Poetizuojama istorija

1. Naktis artėja, pučia šaltas vėjas,
   ​Laukus užklojo ūkana vėsi.
   ​Pro tirštą miglą žemėn pažiūrėjęs,
   ​Mėnulis vėl paskendo debesy.
   ​Pasaulis buvo tartumei koks rūmas:
   ​Ir kas dangaus – jo skliautų – per aukštumas!
   ​Lyg langas rodės pilnatis šviesi.

1. Ant Naugardùko kalno seną pilį
   ​Mėnulis maudo aukso spinduly.
   ​Velėnų pylimu aukštyn pakilę,
   ​Smėliu šešėliai šliaužia dideli.
   ​Pavargę jie į griovį krinta seną,
   ​Kur tarp žolių, girdėt, vanduo čiurlena.

1. Užgeso žiburiai, pily tamsu,
   ​Tiktai ant kuorų, kol dar neprašvito,
   ​Sargai balsu vis šaukia vienas kitą.
   ​Bet kas gi ten boluoja iš tiesų,
   ​Kokie ten žmonės skuba pavėlavę?
   ​Šešėliai bėga paskui juos keisti,
   ​Ir bėga greitai, turi būt raiti.
   ​Antai šarvai, turbūt apsiginklavę.

1. Žirgai sužvengia, skamba pasaga,
   ​Trys riteriai prie pylimo sustoja,
   ​Trimitą vienas papučia staiga
   ​Ir tris kartus tą garsą pakartoja.
   ​Nuo kuorų atsiliepia jiems sargai,
   ​Nakties tyloj užgroja jų ragai.
   ​Deglai prie vartų blankią šviesą skleidžia,
   ​Grandinės žvanga, tiltas nusileidžia.

1. Sargai žingeidūs¹³ skubinas bėgte,
   ​Apžiūrinėja raitelius sustoję.
   ​Pirmasis buvo pilna ginkluote –
   ​Kryžiuotis taip tikrai į mūšį joja:
   ​Juodavo kryžius drobėj baltoje,
   ​Spindėjo aukso kryžius ant krūtinės,
   ​Trimitas, ietis, kardas makštyje,
   ​Rožančių prie juosmens pasikabinęs.

1. Pažinę jį iš aprangos naujos,
   ​Lietuviai šnibždasi: „Žiūrėk, koks snukis!
   ​Tai vienas iš kryžiuočių šunaujos,
   ​Nuo prūsų kraujo, ašarų nutukęs.
   ​O, jeigu mes čia būtumėm vieni,
   ​Išmaudyčiau tą niekšą vandeny,
   ​Pakiščiau aš po tiltu jį, beširdį.“
   ​Taip šnibždas jie, o riteris juos girdi;
   ​Nors kvailas buvo vokietis visai,
   ​Bet kalbą tą suprato ir jisai.

1. „Pily valdovas?“ – „Taip, bet naktį vėlią
   ​Pasiuntinių iš svetimos šalies
   ​Priimt valdovas jau nebegalės.
   ​Galbūt rytoj.“ – „Rytoj? Šią valandėlę
   ​Praneškite Liutaurui apie mus,
   ​Tegu greičiau įleidžia į namus;
   ​Paimk šį žiedą, jis pažins iš sykio
   ​​Pagal tik jam težinomas žymes,
   ​Iš kur ir kas per žmonės esam mes
   ​Ir ko viešnagėn esame atvykę.“
   ​<...>

Aptariame tekstą

1. Kokiu vaizdu pradedama poema? Kokios detalės išryškinamos? [1]
2. Kodėl poema pradedama tokiu didingu vaizdu? [1]
3. Kaip apibūdinama veiksmo vieta? [2]
4. Kas trikdo nakties ramybę? Kaip prasideda veiksmas? [3]
5. Kas prijoja prie pilies? Kaip atrodo svečiai? [4]
6. Ką sako faktas, kad svečiai trimituoja tris kartus ir jiems nuleidžiamas tiltas? [4]
7. Kokios atvykėlių aprangos detalės išryškinamos? Kokį istorinį laiką jos nurodo? [5]
8. Koks sargybinių požiūris į kryžiuotį? Kaip jis atskleidžiamas? [6]
9. Paaiškinkite žodžius „nuo prūsų kraujo, ašarų nutukęs“. Su kokiais istorijos įvykiais jie susiję? [6]
10. Kaip apibūdinamas riteris paskutinėse epizodo eilutėse? [6]
11. Ko prašo riteris? Kodėl duoda sargybiniui žiedą? [7]

<...>

1. Už kunigaikščio buvo ištekėjus
   ​Lydõs kunigaikštytė Gražina,
   ​Tarp Lietuvõs gražuolių pagarsėjus
   ​Kaip už visas gražiausia mergina.
   ​Nors buvo ji nebe pirmos jaunystės,
   ​Gyveno jau vidurdienį jinai,
   ​Bet bruožai išminties ir moterystės
   ​Jaunam jos veidui tiko dyvinai.
   ​Ji rimtumu ir gaivumu patraukia,
   ​Taryt jauti, kad vasara greit bus,
   ​Taryt gėlė, sukrovus žiedą, laukia,
   ​Ar vaisius greit jos įsčiose prabus.
   ​Ir kas pralenks šį grožį stebuklingą?

Didžiavos ji viena visoj pily,
​Kad nuo Liutauro  – milžino galingo –
​Ūgiu nė kiek neatsiliko ji.
​Jei tarp tarnų, dvariškių juodu dviese
​Po savo pilį vaikščiojo šalia,
​Atrodė tartum topoliai šile,
​Viršum visų plačius pečius ištiesę.

Ne tik kad kūnas, veidas jos dailus,
​Bet ir širdis į vyro panėšėjo.
​Į verpstę ir mergautinius žaislus
​Iš tolo ji su panieka veizėjo.
​Ir kas tiktai nematė jos raitos –
​Į šiurkštų lokio kailį įsimovus,
​Su lūšena ant marmuro kaktos?
​Patiko jai medžioklių triukšmas, kovos.
​Ant žemaituko susitikę ją,
​Kaimiečiai manė vyrą susitikę,
​​Jai ir tarnai ne kartą pilyje
​Kaip kunigaikščiui lenkės apsirikę.

1. Su vyru ji dalijosi mielai
   ​Džiaugsmais, širdim, ne vien tik savo lova,
   ​Ji liūdesy paguosdavo valdovą,
   ​Jai brangūs buvo vyro reikalai.
   ​Su Gražina protingai pasitarus,
   ​Aiškėjo bylos, sąjungos ir karas.
   ​Liutauras paprastai tą visą slepia,
   ​Bet ji gi skyrės nuo kitų žmonų,
   ​​Kurios tik džiaugias židiniu namų,
   ​Tuščia galia didžiuojasi išlepę.
   ​O ji rimtai sau tvarkėsi pily,
   ​Nuo svetimų mintis paslėpti mėgo,
   ​Nieks nežinojo, kokią turi ji
   ​Prie kunigaikščio įtaką ir jėgą.

1. Suprato senis Rimvydas gerai,
   ​Iš kur galėtų gauti sau pagalbą,
   ​Kunigaikštienei taigi atvirai
   ​Išdėstė visą kunigaikščio kalbą,
   ​Kad karas šis negarbę jam teduos,
   ​O liaudis gi pražūsianti vaiduos.

1. Stipriai žinia ši pritrenkė Gražiną,
   ​Bet nepalūžta vyriška dvasia,
   ​Minčių valdovės tarnas tenežino,
   ​Ramybė skamba jos tvirtam balse:
   ​„Žmona tikrai blogesnis patarėjas
   ​Nei kovose užgrūdintas karys,
   ​Liutauras pats nutars, o panorėjęs,
   ​Ką tik nutars – tai tą ir padarys.
   ​Jei pagaliau širdis jo subangavo,
   ​Pakilo pykčio viesulas ūmus,
   ​Ir jei žmogus pačioj jaunystėj savo
   ​Labiau už protą garbina jausmus, –
   ​Palikim jį, ir išaiškės jo klaidos,
   ​Širdy blogi sumanymai užges,
   ​Piktus žodžius užumarštis palaidos.
   ​Nelieskim jo, nevarginkim savęs.“ –

1. „Atleisk, valdove! Pasakyti reikia,
   ​Jog buvo mūsų pokalbis nūnai
   ​Ne toks, kurį gali užmiršti veikiai.
   ​O šiandieniniai Viešpaties planai –
   ​Ne dūmai vien, užgulę mūsų žemę,
   ​Kuriuos rytoj vėjelis išsklaidys:
   ​Ši kibirkštis ir gaisrą pagimdys,
   ​​O dūmai tie didžiulį karą lemia!
   ​Pažįstu aš valdovą gan gerai,
   ​Su juo kartu praleidau ir vaikystę,
   ​Bet su manim kalbėt taip atvirai
   ​Jis negalėtų niekados išdrįsti.
   ​Atidėliot negalima ilgai,
   ​Nes jis įsakė, vos pradėjus švisti,
   ​Prie Pereseko kapo rinkt pulkus.
   ​Naktis šviesi, o kelias nesunkus.“ –

1. „Ak, vargas man! Nejaugi ryt iš ryto?
   ​Nejau gandai pasklis Lietuvojè,
   ​Jog vienas brolis puolęs brolį kitą,
   ​Jog kraitį aš atgavus kovoje!
   ​Einu pas jį, bus viskas pasakyta…
   ​Einu dabar, nakties šios tamsoje,
   ​Pakol rasas surinks šviesi aušrinė,
   ​Tikiuos parnešianti tau gerą žinią.“
   ​<...>

Aptariame tekstą

1. Kaip apibūdinama Gražina? Kuo ji skiriasi nuo kitų moterų? [1]
2. Kokia Gražinos charakterio savybė itin pabrėžiama? [1]
3. Kuo Gražina panaši į savo vyrą kunigaikštį Liutaurą? [1]
4. Kokie santykiai sieja Liutaurą ir Gražiną? Kas tai rodo? [2]
5. Kodėl būtent iš Gražinos Rimvydas tikisi pagalbos? [3]
6. Kokiais žodžiais Gražina atsako Rimvydui? [4]
7. Ar Gražinos žodžiai nuoširdūs? Kas rodo, kad ji kažką slepia? [4]
8. Kodėl kunigaikštienės žodžiai nenuramina Rimvydo? [5]
9. Kodėl kunigaikštienė ryžtasi eiti pasikalbėti su vyru? [6]

<...>

1. „O kur pasiuntiniai?“ – ji pažą klausia.
   ​Sumišęs jis nutyla, kol galiausiai
   ​Pažiūri tiesiai poniai į akis.
   ​„Ką aš girdžiu? – nustebęs klausia jis. –
   ​Antriems gaidžiams šią naktį nugiedojus,
   ​Liutauro valią perdavei pati,
   ​Kad vokiečiams čia vartai užverti,
   ​Kad jie daugiau nekeltų čia nė kojos!“
   ​„Taip“, – taria ji, išbalusi visa.
   ​Kol sudėlioja sakinį nesklandų,
   ​Ji nuo kitų paslėpti veidą bando.
   ​„Gerai sakai, prisimenu, tiesa…
   ​Ir kaip man buvo iš galvos iškritę!
   ​Skubu – bet ne, žinau jau, kas daryti…“
   ​Kunigaikštienė mąsto tyloje,
   ​Jos galvoje mintis kaip grūdas bręsta,
   ​Kol kas jinai nežinoma, nauja,
   ​Kol kas jinai, tik blykstelėjus, gęsta,
   ​Liepsnoja vėl, užvaldo visą ją –
   ​Ir štai užgimsta naujas planas veikiai,
   ​Dabar jau jį tik įgyvendint reikia.

„Einu, prikelsiu vyrą iš miegų,
​O kariauna tegu už vartų suka.
​Tu įsakyk balnoti žemaituką,
​Išneški dalį Viešpaties šarvų.
​Ir nevalia uždelst, atidėlioti!
​Kas neklausys – prieš vyrą atsakys.
​O Rimvydas te viską sutvarkys.
​Neklausinėt iš anksto, nespėlioti,
​Į kur, kodėl, kariausime ar ne,
​O savo pono laukite kieme.“

Pasakius tai, ji durų linkui žengia.
​Ir Rimvydas išbėga paskui ją:
​„Kur aš skubu? Kariai jau pasirengę
​Ir surikiuoti, viskas tvarkoje.“
​Jis atsidūsta, neskuba, sustoja,
​​Į žemę žiūri, mąsto, o sykiu
​Galvodamas jis nieko negalvoja,
​Nes tarp daugybės įvykių tokių
​Jo netvarkingos mintys išsidraiko,
​Ir protas jų daugiau nebesuvaiko.

1. „Bereik čia laukiu. Greitai jau prašvis,
   ​Mįslė pati turės man paaiškėti.
   ​Bet su Liutauru reikia pakalbėti.“
   ​Ir Rimvydas jau žengia pas duris.
   ​Tuo tarpu durys tyliai suvaitoja.
   ​Liutauras vienas eina. Ant pečių
   ​Liepsnoja skraistė purpuru skaisčiu.
   ​Jis visuomet su ja į karą joja,
   ​Nuleistas buvo antveidis, beje,
   ​Lengvi šarvai dabino kunigaikštį,
   ​Mažesnį skydą laikė kairėje,
   ​Dešinėje jis nešė kardo raikštį.

Bet eisena valdovo netvirta,
​Jis piktas liūdi, kremtasi, atrodo.
​Kada kariai praėjo ar svita,
​Pasveikint jų žvilgsniu nesusigodo.
​Iš pažo ima lanką ir strėles,
​O kardą gi prie dešinio sega šono,
​Visi šią klaidą regi iš šalies,
​Tačiau nedrįsta perspėt savo pono.

1. Išsiūtų auksu vėliavų šilkai
   ​Jau išskleisti prie vartų suplazdėjo.
   ​Ant žirgo sėdo, jau karių pulkai
   ​Šauksmais, trimitais sveikint jį turėjo,
   ​Tačiau, ranka pamojęs tris sykius,
   ​Jisai tylėt, neklausinėt įsako,
   ​Tuoj pat už tilto svitą, dvariškius
   ​Pats išveda visai į kitą taką.

O ir jis pats ne vieškeliu plačiu,
​Bet dešinėn pavarė žemaituką.
​Tarp krūmų ir milžinkapių stačių
​Prapuolę, jie į vieškelį vėl suka.
​Gilia dauba nujoja jų būrys,
​Kaskart labiau platėja dauburys.

Per tankią girią raitėsi upelė.
​O buvo ji nuo rūmų tiek toli,
​Kad vokiečių patrankas vos gali
​Girdėt pily. Artėdama prie kelio,
​Platėjo ji ir veržėsi skubi,
​Pakol didžiulio ežero glėby
​Pati išnyko, o toliau prie šilo
​Prieš jojančių akis kalva iškilo.

Išskleidę ten kariauninkus savus,
​Greit kryžiuočius lietuviai pastebėjo,
​Jų vėliavas, jų ietis ir skydus.
​Paskui staiga du priešai sujudėjo,
​Ir spaudžia jie krūtinę krūtine,
​Tvirtai kryžiuotis laikosi balne.

Taip Paneriuos galingi medžiai linksta,
​Kai rudeniop nugelsta lapija,
​Kada rasa mėnulio šviesoje
​Į perlinius karoliukus sustingsta.
​Pakeleivingam ryto tyloje
​Vaidenasi, kad miškas tas iš tolo –
​Tai sidabrinis, lapai iš krištolo.

1. Iškėlęs kardą virš galvos piktai,
   ​Valdovas puolė kryžiuočius įniršęs.
   ​Pamatę tai, stebėjosi vadai –
   ​Kodėl staiga jis komanduot užmiršęs,
   ​Kariai kaip medžiai virsta paskui jį.
   ​Liutauras nenurodė, kaip kariauti:
   ​Jei pats manąs užpulti vidury,
   ​Tai kas sparnams turėtų vadovauti?

Bet Rimvydas – antra visų galva,
​Valdovo valią jis iš anksto mato,
​Šarvuotus jis rikiuoja ties kalva,
​O lankininkus iš kraštų pastato –
​Nuo seno taip kariavo Lietuvà.
​Užverda vėl sunki, nuožmi kova,
​Nakties tyloj paklaikę priešai rėkė:
​„Jėzus Marija! – Hop, valio, į priekį!“
​Kaskart karščiau, kas kartą vis arčiau.
​Nejau naktis ši amžių bėgy dingo,
​​Kodėl, naktie, tavęs aš nemačiau,
​Naktie šauksmų ir pergalių didingų?
​Atskirt sunku, kur priešai, kur draugai,
​Šalmai ir galvos nuo pečių riedėjo.
​Jei kurio nors kardai pasigailėjo
​Tą sutrypė pasagomis žirgai.

1. O kunigaikštis mūšio ugnyje
   ​Tarp vanagų tarytum aras nardo;
   Jį iš šarvų pažino šunauja,​
   ​​Iš skraistės ir aukštai iškelto kardo.
   ​Gal jie būriu įveikti jį valios?
   ​Bet sumušti pasprunka atgalios.

Nejau jėga apleidusi valdovą?
​Gal tai valia aukščiausiųjų dievų?
​Juk kas iš to, kad veržiasi į kovą,
​Bet kardu net neprakerta šarvų?
​Gal kardo jis valdyti nebemoka,
​Kad šis dažnai nuslysta ir atšoka?

Pajuto tai kryžiuočiai kaip matai,
​Sugrįžo vėl, atgavę drąsą, ūpą,
​Ir, ietimis grasindami piktai,
​Taryt mišku valdovą jie apsupo.
​O jis nemoka pasitikti jų
​Nei savo ietim, nei kalaviju.

1. Ir būtų jį kryžiuočiai nugalėję, –
   ​Aplink jų pilna buvo kaip uodų, –
   ​Jei ne savi, pagalbon atskubėję,
   ​Pridengę jį ir kardu, ir skydu.
   ​Vieni už jį kapojasi įnirtę,
   ​Kiti nuo jo nukreipia priešo kirtį.

Baisi naktis praėjo. Greitai švis,
​Rytuos dangus lyg purpuru nulietas.
​Nuožmi kova liepsnoja, verda vis,
​O priešai vis nepajuda iš vietos.
​Ir pergalės dievaičiui iš tiesų
​Pasvert sunku svarstyklėmis jų bylą:
​Vienodai kraujo ima iš visų,
​Ir nė viena lėkštelė nepakyla.

Taip lygiai senis Nemunas kely,
​Prie Rumšiškių sutikęs kietą uolą,
​Užgriūva ją, atbėgęs iš toli,
​Šlapiais pečiais tą milžiną užpuola
​Ir be jokios jį daužo atvangos.
​Tačiau akmuo, matyti, irgi kietas, –
​Jis Nemunui vis neužleidžia vietos,
​O šis taip pat nepasuka vagos.

1. Kryžiuočių jėgos baigėsi taipogi,
   ​Teliko pulkas paslėptas toli,
   ​Iš paskutinių jis lietuviams smogė,
   ​Pats komtūras į mūšį vedė jį.
   ​​Mūsiškiai po ilgų grumtynių also,
   ​O čia nauja užgriuvo dar jėga, –
   ​Ir neišlaikę traukėsi. Staiga
   ​Nuo kalno jie išgirdo vyro balsą.

1. Į jį nustebę pažvelgė visi:
   ​Taryt priaugęs buvo jis prie balno,
   ​Tarytum eglė didelė, tamsi
   ​Šešėlį juodą metė jis nuo kalno,
   ​Nes juodas šalmas buvo ant galvos,
   ​Juoda skraiste pridengęs buvo veidą.
   ​Sušukęs jis į mūšį pasileido,
   ​Tačiau su kuo, prieš ką jisai kovos?

Užpuolė jis kryžiuočių gausų būrį,
​Girdėt šauksmai, nuožmios kovos garsai.
​Matyt, karys galingą ranką turi,
​Nes lyg perkūnas grumiasi jisai,
​Ir vėliavos nukrinta prieš tą vyrą,
​Sumišę gretos riterių payra.

Taryt miške, kai taką sau valai,
​O medžiai gi tau priešinas sustoję,
​Tai po kirviu parkrinta ąžuolai,
​Po pjūklu lieknos pušys suvaitoja,
​Ir tu kerti, kol pro šakas retas
​Sušvinta tau vaiski dangaus mėlynė, –
​Taip kelią sau pro riterių gretas
​Pas lietuvius nežinomasis skynė.

1. Skubėk, kary, kol laiko dar yra,
   ​Nes mūšis jau į pabaigą artėja,
   ​Lietuvių gretos yra, ir retėja
   ​Aštrių kardų, ragotinių tvora!
   ​Pats komtūras po mūšio lauką platų
   ​Pikta akim Liutauro ieško jau,
   ​Ir pagaliau jie vienas kitą mato,
   ​Bus žūtbūtinė dvikova tuojau.

Kalaviju Liutauras priešą smogia,
​Baisia ugnim kryžiuotis trenkia jį.
​Nejau, valdove, sužeistas tu, jogei
​Vėl užsimoti jau nebegali?
​Jau vadeles iš rankų jis paleido,
​Mirties šešėlis palietė jo veidą,
​Pagalbon skuba jam savų būrys,
​Bet sužeistas iš balno virsta jis.

1. Juodasis vyras skaudžiai suvaitojo
   ​Ir priešus jis iššvaistė į šalis,
   ​Vos kardu tik jis smogti užsimojo,
   ​O komtūras jau žemėj begulįs.
   ​Ir juodas žirgas jį kanopom mina,
   ​Karys toliau sau platų kelią skina.
   ​Apspito kunigaikštį karvedžiai,
   ​Juodasis riteris tuoj atskubėjo,
   ​Atsagstė šarvus jo ir atidžiai
   ​Krūtinėj gilią žaizdą apžiūrėjo.
   ​Kraujais paplūdo vėl sunki žaizda,
   ​Skausmai valdovui sąmonę grąžino,
   ​Akis pravėręs, dvariškius pažino.
   ​Jis užsitraukė antveidį tada,
   ​Šalin tarnus ir kareivius nuvarė,
   ​Suspaudė ranką Rimvydo tvirtai.
   „Dabar jau galas, seni, – tyliai tarė, –
   ​Tu paslapty laikyki visa tai:
   ​Jau per vėlu man priekaištaut ar pykti.
   ​Norėčiau aš pily ramiai užmigti.“​

1. Nustebęs klausė Rimvydas. Net jis
   ​Savom akim tikėti negalėjo,
   ​Jo visą kūną purtė drebulys,
   ​O kaktą šaltas prakaitas užliejo:
   ​Pažino vado balsą iš tiesų,
   ​Bet ne Liutauro kalba jis balsu!

Paliepęs Rimvydui vest žirgą už vadelių,
​Juodasis riteris ant savo kelių
​Valdovą ima, glaudžia jį tvirtai,
​Ranka mėgina sutūrėti kraują
​Ir duoda ženklą jot greičiau; antai
​Iš mūšio jie trise namo keliauja.

O smalsūs miestelėnai pakely
​Sutinka juos ir žiūri nusiminę.
​Pavaro žirgus jie tiesiog per minią,
​Jau ir pilis aukštoji netoli.
​Ir štai, vartus sunkiuosius užrakinę,
​Įsako jie sargams stovėt šalia,
​Atkelti vartų niekam nevalia.

Pulkai garbingai vėliavas jau nešė,
​Apvainikuotas pergale nauja,
​Tačiau mažai ką džiugino žinia ši,
​Kiekvienas skausmą jautė širdyje
​Ir su viltim apie valdovą klausė:
​O galgi jo žaizda ne per giliausia?

Bet nevalia įeiti jiems pilin,
​Nes užrakinti vartai jos tvirtieji.
​Antai jie atsivėrė – ir tolyn
​Su kirviais, pjūklais skubinas kirtėjai
​Ir kerta krūmus, maumedžius, pušis,
​Senas egles aštriaisiais pjūklais skina
​Ir veža jas į miestą. Vaizdas šis
​Pakelyje ne vieną sugraudina.

Pamiškėje, kampely nuošaliam,
​Ten, kur Perkūną garbino vaidilos,
​Kur vėtrų dievui lenkės galvos žilos,
​Tenai, kur arklius, jaučius skerdė jam,
​Kur avinus kiekvieną dieną pjovė, –
​Dabar ten laužą didelį sukrovė.

Ant laužo to, pritvirtintas balne,
​Tarytum stabas vokietis sėdėjo;
​Šarvai ir ginklai saulėje spindėjo,
​Prie medžio jį pririšo grandine.
​Tai jis saviems į pilį kelią rodė,
​Tai užmušėjas, Ditrichas Kniprodė.

Subėgę jau miestiečiai, kunigai
​Ir laukia galo su viltim ir baime:
​O galgi dar aplenks sunki nelaimė,
​Tačiau viltis rusena neilgai.
​Liūdnom akim sužiuro jie į pilį,
​Naujienų laukia, klausosi ir tyli.

1. Trimitas pasigirdo iš pilies,
   ​Ir tiltas nusileido. Štai ant skydų
   ​Velionį išnešė. O netolies
   ​Iš lėto traukė pulkas jo palydų.
   ​Prie jo štai kardas, strėlės su lanku,
   ​Lyg purpuras, raudonas rūbas sklaistos.
   ​Valdovo ūgis, bet žmonėms sunku
   ​Pažinti jį, nes antveidis nuleistas.

Tai jis, tai jis, stiprias rankas turįs
​Didžios šalies valdovas ir teisėjas!
​Ar atsirastų kitas toks, kuris
​Tiek daug karų, tiek mūšių būt laimėjęs?
​Kodėl, valdove, laidojant tave,
​Nieks papročių senųjų nebepaisė?
​Ne su tokiom juk apeigom, garbe
​Senolį tavo laidojo kadaise.

Kodėl nėra su tavimi kartu
​Nė vieno tavo palydovo, pažo?
​Kodėl nėra bėrųjų ir sartų,
​Ar stainiose jų buvo tau per maža?
​Gal sakalų raibųjų pristigai,
​Kam skalikus greituosius palikai?

1. Ant laužo kūną deda ir nutyla,
   ​Kariai tuo tarpu pieną, midų pila.
   ​Ragams vaitojant liūdesiu tyliu,
   ​Jau giesmes štai vaidilos užgiedojo.
   ​Jau užsimojo kunigas peiliu.
   ​„Sustokite!“ – juodasis vyras joja.

„Kas jis? – teiraujas žmonės. – Kas gi jis?“
​Visi dar mena vakarykštę kovą,
​Kai mūs pulkams padėjo šis karys,
​Kada kryžiuočių apsuptą valdovą
​Apgint skubėjo, grūmės už abu
​Ir komtūrą nukirto kaip žaibu.

1. Tai tiek žinių apie šį vyrą liko.
   ​Tie patys rūbai, žirgas ir šarvai.
   ​Iš kur ir ko jisai pas mus atvyko?
   ​Štai šalmą jis nusiima. Dievai!
   ​Tai jis! Liutauras! Gyvas! Atsirado!
   ​Staigi žinia visiems užkando žadą,
   ​Linksmi šauksmai pakyla pagaliau
   ​Ir sveikina jį, apraudotą jau,
   ​Danguj net žvaigždės krūpčiojo ankstyvos.
   ​„Liutauras gyvas! Kunigaikštis gyvas!“

Stovėjo jis išbalęs ir rūstus,
​O aidas dar linksmus šauksmus kartojo,
​Akim lėtai jis permetė visus,
​Nusišypsodamas atsidėkojo.
Bet tai nebuvo toks šypsnys, kuris,
​​​Širdy užgimęs, reikštų tikrą jausmą,
​Tai šypsena pro ašaras ir skausmą,
​Nuo lūpų ji kaipmat kažkur nuskris, –
​Ji kaip gėlė baltoj velionio saujoj,
​Nešildo ji sušalusio jo kraujo.

1. „Uždekit laužą!“ – Dūmų sūkurys
   ​Aukštai aukštai pakyla į padangę.
   ​„Ar žinot jūs, kad dega moteris,
   ​Nors ją ir sunkūs kario rūbai dengia?
   ​Nors moteris, bet karžygys dvasia.
   ​Atkeršijau, bet ji jau amžiams miega!“
   ​Pasakęs tai, ant laužo jis užbėga
   ​Ir draug su ja pradingsta liepsnose.

Aptariame tekstą

1. Kaip elgiasi Gražina, išgirdusi pažo žinią? Kodėl? [1]
2. Kas rodo, kad Gražina imasi iniciatyvos, bet vyro vardu? [1]
3. Kaip manote, koks planas gimsta kunigaikštienės galvoje? Kodėl? [1]
4. Kokį įsakymą ji duoda ir kodėl? [1]
5. Kas sulaiko Rimvydą, skubantį pasikalbėti su kunigaikščiu? [2]
6. Kuo valdovo elgesys atrodo keistas ir neįprastas? Išrinkite detales. [2]
7. Kaip elgiasi kunigaikštis, kai kariai ruošiasi jį pasveikinti? Kodėl? [3]
8. Kaip manote, kodėl kariai vedami ne vieškeliu? [3]
9. Kaip aprašomas lietuvių priartėjimas prie kryžiuočių? Su kuo palyginamas dviejų kariuomenių priartėjimas? [3]
10. Kuo lietuvių kariams netikėta mūšio pradžia? Kodėl nenustemba Rimvydas? [4]
11. Pasvarstykite, į ką ir dėl ko kreipiasi pasakotojas epizodo pabaigoje, kalbėdamas apie naktį. Kokios nakties jis pasigenda? [4]
12. Kaip elgiasi mūšio įkarštyje kunigaikštis? Kokias abejones išreiškia pasakotojo klausimai? [5]
13. Kaip į pakitusį valdovo elgesį reaguoja kryžiuočiai? [5]
14. Kaip apginamas kunigaikštis? [6]
15. Kodėl nė viena pusė negali pasiekti pergalės? Su kuo lyginama sunki kova? [6]
16. Kodėl lietuviai galiausiai ima trauktis? [7]
17. Kas pakeičia mūšio eigą? [8]
18. Kuo visus nustebina pasirodęs juodasis raitelis? Su kuo jis lyginimas ir kodėl? [8]
19. Kodėl pasakotojas ragina karį paskubėti? [9]
20. Kaip baigiasi Liutauro ir komtūro dvikova? [9, 10]
21. Kodėl mirštantis kunigaikštis nuvaro tarnus ir kareivius šalin? [10]
22. Kas sukrečia Rimvydą ir kodėl? [11]
23. Kodėl užrakinami pilies vartai? [11]
24. Kam ir kur yra ruošiamasi kertant medžius? Ką ruošiamasi aukoti dievams? [11]
25. Kokios laidotuvių apeigos vaizduojamos? Kuo jos pasakotojui atrodo neįprastos? [12]
26. Kas sustabdo apeigas ir kodėl? [13]
27. Kokia žinia sukrečia ir pradžiugina žmones? [14]
28. Kaip elgiasi Liutauras? Kodėl? [14]
29. Kodėl valdovas užbėga ant laužo? [15]

Aptariame tekstą

1. Apibūdinkite kūrinio pasakotoją: kas jis toks, kaip perteikia visą pasakojamą istoriją ir kodėl.
2. Išsiaiškinkite, kas yra epilogas, ir pasakykite, kokius epilogo tikslus nurodo pasakotojas.
3. Kokiais šaltiniais remiasi leidėjas, atkurdamas visą istoriją?
4. Kas ir kaip sakoma apie šios istorijos tiesą? Kodėl šis klausimas jaudina leidėją?
5. Kodėl epiloge net kelis kartus sakoma, kad Rimvydas tikrąją tiesą laikė paslaptyje?
6. Kokios Gražinos poelgio priežastys atskleidžiamos epiloge?
7. Pasvarstykite, kodėl Liutauras persigalvoja ir stoja į kovą su kryžiuočiais.
8. Kaip epilogas papildo vaizduojamus žmonių charakterius ir įvykius?
9. Kaip pasakojimas pasklinda tarp žmonių?
10. Kokiu sakmišku epizodu baigiasi epilogas? Kodėl taip manote?

Apibendriname

1. Kaip manote, kodėl autorius pateikia gana išsamius paaiškinimus, paremtus istorijos šaltiniais?
2. Kaip kūrinyje vertinami kryžiuočiai? Kodėl? Išrinkite iš teksto jų vertinimą atskleidžiančių citatų.
3. Charakterizuokite Naugardùko kunigaikštį Liutaurą. Kokie prieštaringi jausmai kamuoja kunigaikštį? Kodėl jis sudaro sandėrį su kryžiuočiais? Kodėl Liutauras nepaiso Gražinos ir Rimvydo žodžių? Kada ir kodėl kunigaikštis supranta savo klaidą?
4. Apibūdinkite pagrindinę veikėją Gražiną. Kokios svarbiausios jos savybės išryškinamos kūrinyje?
5. Koks kūrinyje pavaizduotas Rimvydas?
6. Palyginkite Liutaurą, Gražiną ir Rimvydą, nurodykite jų panašumus ir skirtumus.
7. Koks poezijos ir poetų (vaidilų) vaidmuo išryškinamas visame kūrinyje, ypač leidėjo epiloge? Savo mintis pagrįskite citatomis.
8. Epiloge kuriamas įspūdis, kad įvykius pasakoja Gražinos ir Liutauro amžininkas. Pasvarstykite, kuo visa ši istorija yra paslaptinga ir kodėl autorius renkasi savotišką priedangą.
9. Pasvarstykite, ar tai galėjo būti reali istorija. Kodėl leidėjas nededa galvos, ar papasakoti įvykiai iš tiesų galėjo atsitikti?
10. Kuo istorija apie Gražiną yra pamokanti? Kodėl ją reikia prisiminti?
11. Kodėl šis kūrinys, pagal žanrą laikytinas epine poema, yra pavadintas sakme? Prisiminkite anksčiau skaitytas sakmes ir pasvarstykite, kuo „Gražina“ artima sakmėms ar padavimams ir kuo nuo jų skiriasi.
12. Palyginkite A. Mickevičiaus poemos epilogą su J. Grušo dramos „Herkus Mantas“ įvadiniu autoriaus žodžiu. Kuo jie panašūs ir kuo skirtingi?
13. Aptarkite Vladislovo Neveravičiaus raižinius iš 1851 m. išleistos knygos. Kuo šios iliustracijos romantiškos, t. y. atskleidžiančios praeities nepaprastumą?

Kuriame tekstą

Pasirinkite kurį nors veikėją, prisiminkite jo aptarimą ir sudarykite išplėstinį jo paveikslo aprašymo planą. Mokydamiesi planuoti, pirmiausia baikite planą, sudarytą ruošiantis rašiniui „Kuo ypatingas A. Mickevičiaus sukurtas Gražinos paveikslas?“.

1. Kodėl A. Mickevičiui buvo svarbi pagoniškosios LDK praeitis?
2. Gražina – išskirtinė ir herojiška asmenybė.
   1. Gražinos išvaizda ir pomėgiai:
      1. Gražina vaizduojama kaip įspūdingo ūgio ir stoto graži moteris;
      2. …
   2. Gražinos santykiai su aplinkiniais:
      1. …
      2. …
   3. Nepaprastas nepaprastos moters poelgis:
      1. …
      2. paskutiniai Gražinos žodžiai byloja apie jos kuklumą ir atsakingumą;
      3. aplinkinių reakcija į tiesą atskleidžia...
3. Gražina skatina mus...