Kai viskas apvirsta aukštyn kojom

Venècijos karnavalas – kaukių laikas, kai viskas leidžiama ir niekas nėra tas, kas dedasi. Aristokratai ir paprasti žmonės švęsdavo kartu. Kasdienės taisyklės liaudavosi galiojusios.

Pirmą kartą Venecijos karnavalas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1094 metais. Ilgainiui kaukės tapo svarbia Venecijos kultūros dalimi. Dėl venecijiečių pomėgio persirenginėti ir nešioti kaukes svetimšaliai manė, kad mieste beveik nuolatos vyksta karnavalas. Tačiau iš tiesų dalį metų kaukės turėjo kitą, daug praktiškesnę funkciją negu šventė ar maskuotė.

Venecijoje glaudžiai gyveno labai skirtingų sluoksnių gyventojai. Todėl ir aristokratai, ir nekilmingi žmonės persirengę galėjo pramogauti, nebijodami ką nors įžeisti ar susigadinti reputaciją. Dažniausiai visi gerai žinojo, kas slepiasi po kauke. Karnavalo kostiumai ir kaukės leido ir laisvai bendrauti, ir išlaikyti atstumą.

Kelis mėnesius iki karnavalo pradžios visi Venecijos gyventojai – ir kilmingieji, ir prasčiokai – nešiodavo paprastas panašias kaukes. Baltomis kaukėmis, juodais gobtuvais ir trikampėmis skrybėlėmis apsitaisę būdavo net elgetos. Tai buvo populiariausias kostiumas. Juo persirengę miestiečiai svetimšaliams atrodė panašūs į šiurpius vaiduoklius.

Paprastos kaukės ir kuklūs drabužiai natūraliai įsiliedavo į miesto gyvenimą, kuris tuo metu paklusdavo griežtoms religinėms normoms. Tačiau po Kalėdų visos taisyklės būdavo pamirštamos.

Oficialiai karnavalo sezonas prasidėdavo sausį arba vasarį. Tačiau venecijiečiai pradėdavo švęsti jau gruodžio 26 dieną, pasibaigus Kalėdų religiniams apribojimams. Nuo šios dienos karnavalas sulig kiekviena savaite intensyvėdavo, kol pasiekdavo kulminaciją – savaitę visiškos anarchijos ir pašėlusių linksmybių. Jos trukdavo iki gavėnios pradžios.

Per karnavalą Venecija pražysdavo spalvomis. Paprastas rudens kaukes ir tamsius apdarus keisdavo ryškių spalvų, gausiai išpuošti fantastiški kostiumai. Žmonės galėjo rengtis, kaip nori, ir elgtis taip, kaip būdinga jų vaidinamiems veikėjams.

Karnavalo kostiumai būdavo puošnūs, vienas išradingesnis už kitą. Paprasti žmonės persirengdavo princais ir princesėmis. O turtingesni venecijiečiai negailėdavo pinigų, norėdami išsiskirti, kad vėliau miestas apie tai šnekėtų visus metus.

Paprastiems žmonėms tekdavo krapštyti paskutines santaupas, kad galėtų susimokėti už prabangius kostiumus. O tarp aristokratų keletą metų buvo populiaru persirengti vargšais elgetomis. Jų skarmalai būdavo pasiūti iš geriausių audinių, todėl niekas kilmingų persirengėlių nesupainiodavo su tikrais elgetomis.