Daiktavardis

Vardydami daiktus sakėte jų vardus – daiktavardžius. Jau žinote, kad daiktãvardis yra bendravimui būtina kalbos dalis, pavadinanti daiktus. Daiktavardžiai kaitomi skaičiais ir linksniais, turi giminę ir sakinyje atsako į klausimus kas? ko? kam? ką? kuo? kur? kame?

Kas yra daiktavardis, įsidėmėti nesunku – tai daikto vardas. Dabar susipažinkite su moksliškesniu daiktavardžio apibrėžimu.

Daiktãvardis – kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, žymintys daiktų, reiškinių, veiksmų ir ypatybių pavadinimus, turintys giminę ir kaitomi skaičiais bei linksniais.

Taigi apibrėžimas sako, kad daiktavardis įvardija konkrečius daiktus, kuriuos galime paliesti (suolas, knyga, telefonas), ir reiškinius, veiksmus, net ypatybes, kurių paliesti neįstengiame, bet matome, girdime ar juntame (aušra, klausymas, grožis).

Daiktavardžiai apima:

• daiktų pavadinimus: stalas, kuprinė, pieštukas;

• augalų pavadinimus: ąžuolas, žibuoklė, smilga;

• gyvūnų pavadinimus: šuo, vilkas, žirafa;

• žmonių pavadinimus: mama, mokytoja, Mikas;

• gamtos reiškinių pavadinimus: pavasaris, rūkas, audra;
• medžiagų pavadinimus: auksas, nafta, plienas;

• daiktų ar asmenų sankaupą: jaunimas, moksleivija, aukštuomenė;

• visuomenės reiškinių pavadinimus: mitingas, talka, posėdis;

• švenčių pavadinimus: Kalėdos, Sekminės, Užgavėnės;

• gyvenamųjų vietų, upių, ežerų, kalnų pavadinimus: Kybártai, Nevėžis, Ãlaušas;

• veiksmų pavadinimus: važiavimas, skaitymas, mąstymas;
• būsenų pavadinimus: liūdesys, džiaugsmas, skausmas;

• ypatybių pavadinimus: gėris, lygybė, gerumas.