Kaip suprasti?
Kuo skiriasi prozinis pasakojimas ir dramà? Pasakojimą mes skaitome ar jo klausomės, o drama skirta vaidinti scenoje.
Dramos tekstą sudaro:
- veikiančių asmenų sąrašas;
- veiksmo vietos, laiko ir veikėjų poelgių aprašymai (remárkos);
- veikėjų pokalbiai (dialògai);
- veikėjų pasisakymai (monològai);
- veikėjų kreipimaisi į žiūrovus (nelaukiant jų atsakymo).
Drama skirstoma veiksmais, o veiksmai – scenomis. Scenos pasikeičia, kai keičiasi veiksmo vieta, kai į sceną įeina arba iš jos išeina kuris nors veikėjas. Drama vaidinama dažniausiai aktoriams dėvint teatrinius kostiumus, kartais ir kaukes.
Lietuvių kultūros veikėja Aldona Liobytė (1915–1985 m.) gimė ir gyveno Vilniuje, save vadino šio krašto čiabuve. Vytauto Didžiojo universitete ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vaidino Vaidilos, Vilniaus dramos teatruose, vadovavo Grožinės literatūros leidyklos vaikų literatūros redakcijai, kol dėl politinių priežasčių iš jos buvo atleista.
A. Liobytė išleido nemažai perkurtų liaudies pasakų rinkinių, pati kūrė pjeses vaikams ir jaunimui. Pažinojusieji šią kūrėją pabrėžia jos laisvę, gerumą ir šmaikštumą.
Kurdama dramą „Devyniabrolė“, rašytoja rėmėsi lietuvių pasaka tokiu pačiu pavadinimu. A. Liobytės dramą sudaro trys veiksmai. Pirmame veiksme, kaip ir pasakoje, devyniabrolė, kurios vardas dramoje Elenytė, girioje sutinka devyngalvį slibiną. Antrame veiksme pasakojama, kaip, išvengusi slibino, Elenytė susiduria su blogo jai linkinčia laume ragana. Trečiame veiksme laumė ragana, apsivilkusi Elenytės drabužiais, atvyksta pas brolius, kurie iš pradžių neatpažįsta tikrosios savo sesers. Trečias veiksmas baigiasi laumės raganos nubaudimu.
Dabar perskaitykite pirmąjį dramos veiksmą. Skaitydami dramą, ją lyginkite su šeštame šio vadovėlio skyriuje aptarta lietuvių liaudies pasaka „Devyniabrolė“.
DEVYNIABROLĖ
1
Veikėjai
ELENYTĖ
KIŠKELIS
MEDŽIOTOJAI
DEVYNGALVIS
GEGUTĖ
LAUMĖ RAGANA
JUODBĖRĖ, KIAULĖ, ŽIRGAI
DEVYNI BROLIAI, kurie gali vaidinti juodbėrę, medžiotojus, devyngalvį, kiaulę, žirgus ir patys save
Pirmas veiksmas
2
Giria. Važiuoja E l e n y t ė ratukuose, pasikinkiusi savo juodbėrėlę
ELENYTĖ (dainuoja).
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle,
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai.
3
Kumelė sužvengia, toli atsiliepia žirgų žvengimas
Dar labai toli, dar už šimto mylių. Mes čia sustosim pasiganyti, aš pauogausiu. Baisiai išalkau, o jau visa suvalgiau, ką buvau į kelią įsidėjusi. Ir duonytę nebuvėlę, ir sūrį supuvėlį. Užtat turiu devynias bandeles broleliams. Su cukrum, riešutais ir kvepiančiom šaknelėm. Lauktuvių. O jauniausiajam broleliui – antytę nulipdžiau. Pyraginę. Su vyšnių akelėm. Tai džiaugsis. Ir devynis linų kuodelius įsidėjau. Ir savo verpstę. Suverpsiu ir išausiu jiems marškinėlius. Ko jie taip ilgai užsibuvo už devynių upių ir devynių girių? Jau devyneri metai, kai jie išjojo į karą. Mane va tokią (rodo kokią) paliko. Ar pažins dabar? Tyčia nesakysiu, kas aš. Pakeleivė, ir tiek. Prašysiuos naktigulto. O iš ryto kiekvienas ras prie savo lovos po bandelę. Tai džiaugsis radę! Motinėlė tokius pyragus kepdavo. Tada pažins mane.
Kumelė žvengia
Ir tu džiaugies? Ir tave tavo sūneliai pažins! O jeigu mudviejų nepažins? Jeigu suvalgys pyragus ir – nieko? Tada... Tada aš būsiu su jais tol, kol visiems marškinius išausiu. Iš marškinių pažins. Motinėlė tokius ausdavo. Tai bus ašarų...
Kumelė žvengia
Ir tu verki? Neverk, tavo sūnūs tikrai prisimena tave. Kai tu šauki, atsiliepia. O į mano balsą kas atsiliepia? (Dainuoja)
Oi, noriu noriu,
Aš miegelio noriu, –
Toli mano tėviškėlė,
Negaliu prieiti.
Aš nusieičia
Į žalią girelę,
Atsigulčia žalioj girioj,
Po ąžuolėliu.
Vėjelis pūtė,
Ąžuolėlis ūžė –
Prastas mano poilsėlis
Po ąžuolėliu.
4
Matai, niekas neatsiliepia. Nebent girios monai.
Šmėkšteli l a u m ė r a g a n a. Girdėti šunų lojimas, šūviai, rėkavimai, balsai eina vis artyn
Gal jie? Gal čia mano broleliai? Kodėl tu nežvengi? Kad tik mano širdis iš laimės nesprogtų. Aš neišsiduosiu, kad esu jų seselė Elenytė. (Į vaikus) Ir jūs nesakykit, gerai? Tššš...
Įbėga k i š k e l i s
KIŠKELIS. Gelbėk mane, Elenyte, medžiotojai vejas, žemė dunda, girdi? Muškietos pokši, girdi? Kur man dėtis? Šunes liežuvius iškorę, akys žaibuoja, dantys klapsi... Pražuvau, pražuvau... (Susigūžęs) Sakyk – čia ne kiškelis, čia kelmelis.
ELENYTĖ. Kur man tave paslėpti? Nabagėli tu... Šok į mano ratelius. Greit, greit. Lįsk po pyragais. Po kuodeliais. Neduosiu tavęs šunims, nebijok. Aš paprašysiu savo brolelių... (Apklosto jį)
5
Įpuola m e d ž i o t o j a i, trankosi it padūkę, šunes skalija už scenos
I MEDŽIOTOJAS. Kur tas kiškis piškis?
II MEDŽIOTOJAS. Skeltalūpis?
III MEDŽIOTOJAS. Ar matei jį? Jis bėgo tavo pusėn. Šunes jo pėdsakus suuodė.
Šunes loja
I MEDŽIOTOJAS. Jau kiškiui galas! Jau nepaspruks! Jis turi būti čia!
Medžiotojai visur šniukštinėja, lenda net po ratukais, apverčia juos, kumelė spardosi
ELENYTĖ (į vaikus). Čia ne mano broleliai. (Į medžiotojus) Ką jums padarė tas zuikelis? Ko jūs taip jį puolat?
I MEDŽIOTOJAS. Jis medžių viršūnes nugraužė.
II MEDŽIOTOJAS. Jis vandenį šulinyje sudrumstė.
III MEDŽIOTOJAS. Jis mano šunelį subadė.
ELENYTĖ. Subadė! Koks nedorėlis! Mačiau jį, mačiau! Jis nubėgo... jis nubėgo... va ten! (Rodo į žiūrovus)
MEDŽIOTOJAI. Kur? Va ten? Sakyk dorai – kur?
ELENYTĖ. Jeigu dorai, tai... (Vėl rodo žiūrovų salę) Bėkit prie senosios obels ir ten... ir ten apsisukit tūkstantį kartų. Tada dešimt žingsnių į kairę, ir ten... ir ten tupės kiškelis.
MEDŽIOTOJAI. Vykim kiškį! Kiek kartų apsisukti? Kiek žingsnių į kairę? Kur tas kiškis piškis? Kur ta obelis?
Jie šoka tarp žiūrovų, pyškindami iš vaikiškų šautuvų ir lodami
KIŠKELIS (išlindęs iš po ratukų). Aš čia! Kukū! Papūskit man į nosį! Tu matei, Elenyte, kokie jie padūkę? Ir už ką? (Dainuoja)
Ar už miežio grūdelį,
Ar už kviečio laiškelį?
Kad aš būčiau daržan ėjęs
Ir kopūsto lapą ėmęs
Nors vieną!
Mano kojos šiaudinės,
O akelės žvaigždinės –
Kai aš lėksiu – nepavysit,
Atsigulsiu – nematysit,
Medžiokliai!
Elenyte, tu geriausia mergaitė visoj girioj ir pievoj, ir dobilų lauke, o aš... o aš... (Verkia)
ELENYTĖ. O ką tu? Medžių viršūnes apgraužei?
KIŠKELIS (kūkčiodamas). N-ne! Prasčiau!
ELENYTĖ. Vandenį šulinyje sudrumstei?
KIŠKELIS. Ne-ne! Prasčiau!
ELENYTĖ. Šunelį subadei?
KIŠKELIS. N-ne... Aš... aš atsikandau...
ELENYTĖ. Ko atsikandai?
KIŠKELIS. Tavo linų kuo-kuo-delio...
ELENYTĖ. Kuodelio? Oi kiškeli, ar tu tik nemeluoji?
KIŠKELIS. M-meluoju. Pyragėlio... Kad labai skaniai kvepėjo... Tik tokį kąsnelį kaip beržo lapelį... Meldžiu – neatiduok manęs medžiotojams. Ir vyšnių uogeles iškrapščiau...
ELENYTĖ. Tai buvo antytė jauniausiam broleliui.
KIŠKELIS. Oi, koks aš bjaurybė, koks nedorėlis... Atiduok mane šunims! Tu mane gelbėjai, o aš... Tegu sau šunes sudrasko mano kailelį, tegul kaulelius išbarsto, ištąso... Ei! (Tyliai) Šunes... ciu ciu ciūūū...
ELENYTĖ. Neatiduosiu tavęs šunims. Gaila pyragėlio, bet tavęs dar gailiau. Man ir pačiai taip magėjo pyragėlio atsikąst... Tik aš didelė – susitvardžiau. Važiuokim drauge, kiškeli. Aš ieškau savo brolių. Jie dar labai toli. Bet aš juos rasiu. (Dainuoja)
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle,
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai.
Kumelė žvengia. Toli atsiliepia žirgai
Girdi, kiškeli? Atsiliepia! Tai ton pusėn mes trauksim.
KIŠKELIS. Aš tave lydėsiu. Ir nuo visokių siaubų baubų tave ginsiu. Matysi, kaip aš tau praversiu! Aš – kiškis narsuolis! (Dainuoja)
Apskrita burnytė, perskelta lūpytė,
Ar iš balos tas narsumas mano prigimimo?
Pulsiu visus, subadysiu!
ELENYTĖ. Bus sutiktuvių puota! Pamatysi, kiškeli, ko nematęs! Midaus upeliai tekės, cukrų kalnai kupės! O kokios muzikos gros! Būbnai ir cimbolai! Aš šoksiu su visais broleliais ir nė kiek nepavargsiu! Kaip jie mane mylės – ant rankų nešios! Jie devyni, o aš dešimta, vienintelė jų seselė. Pati mažiausia! Va šitaip šoksim, va šitaip!
Jiedu šoka su kiškeliu, į taktą trepsi ir juodbėrėlė
Šmėkšteli laumė ragana
6
Staiga sutemsta, dunda žemė, braška laužomi medžiai – atšliaužia d e v y n g a l v i s
KIŠKELIS (jo nematydamas). Nebijok, Elenyte. Kad treptelsiu koja, tuoj bus šviesu!
ELENYTĖ. Saulele motinėle, ant mūsų, ant mūsų!
Juodbėrėlė neramiai žvengia ir nori bėgti
DEVYNGALVIS. Čia arkliena dvokia!
KIŠKELIS. Elenyte, bėkim, dangus griūva!
DEVYNGALVIS. Čia kiškiena nosį trina!
ELENYTĖ. Nedaryk mums nieko pikta, devyngalvėli. Leisk važiuoti tolyn. Aš Elenytė devyniabrolė...
DEVYNGALVIS. Čia žmogiena atsiduoda. Aš tave praris su visais kriauklais. Nebent... nebent man ką duotum.
ELENYTĖ. O ką aš tau duosiu? Aš pati nieko neturiu.
DEVYNGALVIS. Turi, turi. Zuikį turi.
KIŠKELIS. Atiduok mane ir bėk. Vis vien sveiko kailio nebeišnešiu...
ELENYTĖ. Nesulaukimas jo... Gerai, aš tau atiduosiu kiškelį. Tik užsimerk ir išsižiok. Visos visos tavo akys tegul užsimerkia. Eikš, zuiki, eikš, dabar aš tave įmesiu stačiai į nasrus devyngalviui. (Kiškeliui) Tu bėk! Greit spruk! Slėpkis po beržo lapu! Po pušies spygliu! Po eglės sparnu!
Ji svaido pyragus
Ar gardu, devyngalvi?
Kiškelis sprunka
Šitas zuikis pataisytas su šaknelėm ir cukrais, su medaus gabalais.
DEVYNGALVIS. Bimbalais...
ELENYTĖ. Su cinamonais...
DEVYNGALVIS. Su monais...
ELENYTĖ. Su mielėm...
DEVYNGALVIS. Su varlėm...
ELENYTĖ. Jau visą zuikį prarijai. Dabar leisi mums važiuoti?
DEVYNGALVIS. Leisi leisi, kaipgis, tik pirma aš kumelę praris.
ELENYTĖ. Aš negaliu tau savo juodbėrėlės atiduoti. Aš maža ant jos jodinėjau. Mes su ja važiuojam brolių ieškoti. Kur jos devyni sūneliai, ten mano devyni broleliai. Jie čia tuoj atjos! Matysi! Jie turi šveitrius kardus!
DEVYNGALVIS. Kol jie atjos, aš kumelę suės. Neužkalbinėk man nasrų.
ELENYTĖ. O paskui leisi mane gyvą?
DEVYNGALVIS. Leisi, leisi, kaipgis, tik duok šen greičiau tą kumelę.
ELENYTĖ. Nesulaukimas tavo! Eikše, juodbėrėle. O tu, devyngalvi, užsimerk ir išsižiok. Aš tau kumelę gabalais svaidysiu. (Rodo juodbėrėlei, kad bėgtų) Tu niekados neragavai tokių skanių kuodelių, aš norėjau pasakyti, tokių skanių kumelių.
Ji svaido kuodelius pagal muzikos taktą
DEVYNGALVIS (krenkšdamas). Kažkas už žando užkliuvo!
ELENYTĖ. Pagraibyk už žando – tai kumelės koja.
DEVYNGALVIS. Kažkas į dantis įsivėlė.
ELENYTĖ. Pagraibyk už dantų – tai kumelės karčiai.
DEVYNGALVIS. Kažkas į gerklę įstrigo.
ELENYTĖ. Pagraibyk gerklėj – tai kumelės galva.
DEVYNGALVIS. Aš niekados nemanė, kad tokia sprangi kumelė. Pilni žabtai šiaudų, stagarų ar kitokių skudurų. Merga merga, duok man ėst.
ELENYTĖ (vaikams). Aš jau nieko nebeturiu. Ką aš galiu jam duoti? Nebent savo verpstelę? Devyngalvi, devyngalvi, dabar gausi užsigardžiuoti skaniausią juodbėrėlės kauliuką. (Meta jam verpstę)
DEVYNGALVIS (triuškindamas verpstę). Šlykštūs kaulai. Rakštį liežuvin įsivariau.
ELENYTĖ. Na, dabar tu jau sotus. Suėdei zuikelį ir kumelėlę...
DEVYNGALVIS. Slibinas iš bado ir vabolę ėda...
ELENYTĖ. Tu dabar sotus ir leisi mane gyvą ir sveiką toliau keliauti.
DEVYNGALVIS. Taigi taigi kaipgis, leisi. Tik pirma tave praris. Devyniabrole, devyniabrole, aš tave pjausiu.
ELENYTĖ (įsikaria į medį). Pjausi pjausi – pats galą gausi. Aš žinau – devyngalviai nemoka į medį kabarotis, nemoka!
DEVYNGALVIS. Jeigu aš norės, tai ir į medį įsikars. (Bando lipti, griūva, kriokia)
ELENYTĖ (svaido šakeles). Še tau, še tau, kerėpla neraliuotas. Tupėk čia sau, kol sprogsi!
DEVYNGALVIS. Nei aš sprogs, nei ką. Prarijau zuikį, prarijau kumelę, dabar tave dzankt, nuo šakos bankt, su devyniais liežuviais per sprandą pokšt, amen riks, nebėr šmiks!
ELENYTĖ. Nebus tau nei riks, nei šmiks. Atjos mano devyni broleliai ir nukapos tau devynias galvūzes marmūzes.
DEVYNGALVIS. Kol broliai atjos ir nukapos, aš medį grauš, grauš, kol ąžuolas dzankt, ant šono bankt, tada tau su devyniais liežuviais per galvą pokšt, amen riks, nebėr šmiks!
Jis pradeda graužti ąžuolą, net skiedros krinta
ELENYTĖ. Pala, negraužk, dantys tau išbyrės. Koks tu būsi slibinas be dantų? Paklausyk – mano broliai gyvena ten, kur žalias gojus, stiklo mūras, kur aukso gegužės kukuoja, sidabro karveliai burkuoja.
DEVYNGALVIS. Aš praris ir gegužes, ir karveles.
ELENYTĖ. Iš tikrųjų jis jau ąžuolą apgraužė. Putos iš nasrų drimba, skiedros tyška... (Vaikams) Kas man daryti? Jis mane praris! Nebematysiu devynių savo brolelių. (Verkia)
7
Kukuoja gegutė
Gegutėle raiboji! Girdi mane?
Gegutė vėl kukuoja
Dabar žinau, kad girdi. Tai nuskrisk pas devynis mano brolelius ir tark jiems šitaip:
Devyni broliai...
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Jūsų seselė...
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Pati dešimta...
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Ąžuole sėdi...
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Devyniagalvis...
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Baigia jau graužti!
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Lakinkit kurtelius...
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Galąskit šobleles...
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Vaduokit seselę!
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Dabar tu viską žinai, tai skrisk, paskubėk, matysi, kaip jie džiaugsis apie mane žinią gavę. Kaip jie puls seselę vaduoti! Skrisk, skrisk ir grįžk ne viena!
DEVYNGALVIS. Aš pavis ir praris visus gegužius! Jau medis siūbuoja, tuoj grius! Tai skanus mergaitė, saldu gardu kaip du medu!
ELENYTĖ. Nejaugi jis iš tikrųjų mane suės? Nejaugi gegutė nesuras mano brolelių? Nejaugi jie neatjos manęs vaduoti? (Dainuoja)
Sunku giriai be gegulės,
Taip man jaunai be motulės.
Sunku krūmui be paukštelių,
Taip man jaunai be brolelių.
DEVYNGALVIS. Nėra tavo brolelių ir niekados jų nebuvo. Aš jau dešimt metų ir šimtą čia gyvena, dešimt mergų ir šimtą suėdė, o nė vieno brolelio nematė. Tu juos išsigalvojai. Jų nėra. O jeigu aš juos pamatys, taip pat sutašys.
ELENYTĖ. Nesulaukimas tavo! Jie turi ristus žirgus! Jie turi aštrius kardus. Jie tave sukapos, sukapos, sukapos!
Kukuoja gegutė
Va, jau skrenda gegutė su gera žinia. Tuoj išgirsi: žemė dunda, gilės nuo ąžuolo krinta, mano broliai joja!
GEGUTĖ. Aš nuskridau ten, kur žalias gojus, stiklo mūras, kur aukso gegužės kukuoja, sidabro karveliai burkuoja, atsitūpiau ant vyriausiojo brolio palangės ir užkukavau, kaip prašei.
ELENYTĖ. Ir jie bemat palakino kurtus, išgalando šobles ir jau joja manęs vaduoti?
8
GEGUTĖ. Vyresnysis tavo brolis tarė: vykit šalin girios paukštį! Ko ji čia, palangėn atskridus, ausis kurtina? Mūsų gegutės auksinės, o karveliai sidabriniai!
ELENYTĖ. O pas jauniausiąjį brolelį, o pas jį ar buvai nulėkus? Ar davei žinią?
GEGUTĖ. Buvau. Daviau žinią. Ten tokios muzikos trenkia, kad jis manęs neišgirdo. O kai išgirdo...
ELENYTĖ. O kai išgirdo?
GEGUTĖ. O kai išgirdo, nuvijo.
ELENYTĖ. Nuvijo?.. Skrisk dar kartą, gegutėle. Pasakyk jam... Ne, verčiau nunešk jam mano žiedelį. Tai motulės žiedelis. Jis pažins. Įmesk jam pro langą.
DEVYNGALVIS. Skrisk, skrisk, kai grįši, rasi tik Alenos kurpes. Ir bus jai dzankt, ant šono bankt, devyniais liežuviais per kuprą pokšt, amen riks, nebėr šmiks!
ELENYTĖ (dainuoja).
Broleliai mano,
Jaunieji mano,
Kam išjojot į karelį?
Jau manęs nematysit,
Jau neaptversit mano darželio,
Jau neišarsit linų laukelio.
DEVYNGALVIS. Ko čia zyzi kaip koks uodas? Nori? Aš bus tau geras.
ELENYTĖ. Noriu.
DEVYNGALVIS. Aš neris tavęs gabalais. Kumelė labai negardi buvo gabalais. Ir sotumo jokio. Aš išsižios, o tu pati man į nasrus įšok. Vis vien jau ąžuolas griūva.
ELENYTĖ. Tai kad aš nemoku.
DEVYNGALVIS. Ko nemoki?
ELENYTĖ. Iškart į devynis nasrus įšokti. Gegužėle, paskubėk. (Į vaikus) Ar jos dar negirdėti? Girdėti! Broliai joja!
9
DEVYNGALVIS. Tai šok į dešimtus. Pala pala, ar aš turi dešimtus nasrus? Ne? Tai šok, tai šok... O kas ten trinka? O ko žemė dunda? Devyniabrole, devyniabrole, ar ne tavo broliai su kurtais atjoja?
ELENYTĖ (dainuoja).
Tai ne mano broliai.
Tai vėjas ūžia,
Medžiai griūva,
Skujelės byra.
DEVYNGALVIS. Broliai ūžia, žemė griūva, kurtai byra... Kiek tų tavo brolių? Devyni? Tai kiekvienai mano galvai po du? Aš ne kvailas, nemanyk, jie gali su šoblėm dzankt, ant šono bankt... Verčiau aš bėgs. Po variniu tiltu, į savo urvą. (Šliaužia, dingsta iš akių)
10
Atbilda j u o d b ė r ė l ė su ratukais. Ratukuose k i š k e l i s. Elenytė šoka į vežimėlį
KIŠKELIS. Gelbėk mane, gelbėk mane, jie man kojelę pašovė!
ELENYTĖ. Kas? Kas pašovė?
KIŠKELIS. Paslėpk mane!
Elenytė slepia jį. Vėl bilda, pokši
MEDŽIOTOJAI. Kur kiškis piškis skeltalūpis? Jis turi būti čia. Šunes pėdsakus suuodė! Mes jį pašovėm! Kur mūsų grobis?
ELENYTĖ. Jis nubėgo ten. (Rodo ton pusėn, kur devyngalvis nušliaužė)
MEDŽIOTOJAI. Ar tik tu mums nemeluoji? Anąkart apgavai. Tūkstantį kartų apsisukom, o kiškio nė kvapo.
ELENYTĖ. Ten jūsų grobis! Vykitės! Jis visai netoli! Po variniu tiltu! Jis negreitas! Jis vos pašliaužia. Labai didelis, labai riebus zuikis! Su devyniom galvom!
Medžiotojai su triukšmu vejasi devyngalvį
KIŠKELIS. Ačiū tau, Elenyte. Tu vėl mane išgelbėjai. Bet ir aš už tave kojelę prikišau. (Rodo, kaip šlubuoja) Kad kiek – būčiau ir kailį prikišęs. Tyčia viliojau artyn medžiotojus, kad devyngalvį nuo ąžuolo nuvytų. Teisybė, juodbėrėle?
Juodbėrė žvengia
Girdėti šūviai, rėkavimai, grumtynės, medžiotojai kaunasi su devyngalviu scenoje
Dabar devyngalvis ant šono bankt, devyni šūviai pokšt, amen riks, nebėr šmiks! Oi, Elenyte, jie mane pamatys, ir man bus amen riks, nebėr šmiks. (Slepiasi jai už nugaros)
11
ELENYTĖ. Nebėr devyngalvio! Nebėr devyngalvio! Dabar stačiai pas brolelius! Ten, kur žalias gojus, stiklo mūras! Eikš, kiškeli, nebesislėpk, aš tau sužeistą kojytę papūsiu, aprišiu, ir tuoj sugis, o kai nuvažiuosim į brolių dvarą, vien saldžiais pyragais tave penėsiu. O tu, juodbėrėle mano ištikimoji, šilko pievose vartysies, vyno upėje maudysies! Nebėr devyngalvio! Dabar niekas mums kelio nepastos.
Šoka visi: Elenytė, juodbėrėlė, raišas kiškelis ir ratukai, jų stumdomi
Uždanga
Aptariame tekstą
- Kokie yra šios dramos ištraukos veikėjai? Palyginkite juos su pasakos veikėjais. [1]
- Atkreipkite dėmesį – veiksmo vieta ir veikėjų poelgiai aprašomi išsiskiriančiu šriftu, pavyzdžiui: Giria. Važiuoja Elenytė ratukuose, pasikinkiusi savo juodbėrėlę. Perskaitykite visas šiuo šriftu išskirtas dramos ištraukos pastabas. Ką iš jų sužinome apie veiksmo vietą ir veikėjų poelgius?
- Kur dramoje yra išjoję Elenytės broliai? Palyginkite sesers ir brolių išsiskyrimo priežastis pasakoje ir dramoje. [3]
- Kodėl Elenytė iš pradžių galvoja nesakyti broliams, kad yra jų sesuo? Iš ko, anot jos, broliai turėtų atpažinti savo seserį? [3]
- Raskite ketvirtame ir penktame epizoduose vietas, kur Elenytė kreipiasi į žiūrovus. Kas jiems sakoma? Su kuo Elenytė dar kalbasi šiuose epizoduose?
- Kaip medžiotojai aiškina, kodėl jie gaudo kiškį? Kaip vertinate tokį aiškinimą? [5]
- Slėpdama nuo medžiotojų kiškelį, Elenytė sako netiesą – meluoja. Raskite šiuos Elenytės žodžius. Kaip vertinate tokį melą? [5]
- Kaip pasirodo slibinas? Kaip, jo dar nematydamas, Elenytę drąsina kiškelis ir kaip elgiasi, pamatęs slibiną? Kodėl jo žodžiai ir elgesys kelia šypseną? [6]
- Į ką pirmiausia atkreipia dėmesį slibinas? Ko jis reikalauja? [6]
- Atkreipkite dėmesį, kad slibino lietuvių kalba yra netaisyklinga („aš tave praris...“). Suraskite slibino žodžiuose daugiau netaisyklingos kalbos ar kalbos nesupratimo pavyzdžių. Raskite jo kalboje perfrazuotų lietuviškų posakių („neužkalbinėk man nasrų“; „iš bado slibinas ir vabolę ėda“; „saldu gardu kaip du medu“). Kaip manote, kodėl jo lietuvių kalba yra darkyta, šiurkšti?
- Kaip Elenytė ginasi nuo slibino? Kaip jį apgauna? Kaip vertinate tokias Elenytės gudrybes? [6]
Tyrimas
Raskite daugiau informacijos apie A. Liobytę.
- Kokiais kūriniais ir darbais ji prisidėjo prie Lietuvõs kultūros?
- Kada ji gyveno ir kūrė? Kuo tie laikai buvo sunkūs Lietuvai?
- Kokias svetimas jėgas tuo laiku galėjo simbolizuoti šios dramos slibinas?
- Palyginkite, kuo skiriasi eiliuota gegutės giesmė pasakoje ir gegutės bei Elenytės dialogas:
GEGUTĖ. Kukū!
ELENYTĖ. Jūsų seselė... [7] - Kuo Elenytė gąsdina slibiną? Ką slibinas galvoja apie Elenytės brolius? [7]
- Kaip save ramina ir guodžia Elenytė, laukdama brolių pagalbos? [7]
- Kaip broliai atsiliepia į pirmąjį gegutės kvietimą gelbėti Elenytę? [8]
- Kodėl Elenytė prašo gegutės dar kartą skristi pas brolius? [8]
- Kas išgąsdina slibiną? [9, 10]
- Kaip kiškelis gelbsti Elenytę? [10]
- Kaip Elenytė gelbsti kiškelį? [10]
- Kurio veikėjo žodžiais ir kaip pasakojama apie medžiotojų ir slibino kovą? Vaizdingai perskaitykite šiuos žodžius. [10]
- Apie ką Elenytė kalba veiksmo pabaigoje? Ką ji kalba kiškeliui ir ką juodbėrėlei? Kuo džiaugiasi pati? [11]
- Kodėl visi šoka veiksmo pabaigoje? [11]
- Ką reiškia užrašas „Uždanga“? [11]
Apibendriname
- Aptarkite, kaip rašytoja pakeičia pasaką „Devyniabrolė“. Kaip vertinate tokius pakeitimus?
- Palyginkite pasakos ir šio dramos teksto nuotaiką. Kaip ji kuriama? Kokios ypatingos nuotaikos kūrimo priemonės būdingos dramai?
- Šioje dramoje stengiamasi juokinti žiūrovą. Raskite vietas, kurios kelia ar turėtų kelti šypseną. Ar visos jos juokingos? Kodėl taip manote?
- Užpildydami lentelę, palyginkite pasaką ir dramos ištrauką.
Kuriame tekstą
Pasiskirstę grupėmis, pasirinkite neilgą pasaką arba pasakos dalį (iki vieno puslapio) ir perrašykite ją kaip dramos kūrinį. Prisiminkite, kad dramoje turi būti:
- veikėjų sąrašas;
- veiksmo vietos ir veikėjų poelgių aprašymai;
- veikėjų pokalbiai, arba dialogai;
- veikėjų pasisakymai, arba monologai.
Visa drama skirstoma veiksmais, o veiksmai – scenomis.
Savo kūrinį perskaitykite vaidmenimis arba inscenizuokite.
Pagrindinis veikėjas | Devyniabrolė (pasaka) | Elenytė (drama) |
Kas pagalbininkas? | ||
Kas priešininkas? |
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"