Kalba mus lydi kasdien, kiekviename žingsnyje. Ar kada nors susimąstėte, kaip atsiranda sakinys, žodis, galų gale garsas? Taigi, garsas.
Kalbos padargai
7.1. Ištarkite o, e, p, r. Ką tuo metu, kai tariate, daro lūpos, liežuvis? Aptarkite, kas dar padeda ištarti šiuos garsus.
Atlikdami užduotį supratote, kad garsai susidaro veikiant mūsų kalbos padargams. Štai jie:
Kalbos padargų paskirtis – suteikti tam tikrą pavidalą oro srovei, kurią žmogus tardamas garsą iškvepia iš plaučių. Štai tariant a, e, ė, i, o, u oro srovė nesutinka kalbos padargų sudarytų kliūčių, ji tolygi, kalbos padargai vienodai įtempti visą tarimo laiką, o tariant priebalsius oro srovė sutinka įvairiausių kliūčių, kurias sudaro arba liežuvis, arba dantys, arba… Pamėginkite tarti priebalsius ir patys suprasite, kas norėta pasakyti.
7.2. Ištarkite a, e, ė, i, o, u ir pasakykite, kurie kalbos padargai dalyvauja tariant šiuos garsus.
7.3. Ištarkite b, d, g ir p, t, k. Pasvarstykite, kuo skiriasi šių garsų tarimas.
Lietuvių kalbos garsai
Pagal tarimo būdą lietuvių kalbos garsai skirstomi į balsius, priebalsius ir dvigarsius.
Lietuvių kalbos garsai | |||
Balsiai | Priebalsiai | Dvigarsiai | |
Juos tariant oras eina laisvai, nesutikdamas kliūčių | Juos tariant oras sutinka tam tikrų kliūčių | Dvibalsiai | Mišrieji dvigarsiai |
Vienu atsikvėpimu ištariami dviejų balsių junginiai | Balsio ir pusbalsio junginiai | ||
7.4. Paklausykite, kaip diktorius taria balsius. Pakartokite.
7.5. Paklausykite, kaip diktorius taria dvibalsius. Pakartokite.
Tariant garsus labai svarbu kalbos padargų (liežuvio, lūpų, minkštojo gomurio, balso klosčių) padėtis ir judesiai. Kai jie tinkami, mūsų ištarti garsai būna aiškūs ir švarūs. Tada juos puikiai supras mūsų pašnekovas ar klausytojas. Todėl mokantis taisyklingos tarties reikia lavinti kalbos padargus: iš pradžių garsai tariami lėtai, o kai padargai įpranta tarti, tempas greitėja. Jeigu dėl kokių nors priežasčių sunku arba nepavyksta ištarti kurio nors garso, gali padėti logopèdai. Jie žino daugybę pratimų, kaip nustatyti tinkamą padargų padėtį, kad garsas išeitų taisyklingas.
Lavinti kalbos padargus svarbu ir mokantis svetimų kalbų, kur tarimas paprastai vis kitoks. Jei norime gerai kalbėti svetima kalba, turime išmanyti kalbos padargų veikimą ir tos kalbos ypatybes.
- Kartą varlės ėjo fotografuotis ir baiminosi, kad nuotraukoje burnos neišeitų labai didelės. Bet sužinojo tokią gudrybę: reikia prancūziškai ištarti „uogienė“ – konfitiūūūr – ir bus gerai. Taip ir padarė. O viena lemiamą akimirką užmiršo tą žodį, tik atsiminė, kad turi būti „uogienė“. Ką gi ji pasakė?
7.6. Ištarkite pagrečiui lietuvišką ir užsienio kalbos, kurią mokotės, garsą. Ar skiriasi kalbos padargų padėtis ir judesiai? Jeigu taip, kuo?
7.7. Paklausykite, kaip diktorius skaito tekstą. Pabandykite perskaityti taip pat.
Tai buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės: jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustirę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvory pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi, ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi!
(Jonas Biliūnas)7.8. Perskaitykite tekstą taisyklingai tardami garsus.
Su riekute duonos rankoje ir maža ruda parapijos našlaičio kepurėle ant galvos Oliveris, misterio Bamblio vedamas, išėjo iš nelemtos fermos, kurioje malonus žodis ar žvilgsnis niekada nebūtų nušvietęs niūrių jo vaikystės metų. Ir vis dėlto, kai tik užsidarė kiemo varteliai, jis, vaikiškos širdgėlos prislėgtas, pravirko. Nors ir labai suvargę buvo mažieji jo nelaimės draugai, kuriuos jis paliko, jie buvo vieninteliai bičiuliai, kuriuos jis iš viso pažino: ir vienatvės jausmas pirmą kartą suspaudė vaiko širdelę.
(Čarlzas Dikensas)SUŽINOKITE DAUGIAU
Kalbos padargus galima išlavinti! Antai vienas garsiausių graikų oratorių (lotyniškai orator – kalbėtojas) Demostenas nei vaikystėje, nei paauglystėje neturėjo jokių gero kalbėtojo duomenų. Jis nuolat trūkčiojo petimi, nemaloniai greblavo ir mikčiojo. Bet užaugus jam teko daug kalbėti viešai. Todėl jis silpną balsą ėmė lavinti atsistojęs ant jūros kranto. Prisipylęs burną akmenukų, perrėkdamas bangų ūžesį, jis atmintinai deklamuodavo ištisas poemas. Šitaip ugdė atmintį, valią, lavino ir balsą, ir tarseną. Gestų, laikysenos, mimikos mokėsi visiškoje ramybėje priešais veidrodį rūsyje, kad niekas netrukdytų. Plaučius stiprino kelis kartus per dieną kopdamas į kalną, stengdamasis kvėpuoti kuo rečiau ir giliau. Galop tą, kurį iš pradžių nušvilpdavo kalbantį ir iš kurio tyčiojosi, graikai pripažino didžiu oratoriumi.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"