„Metų“ interpretacija (4.4 tema)

1. Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
   ​Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.
   ​Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
   ​Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
2. Tuo laukus orai drungni gaivydami glostė
   ​​Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
   ​Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
   ​O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.

1. Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,
   ​Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.
   ​Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut
   ​Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,
   ​Sau viena tamsoj budėdama garbina Dievą,

1. O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,
   ​Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.
   ​Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!
   ​Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę
   ​Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,

1. Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai,
   ​Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai
   ​Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai.
   ​O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam
   ​Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,

1. Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,
   ​Su visokiais balsais ir dainavimų garsais
   ​Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.
   ​Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus
   ​Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?

1. Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?
   ​Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs,
   ​Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, –
   ​Kožnas ir kiekviens tavo šauną garbina dainą,
   ​Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų čiauški.

1. Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą.
   ​Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutilti,
   ​Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą
   ​Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį!
   ​Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis,

1. O mes daug prisivargę jau į patalą virstam,
   ​Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė
   ​Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką.
   ​O kad kartais kobotą mes tavo pamatom,
   ​Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.

1. Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų,
   ​Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;
   ​Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški.
   ​Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda,
   ​Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam.

1. Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs
   ​Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs,
   ​Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;
   ​O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą,
   ​Tai ir būrs tur spjaudyt ir didei nusidyvyt;

1. Ypačiai kad apjekėlis toks niekina Dievą
   ​Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo.
   ​Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs
   ​Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,
   ​Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,

1. Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint.
   ​Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai.
   ​Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka,
   ​Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.
   ​Tu neliūbyji pyragų neigi ragaišių

1. Irgi nevožyji gardžiausio gėrimo ponų,
   ​Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti.
   ​Tikt n’užmiršk, gaidau! per daug giedodama, valgyt.
   ​Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas.
   ​Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą!

1. Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą!
   ​Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę;
   ​Bet ir mūs paminėk, į mūsų girę parėjus,
   ​Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi
   ​Ir „Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok“ pasakysi.

1. Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakint,
   ​Kad tau kartais tropyjas skūpai prisivalgyt.
   ​Į paukščius žiūrėk! viens prastą kirminą kramto,
   ​O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.
   ​Juk ir jie kasmets, mus aplankyt sukeliavę,

1. Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;
   ​O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.
   ​Tau, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo,
   ​O tu dar nurni, kad, kartais alkaną dieną
   ​Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?

1. Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas
   ​Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
   ​Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia,
   ​O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.

1. Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut
   ​Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia.
   ​Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo
   ​Irgi senystę jau graudena kailinius imtis.
   ​Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia,

1. O kitus atšilt į stubą ragina lįsti
   ​Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt.
   ​Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia,
   ​Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.
   ​Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą,

1. Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu.
   ​Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai
   ​Irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina šmotais.
   ​Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,
   ​O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia.

1. Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia
   ​Ir bjaurius purvus kaip tašlą mydami minko.
   ​Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos,
   ​Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus,
   ​Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm?

1. Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom,
   ​Ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam,
   ​Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas.
   ​Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos,
   ​Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška.

1. Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė
   ​Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo,
   ​Vislab, kas linguodams ik debesų pasikėlė
   ​Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė,
   ​Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis.

1. Taip laukai pasiliko mums visur gedulingi,
   ​Irgi grožybės jų nei kapas sens pasirodo.
   ​Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka,
   ​Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra.
   ​Šakos, ant kurių po lapais užgimė veislė

1. Ir lizdelyj nei lopšyj čypsėdama verkė
   ​Ar apžėlusi jau po tam lakstydama juokės
   ​Ir savo peną be momos skraidydama gaudė, –
   ​Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė,
   ​Kad jos nei žagarai sausi siūbuodami barška.

1. Ten, kur meškins ant kelmų bites kopinėjo,
   ​O meška vaikus glūpus murmėdama žindė;
   ​Ten, kur briedžiai draskančių vilkų nusigando,
   ​O vilkai savo veislę kaukt ir plėšt pamokino;
   ​Ten, kur vanags su vaikais daug sulesė vištų

Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint,
​Šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą paniekint…

Juk jūs, ponai! mus, būrus, jau taip nustekenot,
​Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.

1. Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko.
   ​Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę
   ​Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.

1. Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs,
   ​O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs, Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė;
   ​O bernai visi, naujas vyžas nusipynę
   ​Ir autus naujus iš drobės sau pasidarę,

1. Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami, šoko.

Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.
​Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka
​Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint…

1. Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,

1. Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;
   ​Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.
   ​Ale nabašninks amtsrots taip nedarydavo būrui,
   ​Bet visur aštriai, kaip tėvs, užstodavo bėdžių.
   ​Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;

1. Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,
   ​Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot.
   ​Jis nesakydavo „tu“, bet vis pasakydavo „jūsų“;
   ​Ir iškoliodams jis vis ištardavo „jūsų“,
   ​Nės tikt vokiškai jisai mokėdavo koliot.

1. O kad kartais šį ar tą reikėdavo garbint,
   ​Tai jis tam lietuviškai padarydavo garbę.

1. „Ak, – tarė Pričkus, – aš, tiek metų šulcu bebūdams,
   ​Dvariškus būdus ir ponų visą rabatą
   ​Pluk įsitėmyjau, girdėdams irgi žiūrėdams.

1. Andai tropyjos, kad aš su gromata pono
   ​Pas vyriausį dumčių raits nukeliauti turėjau,
   ​Pas kurį puikių šlapjurgių daug susibastė.
   ​Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs
   ​Ir paikiai pasikloniojęs, tuo gromatą rodžiau

1. Irgi, padavęs ją, tyčioms į atdarą kuknę
   ​Įlindau pažiūrėt, kokius ten šutina kąsnius,
   ​Nėsa, papratęs jau tarp ponų skiauturę rodyt
   ​Nei koks draugas jų, nebijaus nei šiokio, nei tokio.
   ​Čia trys kukoriai duži man tuo pasirodė;

1. Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą,
   ​O kitsai, su nagais draskydams ištisą zuikį,
   ​Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;
   ​Ale trečiasis, du bjauriu ryku nusitvėręs,
   ​Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų,

1. Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.
   ​Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,
   ​Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.
   ​Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau,
   ​Bet tyčioms nesakiau, dėl ko man taip pasidarė.

1. Žinot juk, kaip ponpalaikiai tuo juokiasi būrui;
   ​O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį.
   ​Todėl tykojau tyloms, už durų nulindęs,
   ​Kad pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.
   ​Kukoriai valgius naujus jau buvo sutaisę,

1. Taip kad visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo.
   ​Štai tuo poniški tarnai visi susibėgo
   ​Ir, jau vislab, kas ant stalo reik, sunešioję,
   ​Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno.
   ​Aš, rankas būriškas kaip reik susiėmęs,

1. Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu.
   ​Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis
   ​Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą
   ​Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.
   ​Aš, dar tokias bjaurybes kol gyvs neregėjęs,

1. Taip nusidyvyjau, kad jau kone rėkti pradėjau.
   ​Tikt susimislyjęs, kad man čia nedera rėkaut,
   ​Vis pamaži šnibždėdams ir kytriai pasislėpdams,
   ​Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko:
   ​„Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,

1. Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti
   ​Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?
   ​Mes, suskretę būrai, mes, vyžoti nabagai,
   ​Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę,
   ​Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam

1. Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis,
   ​O tikt ir už tai kasdien dėkavojame Dievui.
   ​O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius
   ​Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,
   ​Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.

1. Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,
   ​Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškys?“
   ​Taip trumpai padūmojęs sau ir atrašą gavęs,
   ​Tuo kone dvilinks ir nesvietiškai nusigandęs
   ​Pro duris iššokau irgi namo parjojau.“

Barokiški „kirmėlių lizdai“, šlykščios „rupuižės“ netrukus papildomi kvapų aprašymais: „visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo“ – juk tai beveik pragaro vaizdai, kurie vainikuojami blaiviu Pričkaus vertinimu. Žinoma, tai nėra kokia visai netikėta Pričkaus moralinė nuostata, greičiau įspūdingas būdas charakterizuoti poemoje kritiškai vertinamą socialinį sluoksnį.

1. Darbo reik, nes taip kožnam Dievs paliepė valgyt,
   ​Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.
   Taigi nečėdykim mušt, pjaut ir skerst savo valgį.
   ​Vaike! numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs;

1. Pjauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną;
   ​Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;
   ​Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;
   ​Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.
   ​Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;

1. O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną,
   ​Kimšk drąsa plaučius, n’atbok, kad plyšdama driksters,
   ​Ir kepenų n’užmiršk, kad storą pridrebi dešrą,
   ​Nės tokie daiktai tau gal didei susigadyt.
   ​Juk žinai, koks kūds daugsyk pavasario čėsas.

O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,
​Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,
​Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.

Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,
​Nės lašinių bei kumpių jau rūkint pakabintų
​Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba;
​O dar vis daugiaus mėsos į kaminą kemša.

1. Ne kasdien vis su smalstumais vėdarą linksmyk
   ​Irgi ne vis durnai ir taip sau uždarą pūstyk,
   ​Kad paskiaus valgius tau reiks išpliurpt nedarytus.
   ​Pastarnoks su morkais, ropės irgi repukai,

1. Barščiai su burokais bei rauginta lapienė,
   ​Žirniai, kad su pupoms juos iššutini puode,
   ​Ir šiupinys gardus, taip jau ir mandagi gručė
   ​Su kisielium, kad juos sau išpleškini virdams,
   ​Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai

1. Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi, –
   ​Vislab bus gardu ir tau didei susigadys...

Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,
​Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,
​Tai ben dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų.

O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju,
​O mano kuinpalaikis klampodams žengt nenujiegia,
​Aš jo taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės,
​Ypačiai kad iškoliots jodau, varva nuo zūbų.

1. Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus
   ​Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,
   ​Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių
   ​Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.
   ​Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs,
   ​Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų,

1. Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties,
   ​Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį,
   ​Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;
   ​O išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,
   ​Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando.
   ​Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate
   ​Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos,
   ​Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų,
   ​Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo
   ​Ir tamsoj vis ik išauštant gandina bėdžių.

1. Bet dumčiuks jo, kurs kasdien jam patalą kloja
   ​Ir kasnakts, kad kožnas jau sau miegt įsigūžtęs,
   ​Skarbus sergėt tur, penkias liktis užsidegęs,
   ​Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs
   ​Irgi drebėdams prieš gaidžius iš patalo šoka,
   ​Nės prieš gaidgystę vis jam bilduks pasirodo
   ​Ir jo skrynę su skarbais į kaminą velka.
   ​Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka saulė,
   ​Klūpodams kaip tikras nars pas atdarą skrynę
   ​Už išlaikymą skarbų Tėvemūs pasiskaito.

1. Todėl irgi dabar šaltyšiams į Karaliaučių
   ​Dergiant su karališkais grūdais nukeliavus,
   ​Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.
   ​Kartais keikė taip, kad jo vaikai nusigando,
   ​O vėl kartais iš knygelių poterius imdams
   ​Irgi dūsaudams pas knygas aukštyn pažiūrėjo.
   ​Taipgi bevargstant jam ir gėdiškai bedejuojant,
   ​Štai viens jo tarnų pargrįžęs jam pasirodė
   ​Ir pasikloniodams, kaip tarnui reik pasikloniot,
   ​Jam kupčelninko Mikolo gromatą davė.

1. Amtsrotui laiškus atplėšiant irgi beskaitant,
   ​Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus,
   ​Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė,
   ​Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai.

1. Amtsrots, tris žakus naujų skarbų pamatydams,
   ​Vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė.
   ​Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo,
   ​Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo.
   ​Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando,
   ​Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo,

1. O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų,
   ​Kad vos tris dienas sulaukęs numirė bėdžius.
   ​Bet ir vakmistrui taip smarkiai mušė per ausį,
   ​Kad ir jis penkias dienas ant patalo sirgo;
   ​O būrus visus, kurie jo pardavė grūdus,
   ​Liepė todėl pliekt, kad jie pasivėlinę buvo
   ​Ir tiek rūpesčių sunkių jam buvo padarę.

1. Tai, broleliai! tai visa šio svieto malonė!
   ​Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą!
   ​Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį
   ​Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą.

1. „Tič, – tarė Selmas, – ne per daug dėl to nusimykim!
   ​Juk be Dievo sviete nieks negal nusiduoti.
   ​Ponai žemės šios negal be jo ponavoti,
   ​O mes, būrai, vėl be jo negalime vargti.
   ​Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakyt.
   ​Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,
   ​Mislyt tur, kad jį tenai miels Dievs pasodino;
   ​O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo,
   ​Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,
   ​Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus
   ​Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo.

1. Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs
   ​Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,
   ​Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks prasidėjai,
   ​Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė?
   ​Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt
   ​Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams?
   ​Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepė sėstis
   ​Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę;
   ​Bet teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią.
   ​Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams,
   ​Kad n’įžeistumbei tau klausantį nabagėlį.
   ​Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs,
   ​Vieryt jau bijais, kad Dievs visur tave mato
   ​Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą.
   ​Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys
   ​Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs,
   ​Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.

Apibendriname

1. Pasidomėkite, kokiame kontekste šykštumas yra laikomas ypač blogu žmogaus bruožu.
2. Šioje ištraukoje kelis kartus su mažomis variacijomis kartojama eilutė „per visą naktį vėl miegot negalėjo“. Raskite tas vietas ir pasvarstykite, ar tai reikėtų suprasti kaip tikrovišką žmogaus būsenos aprašymą, ar kaip retorinę priemonę, savotišką klišę, kuria apibūdinamas žmogaus nerimas.
3. Dar kartą perskaitykite 8 epizodą ir aptarkite jo ryšį su ankstesniu šios ištraukos pasakojimu. Patvirtinkite arba paneikite mintį, kad šis epizodas gali būti suvokiamas kaip savotiškas pasakėčios moralas.
4. Ši ištrauka skyla į dvi dalis: į vaizdais paremtą pasakojimą ir į samprotavimus ar net ginčą moralės klausimais. Kur yra ta riba ir koks šių dviejų dalių santykis?
5. Koks amtsroto paveikslas kuriamas šioje ištraukoje? Kuo jis parankus pasakotojui?
6. Selmas nutildo pasakotoją ir iš pradžių jam prieštarauja, bet vėliau... Sekite Selmo minties eigą. Ar jis iš tiesų prieštarauja pasakotojui? Savo atsakymą pagrįskite ištraukos citatomis.
7. Įsigilinkite į Selmo kalbą. Kieno tvarką jis pripažįsta ir kaip ją aiškina? Pabandykite apibūdinti Selmo pasaulėžiūrą: kaip jis vertina žmogaus gyvenimą, ką mano apie dieviškąją pasaulio tvarką?
8. Dar kartą apsvarstykite Pričkaus mirties aprašymą. Kuriai nuomonei pritartumėte:
   1. tai tikroviškas Pričkaus – pagrindinio poemos veikėjo – mirties aprašymas, kuriuo iš esmės ir baigiama poema;
   2. Pričkaus mirties aprašymas – dalis sutirštinto amtsroto pykčio vaizdavimo: buvo sumušti visi iš Karaliaučiaus grįžę pavaldiniai. Be to, nėra tikrai žinoma, ar „Žiemos rūpesčiai“ yra paskutinė poemos dalis.

1. Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
   ​Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.
   ​Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
   ​Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

1. Tuo laukus orai drungni gaivydami glostė
   ​Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
   ​Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
   ​O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
   ​Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,

1. Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
   ​Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
   ​Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt.
   ​Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.
   ​Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,

1. Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė.
   ​Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų
   ​Mus jau vargyt vėl pulkais visur susirinko
   ​Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.
   ​Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudyt

1. Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n’užsimiršo.
   ​Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo
   ​Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;
   ​O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė
   ​Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.

1. Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės
   ​Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.
   ​Ale kokie dyvai – nei viens iš didelio pulko
   ​Verkdams ir dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;
   ​Ne! ne verkt, bet linksmytis visi susirinko,

1. Nės darbai žiemos visur jau buvo sugaišę,
   ​Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė.
   ​Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo
   ​Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė.
   ​Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams

1. Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo,
   ​O kits ant šakų kopinėdams garbino Dievą.
   ​Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė.
   ​Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;
   ​O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą

1. Ir pasisotyt ant laukų vos mažumą rado.
   ​O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo,
   ​Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės.
   ​Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas
   ​Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.

1. Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė
   ​Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados
   ​Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.
   ​Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;
   ​Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus

1. Rado ant visų kampų permier pagadytus.
   ​Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų
   ​Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.
   ​Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;
   ​Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;

1. Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,
   ​Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.
   ​Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį,
   ​O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.
   ​Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,

1. Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai
   ​Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,
   ​Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.
   ​Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt
   ​Ir pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą.

1. Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,
   ​Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.
   ​Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs

1. Savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo,
   ​O prisivalgęs ir viernai dėkavojęs Dievui
   ​Linksmas, sveiks ir drūts miegot į patalą kopa, –
   ​Tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs,
   ​Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!

1. Kas iš to, kad tūls Mikols, išputusį pilvą
   ​Svietui rodydams ir nei pūslė pasipūsdams,
   ​Kaip koks smirdas dėl šelmystų sviete nerimsta,
   ​Bet su Koinu kasdien dangaus išsigąsta!
   ​Kas iš to, kad Diksas nuogs pas kupiną skrynę

1. Klūpodams ir vis vaitodams garbina skarbus!
   ​O nei grašio sau, kad reik, išimti nedrįsta,
   ​Bet nei bloznas vis nedarytą viralą srebia
   ​Ir skarots bei pusnuogis kasdien pasirodo.
   ​Mes, lietuvninkai vyžoti, mes, nabagėliai,

1. Ponams ir tarnams jų rods prilygti negalim;
   ​Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.
   ​Ak! kaip daug mieste bei dvaruose prisistena,
   ​Kad mus aplankyt pamaži vėl vasara rengias.
   ​Čia viens, rėkaudams durnai, su podagra pjaujas,

1. O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia.
   ​Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?
   ​Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?
   ​Todėl, kad jie, būriškus išjuokdami darbus,
   ​Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.

1. O štai mes, mieste per nieką laikomi būrai,
   ​Pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisurbę,
   ​Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus.
   ​O kad kartais kokį dar lašinių šmotelį
   ​Ar dešros lietuviškos ben kiek paragaujam,

1. Tai dar juo dailiaus uždėts mums sekasi darbas.

1. Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo,

1. Ir visur rėksmai „šok, kirsk, grėbk, krauk“ pasidarė.
   ​Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo,
   ​Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.
   ​Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,
   ​Kardus ir šobles į margas nunešė pievas.

1. Štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė
   ​Ir visoms lankelėms raudą didę padarė,
   ​Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo
   ​Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.
   ​Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė,

1. O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo.
   ​Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą,
   ​Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas...

1. Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant,
   ​Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,
   ​Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,
   ​O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko.
   ​Kožnas, šūvį tą girdėdams, taip nusigando,

1. Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė;
   ​Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto,
   ​Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito
   ​Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado,
   ​Nės Dočys, varnienos ėst permier užsigeidęs,

1. Bėdžiui tam glūpam loduotą puloką davė
   ​Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.
   ​Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,
   ​Varnų mušt tuojaus kiek reik su puloku bėgo.
   ​Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,

1. Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę
   ​Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;
   ​Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.
   ​Tokiai negandai, žėlėk Dieve! nusitikus,
   ​Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė

1. Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus.
   ​Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams,
   ​Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo.
   ​Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,
   ​Dyvyjos didei ir Dočį bardami spjaudė.

1. Bet dar to negana. Raspustą reik koravodyt.
   ​Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino
   ​Ir surakytą taip ant rogių nuvežė sūdyt.
   ​Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių
   ​Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.

1. Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu,
   ​Lauras ir Laurienė, Jekė su Pakuliene.
   ​Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo.
   ​Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,
   ​Dočį provninkai atvesdyt urdelį davė.

1. Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė.
   ​Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,
   ​Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;
   ​O ir liudininkai visi, provon suvadyti,
   ​Liudyjo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė.

1. Bet Dočys, girdėkit tikt, rankas įsirėmęs,
   ​Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.
   ​„Kas jums rūp, – tarė jis, – jūs provninkai maloningi,
   ​Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,
   ​Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?

1. Ar nepavelyjo gaišyt jas mūsų karalius?
   ​Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų
   ​Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;
   ​O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.
   ​O jūs bėdžiui man kąsnelį tokį pavydit?

1. Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas
   ​Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,
   ​Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?
   ​Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,
   ​Kad aš iš bėdos, gaivydams savo dūšelę,

1. Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.
   ​Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,
   ​Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“
   ​Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,
   ​Dyvyjos didei, dyvus girdėdami tokius.

1. „Ak, – tarė viens tarp jų, – toktu su mūsų gadyne,
   ​Kad savovalninkai, drausmės n’atbodami ponų,
   ​Sau ir artymui biednam iškadą padaro.
   ​Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokydams,
   ​Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?

1. O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,
   ​Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.
   ​Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!
   ​Ak Dočy, Dočy! tu mūs klausyt nenorėjai,
   ​Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

1. Rods, žėlėk Dieve! mūs viešpatys maloningi
   ​Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.
   ​Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja
   ​Ar čerpėj nešvankią jų sau šutina mėsą,
   ​Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.

1. Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?
   ​Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.
   ​Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks
   ​Šaudydams durnai kitiems supleškino namą.“

Jau sau | lelė | vėl || at | kopdama | budino | svietą

Ir žie | mos šal | tos || trū | sus par | graudama | juokės.