Šioje temoje JŪS
- Išsiaiškinsite svarbiausius baltų religijos bruožus.
- Pažinsite vietas, kurios baltų religijai buvo ypač svarbios.
- Susipažinsite su baltų laidojimo papročiais ir jų pokyčiais.
Kuo tikėjo baltai?
Apie senovės baltų religiją archeologai išties mažai ką gali pasakyti. Pagrindinius jos bruožus iš dalies galima pažinti iš Viduramžiais sukurtų rašytinių istorijos šaltinių. Taip pat gali padėti mūsų tautosaka – žodinė liaudies kūryba: dainos, pasakos, padavimai ir panašiai. Be to, vėlesni lietuviai išlaikė nemažai senosios baltų religijos bruožų. Dar galima lyginti su kitomis, dėl išlikusių rašytinių šaltinių geriau pažįstamomis, religijomis ir susidaryti aiškesnį baltų religijos vaizdą. Kaip ir dauguma senovės žmonių, baltai tikėjo, kad yra daug dievų ir deivių. Vieni buvo svarbesni, kiti – ne tokie svarbūs. Be to, jie buvo susiję giminystės ryšiais. Kaip ir kitose religijose, baltų dievų pasaulis atitiko žmonių pasaulį! Kaip buvo įsivaizduojami dievai, šaltinių neturime, bet galime spėti, kad jie turėjo žmonių ar gyvūnų pavidalus.
Aukščiausioji dievybė, pažįstama iš vėlesnių šaltinių, tikriausiai buvo Dievas – pasaulio kūrėjas, dangaus ir žemės valdovas, gyvenantis danguje ir susijęs su šviečiančiais dangaus kūnais. Vienas pagrindinių ir iškiliausių dievų buvo Perkūnas – žaibų ir griaustinio dievas, orų ir jų reiškinių valdytojas (25 pav.). Nenuostabu, juk griaustinis ir žaibai senovės žmonėms kėlė didžiulę baimę. Perkūnas tikriausiai buvo laikomas Dievo sūnumi, jo valios vykdytoju. Panašių dievų, vaizduojamų kaip ginkluotas vyras, randame įvairiose Europos ir Artimųjų Rytų religijose. Gal girdėjote apie skandinavų dievą Torą? Perkūnas buvo labai svarbus žemdirbiams, juk nuo orų ypač priklausė derlius Lietuvos krašte, kitaip nei senovės Egipte, kur visuomet šiltas klimatas ir kasmetiniai Nilo potvyniai!
Svarbios buvo ir dievaitės, pavyzdžiui, miškų deivė Medeina, likimo ir laimės deivė Laima, o deivę Mildą galima prilyginti romėnų Venerai ir graikų Afroditei. Tacitas, rašydamas apie aisčių gentis, mini, kad jos garbino dievų motiną. Kas tai galėjo būti? Gal būsima deivė Žemyna – žemės ir derlingumo deivė, žmonių maitintoja ir gimdytoja? Juk viskas jos užauginta! Kaip ir kiekvienoje senovės religijoje, itin svarbūs buvo dangaus kūnai. Jums tikriausiai gerai pažįstamas Birùtės kálnas Palangojè buvo ir vieta dangaus kūnams stebėti, savotiška observatorija. Žinoma, ji buvo daug paprastesnė, nei jūsų jau žinomas Stonhendžas (palyginkite su I d., p. 36–37). Tokių ant kalvų įsikūrusių vietų tikrai buvo ne viena. Ypač didelę reikšmę, žinoma, turėjo saulė ir mėnulis, jie buvo garbinami ir suasmeninami. Vėlesnėse sakmėse mėnulis ir saulė buvo vyras ir žmona, jie turėjo sūnų ir dukterų. Aušrinė ir Vakarinė buvo svarbiausios jų dukterys.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ir apibūdinkite esminį krikščionybės ir senovės baltų religijų skirtumą.
- Kaip manote, kodėl kiekvienas baltų dievas ir deivė turėjo savo veiklos sritį?
- Kurie baltų dievai buvo svarbiausi? Kodėl taip manote?
TYRINĖKITE!
Išsiaiškinkite, ar Aušrinė ir Vakarinė yra vienas dangaus kūnas, ar du, žvaigždė ar planeta. Kuo senovės baltams Aušrinė ir Vakarinė galėjo atrodyti ypatingos?
Kur ir kaip buvo garbinami dievai?
Visas pasaulis iš tiesų buvo pilnas dieviškų būtybių, kurios globojo, saugojo ir lėmė žmonių likimus. Visa gamta buvo dievų buveinė ir per ją jie reikšdavosi. Dėl šios priežasties tam tikros ypatingos vietos – giraitės, šaltiniai ar net pavieniai medžiai – buvo laikomos šventomis (26 pav.). Po medžiais buvo aukojamos ir deginamos aukos – gyvūnai ir daiktai. Tai buvo kulto vietos, todėl religinės apeigos vyko po atviru dangumi. Į tokias vietas ėjo kaip į šventyklas – pajusti dievų buvimo. Kam statyti šventyklas, jei pati gamta yra atvira gyva šventykla (27 pav.)? Šventos giraitės, žinoma, buvo saugomos, jose buvo draudžiama medžioti ir kirsti medžius. Atėjus krikščionybei tokie miškai buvo tyčia kertami, siekiant sunaikinti senuosius tikėjimus.
Iš archeologinių kasinėjimų žinome, kad būta tam tikrų kulto statinių, šventviečių – ypatingų vietų aukoti ir bendrauti su dievais, vadinamųjų al̃kų arba alkãkalnių, jei ant kalvos (28 pav.). Šventvietėje galėjo stovėti medinė šventyklėlė su dievų skulptūromis ir aukojimo židiniu. Toks nedidelis apskritas pastatas, gal tik aptvaras be stogo (29 pav.), skyrėsi nuo stačiakampių gyvenamųjų namų. Deja, archeologai šalia medinių kuolų pėdsakų randa tik sudegusių kauliukų ir šukių. Dievų atvaizdų neišliko, tikriausiai jie buvo padaryti iš medžio, o gal net iš šiaudų. Be to, Lietuvoje įsigalint krikščionybei tokios šventvietės buvo naikinamos ir kai kurių vietoje statomos bažnyčios.
Iš vėlesnių aprašymų žinoma, kad ugnis baltų religijoje ir dievų kulte turėjo labai svarbią reikšmę. Ji buvo laikoma amžina, ją prižiūrėjo ir jai užgesti neleido žyniai. Aukos dievams buvo deginamos ir kylantys į viršų dūmai tapdavo žmonių žemėje ir dievų pasaulio danguje tarpininkais. Ugnis saugojo ir nuo blogio jėgų. Kaip ir kitose religijose, prie ugnies buvo pranašaujama ateitis. Viduramžių rašytiniuose istorijos šaltiniuose ugnies globėja ir deivė vadinama Gabija. Ji buvo svarbi ir namų židiniui. Prisiminkite ir palyginkite su romėnų deive Vesta! Namus taip pat globojo ir šventais buvo laikomi žalčiai. Jie ir gyvatės buvo gyvybės, atsinaujinimo ženklai.
Apie buvusias šventas vietas tikriausiai liudija ir Lietuvoje randami dideli apeiginiai akmenys (30 pav.), kartais su įdubomis, vadinamosiomis velnio pėdomis. Gal tai aukurai ar aukojimo stalai, prie kurių žyniai ar žynės atlikdavo tam tikras apeigas? Gali būti, kad kai kurie akmenys išties vaizdavo dievus. Nepamirškime, kad ilgą laiką, iki pat XIX amžiaus, tokie akmenys buvo naikinami. Daugelis jų net buvo vadinami velnio akmenimis. Kas galėtų tokius sunkius pakelti, jei ne piktavalė būtybė?Beje, Velnias ar Velinas– tai senasis su požemių ir mirusiųjų pasauliu, taip pat su galvijais, burtais ir turtais siejamas dievas. Gal kadaise jis išties buvo svarbus – globojo ir lydėjo vėles į pomirtinį pasaulį, bet laikui bėgant tapo pašaipų verta būtybe.
Klausimai ir užduotys
- Kaip galėjo atrodyti vietos, kuriose baltai melsdavosi? Įsivaizduokite ir nupieškite tokią kulto vietą.
- Kodėl neišliko senovės baltų dievų atvaizdų?
- Kokį vaidmenį baltų tikėjime atliko ugnis? Kaip ja buvo rūpinamasi?
TYRINĖKITE!
Pasvarstykite, kodėl žaltys ir gyvatė buvo sietini su gyvybe ir atsinaujinimu, juk iš pirmo žvilgsnio biologijos mokslas ir religija nėra susiję!
Mirusiųjų laidojimas ir pomirtinis gyvenimas
Archeologų randami žmonių kapai leidžia spėti, kad senovės baltai tikėjo, jog mirusieji toliau gyvena, tik jau kitame pasaulyje. Per laidotuves vyko įvairios apeigos ir puota su mirusiuoju. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (Wulfstan), rašęs apie mūsų kraštus IX a. po Kr., mini, kad mirusiojo garbei buvo surengtos žirgų lenktynės! Bėgant laikui kito įkapės (mirusiojo apranga ir su juo laidojami daiktai) ir laidojimo būdai. Žmonės buvo laidojami plokštiniuose kapuose – iškastose duobėse (panašiai kaip dabar). Nėra išlikusių antžeminių statinių, paprastai kapai buvo apjuosiami akmenų vainikais ar tiesiog ant kapo padedami keli akmenys.
Taip pat buvo paplitę pilkapiai (31 pav.) – kalneliai, kuriuos supildavo ant vieno ar kelių palaidotų mirusiųjų. Lietuvoje pilkapiai nebuvo aukšti, didžiausi galėjo būti 2–3 m aukščio ir 30–40 m skersmens. Mirusiuosius galėjo laidoti ir pačiame kalnelyje. Pilkapis galėjo būti apjuostas grioviu, vienu ar keliais akmenų vainikais ar net jo vidurys išklotas akmenimis (32 pav.). Kaip ir šiandien, žmonės buvo laidojami netoli vienas kito, atskirai nuo gyvenviečių įrengtuose kapinynuose, juose galėjo būti keliasdešimt ar keli šimtai kapų. Tokių pilkapynų, kuriuos gana lengva pažinti iš neaukštų kalvelių, archeologai Lietuvoje rado išties nemažai. Gal ir jūs kokį rasite vaikščiodami po miškus?
Archeologai išsiaiškino, kad tiek plokštiniuose kapuose, tiek pilkapiuose mirusieji buvo laidojami dviem būdais. Žmonės buvo paguldomi aprengti drabužiais, su papuošalais (33 pav.). Taip pat papuošalų, dažnai dėžutėse iš beržo tošies, galėjo padėti ir šalia kūno, kaip ir ginklų ar darbo įrankių. Baltai mirusiuosius ir degino. Ši tradicija mūsų kraštus tikriausiai pasiekė iš vidurio Europos. Pirmoji mirusiųjų deginimo banga kilo apie 1000 m. pr. Kr., vėliau palaikai vėl buvo laidojami nedeginti. Antrąkart mirusiųjų deginimas pradėjo plisti V a. po Kr. ir išsilaikė iki Viduramžių, iki pat krikščionybės įvedimo.
Žinoma, kad vėlesni pagoniškos Lietuvos valdovai po mirties buvo deginami, – išliko kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio palaikų deginimo aprašymų. Archeologai gali tiksliai pasakyti, kur, kaip ir kada plito naujos laidojimo tradicijos, tačiau nežino, kodėl jos keitėsi. Kaip geriau mirusįjį palaidoti, ar sudeginti ant laužo, kartais su įvairiais daiktais, ar tiesiog užkasti? Kaip geriau, ar mirusiojo pelenus ir nesudegusias daiktų dalis palaidoti ypatingame inde, vadinamojoje urnoje (34 pav.), ar tiesiog išpilti ant žemės tarp ratu sukrautų akmenų? Neturime istorijos šaltinių, kurie galėtų paaiškinti, kodėl to meto žmonės rinkosi vieną ar kitą laidojimo būdą.
IX a. anglosaksų keliautojas Vulfstanas, per Baltijos jūrą atkeliavęs iki jos rytų pakrantės, apie to meto baltų laidojimo papročius rašė:
„Aisčiai turi įprotį numirėlį nesudegintą palikti genčių ir draugų tarpe apie vieną arba du mėnesius. Karalius ir kitus aukštos kilmės žmones palieka nelaidotus juo ilgiau, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir lieka jie nesudeginti, ir guli ant žemės savo namuose. Ir jam viduje gulint turi būti puotaujama ir žaidžiama, kol jį sudegina. Tą dieną, kai numirėlį nori nešti ant laužo, padalija po puotavimų ir žaidimų likusią jo nuosavybę į penkias ar šešias dalis, kartais ir į daugiau dalių, žiūrint, kiek naudos yra likę. Maždaug už vienos mylios nuo sodybos padeda didžiausią dalį, paskui antrą, paskui trečią, kol viskas toj vienoj mylioj yra padalyta. Ir menkiausia dalis turi būti arčiausiai prie numirėlio namų. Tada turi susirinkti visi vyrai, kurie krašte turi greičiausius žirgus, už penkių ar šešių mylių nuo to lobio. Tada visi skuba jo link. Vyras greičiausiu žirgu prijoja pirmą ir didžiausią dalį, ir taip toliau vienas po kito, kol viskas esti paimta. <...> Ir kai tokiu būdu numirėlio nuosavybė yra padalyta, išneša lavoną ir sudegina jį kartu su ginklais ir drabužiais. Jo turtas dažniausiai išeikvojamas lavonui ilgai namuose gulint, o dar ir tuo būdu, kad prie kelio padedama svetimiems laimėti ir pasiimti.“
Vulfstano pranešimas apie kelionę per Prūsiją, iš senosios anglų k. vertė L. Valkūnas, kn. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I t., sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 168.Klausimai ir užduotys
- Kiek laiko, anot Vulfstano, baltai laikydavo mirusįjį nesudegintą?
- Kaip buvo elgiamasi su mirusiojo turtu? Kaip manote, kodėl būtent taip?
- Kuris Vulfstano pasakojime minimas dalykas šiandien būtų keistas mirus artimam žmogui?
- Pasvarstykite, ar galime pasitikėti šiuo pasakojimu. Nuomonę pagrįskite.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl baltai mirusiuosius laidojo su jų asmeniniais daiktais.
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip dvi baltų kapų rūšis.
- Kokiais dviem būdais senovės baltai laidojo savo mirusiuosius?
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris senovės baltų religijos bruožus.
- Baltai turėjo daug dievų ir deivių. Kodėl jų buvo tiek daug?
- Laikui bėgant baltų mirusiųjų laidojimo būdai kito. Kaip manote, kuris būdas gyvavo ilgiausiai? Nuomonę pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Išsiaiškinkite arčiausiai jūsų mokyklos esančią senovės baltų apeigų ar laidojimo vietą (apeiginius akmenis, šventvietes, pilkapius ir pan.). Ištirkite ją ir tai, ką sužinojote, palyginkite su bendraklasių tyrimais.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Ir šiais laikais keičiasi laidojimo tradicijos, vis daugiau mirusiųjų palaikų sudeginama. Pasvarstykite, kokios priežastys tai lemia. Ar jos susijusios su tikėjimu, ar tiesiog su praktiniais sprendimais? Ir kaip šį pokytį archeologai aiškins ateityje, po tūkstančių metų?
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"