Istorinė ir kultūrinė aplinka (4.2 tema)

XVIII a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse. Pietvakarinė mažesnioji lietuvių apgyventa teritorija priklausė Vokietijos impèrijai (tai vadinamoji Rytų Prūsija, arba Mažóji Lietuvà), o Didžióji Lietuvà įėjo į Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Mažõsios Lietuvõs lietuviai buvo daugiausia evangelikai liuteronai, sietini su protestantiškąja vokiečių kultūra, o dauguma Lenkijos ir Lietuvos valstybėje gyvenusių lietuvių kartu su lenkais priklausė katalikiškajam Europos kultūros kontekstui. Taigi istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos, vėliau ir literatūros, kryptis: protestantiškąją ir katalikiškąją, kurios nuo XVI a. vystėsi lygiagrečiai, netgi tarpusavyje konkuruodamos. Didžiõjoje Lietuvojè XVIII a. laikomas kultūros nuosmukio tarpsniu: šiuo laikotarpiu vis labiau nutautėja Lietuvos aukštuomenė, o amžiaus pabaigoje įvyksta politinė drama – Lenkijos ir Lietuvos valstybę pasidalija kaimyninės šalys. Mažõjoje Lietuvojè XVIII a. lietuvių kultūra kaip tik išgyvena tam tikrą pakilimą.

Tuo metu į Prūsijos karalỹstę skverbiasi Švietimo amžiaus idėjos, imama domėtis krašto praeitimi, senųjų prūsų likimu ir istorija, jų kalba. Lietuviai, artimiausi senųjų prūsų giminės, tuo metu tankiai gyveno šiaurės rytinėje karalystės dalyje, bet jų skaičių labai praretino 1709 ir 1710 m. maras (skirtingais duomenimis, išmirė nuo 80 000 iki 200 000 žmonių). Tuščiose lietuvių sodybose karalius apgyvendino kolonistus, kurių ilgainiui vis daugėjo. Tarp senųjų krašto gyventojų ir atkeliavusiųjų brendo nesantaika, nes karalius rėmė iš Pietų Vokietijos ir gretimų jai žemių atvykstančius zalcburgiečius, šveicarus, prancūzus. Jie tapdavo laisvais ūkininkais, amatininkais, valdininkais, parsisamdydavo dvaruose, o lietuviai dažniausiai likdavo baudžiauninkais. Taigi tradiciškai lietuvių gyvenamose vietovėse daugėjo vokiškai kalbančių kitataučių ir tai didino lietuvių nutautėjimo pavojų.

Kai kuriuos K. Donelaičio veiklos bei kūrybos ypatumus paaiškina ir tuo metu Mažõjoje Lietuvojè plitęs Pietistų sąjūdis. Tai buvo religinis judėjimas, kurį palaikė krašto valdžia. Kiekvienam žmogui jis kėlė aktyvaus religinio gyvenimo, moralinio tobulėjimo idealus, pabrėžė religinio mokymo svarbą. Pietistai aukštino natūralias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai. Jie iškėlė fizinio darbo vertę, sėslų valstiečių gyvenimą ir kultūrinį uždarumą, priešinimąsi ištvirkavimui ir girtuoklystei. Pietistai rūpinosi mokyklomis ir švietimu, daug prisidėjo plėtojant lietuvišką raštiją (buvo reikalaujama, kad kiekvienas žmogus bažnyčioje pamokslų klausytų su Biblija rankose). Pietizmą platino ne tik pastoriai, bet ir iš kaimo į kaimą keliaujantys maldininkai. Tokie pamokslininkai (sakytojai) dažniausiai būdavo pavyzdingi valstiečiai, kurie savo tikėjimo ir tautos broliams pagelbėdavo ne tik žodžiais, bet ir darbais. Tarp lietuvių, neturėjusių aukštesnio apsišvietusio luomo, šis bendruomenės sąjūdis skatino savitarpio pagalbą; nejučiomis stiprėjo paprasto valstiečio, kalbančio gimtąja kalba, vertės supratimas.

Mokymosi metais pietizmas formavo K. Donelaičio charakterį, didelę įtaką šis judėjimas padarė ir meninei pastoriaus kūrybai. Su pietizmu į viešumą skverbėsi liaudies kalba, o su šia – polinkis į natūralistinį tiesmukiškumą, grubesnio liaudiško žodžio vartojimą. Apskritai pietizmo idėjas reikėtų sieti su barokine mąstysena, šiai epochai būdingomis poetinėmis ir retorinėmis priemonėmis: ilgi moralizuojantys veikėjų monologai, noras stebinti gretinant kontrastingus reiškinius, hiperbolizuojant tai, kas vaizduojama. Pietistų požiūriu, literatūra turi mokyti žmogų, todėl ypač paranki pasakėčios forma, kurios privalomoji dalis yra nedviprasmiškai išsakomas moralinis perspėjimas arba pamokymas.

Pirmieji K. Donelaičio kūriniai kaip tik ir buvo pasakėčios, kuriose aistringu pamokslautojo balsu išsakomi moraliniai priekaištai. Pietistams artimi ir pamokslaujančių „viežlybųjų“ poemos būrų paveikslai, kurie primena šiam religiniam judėjimui būdingus sakytojus.