Antano Smetonos autoritarinis valdymas

Kaip rašyta ankstesnėje potemėje, 1929 m. rugsėjo mėn. išsiskyrė bendražygių A. Voldemaro ir A. Smetonos keliai, šalį ėmė valdyti prezidentas, jis save iškėlė aukščiau vyriausybės ir savo partijos – Lietuvių tautininkų sąjungos. Nors 1928 m. Konstitucija piliečiams laidavo demokratines laisves bei teises, jos iš tikrųjų buvo smarkiai apribotos: karo padėtis daug įgaliojimų suteikė karo komendantams. Be karo cenzoriaus įrašo „karo cenzūros leista“ negalėjo pasirodyti joks leidinys. Laikraščių redaktoriai priverstinai (paprastai pirmuosiuose puslapiuose) spausdino valdžios nurodytus straipsnius, juose teigiamai vertino šalies vidaus ir užsienio politinį gyvenimą, privalėjo vengti skelbti bet kokias neigiamas žinias apie gretimas valstybes: Lénkiją, Sovietų Sąjungą ir Vokietiją. Siekta neužrūstinti kaimynų ir vengti galimų nemalonumų. Cenzūros neišvengdavo net valdžios laikraštis – dienraštis „Lietuvos aidas“.

Nusižengusiuosius nustatytai tvarkai baudė piniginėmis baudomis, suimdavo ar kuriam laikui išsiųsdavo į koncentracijos stovyklas (pirmoji veikė Varniuose, 1937 m. vasarą įkurta Dimitrãvo (Kretingõs apskr.), 1940 m. – Pabradės (Vilniaus apskr.) priverčiamojo darbo stovyklos). Be teismo sprendimo asmenis ten buvo galima laikyti iki 1,5 metų. Taip siekta izoliuoti veiklesnius opozicinių politinių partijų veikėjus. Šių koncentracijos stovyklų negalima lyginti su komunistinės Sovietų Sąjungos ar nacistinės Vokietijos valdžios įsteigtomis koncentracijos stovyklomis, kuriose nuteistieji būdavo žiauriai kankinami ar net žudomi. A. Smetonos valdomoje valstybėje valdžia buvo tolerantiška Lietuvos tautinėms mažumoms. 4-ajame dešimtmetyje antisemitinius proveržius valdžia tuoj pat numalšindavo, o jų kaltininkus nubausdavo.

Valdžia gerokai apribojo piliečių galimybes dalyvauti politiniame šalies gyvenime. Tai akivaizdžiai parodė rinkimai į savivaldybes. 1929 m. ir 1931 m. priėmus naujus savivaldybių įstatymus labai sumažėjo rinkėjų skaičius. Dėl teisinių ir administracinių gudrybių apie 80 proc. valsčių, apskričių ir miestų tarybų narių buvo Lietuvių tautininkų sąjungos nariai ir jiems prijaučiantys (nepartiniai, tačiau tautininkams paklusnūs) asmenys. Būtent tokioms valdžiai visiškai paklusnioms valsčių, apskričių ir miestų taryboms buvo pavesta labai svarbi valstybinio gyvenimo veikla – išrinkti prezidento rinkėjus ir iškelti kandidatus į 1936 m. Seimą.

Nors opozicija reikalavo demokratinių prezidento rinkimų, 1931 m. buvo suvaidinta Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų komedija. 116 savivaldybių parinktų tautos atstovų vienbalsiai šalies prezidentu išrinko A. Smetoną (kitų kandidatų nebuvo). 1938 m. politinis spektaklis buvo pakartotas: A. Smetona buvo perrinktas septynerių metų prezidento kadencijai.

Pagal 1936 m. prezidento paskelbtą Seimo rinkimų įstatymą, kandidatus galėjo kelti tik savivaldybės, kurias visiškai kontroliavo tautininkai. Tokia tvarka neleido opozicijos atstovams dalyvauti Seimo rinkimuose. Jiems taip pat nebuvo leista dalyvauti rinkimų komisijose ir prižiūrėti rinkimų. Todėl į IV Seimą buvo išrinkti tautininkai ar jiems prijaučiantys asmenys, daugiausia lietuviai. 1936–1940 m. dirbęs Seimas buvo visiškai priklausomas nuo prezidento A. Smetonos (2 šaltinis).

1938 m. buvo priimta nauja šalies konstitucija (10.1 lentelė). 110-ame jos straipsnyje rašoma: „Kai Seimo ar jo sesijos nėra, įstatymus leidžia Respublikos Prezidentas.“ Kadangi 1936 m. Seimas pagal konstitucijos 87-ą straipsnį dirbo tik dvi sesijas per metus (pavasario sesija prasidėdavo vasario 15 d. ir pasibaigdavo balandžio 15 d., rudens sesija prasidėdavo rugsėjo 15 d. ir pasibaigdavo gruodžio 31 d.), o Seime dirbo prezidentui lojalūs asmenys, galima teigti, kad 1938 m. Konstitucija įtvirtino autoritarinį A. Smetonos valdymą.

1924 m. Parỹžiuje pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją, Klaipėdos kraštas autonominiais pagrindais atiteko Lietuvai. Tarpukariu Klaipėdos kraštas turėjo plačią autonomiją, ją apibrėžė minėta konvencija. Tačiau tarpukariu Lietuvos valdžiai nepavyko iki galo integruoti Klaipėdos krašto, o jos gyventojų (10.2 lentelė) padaryti visiškai lojalių Lietuvai. Tam priešinosi Klaipėdos krašto gyventojai, kurių daugumą sudarė vokiečiai ar suvokietėję lietuviai. Juos rėmė kaimyninė Vokietijà, kuri 4-ajame dešimtmetyje ypač siekė Klaipėdos kraštą prijungti prie A. Hitlerio valdomo Trečiojo reicho. Dėl šių priežasčių Lietuvai buvo sunku valdyti Klaipėdos kraštą.

1933 m. pradžioje Vokietijos kancleriu tapo A. Hitleris, ir nacistinė Vokietija ėmė atvirai kalbėti apie tai, kad reikia persvarstyti Parỹžiaus taikos konferencijos nutarimus. Ji neslėpė planų atgauti po Pirmojo pasaulinio karo prarastas teritorijas, tarp jų ir Klaipėdos kraštą. Lietuvos ir Vokietijos santykiai smarkiai blogėjo. Tam įtakos turėjo grobuoniška Vokietijos užsienio politika, pagyvėję nacionalsocialistų veiksmai Klaipėdos krašte (10.7 pav.), 1933 m. pabaigoje ir 1934 m. pradžioje pablogėję Lietuvos ir Vokietijos ekonominiai santykiai. Vokietijos vyriausybė Lietuvai nustatytą sviesto importo kiekį 1934 m. sumažino daugiau kaip 70 procentų. Be to, Vokietijos valdžia sutrumpino be muito įvežamų prekių sąrašą net apie 75 procentais. Tokie Vokietijos valdžios veiksmai pažeidė Lietuvos ir Vokietijos 1923 m. birželio 1 d. prekybos sutarties 20 str. priedą, kuris įsigaliojo nuo 1928 m. gruodžio 20 dienos. Nors Lietuvos valdžia dėl Vokietijos veiksmų ir įteikė protesto notą Tautų Sąjungai, padėtis nesikeitė.

1934 m. gruodžio viduryje Kaune įvyko Klaipėdos krašto nacistų vadų Ernsto Noimano (Ernst Neumann, 1888–1955), Teodoro fon Zaso (Theodor von Sass, 1881–1958) ir jų šalininkų teismas dėl jų antivalstybinių veiksmų prieš Lietuvą – jie siekė Klaipėdos kraštą prijungti prie Vokietijos. Kariuomenės teismo sprendimu keturi klaipėdiečiai nacistų vadai buvo nuteisti mirties bausme, keletas nuteisti kalėjimu iki gyvos galvos, dar kiti kalėjime turėjo praleisti kelerius metus, 35 buvo išteisinti (vėliau dauguma nuteistųjų buvo amnestuoti). Žvelgiant į to meto nacistinės Vokietijos karingą politiką Europoje, toks Lietuvos valdžios žingsnis neabejotinai buvo ryžtingas, bylojantis apie griežtą politiką, vykdomą prieš nacius, įspėjantis Klaipėdos krašto vokiečius, pirmiausia prijaučiančius A. Hitleriui (10.8 pav.), kad panašių veiksmų Lietuvos valdžia nepakęs.

A. Hitleris toliau vykdė karingą užsienio politiką – 1938 m. kovo mėn. Vokietija okupavo Áustriją. Prancūzijai ir Didžiajai Britãnijai toliau nuolaidžiaujant, tų pačių metų rudenį Vokietija prisijungė Čekoslovãkijos dalį Sudetus, o kitų metų pirmoje kovo pusėje iš Euròpos politinio žemėlapio ištrynė tarpukario Vidurio Europos demokratinės santvarkos idealą – Čekoslovãkiją. Netrukus atėjo eilė Klaipėdos kraštui. Neteisėtai suskaldžius Čekoslovakiją ir po šio įvykio nepraėjus nė dviem savaitėms, kovo 20 d. Vokietija įteikė ultimatumą Lietuvai ir pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą. Lietuvos valdžia ultimatumą priėmė, ir Klaipėdos kraštas kovo 23 d. oficialiai atiteko Vokietijai. Tai buvo skaudus smūgis ne tik A. Smetonos valdžiai, bet ir visai Lietuvai. Uosto netektis sukrėtė Lietuvos ekonomiką, kai kurios įmonės užsidarė, iš Klaipėdos į Lietuvą plūstelėjo bedarbių srautai. Kritinę padėtį 1939 m. rudenį ir 1940 m. dar labiau apsunkino agresyvūs Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvą. Jie nulėmė ne tik A. Smetonos valdymo pabaigą, bet ir visos valstybės okupaciją (žr. 20 vadovėlio temą „Lietuvos okupacija“).

Konkordãtas – valstybės sutartis su Šventuoju Sostu (Vatikanu), kuria nustatoma Katalikų bažnyčios teisinė padėtis toje valstybėje.

Voldemãrininkai – buvusio Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro vadovauta (iki 1940 m.) politinė grupė, veikusi 1929–1941 m., siekusi į valdžią sugrąžinti savo lyderį.