Karo kasdienybė, kolaboravimas ir pasipriešinimas okupuotose šalyse

Vokietija ir Sovietų Sąjunga trėmė ir žudė okupuotų valstybių vietos gyventojus (1 šaltinis). Pirmiausia šią politiką pradėjo vykdyti karo pradžioje užimtoje Lénkijoje. Nacių valdžia trėmė gyventojus ne tik siekdama atlaisvinti teritoriją karinėms pratyboms ar kolonizavimui, bet ir rasistiniais ideologiniais tikslais. Jau 1939 m. spalio mėn. Lenkijoje iš Gdynės buvo iškelta 100 tūkst. lenkų, o miesto pavadinimas pakeistas į Gotenhafeną. Tūkstančiai okupuotų kraštų gyventojų buvo uždaryti į koncentracijos stovyklas (26.1 lentelė). Iš pradžių nė viena jų nebuvo skirta žydams. Nuo vokiečių įsiveržimo į Lénkiją pradžios miestuose ir miesteliuose buvo žudomi lenkų civiliai – per pirmus du mėnesius jų nužudyta ne mažiau kaip 16 tūkstančių. Atsirado daug kãro pabėgėlių.

Sovietų Sąjunga daug didesniu mastu vykdė trėmimus. Įsakymą steigti karo belaisvių stovyklas ji paskelbė jau pirmaisiais karo metais – 1939 m. rugsėjo 19 d., praėjus dviem dienoms, kai sovietų kariai peržengė rytinės Lénkijos sieną. Rugsėjo pabaigoje sovietų kariuomenė į nelaisvę buvo paėmusi 23 tūkst. lenkų kareivių ir karininkų. Sovietai daugumą jų nužudė kitų metų pavasarį – šis įvykis įėjo į istoriją kaip Katynės tragedija (26.1 pav.). Beje, 2010 m. pavasarį nukrito Lenkijos prezidentinis lėktuvas, kuriuo skrido Lenkijos valstybinė delegacija į Katynės žudynių 70-mečio minėjimą (26.2 pav.). Per lėktuvo avariją žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis (Lech Kaczyński) su žmona, kartu su juo skridę aukšti šalies valdžios asmenys.

Paprastai į kiekvieną sovietų okupuotą šalį NKVD darbuotojai atvykdavo su iš anksto paruoštu „nepageidaujamų asmenų“ sąrašu. Jie patikrindavo visus gyventojus ir tada pradėdavo tremti nepageidaujamus asmenis. NKVD imdavosi vietos gyventojų valymo: vienus tremdavo, o kitus nužudydavo. Pirmasis taikinys buvo lenkai – juos suimdavo ir ištremdavo kaip „priešiškus elementus“. Didžiausias pavojus grėsė žemvaldžiams, pramonininkams, verslininkams, valdžios pareigūnams, karininkams. Įvairiais duomenimis, vien tik per 1939 m. rugsėjo mėn. iš teritorijų, prijungtų prie Sovietų Sąjungos, į Sibirą ir kitus tolimus Sovietų Sąjungos regionus buvo išvežta 381 tūkst. Lenkijos gyventojų. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pirmieji trėmimai pradėti ir trijose Báltijos valstybėse.

Suėmimai vykdyti nesilaikant jokių įstatymų. Tik nedaugeliui tų, kuriuos NKVD suėmė Vakarų teritorijose, buvo surengtas tikras teismas ir paskelbtas nuosprendis. Karo sąlygomis grąžinti administraciniai trėmimai buvo taikomi dar caro laikais. NKVD kariuomenė atvykdavo į numatytų ištremti žmonių namus ir liepdavo jiems susiruošti. Kartais tam skirdavo dieną, kartais – keletą minučių. Vėliau atvažiuodavo sunkvežimiai ir nuveždavo tremiamuosius į geležinkelio stotį. Nebuvo nei teismų, nei tyrimų – jokių teisinių procedūrų.

Okupuotuose kraštuose Vokietijos ir Sovietų Sąjungos valdžios struktūros trėmė ir ištisas etnines grupes. Visus žydus vokiečiai dažniausiai suvarydavo į getus ir kiekvieną atskirai užregistruodavo. Sovietų Sąjungoje buvo tremiamos kitos etninės grupės: pirmiausia totoriai, čečėnai, ingušai, Pavolgio vokiečiai. Tiek naciai, tiek sovietai žiauriai kankino į gestapo ir NKVD rankas patekusius asmenis. Okupuotose valstybėse buvo masiškai prievartaujamos moterys.

Vokiečių okupuotuose kraštuose atsirado nemažai kolaborantų, kurie uoliai vykdė nacių nurodymus, savo darbais išdavė tėvynę ar jos gyventojus. Dar Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje vokiečių kariuomenę rėmė Itãlijos, Súomijos, Veñgrijos, Rumùnijos, Kroãtijos ir Slovãkijos karinės pajėgos. Ispãnijos diktatorius Fransiskas Frankas (Francisco Franco), atsidėkodamas už paramą per Ispãnijos pilietinį karą, net pasiuntė savanorių diviziją.

Pralaimėjusi prie Stalingrado, 1943 m. vasario mėn. Vokietijos vadovybė priėmė nutarimą, kuriame buvo nurodyta, kad vokiečių santykiai su Euròpos tautomis, taip pat ir gyvenančiomis Rytuose, turi remtis šiomis nuostatomis: a) pergalei kovoje su komunizmu pasiekti turi būti mobilizuotos ne tik visos vokiečių tautos, bet ir užimtų kraštų tautų, taip pat Rytų Euròpos, jėgos; b) vykdant propagandinę veiklą, būtina pabrėžti, kad Adolfo Hitlerio (Adolf Hitler, 1889–1945) pergalė yra visos Europos interesas; c) nedera žeminti ir niekinti kitų tautų. Dauguma okupuotų tautų, tarp jų latviai ir estai, pakluso šiam nurodymui ir suformavo SS divizijas.

Asmenys, sutikę kolaboruoti, dažniausiai taip elgėsi iš baimės, siekdami karjeros, norėdami patekti į valdžią ar dėl asmeninių įsitikinimų. Tokių žmonių atsirado visose Vokietijos okupuotose šalyse. Atskirai reikėtų paminėti vokiečių okupuotos Prancūzijos dalies Viši vadovybės narius prancūzus Anri Filipą Peteną (Henri Philippe Pétain, 26.3 pav.) ir Pjerą Lavalį (Pierre Laval, 26.4 pav.), norvegą Vidkuną Kvislingą (Vidkun Quisling, 26.5 pav., 2 šaltinis), kuris, vokiečiams okupavus Norvègiją, vadovavo pronacinei Norvègijos vyriausybei.

A. Hitleriu žavėjosi ir senyvo amžiaus sulaukęs garsusis norvegų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Knutas Hamsunas (Knut Hamsun, 26.6 pav.). 1943 m. jis aplankė Vokietijos propagandos ministrą Jozefą Gebelsą (Joseph Goebbels) jo namuose ir kaip padėką nusiuntė savo medalį, gautą drauge su Nobelio premija. Po mėnesio K. Hamsuną priėmė ir A. Hitleris.

Vokietijai pralaimėjus karą, remiantis teismo psichiatro išvadomis, K. Hamsunui buvo nustatytas „ilgalaikis dvasinių jėgų susilpnėjimas“. Tuo remdamasi, prokuratūra atsisakė iškelti rašytojui bylą dėl tėvynės išdavimo. Karo nuostolių atlyginimo direkcija pareikalavo atlyginti žalą, kurią žymusis rašytojas padarė šaliai būdamas nacionalsocialistų partijos narys. K. Hamsunui buvo priteista sumokėti tokią piniginę baudą, kuri vos neprivertė jo bankrutuoti. Smerkdami K. Hamsuno politines pažiūras, norvegai kurį laiką degino jo knygas ir niekino kaip rašytoją.

Vokietijai pralaimėjus karą, dauguma nacių kolaborantų buvo baudžiami mirtimi. Itin griežtai kolaborantus baudė Prancūzijos valdžia – kelis tūkstančius jų nuteisė mirties bausme. Įvykdyti daugiau nei 784 nuosprendžiai, tarp jų ir P. Lavaliui.