abu draugai išbalę stovėjo tylėdami šalia vienas kito, tik jų rankos pastebimai virpėjo.
Karininkas pridūrė:
– Niekas niekuomet to nesužinos, jūs ramiai sau grįšite. Paslaptis išnyks drauge su jumis. Jeigu atsisakysite – turėsite mirti, ir tučtuojau. Pasirinkite.
Juodu tebestovėjo lyg sustingę, nepraverdami burnos.
Prūsas, vis toks pat ramus, kalbėjo toliau, tiesdamas ranką upės link:
– Pagalvokite, po penkių minučių jūs būsite šios upės dugne. Po penkių minučių! Jūs, be abejo, turite šeimas?
Valerjeno kalnas vis tebegriaudėjo.
Abu meškeriotojai stovėjo tylėdami. Vokietis kažką įsakė savo kalba. Paskui jis atitraukė kėdę šiek tiek toliau nuo suimtųjų, ir dvylika kareivių sustojo už dvidešimties žingsnių su šautuvais prie kojų.
Karininkas pridūrė:
– Duodu jums vieną minutę laiko, nė dviejų sekundžių daugiau.
Paskui jis ūmai pakilo, prisiartino prie prancūzų, paėmė Moriso už rankos, pasivedėjo jį kiek atokiau ir tarė jam pašnibždomis:
– Na, greičiau, slaptažodį! Jūsų draugas nieko nesužinos; aš apsimesiu, kad pasigailėjau.
Moriso nieko neatsakė.
Tada prūsas pasivedė į šalį poną Sovažą ir jam davė tą patį klausimą.
Ponas Sovažas nieko neatsakė.
Juodu vėl stovėjo greta.
Ir karininkas sukomandavo. Kareiviai pakėlė šautuvus.
Tada Moriso žvilgsnis netyčia krito į pilną gružlių tinklelį, kuris žlagsėjo žolėje per kelis žingsnius nuo jo.
Saulės spindulio nutvieksta, blizgėjo krūva dar tebejudančių žuvelių. Jis vos neapalpo. Kad ir stengėsi valdytis, akys jam prisipildė ašarų.
Jis sumurmėjo:
– Sudiev, ponas Sovažai.
Ponas Sovažas atsakė:
– Sudiev, ponas Moriso.
Juodu paspaudė vienas antram rankas, nuo galvos ligi kojų nesuvaldomai drebėdami.
Karininkas suriko:
– Ugnis!
Ir dvylika šūvių pokštelėjo kaip vienas.
10
Ponas Sovažas krito kniūbsčias it maišas. Moriso, būdamas aukštesnis, susvyravo, pasisuko ir griuvo skersai savo draugo aukštielninkas, ir čiurkšlės kraujo ėmė sunktis pro švarką, peršautą ties krūtine.
Vokietis vėl kažin ką įsakė.
Kareiviai išsiskirstė, paskui sugrįžo su virvėmis ir akmenimis ir pririšo juos dviem draugams prie kojų; po to nunešė negyvėlius ant kranto.
Valerjeno kalnas vis tebegrumėjo, dabar apsiklojęs milžiniška dūmų kepure.
Du kareiviai paėmė Moriso už galvos ir už kojų; kiti du tokiu pat būdu pagriebė poną Sovažą. Valandėlę smarkiai pasiūbavę, jie tėškė tolyn į vandenį jų kūnus, ir šie, nuskrieję ore puslankį, ėmė grimzti upėn stati, nes akmenys traukė gilumon kojas.
Vanduo tykštelėjo, sukunkuliavo, suvirpėjo, paskui nurimo, tik mažos bangelės ritosi į krantus.
Paviršiuje plūduriavo šiek tiek kraujo.
Karininkas, vis taip pat gerai nusiteikęs, tarė pusbalsiu:
– Dabar eilė žuvims.
Ir nuėjo prie namo.
11
Staiga jis pastebėjo žolėje tinklelį su gružliais. Pakėlė jį, apžiūrėjo, nusišypsojo ir šūktelėjo:
– Vilhelmai!
Atbėgo kareivis balta prijuoste. Ir prūsas, metęs jam dviejų sušaudytųjų žuvis, įsakė:
– Iškepk man tučtuojau tas žuvytes, kol jos dar gyvos. Tai bus skanus daiktas.
Ir vėl užsirūkė savo pypkę.
Vertė Edvardas ViskantaKLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kurie novelės epizodai iškrenta iš chronologinės eilės? Kodėl jų prireikia autoriui?
- Aptarkite šios novelės laiko nuorodas. Atkreipkite dėmesį, kad laikas čia teka nevienodu greičiu.
- Koks laikas minimas 1 epizode? Kodėl jį galima vadinti istoriniu laiku? [1]
- Palyginkite laiko nuorodas 2 epizode – „vieną giedrą sausio rytą“ su 3 epizode esančiomis nuorodomis. Kokiu metų laiku susitinka draugai priešo apsuptame Paryžiuje ir koks laikas aprašomas atsiminimuose? Koks kontrastas formuojasi tarp dabarties ir praeities? Kaip šios laiko nuorodos susijusios su draugų savijauta? [2, 3]
- Novelės veiksmas prasideda žodžiais „vieną giedrą sausio rytą“, o prisiminimai pradedami taip: „Prieš karą kiekvieną sekmadienį...“. Kaip suvokiamas laiko tekėjimas prisiminimuose ir kuo jis ypatingas papasakotoje istorijoje? [1–3]
- Aptarkite laiko slinkties greitį epizoduose, kur aprašoma, kaip du draugai nusigauna prie upės [5, 6], laiko greičio pokytį pradėjus meškerioti [7, 8] ir nuo 9 epizodo prasidėjusį laiko skaičiavimą minutėmis. Kaip skirtingas laiko greitis susijęs su pasakojamais įvykiais? [5–9]
- Aptarkite novelėje aprašomų veiksmų vietas.
- Prieš karą Paryžius ir meškeriojimo vieta sudarė priešpriešą (darbas ir poilsis), bet vykstant karui didžioji erdvinė priešprieša yra tarp Prancūzijos ir Prūsijos užimamų plotų. Kokiai erdvei priklauso meškeriojimo vieta vykstant karui ir kaip tai susiję su novelės veiksmu? Aptarkite ir salos erdvinę priklausomybę.
- Su kokiomis vertybėmis susiję dviejų draugų pamėgta meškeriojimo pakrantė ir priešo pusėje esantis Valerjeno kalnas? Kokios detalės rodo tų erdvių vertinimą?
- Aptarkite veikėjus.
- Kaip apibūdinami ponas Moriso ir ponas Sovažas? Kuo jie panašūs? Kaip vertinami jų pomėgiai? Ar juos galima vadinti eiliniais paryžiečiais?
- Kaip vaizduojami priešai? Meškeriotojai „niekados nebuvo jų matę“, bet apie juos galvojama, jie juntami. Raskite tekste, kaip apie tai rašoma.
- Ar draugus galima pavadinti drąsuoliais? Kodėl jie nutaria dar kartą pameškerioti? Kaip jaučiasi atėję prie upės?
- Kaip atrodo ir kokį įspūdį dviem draugams kelia vokiečių karininkas? Ką šiam veikėjui teikia tarp jo ir Valerjeno kalno nutiesiamas asociatyvinis ryšys?
- Kaip per apklausą elgiasi į nelaisvę paimti du draugai? Kodėl vokiečių karininkas dar kreipiasi į kiekvieną iš jų atskirai? Kokią prasmę šioje padėtyje įgyja pono Moriso ir pono Sovažo draugystė?
- Ankstesnių laikų literatūroje didingos kovos, kilnūs, herojiški poelgiai buvo siejami su aukštuomenės žmonėmis, o šioje novelėje į dramatišką situaciją patenka du eiliniai paryžiečiai, kuriems įgriso karas ir kurie panoro sugrįžti į laimingus laikus. Kaip reikėtų vertinti jų poelgį per apklausą? Atsakydami į šį klausimą prisiminkite jau aptartą realistinės literatūros siekį nevertinti žmonių pagal jų luominę padėtį.
- Šios novelės pasakojimą galima vadinti realistiniu. Kiekviename epizode randame konkrečių, tikroviškumo įspūdį kuriančių detalių. Vis dėlto, atidžiau įsižiūrėję, pastebime, kad šios detalės atlieka dar ir kitą, apibendrinimo ar simbolizavimo, vaidmenį. Aptarkite kelis epizodus.
- Kaip manote, ką simbolizuoja novelės pradžios, kurioje kalbama apie alkaną Paryžių, sąsaja su novelės pabaiga, kurioje vokiečių karininkas prašo iškepti dviejų draugų sugautas žuveles sakydamas: „Tai bus skanus daiktas“?
- Simbolines reikšmes matome ir draugų žūties scenoje: „Moriso, būdamas aukštesnis, susvyravo, pasisuko ir griuvo skersai savo draugo aukštielninkas.“ Be to, dar minima kraujo čiurkšlė ties krūtine. Ką primena šis kryžiaus ženklas, ir kaip tokiu būdu apibendrinama dviejų draugų žūties istorija?
- Ypatinga simbolinė reikšmė novelėje skirta žuvytėms. Išrinkite iš teksto vietas, kuriose kalbama apie žuvytes ir žvejojimą, ir aptarkite jų reikšmės pokyčius: pradėkite nuo to, kai draugai eina žvejoti, ir baikite tuo, kai galų gale jie patys atiduodami žuvims (karininkas sako: „Dabar eilė žuvims“).
Citata | Simbolinės reikšmės |
„<...> tolydžio jie traukė vis savo meškeres su sidabriniu gyvūnėliu, virpančiu gale valo: tiesiog stebuklinga žūklė!“; „Jie atsargiai dėjo žuvis į tankų tinklelį <...>, ir juos kartais apimdavo tasai palaimingas džiaugsmas kaip ir visada, kai vėl gali atsiduoti malonumui, kurio seniai nesi turėjęs“; „užmiršo visa kita pasaulyje; jie meškeriojo.“ | Gyvenimo ramybė, taikaus gyvenimo palaima. |
| |
|
- Aptarkite pasakotojo vaidmenį šioje novelėje.
- Raskite citatų, kurios rodytų, kaip pasakotojas vertina novelės veikėjus.
- Kaip manote, ar priešų vertinime girdime visažinio pasakotojo, ar dviejų draugų mintis?
- Kaip manote, ką nori perteikti autorius 6 epizode priartindamas pasakotojo žodžius prie dviejų draugų, baimingai besidairančių aplinkui, savijautos: „Priešaky Aržantejo kaimas atrodė kaip išmiręs“ ir t. t.
Apibendriname
- Remdamiesi novele, įrodykite, kad visame karo keliamame chaose, į kurį pakliūva bičiuliai, išlieka vienas tvirtas ryšys – draugystė.
- Paaiškinkite žodį solidarumas. Ar šiuos draugus galima vadinti solidariais pavojaus akivaizdoje? Su kuo jie solidarūs?
- Kodėl šios novelės pasakojimą galima laikyti realistiniu?
- Kuo svarbus simbolinis kai kurių detalių sureikšminimas norint suvokti novelę?
Diskutuojame
Ar šiuos du draugus galėtumėte vadinti laisvais žmonėmis? Argumentuokite.
Rašome
Sukurkite keletą rašinių pavadinimų apie laisvą žmogų, draugystę, didvyriškumą, drąsą. Pasirinkite vieną iš jų ir parašykite rašinį remdamiesi G. de Mopasano novele.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"