Šventės
Graikai buvo įsitikinę, kad be aukštesniųjų jėgų pagalbos žmogus negali ne tik nuveikti didelių darbų, atlikti žygdarbių, bet ir tvarkytis kasdieniame gyvenime. Todėl dievams pagerbti buvo skiriamos visos šventės.
Kovo pabaigoje graikai visą savaitę švęsdavo Didžiąsias Dionisijas vynuogininkystės, vyndarystės ir teatro globėjo dievo Dioniso garbei. Per jas buvo rengiamos dramaturgų varžybos, keliamos didžiulės puotos. Gruodį vykdavo Mažosios Dionisijos, kaimiška jauno vyno šventė. Beje, vyną graikai gerdavo atskiestą dvigubai didesniu kiekiu vandens.
Liepos pabaigoje atėniečiai rinkdavosi į miesto globėjos – išminties, amatų ir teisingo karo deivės Atėnės – gimimo šventę Panatėnajas. Sutemus šventę pradėdavo bėgikai, nešini greitai gęstančiais deglais. Galbūt nakty blykčiojančios švieselės primindavo išminties šviesą. Mergaitės devynis mėnesius ausdavo deivei naują apsiaustą – peplą. Šventės pabaigoje iškilminga eisena baltais apdarais, su alyvmedžio šakelėmis rankose nešdavo dovanas deivei į Partenoną – Atėnės Partenės (Mergelės) šventyklą ant Akropolio kalvos – ir nauju peplu papuošdavo iš dangaus nusileidusią deivės statulą. Muzikantų ir sportininkų varžybų nugalėtojai būdavo apdovanojami ant Akropolio augančio šventojo alyvmedžio šakelių vainikais ir amforomis su aliejumi.
Olimpinės žaidynės Dzeuso Olimpiečio garbei, kaip tikėta, įsteigtos herojaus Heraklio, trukdavo penkias dienas, paprastai liepą. Kas ketveri metai į Olimpijos miestą rinkdavosi geriausi visos Graikijos sportininkai: bėgikai, šuolininkai, imtynininkai, disko ir ieties metikai, raiteliai, kovos vežimų vadeliotojai. Tuo laikotarpiu įsigaliodavo šventosios paliaubos – liaudavosi visi polių tarpusavio karai. Olimpinių žaidynių laimėtojai būdavo apdovanojami tik alyvmedžio šakelių vainiku, bet juk svarbiausia – šlovė: pergale Olimpijoje didžiuodavosi net ir tolimi nugalėtojo provaikaičiai.
Per tokias šventes vienaip ar kitaip – apeigose, poetų eilėse, muzikantų giesmėse, vaidinimuose – būdavo atkartojami dievų ir pusdievių herojų gyvenimo siužetai. Pavyzdžiui, atėniečiai prisimindavo, kaip jų protėviai rinkosi dievą globėją. Dėl Atėnų varžėsi du dievai – Poseidonas ir Atėnė. Poseidonas smogė savo tridančiu į kietą Akropolio uolą ir ištryško sūraus vandens šaltinis. O Atėnė akimirksniu išaugino alyvmedį, apkibusį sunokusiomis alyvuogėmis. Ir atėniečiai pasirinko Atėnės dovaną.
Net istorijos veikaluose minimos datos, pavyzdžiui, kada Dzeuso sūnus karalius Minojas įsiviešpatavo Kretos saloje ar deivė Demetra atėjo į Atėnus ir išmokė graikus žemdirbystės. Ne tik valdovai save kildindavo iš dievų, antai žymiausias senovės graikų gydytojas Hipokratas skelbėsi Apolono palikuonimi.
Mitai
Dievų gimimo ir gyvenimo istorijos sklido iš lūpų į lūpas. Tokie pasakojimai vadinami mitais. Mitai apie kuriamąją dievų ar herojų veiklą atskleidžia, kaip kas nors atsirado, pirmą kartą atsitiko, susikūrė. Prisimindami ir atkartodami per apeigas mitų siužetus, žmonės tarsi iš naujo dalyvaudavo kuriant pasaulį. O kadangi dievų gyvensena jiems atrodė panaši į žmonių, mitai padėjo apmąstyti bendruomenės tvarką, jos narių santykius. Taigi, pasakodami apie dievus ir herojus, žmonės simboline kalba aiškino pasaulį ir patys save. Kai kuriuose pasakojimuose išlikę istorinių, geografinių nuorodų, bet apskritai bendruomenės patirtis buvo įvilkta į vaizdų kalbą. Todėl kartais tyrinėtojai mitą apibūdina kaip šventą pasaką.
Iš tolimos priešistorės atėjusių mitų pasaulis neretai žiaurus, dievai karingi ir įnoringi, jų elgsena nenuspėjama. Bet ir dievai, ir herojai, ir žmonės turi vienodai paklusti lemčiai. Niekam nevalia peržengti jos nustatytų ribų. Galima sakyti, kad tai jau etikos užuomazgos. Taigi senovės žmogus iš mitų sėmėsi žinių apie pasaulį, mokėsi, kaip reikia elgtis tam tikromis gyvenimo situacijomis. Graikų mitologiją ilgainiui perėmė romėnai. Jie davė dievams kitus vardus, svarbiausia – kaip vėlesnė kultūra, jau turinti susiformavusius etikos principus, gerokai sušvelnino dievų charakterius, sumažino mituose savivalės ir smurto apraiškų.
Graikų mitologija – sunkiai aprėpiama, labai išplėtota pasakojimų visuma su gausybe variantų. Daugybė dievų: be dvylikos svarbiausias būties sritis valdančių olimpiečių, kurių buveinė – ant Olimpo kalno Tesalijoje, dar yra begalė mažesnių dievų ir dvasių, kiekvienas šaltinis turi savą najadę, kiekvienas medis – savą driadę. Nors negailestingas, tas pasaulis nepaprastai dvasingas, ir gamtos gaivalai tarsi turi žmogišką sielą.
Čia pateikiame garsaus mokslininko Michailo Gasparovo (1935–2005), antikinės ir vėlesnių laikų literatūros specialisto, siūlomą apibendrintą graikų mitologijos vaizdą, kuriame aptariamos graikų dievų kartos, dievų ir herojų santykiai. Tai ištrauka iš knygos „Su skydu ir už skydo: pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą“.
GRAIKŲ MITOLOGIJOS APŽVALGA (ištrauka)
Bet kurioje mitologijoje pasaulis įsivaizduojamas tarsi didelis namų ūkis, kurį valdo viena dievų šeima. Tačiau šioje šeimoje keičiasi kartos, ir dievų aplinkoje tai vyksta dramatiškiau nei tarp žmonių. Dievai sūnūs nuverčia dievus tėvus, bet patys gyvena nuolat bijodami, kad juos nuvers dievai vaikaičiai. Tiktai graikai savo mitologijoje sugebėjo išsklaidyti šias slogias nuojautas. Jie nusprendė, jog dievų vaikaičių maištas jau numalšintas, atėjo visuotinis susitaikymas, ir pasaulis gyvens nesikeisdamas, ramiai ir amžinai.
Dievai tėvai graikų buvo vadinami titanais, dievai vaikai – olimpiečiais, o dievai vaikaičiai – gigantais.
Iš pradžių buvo tiktai prodievis ir prodeivė – Dangus ir Žemė, Uranas ir Gaja. Jiems gimė pirmoji dievų karta – titanai, bet tėvas Uranas nedavė jiems valdžios. Tada titanai nuvertė tėvą ir ėmė patys valdyti pasaulį.
Vyriausiasis titanas buvo vardu Kronas. Jis bijojo, kad jį su broliais lygiai taip pat nuvers būsimieji vaikai. Todėl visus vaikus, kurie jam gimdavo, jis tuojau pat prarydavo gyvus. Išsigelbėti pavyko tiktai vienam vardu Dzeusas. Jis užaugo paslėptas Kretos saloje, ožka jį išmaitino savo pienu. Užaugęs jis sukilo prieš Kroną, nuvertė jį ir privertė atryti prarytus brolius ir seseris. Paskui įvyko didysis dievų vaikų karas su dievais tėvais – titanomachija. Jaunesnieji dievai nugalėjo, apsigyveno Olimpo kalno viršūnėje ir ėmė valdyti pasaulį. Dzeusas tapo dangaus valdovu, jo brolis Poseidonas – jūrų valdovu, trečiasis brolis Hadas – požemių karalystės valdovu.
Iš dvylikos dievų olimpiečių trys deivės buvo Dzeuso seserys – tai Hera, tapusi jo žmona, dangaus karaliene; Demetra, žemdirbystės deivė, motina Mergelės Persefonės, kurią sau į žmonas pagrobė požemių dievas Hadas; ir romioji Hestija, namų židinio deivė. Septynetas buvo Dzeuso vaikai: Atėnė, išminties deivė, gimusi iš jo galvos, meistrų ir karių globėja; Apolonas, dievas pranašautojas su lanku ir lyra, apsuptas mūzų, menų globėjų; Artemidė, medžioklės deivė, gimdyvių globėja; Dionisas, vyno ir vyndarystės dievas; Hermis, dievas pasiuntinys, kelių, keliautojų ir prekeivių globėjas; Hefaistas, raišas dievas kalvis, ir Arėjas, laukinis dievas karys. Tiktai viena Olimpo deivė priklausė vyresniajai dangaus gyventojų kartai – Afroditė, gimusi iš jūros putų, meilės ir grožio karalienė, Eroto, meile žeidžiančio širdis, motina. Be to, virš pasaulio tęsė savo kelią saulės titanas Helijas, o aplink pasaulį tebebangavo jūrų titanas Okeanas. Požeminę Hado ir Persefonės karalystę supo nuodinga Stikso upė, per ją mirusiųjų sielas perkeldavo niūrusis keltininkas Charonas, o paskui jas teisdavo pomirtinio pasaulio teisėjai Minojas ir Ajakas, Dzeuso sūnūs; tai tas pats Minojas, kuris buvo Kretos karalius ir sukūrė pirmuosius įstatymus.
Be dievų, pasaulyje gyveno ir paprasti žmogeliai. Dievai jų nemėgo. Titanas Prometėjas juos nulipdė iš molio, įkvėpė jiems gyvastį, išmokė visokiausių dalykų ir netgi pagrobė jiems ugnį iš dievų. Už tai Dzeusas įsakė prikaustyti Prometėją prie uolos Kaukazo kalnuose, o žmonių vos nepražudė pasauliniu tvanu. Tačiau nuo tvano išsigelbėjo ir vėl apgyveno žemę herojus Deukalionas. Ir tada Dzeuso požiūris į žmonių giminę – bent jau laikinai – pasikeitė. Priežastis buvo tokia.
Olimpiečiai žinojo: dabar jų eilė bijoti, jog užaugs nauja dievų karta ir juos nuvers, kaip jie nuvertė titanus. Ši naujoji karta jau augo Žemės motinos gelmėse – tai gigantai, aršūs gyvatkojai milžinai. Tačiau Dzeusui pavyko sužinoti išganingą paslaptį: olimpiečiai numalšins gigantų maištą, jeigu tik jiems padės mažieji žmonės, bent jau vienas žmogus. Vadinasi, reikia žmonėmis rūpintis, reikia iš jų išauginti stiprius ir galingus karius. Dėl to dievai ėmė rinktis sau mirtingas moteris, ir šios gimdydavo jiems vaikus – mirtingus, bet stiprius kaip pusdieviai. Ir juos imta vadinti herojais. Jie savo jėgas išbandydavo švarindami žemę, naikindami piktadarius ir pabaisas.
Tėbuose buvo pasakojama apie herojų Kadmą, Kadmėjos įkūrėją, baisaus urvinio slibino nugalėtoją. Arge buvo pasakojama apie herojų Persėją, kuris pasaulio pakraštyje nukirto galvą pabaisai Gorgonei, nuo kurios žvilgsnio žmonės suakmenėdavo, o vėliau jis nugalėjo jūrų pabaisą – Banginį. Atėnuose buvo pasakojama apie herojų Tesėją, kuris išvadavo vidurio Graikiją nuo piktų plėšikų, o paskui Kretoje užmušė jaučiagalvį žmogėdrą Minotaurą, lindėjusį rūmuose su painiais koridoriais – Labirinte; jis nepasiklydo Labirinte todėl, kad laikėsi siūlo, kurį jam davė Kretos karalaitė Ariadnė, vėliau tapusi dievo Dioniso žmona. Peloponese (pavadintame dar vieno herojaus – Pelopo – vardu) buvo pasakojama apie herojus dvynius Kastorą ir Polideuką, vėliau tapusius raitelių ir imtynininkų dievais globėjais. Jūrą įveikė herojus Jasonas: laivu „Argas“ su savo draugais argonautais iš rytinio pasaulio pakraščio jis į Graikiją atgabeno „aukso vilną“ – iš dangaus nužengusio auksinio avino kailį. Dangų nugalėjo herojus Daidalas, Labirinto statytojas: vašku sulipintais paukščių plunksnų sparnais jis parskrido iš Kretos nelaisvės į gimtuosius Atėnus, nors jo sūnus Ikaras, skridęs drauge su juo, neišsilaikė ore ir žuvo.
Pagrindinis herojus, tikrasis dievų gelbėtojas, buvo Heraklis, Dzeuso sūnus. Jis buvo ne šiaip mirtingas žmogus – jis buvo nelaisvas mirtingas žmogus, dvylika metų tarnavęs silpnam ir bailiam karaliui. Jo įsakymu Heraklis atliko dvylika garsiųjų žygdarbių. Pirmos jo pergalės – prieš Argo apylinkių pabaisas: akmeninį liūtą ir daugiagalvę gyvatę hidrą, kuriai kiekvienos nukirstos galvos vietoje ataugdavo keletas naujų. Paskutinės buvo pergalės prieš tolimųjų Vakarų slibiną, sergėjusį amžinosios jaunystės aukso obuolius (pakeliui pas jį Heraklis išrausė Gibraltaro sąsiaurį, ir jo pakrantėse stūksantys kalnai imti vadinti Heraklio stulpais), ir prieš trigalvį šunį Kerberą, sergėjusį baisią mirusiųjų karalystę. O paskui jis buvo pašauktas atlikti svarbiausios savo pareigos: tapo didžiojo olimpiečių karo su maištingais jaunesniaisiais dievais gigantais – gigantomachijos – dalyviu. Gigantai svaidė į dievus kalnus, dievai puolė gigantus kas žaibu, kas vėzdu, kas trišakiu, gigantai krisdavo, bet ne užmušti, o tik partrenkti. Tada Heraklis šaudavo į juos savo strėlėmis iš lanko, ir daugiau jie nebesikeldavo. Taip žmogus padėjo dievams nugalėti pačius baisiausius jų priešus.
Bet gigantomachija buvo dar ne paskutinis pavojus, grėsęs olimpiečių viešpatavimui. Nuo paskutinio pavojaus juos išgelbėjo irgi Heraklis. Klajodamas po žemės pakraščius, jis pamatė prie Kaukazo uolos prikaltą ir Dzeuso erelio draskomą Prometėją, pagailėjo jo ir strėle nušovė erelį. Atsidėkodamas už tai Prometėjas atskleidė paskutinę likimo paslaptį: tegul Dzeusas nesiekia jūrų deivės Tetidės meilės, nes sūnus, kurį pagimdys Tetidė, bus stipresnis už tėvą, – ir jeigu tai bus Dzeuso sūnus, jis nuvers Dzeusą. Dzeusas pakluso: Tetidę ištekino ne už dievo, o už mirtingojo herojaus, ir jiems gimė sūnus Achilas. Ir tada prasidėjo herojiškojo amžiaus saulėlydis.
Pergalingo susitaikymo puotoje, kai buvo švenčiamos Tetidės vestuvės, motina Žemė pasiguodė Dzeusui: „Sunku man: labai jau daug atsirado žmonių, labai skaudžiai jie mane trypia ir plėšo mano krūtinę arklais; padaryk, kad man būtų lengviau!“ Dzeusas pagalvojo: gigantai nugalėti, olimpiečių valdžia įtvirtinta amžiams, herojų padermė daugiau jam nebereikalinga; tegul dabar žmonės patys vieni kitus išžudo, kad Žemei būtų lengviau. Ir jis pasiuntė pasauliui du didžiuosius karus, kuriuose žuvo paskutinės herojų kartos: vieną – graikų su graikais (tai Tėbų karas), kitą – graikų su užjūrio tautomis (tai Trojos karas).
Vertė Sigitas Parulskis
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl senovės Graikijoje buvo rengiamos šventės?
- Paaiškinkite mito ir mitologijos sąvokas.
- Kas yra titanai, olimpiečiai ir gigantai graikų mitologijoje?
- Kokia herojų kilmė? Kokios savybės jiems būdingos?
- Iš išorės dievus įsivaizduojame kaip žmones, tik tobulesnius. Bet kai kurie mitai pasakoja apie žiaurius dievų poelgius. Pasidomėkite, už ką ir kaip buvo nubaustas Apolono žynys Laokoontas, išdidžioji Tėbų karalienė Niobė.
- Pasiskirstykite į grupes. Naudodamiesi M. Gasparovo tekstu ir kitais šaltiniais, nubraižykite Olimpo dievų schemą, nurodykite jų valdomas sritis.
Tiriame
Palyginkite Heraklį su šiuolaikiniais superherojais. Paskui parenkite pranešimą ir savo tyrimą pristatykite klasės draugams.
- Heraklis turėjo atlikti dvylika žygių. Jam teko įveikti ne vieną pabaisą – Argolidėje Nemėjos liūtą ir devyngalvę Lernos hidrą, Arkadijoje – Stimfalo paukščius. Patyrinėkite, kaip jis yra vaizduojamas.
- Sužinokite iš knygų ir pasirenkite papasakoti, kaip Heraklis įveikė grėsmingus mitinius padarus.
- Kai kurie tyrinėtojai Heraklio paveikslą interpretuoja kaip proto, išminties simbolį. O ką, jūsų manymu, simbolizuoja jo įveikti baisūnai?
- Ar Heraklio paveikslu įkūnijamas kalokagatijos idealas? Pagrįskite savo požiūrį.
- Palyginkite Heraklio paveikslą mite ir įvairių epochų dailės kūriniuose (jų paieškokite internete). Kuriuos mito epizodus dažniausiai interpretuoja menininkai? Kokias Heraklio savybes pabrėžia? Ar laikui bėgant kinta šio herojaus įsivaizdavimas?
- Pasidomėkite, kaip atsirado šiuolaikiniai superherojai, ar jie turi kokių nors sąsajų su mitiniais herojais.
- Kokių šiuolaikinių superherojų žinote? Pasirinkite vieną ir papasakokite apie jį. Ar jis kuo nors panašus į mitinį Heraklį?
- Kaip manote, kodėl ir XXI a. žmonėms reikia pasakiškų herojų?
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"