Reokupacija, sovietinis teroras ir Lietuvos gyventojų trėmimai

1944 m. vasarą Raudonosios armijos kariniai daliniai peržengė Lietuvos teritoriją ir per keletą savaičių užėmė didesniąją jos dalį. Kitų metų pradžioje, palaužusi vokiečių pasipriešinimą Žemaitijoje ir Klaipėdoje, sovietų kariuomenė užėmė visą Lietuvos teritoriją. Pokariu sovietų okupacijos neišvengė ir dauguma Vidurio Rytų Euròpos valstybių. Oficialiai jos išlaikė nepriklausomybę, o Lietuvà, Lãtvija ir Èstija buvo prievarta prijungtos prie Soviẽtų Sąjungos. Sovietų terminais kalbant, Raudonoji armija šias valstybes išvadavo iš nacistinės Vokietijos, todėl 1944 m. pradėta atkurti valdžia, įvesta 1940 metais.

Iš tiesų Lietuva ir kitos Báltijos valstybės patyrė reokupaciją, t. y. antrąją okupaciją. Priešingai nei 1940 m., šį kartą sovietai nesuformavo prosovietinės Liaudies vyriausybės, nerengė suklastotų Liaudies seimo rinkimų, nesiuntė šio seimo delegacijos parvežti Lietuvai „Stalino saulės“, nevykdė aneksijos. SSRS manė grįžusi į Lietuvą kaip į savo teisėtą teritoriją (SSRS sudėtinę dalį), todėl nuo pradžių ėmėsi pertvarkyti šalį pagal SSRS įgyvendinamą stalininį valdymo modelį (žr. 29 vadovėlio temą „Sovietų Sąjunga pirmaisiais pokario metais ir Vidurio Rytų Europos padėtis“).

Diktatūros sąlygomis pokariu Lietuvoje negalėjo būti rengiami demokratiniai parlamento rinkimai, kurių tikėjosi sulaukti Vakarų valstybių lyderiai (1 šaltinis). Sovietų valdymas rėmėsi komunistų partija, valstybės saugumo struktūromis, kariuomene, prokuratūra, valdininkais ir kitais okupantams ištikimais asmenimis. Reikšmingas vaidmuo teko iš SSRS į Lietuvą atkeltiems rusakalbiams darbuotojams.

Tarp visų sovietinio režimo represijų, taikytų Lietuvos gyventojams, trėmimai užėmė išskirtinę vietą. Tai buvo lietuvių tautos fizinio ir dvasinio naikinimo dalis. Trėmimais okupacinė valdžia siekė Lietuvoje išnaikinti prieš okupantus nusiteikusius gyventojų sluoksnius, kuriems daugiausia priklausė buvusios nepriklausomos Lietuvos politinių partijų ar įvairių patriotinių organizacijų nariai, pasiturintys ūkininkai, prekybos ir pramonės įmonių savininkai. Trėmimais siekta pakeisti krašto gyventojų tautinę sudėtį, nutautinti ir susovietinti kraštą, susidoroti su okupacinei valdžiai nepaklūstančiais asmenimis, pirmiausia su ginkluoto pasipriešinimo dalyviais. Todėl, tik prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir kilus lietuvių tautos pasipriešinimui, okupacinė valdžia kiekvieną be ginklo ar su ginklu besislapstantį vyrą paskelbė banditu, o jų šeimas – banditų šeimomis. Okupacinė valdžia panašias sąvokas vartojo ir kitiems būsimiems tremtiniams apibūdinti.

Ne mažiau svarbios ir ekonominės trėmimų priežastys. Sovietų Sąjungos valdžia nemokamą tremtinių darbą plačiai naudojo negyvenamuose arba mažiau apgyventuose regionuose: pirmiausia Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Tolimojoje Šiaurėje. Soviẽtų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, 1945 m. trėmimai buvo atnaujinti. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjus įgyvendinti kolektyvizaciją, trėmimai tapo šios pasirinktos taktikos, kurios tikslas – kuo greičiau paruošti dirvą galutinei kolektyvizacijai ir atsikratyti nepageidaujamų asmenų, sunaikinti partizanų atsparą kaime, dalimi. Žmonės buvo tremiami kaip partizanų šeimų nariai ir rėmėjai, o jų ūkiai dar iki trėmimų nusavinti.

Trėmimams buvo ruošiamasi iš anksto: Sovietų Sąjungos valdžia slaptai rengė nutarimus, o saugumo struktūros – instrukcijas (30.8 pav.). Nurodymus iš Maskvõs uoliai vykdė sąjunginių respublikų, tarp jų ir Lietuvos, komunistų partijos (LKP), miestų, apskričių ir valsčių komitetai, vietos valdžios institucijos, saugumo darbuotojai, partiniai ir sovietiniai veikėjai. Vykdant trėmimus, pagrindinis vaidmuo teko NKVD kariuomenės daliniams ir stribáms. Paprastai trėmimai vykdyti laikantis tokios tvarkos: vadinamiesiems liaudies priešams buvo pateikiamas sovietų valdžios paskelbtas oficialus teismo sprendimas, o paskui įsakoma ištremti ir visą konkretaus asmens šeimą; ne išimtis buvo kūdikiai, nėščios moterys, vaikai, seneliai ir ligoniai. Tremtinių turtas buvo nusavinamas (30.9 pav.).

Turtinė, šeiminė tremtinių padėtis ir gyvenimo sąlygos skyrėsi nuo kalinių. Kaliniai buvo laikomi atskirose patalpose (kamerose) ir visą laiką prižiūrimi, jų gyvenamosiose patalpose reguliariai buvo daromos kratos. Kaliniai negalėjo turėti jokio turto, politiniams kaliniams buvo uždrausta susirašinėti, priimti siuntinius. Tremtiniai administracine tvarka buvo ištremiami iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos ir priverstinai apgyvendinami, įdarbinami sovietų valdžios arba represinių žinybų nustatytose vietose – specialiosiose gyvenvietėse (30.11 pav.).

Nors gyventi tremtyje šiems žmonėms buvo numatyta 10–20 metų, dažniausiai po tremties jie negalėdavo grįžti į gimtąsias vietas. Išvežti į mažai apgyventus kraštus, tremtiniai kentėjo vargdami atšiauraus klimato zonose: Arkties vandenyno pakrantėse, Komijos miškuose, Sibiro taigoje (30.12 pav.). Visi jie, kęsdami šiurkštų ir paniekinamą vietos prižiūrėtojų elgesį, už maisto davinį dirbo pačius sunkiausius fizinius darbus.

Dažnai tremtiniai buvo siunčiami dirbti toli nuo savo gyvenamosios vietos. Iš tremtinių buvo atimti Sovietų Sąjungos piliečio pasai, o vietoj jų išduoti tremtinio asmens pažymėjimai. Už pabėgimą iš tremties vietos pagal SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. lapkričio 25 d. įsaką kiekvienas pagautas bėglys buvo baudžiamas 20 metų katorgos. Per trėmimus iš Lietuvos išvežta ne mažiau kaip 39 tūkst. vaikų ir 50 tūkst. moterų.

1954 m. vasarą Sovietų Sąjungos valdžia pripažino, kad lageriai yra ekonomiškai nenaudingi. Didelių pokyčių kalinių gyvenime įvyko tų pačių metų liepos 10 dieną. Sovietų Sąjungos vadovybė lageriuose įvedė 8 valandų darbo dieną, laisvesnį režimą, sąžiningai dirbantys kaliniai buvo dažniau pirma laiko paleidžiami į laisvę; uždaryti ypatingieji lageriai. Kaliniams leista rašyti laiškus ir gauti siuntinius, dažnai net be jokių apribojimų. Kai kuriuose lageriuose leista tuoktis ir gyventi su sutuoktiniu. Kalinius ir tremtinius pradėta leisti į laisvę, šis procesas ypač paspartėjo 1956 m. vasario mėn. Nikitai Chruščiovui pasmerkus J. Stalino asmenybės kultą. Prieš slaptą jo kalbą visoje Soviẽtų Sąjungoje per 3 metus buvo reabilituota daugiau kaip 7 tūkst. žmonių, o per 10 mėnesių po jos – 610 tūkstančių.

Tačiau grįžti į tėvynę tremtiniams buvo nelengva. Jie neturėjo pinigų ir stokojo maisto. Be to, ne taip paprasta buvo gauti bilietą į tuos lėktuvus ar traukinius, kuriais galima pasiekti gimtąjį kraštą. Net ir parvykę į tėvynę, tremtiniai susidurdavo su daugybe sunkumų (4 šaltinis). Politiniai kaliniai, neturintys reabilitacijos dokumentų, ir toliau visiems atrodė įtartini, todėl, radę savo namus parduotus, o turtą išgrobstytą, buvo priversti ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Tačiau ją rasti, kaip ir gauti darbą, buvo sudėtinga.

Dauguma Lietuvos tremtinių buvo ūkininkai, tad, grįžę į tėvynę, daugelis nerado savo vienkiemių, iš kurių buvo ištremti. Didžioji dalis vienkiemių buvo nugriauti vykdant kolektyvizaciją. Nemažai tremtinių giminių, sovietų valdžios taip pat laikytų liaudies priešais, jau buvo mirę arba gyveno skurdžiai. Paleistų tremtinių giminėms keletą dešimtmečių nebuvo leidžiama dirbti kai kurių darbų, studijuoti aukštosiose mokyklose.

Tik 1988 m. spalio 21 d. LSSR valdžia priėmė įsaką „Dėl asmenų, iškeldintų iš Lietuvos SSR teritorijos 1941–1952 metais, reabilitavimo“. 1990 m. gegužės 2 d. nepriklausomos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba išleido įsakymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasipriešinimo dalyvių kovą įvertino kaip tautos teisės į savigyną pareiškimą ir paskelbė, kad visi šalies gyventojai, kurie už tai okupacinio režimo buvo nuteisti, įkalinti neteisine tvarka arba ištremti iš Lietuvos, yra nekalti ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės.