Homeras – Europos literatūros pradininkas

1

Hektoras ąžuolą seną ir Skajos vartus vos priėjo,

Žmonos trojėnų apspito jį tuoj ir dukterys liūdnos,

Klausti pradėjo vaikų ir brolių, gentainių ir vyrų

240

Savo brangiųjų. Visoms dievus jis liepė maldauti

Be paliovos, nes skausmo iškęsti žadėta ne vienai.

؜

؜

2

O kai tik spėjo įžengt į Priamo rūmus gražiuosius,

Prieangį jų su kolonom aukštom (o rūmuose buvo

Iš nutašyto akmens bent penkios dešimtys menių,

245

Vienos šalia kitų įtaisytos, jose čia patogiai

Sūnūs Priamo su savo žmonom teisėtom miegojo;

Dukterys savo būstus anojpus kiemo turėjo,

Ten iš tašyto akmens stovėjo dvylika menių,

Vienos šalia kitų įtaisytos, jose čia patogiai

250

Buvo Priamo žentai įsikūrę ir skaisčios jų žmonos) –

Jo pasitikti išbėgo tuoj motina jo geraširdė,

Dar Laodikę paėmus, dukterį savo gražiausią,

3

Jį nusitvėrė už rankos, vardu pavadino ir tarė:

„Ko parėjai, sūneli, namo, iš kovos pasitraukęs?

255

Spaudžia baisiausiai turbūt achajų sūnūs piktieji,

Veržias artyn prie pilies, ir tave širdis pastūmėjo

Eit ir tvirtovėj aukštoj rankas į Dzeusą pakelti.

Luktelėk tik, aš vyno gardaus tau atnešiu nubėgus,

Bus ko ir Dzeusui nuliet, ir kitiems dievams nemirtingiems,

260

Dar ir patsai tu atgausi kiek dvasią, truputį išgėręs:

Žmogui, vargų nukamuotam, jėgas sustiprina vynas.

Tu gi išvargęs bėgai kovoj dėl gentainių gyvybės.“

؜

؜

4

Jai atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis:

„Vyno gardaus ieškot neskubėki, motin mieloji,

265

Jis man pribaigtų jėgas, narsos ir budrumo netekčiau.

Rankų neplovęs dabar, aš vyno tamsaus negalėsiu

Dzeusui nuliet: nevalia juodamiglį maldaut Kronioną

Žmogui, kada jo rankos krauju ir purvais aptaškytos.

Eik tu pati į laimikio davėjos Atėnės šventovę,

270

Smilkalus brangius nunešk ir moteris ten pavadinki.

Skraistę, kuri tau atrodo gražiausia visų ir didžiausia

Rūmuose mūsų aukštuos ir tavo širdžiai brangiausia,

Tą ir patieski dabar gražiakasei Atėnei ant kelių

Ir pažadėk mitulių, nevilkusių jungo, telyčių

275

Dvylika jai paaukoti šventovėj, kad ji pagailėtų

Apgulto miesto, trojėnų žmonų ir vaikų mažamečių

Ir kad nuo Trojos šventosios atmuštų sūnų Tidėjo,

Ietim galingą begal, mūs baimės didžios kaltininką.

Tu į laimikio davėjos Paladės Atėnės šventovę

280

Eiki tuojau, o aš užbėgęs Parį pakviesiu,

5

Jeigu jisai paklausytų manęs. Geriau, kad jį žemė

Būtų prarijus. Nelaimes su juo užaugino Kronidas

Trojos žmonėms, Priamui garbiam ir vaikams jo vargingiems.

Jeigu išvysčiau aš jį į Hado šalį išeinant,

285

Rodos, visus vargus širdis man bematant užmirštų.“

؜

؜

6

Taip jis kalbėjo, ir ta nuskubėjo į rūmus paliepti

Savo tarnaitėms, ir moteris jos suvadino iš miesto.

Greitai pati nusileido į kvepiantį sandėlį aukštą,

Kur margaraščiai jos kilimai buvo, austi sidoniečių

290

Moterų, jas iš Sidono kaip dievas gražus Aleksandras

Atsigabeno per jūras plačiąsias, grįždamas Trojon

Sau po viešnagės, kai vežės Eleną galingatėvę.

Kilimą vieną iš jų Hekabė nešė Atėnei,

Buvo be galo gražus, didžiulis, raštais margaisiais

295

Tarsi žvaigždė jis mirgėjo ir buvo giliausiai padėtas.

Eiti skubėjo su juo, lydima nūn moterų pulko.

؜

؜

؜

O kai tvirtovėj aukštoj priėjo Atėnės šventyklą,

Tai iki galo atvėrė duris Teana joms gražioji,

Kišo vyriausia duktė, Antenoro žirgvaldžio motė.

300

Buvo Atėnės žyne seniau ją išrinkę trojėnai.

Moterys visos sukliko ir tiesė rankas į Atėnę.

Kilimą dailų paėmus iš jos, Teana tuoj skaisčioji

Patiesė jį ant kelių pati gražiaplaukei Atėnei,

Dukrą galingojo Dzeuso maldavo ir šitaip kalbėjo:

305

„O visagale Atėne šviesi, tvirtovių gynėja!

Ietį sutrempk Diomedo ir duok, kad jis pats stačia galva

Kristų ant žemės juodos prie Skajos vartų nukautas,

Mes jau galėsim tada nevilkusių jungo telyčių

Dvylika tau paaukot mitulių, kad tik pagailėtum

310

Apgulto miesto trojėnų žmonų ir vaikų mažamečių.“

؜

؜

7

Taip ji maldaudama sakė, bet jos neišklausė Atėnė.

Kolei maldavo ji taip Kronido galingojo dukrą,

Hektoras ėjo skubiai į rūmus gražius Aleksandro,

Juos pasistatė jis pats su vyrais dailidėm, geriausiais

315

Ir garsingiausiais tuomet derlingoj Trojoj plačiojoj,

Miegamą tie jam įtaisė namuos, svetainę ir kiemą

Vietoj aikštesnėj šalia Priamo ir Hektoro rūmų.

Hektoras nūn atskubėjo tenai, laikydamas rankoj

Ietį vienuolikos mastų ilgumo, jos prieky blizgėjo

320

Iešmas varinis, ir aukso grandis jį laikė prie koto.

8

Jį miegamajame rado ginklus ir šarvus mėginant,

Skydą, krūtinsargį vartė ir kilpinį riestą kilojo.

O Elena Argietė su moterim savo sėdėjo,

Įsakinėjo tarnaitėm ir skirstė joms darbus dailiuosius.

325

Hektoras brolį pamatė ir žodžiais rūsčiais užsipuolė:

„O tu nelaimėli! Kaip negražu pykčius varinėti.

Žūsta kariai kovoje prie tvirtovės ir apgulto miesto

Mūrų aukštųjų, tiktai dėl tavęs šis kruvinas karas

Įsiliepsnojo taip baisiai. Tu pats vainotumei kitą,

330

Jei pamatytum, kad slepiasi jis nuo kovos žūtbūtinės.

Kelkis greičiau, kol miestas ugny dar visai nepaskendo.“

؜

؜

9

Jam Aleksandras tuomet, gražus kaip dievas, atsakė:

„Hektorai! Tu ne bereikal baries, aš vertas barimo.

Bet pasakysiu dėl to, o tu paklausyk ir supraski.

335

Negi iš pykčio ant Trojos herojų ir negi iš keršto

Aš čia sėdėjau namie: apmarinti skausmą norėjau.

Šiandien manoji žmona prikalbino žodžiais meilingais

Grįžti kautynių laukan, o ir man pačiam jau atrodo

Būsiant tikrai taip geriau: permaininga juk pergalė vyrams.

340

Tu valandėlę palauk, aš šarvus tuoj užsitrauksiu,

Arba tu eik, aš nueisiu, manau, kad tave pasivysiu.“

Taip jis kalbėjo, ir Hektoras spinduliuotšalmis nutilo.

O Elena tuo metu jam tarė žodžiais meilingais:

10

„Dieveri mano, kalės nelemtosios, nelaimių šaltinio!

345

O kad aš būčiau prapuolus tą dieną, kai močia pagimdė!

Kaukianti vėtra į kalnus geriau mane būtų nunešus

Arba įtėškus gelmėsna be perstojo šniokščiančių marių,

Būtų prarijusios bangos mane prieš negandus tokius.

Jeigu tačiau nemirtingų dievų tai visa žadėta,

350

Nors padoresnio jau vyro aš būčiau tapusi žmona,

Tokio, kurs gėdą supranta ir bijo žmonių papeikimo.

Šiojo širdis to nejaučia dabar, nejaus ir rytojaus

Dienai atėjus. Dėl to pasidžiaugs, man atrodo.

Betgi tu, diever, į vidų užeik, atsisėski ant suolo,

355

Tavo juk širdžiai vargų ir rūpesčių tenka daugiausia

Dėl nelemtosios manęs ir dėl Aleksandro kaltybės.

Varganą dalią abiem mums Dzeusas paskyrė, ir žmonės

Mudu minės ilgai, vardus įsidėję į giesmę.“

؜

؜

11

Jai atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis:

360

„Ne, nesodinki, brangioji, nors meilę man rodai, nesėsiu.

Gaišti neleidžia širdis, turiu skubėti pagalbon

Trojos herojams, manęs, kai nesu, jie labai pasigenda.

Tu Aleksandrą paskubink, tegu jis greičiau išsirengia,

Kad pasivytų mane, iš miesto dar neišėjus.

365

Dar aš truput užbėgsiu namo, pažiūrėti norėjau

Savo namiškių, mielosios žmonos ir sūnaus mažamečio.

Juk nežinau, ar gyvas kada pas juos dar sugrįšiu,

Ar panorės dievai, kad žūčiau nuo rankos achajų.“

؜

؜

12

Šitai pasakęs, nuėjo Hektoras spinduliuotšalmis.

370

Savo namus, gražiai pastatytus, pasiekė jis greitai,

​Bet baltarankės žmonos Andromachės menėj nerado:

​Ji su mažu sūneliu ir su gražiarūbėm tarnaitėm

​Bokšte stovėjo aukštam, raudojo ir aimanavo.

Hektoras, rūmų viduj beydės žmonos nesuradęs,

375

Kiek pastovėjo ant slenksčio ir tuosyk tarnaitėms pasakė:

„Žinot, mergaitės, turbūt, tad man pasakykit teisybę,

Kur iš namų galėjo išeit Andromachė baltrankė?

Rasi pas mošą kurią ar brolienę savo gražrūbę,

Ar į Atėnės šventovę, kur visos dabar susirinko

380

Moterys Trojos gražplaukės maldauti deivės galingos?“

؜

؜

13

Jam ūkvedė žvali neuždelsus atsakė ir tarė:

„Hektorai! Jei būtinai liepi pasakyti teisybę,

Ji ne pas mošą kurią ar brolienę savo gražrūbę

Ir ne Atėnės šventovėj, kur visos dabar susirinkę

385

Moterys Trojos gražplaukės maldauja deivę galingą, –

Į lliono aukštąjį kuorą išėjo, išgirdus,

Kad trojėnams blogai ir bekraštė galybė achajų.

Ji tekina todėl prie miesto mūro nubėgo,

Tarsi netekusi proto. Ir sūnų ten nunešė auklė.“

؜

؜

390

Taip ūkvedė atsakė, ir Hektoras greitai išėjo

Vėl tuo pačiu keliu ir gatvėm, gražiai įtaisytom,

Ir, atskubėjęs per miestą didžiulį, jau baigė prieiti

Skajos vartus (pro juos išėjimas buvo į lauką),

Kai didžiakraitė žmona Andromachė jėgom paskutinėm

395

Priešais išbėgo, duktė kilniaširdžio Eetiono.

Eetionas gyveno prie giriom traškančio Plako,

Paplakės Tėbėj plačioj, ir buvo kilikų valdovas.

Dukterį už skaisčiašalmio Hektoro buvo išleidęs.

Ji pasitiko nūn vyrą, drauge su ja bėgo tarnaitė,

400

Vaiką glėby nešdama guvutį, dar mažametį,

Hektoro mylimą sūnų, kaip skaisčią žvaigždę padangių.

Tėvas Skamandriju vis jį vadino, o svetimieji

Astianaktu, nes llioną tik Hektoras gynė.

14

Nusišypsojo nūn jis, į sūnų tyliai pažvelgęs,

405

O Andromachė, prie jo atsistojusi, verkė graudingai,

Ėmė už rankos tvirtos, vardu pavadino ir tarė:

„Žūsi, mielasis, per savo drąsumą. Nė kiek tau negaila

Mažo sūnaus nei manęs nelaimingos, kuri greit paliksiu

Tavo našlė, tave paskubės užmušti achajai,

410

Puolę iš karto. Tikrai man būtų laimė didesnė

Žemėn prasmegti, tau žuvus. Jokios mano širdžiai paguodos

Niekur nebus, kai tu pasitiksi savo likimą,

Ašaros vienos, nebėr man nei tėvo, nei močios mielosios.

Manąjį tėvą seniai jau nukovė šviesusis Achilas

415

Ir sunaikino kilikų gražiai pastatytą tvirtovę,

Tėbus mūs aukštavarčius. Ir Eetioną nužudė,

Tik nenuplėšė šarvų, širdy turėjo dar gėdą,

Jį ir sudegino taip, su visais šarvais padabintais,

Pilkapį tuosyk supylė ir guobų aplink prisodino

420

Nimfos, gyveną kalnuos, Kronido aigidvaldžio dukros.

Brolius tikrus aš tėvo namuos turėjau septynis,

Betgi tą dieną visi jie į juodąjį Hadą išėjo:

Užmušė juos lig vieno šviesus greitakojis Achilas

Prie lenktaragių galvijų bandos ir baltvilnių avelių.

425

Motiną mano, kuri viešpatavo prie Plako miškingo,

Buvo su turtais visais toli kaži kur išgabenęs,

Betgi paleido vėliau, paėmęs išpirką brangią.

Tėvo namuos paskui ją strėle Artemidė pašovė.

Hektorai! Man tu ir tėvas likai, ir močia mieloji,

430

Brolis vienintelis man ir vyras, it žiedas gražiausias.

Būk gailestingas todėl ir niekur nebeiki iš bokšto,

Sūnui našlaičiu neleisk ir žmonai našle pasilikti.

Vyrus statyk prie figos laukinės, iš ten patogiausia

Priešui prieit prie pilies ir siausti mūrus aplinkui.

435

Triskart mėgino į ten prasiveržti narsiausi achajai

Ir su Ajantais abiem, ir Idomenėju garsingu,

Ir su Atreidais taip pat, ir Tidėjo sūnum galinguoju.

Rasi pasakė jiems tai išmanantis viską žiniūnas,

Gal ir pačių nujaučia širdis ir liepia ten brautis.“

15 440

Jai atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis:

„Visa tai guli ir man ant širdies, moteriške, bet būtų

Gėda prieš Trojos karius ir prieš trojietes ilgarūbes,

Jei kaip niekingas bailys dabar iš kovos pasitraukčiau.

Man to daryt neleidžia garbė, visuomet aš mokėjau

445

Būti drąsus ir stovėti kovoj tarp gretų pirmutinių,

Gindamas savo paties ir tėvo garbę didžiulę,

Ir širdimi jaučiu, ir protu žinau kuo geriausiai:

Kartą ateis diena, kai žus Ilionas šventasis,

Žus ir Priamas patsai, ir kariai variaiečio Priamo.

450

Bet ne dėl Trojos žmonių tiek skausmas širdį man slegia,

Ne dėl Hekabės mielos, ne dėlei karaliaus Priamo

Ir ne dėl brolių tikrų, kurių kaip galiūnų daugybė

Dulkėse kritę gulės po kojom įnirtusių priešų, –

Kiek dėl tavęs, jei kartais kas nors variarūbių achajų

455

Raudančią ves iš namų, tau laisvės dieną atėmęs,

Jei tu gyvensi Arge ir svetimai staklėse ausi,

Vandenį neši jai iš Meseidės ar iš Hiperėjos,

Priespaudą bekęsdama, vergijoj sunkioj atsiradus.

Gal pasakys dar kai kas, regėdamas ašaras tavo:

460

„Hektoro moteris ji. Tarp žirgvaldžių Trojos herojų

Buvo jis pirmas karys, kai kovėsi už Ilioną.“

Taip gal ne vienas sakys ir skausmą pažadins iš naujo,

Vardą primindamas vyro, kuris iš vergijos vaduotų.

Bet tepražūstu pirmiau ir kapas mane teuždengia,

465

Neg vedamos į vergiją aš tavo šauksmą išgirsiu.“

؜

؜

16

Ir į sūnelį rankas skaistusis Hektoras tiesė.

Prie gražiajuostės auklės krūtinės prisiglaudė vaikas,

Bailiai surikęs, nes tėvas mielasis baisus pasirodė.

Jis nusigando, pamatęs blizgantį šalmą varinį

470

Ir skiauterės viršuje ašutų plevėsuojantį kuodą.

Nusišypsojo abu – ir tėvas, ir močia mieloji.

Šalmą tuomet nuo galvos nusiėmė Hektoras greitai

Ir prie savęs ant žemės padėjo, žibantį skaisčiai,

Mieląjį sūnų pasupo ant rankų ir, jį pabučiavęs,

17 475

Dzeusą pradėjo maldaut ir kitus dievus nemirtingus:

„Dzeuse ir jūs, dievai maloningi! Leiskit, kad būtų

Mano sūnus kaip ir aš trojėnų tarpe šlovingas,

Lygiai galingas ir doras lai Ilione viešpatauja!

Kad apie jį pasakytų: jis daug už tėvą narsesnis, –

480

Grįžtant iš žygio pamatę, lai nešasi kruvinus šarvus,

Karžygį priešo nukovęs, ir džiugina motinos širdį.“

؜

؜

؜

Tarė ir vėl į rankas atidavė mielajai žmonai

Savo sūnelį, ir ta, prie krūtinės kvapios jį priglaudus,

Ašaroms riedant šypsojos. Vyrui, tai regint, pagailo,

485

Meiliai paglostė jai ranką, vardu pavadino ir tarė:

„O tu vargšele miela! Per daug dėl manęs nesisielok.

Niekas prieš valią dievų manęs nenutrenks gi į Hadą.

O nuo likimo nė vienas žmogus nėra dar pabėgęs,

Jokis bailys nei drąsuolis, jei kartą jis užgimė žemėj,

490

Eiki dabar tu namo ir savo darbais pasirūpink,

Staklėmis ir verpalais, tarnaičių žiūrėki, kad dirbtų,

Kas joms paskirta padirbt, o karas gi – reikalas vyrų,

Kas Ilione gyvena, o mano paties pirmutinio.“

؜

؜

18

Šitai pasakęs, skaistusis Hektoras paėmė šalmą

495

Su ašutų kuodu. Namo žengdama, Andromachė

Gręžės tolydžio atgal ir ašaras liejo gailingas.

Taip ji parėjo liūdna į namus, gražiai pastatytus

Hektoro, vyrų žudiko. Ten ją pasitikę apstojo

Pulkas tarnaičių, ir visos pradėjo gailiai rypuoti.

500

Gyvą dar Hektorą jo namuose jos dabar apraudojo.

Neberegėjo daugiau iš kautynių lauko jo grįžtant,

Nuo achajų narsos ir rankų galingų ištrūkus.

؜

؜

19

Paris taip pat neužtruko ilgai namuos aukštastogiuos,

Tik apsivilko variniais šarvais, gražiai padabintais,

505

Ir pasileido per miestą, kiek nešė greitosios kojos.

Lygiai kaip žirgas, grūdais atšertas ir nusistovėjęs,

Tvirtą grandinę nutraukia ir lekia lyg vėtra per lauką

Maudytis upėn sraunion, kaip jis papratęs iš seno;

Galvą iškėlęs aukštai, jėgom puikauja, o karčiai

510

Plaikstos abipus pečių: jis žino savo gražumą,

Neša jį kojos lengvai į lankas, kur ganos kumelės, –

Lygiai taip Paris, Priamo sūnus, nuo aukšto Pergamo

Ėjo, žėrėdamas vario šarvais, kaip saulė padangėj,

Džiaugsmas švytėjo veide jo, ir kojos kilnojosi pačios.

515

Hektorą šviesų, brolį vyresnį, jis greitai pavijo,

Šiam tik pažengus iš vietos, kur verkiančią žmoną paliko.

Pirmas užkalbino jį kaip dievas gražus Aleksandras:

„Broli mielasis! Tave sutrukdžiau aš skubantį šiandien

Per nerangumą, laiku neatėjęs, kaip buvo sakyta.“

؜

؜

520

Jam atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis:

„O tu keistuoli! Joks vyras, kuris brangina teisybę,

Tau nešlovės kovoj neprikiš: drąsos tau pakanka.

Tik nesistengi nė kiek ir nenori. Dėl to man ir skauda

Širdį krūtinėj begal, išgirdus, kaip tau priekaištauja

525

Trojos herojai, kurie dėl tavęs tiek vargo turėjo.

Betgi mes eikim dabar, vėliau pataisysime viską,

Jei kada Dzeusas mums leis Olimpo dievų amžinųjų

Garbei nulieti iš laisvės kratero rūmuos aukštuosiuos,

Kai išvyti bus iš Trojos galop gražiaauliai achajai.“

؜

؜

؜

Hektorą be atvangos tebevijo greitkojis Achilas.

Lygiai kaip šuo kalnuos kad jauną elniuką užtinka,

190

Veja daubom jį ir šlaitais, pašokusį staigiai iš guolio;

Jei pasislėptų žvėris, kur nors tankumynan įlindęs,

Uodžia jo pėdsaką šuo ieškodamas, kolei suranda,

Taip pasislėpt negalėjo ir Hektoras nuo Pelėjono.

Kieksyk mėgino jisai, prie Dardano vartų pribėgęs,

195

Šokti prie sienos artyn ir glaustis prie kuorų tvirtųjų:

Rasi kariai nuo sienų pilies jį šūviais apgintų,

Tieksyk Achilas jam kelią pastojo ir vertė pasukti

Jį lygumų kryptimi, o pats palei mūrus šuoliavo.

Lygiai kaip naktį sapne pavyti negalima nieko:

200

Vienas nestengia pasprukt, o kitas jo prisiginti, –

Taip nevaliojo ir jie: tas privyti, o šitas ištrūkti.

Kaip nuo mirties ir nuo kėrių pabėgt Priamidas galėjo,

Jeigu šį pastarąsyk skaistus Apolonas nebūtų

Ėjęs prie jo sustiprint drąsos ir kojų greitumo?

205

Galvą papurtė Achilas šviesus, uždrausdamas vyrams

Leisti karčiąsias strėles ir taikyt į Hektorą ietim,

Kad kas garbės nelaimėtų ir jis antruoju neliktų.

O kai ketvirtąjį kartą jie vėl prie šaltinių atbėgo,

Aukso tuomet svarstykles išlyginęs, tėvas Kronidas

210

Metė du burtu mirties, ilgam užmigdančios viską,

Vieną Achilo, žirgų važinėtojo Hektoro kitą.

Tiesiai pastatė lėkštes – žemyn į Hadą pasviro

Hektoro laimės diena, ir jį Apolonas paliko.

Prie Pelėjono priėjo šviesakė deivė Atėnė

215

Ir atsistojus greta sparnuotais žodžiais prabilo:

„Šiandien tikiuosi, dievų numylėtas šviesusis Achilai,

Kad prie achajų laivų parnešime šlovę didžiausią,

Hektorą mes paguldysim, kovos nepasotintą niekad.

Nebežadėta jam šiandien iš mudviejų rankų ištrūkti,

220

Nors ir patsai Apolonas taiklus kiek galėdamas stengtųs

Ir prieš aigidvaldį Dzeusą raitytųs, ant žemės parpuolęs.

Tu atsikvėpki čia kiek atsistojęs, o aš gi tuo tarpu

Eisiu prikalbinsiu jį, kad į dvikovą stot nebijotų.“

؜

؜

؜

Taip jam kalbėjo Atėnė, o jis apsidžiaugęs paklausė

225

Ir atsikvėpti parimo ant ieties aštrios variaiešmės.

Tuosyk, palikusi jį, prie Hektoro deivė priėjo,

Kaip Deifobas tikriausias ūgiu ir balso tvirtybe,

Ir atsistojus greta sparnuotais žodžiais prabilo:

„Vargina baisiai tave skaisčiašalmis Achilas, broluži,

230

Vydamas kojom greitom aplinkui Priamo tvirtovę.

Taigi sustokime čia ir ginkimės drąsiai abudu.“

؜

؜

؜

Hektoras spinduliuotšalmis jai taip atsakydamas tarė:

„O Deifobai! Nuo pat vaikystės buvai mylimiausias

Man tu iš brolių visų, Priamo vaikų ir Hekabės.

235

Šiandien man liepia širdis dar labiau tave gerbt ir mylėti,

Jei dėl manęs pasiryžai, kai vieną lauke pastebėjai,

Iš užu mūrų išeiti, kiti pasislėpę ten liko.“

؜

؜

؜

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Vienas po kito, kelius apkabinę, maldavo, broleli,

240

Tėvas ir močia miela, aplinkui apstojo bičiuliai,

Prašė, kad neičiau ir aš: visi mat jie dreba iš baimės.

Bet gailesys baisus suspaudė man širdį krūtinėj.

Drąsiai jį pulkim abudu iš vieno, dabar nebereikia

Iečių taupyt, ir greit pamatysim, ar didis Achilas

245

Mudu abu nugalės ir šarvus parneš apkraujuotus

Prie gaubtašonių laivų, ar kris nuo ieties tavosios.“

؜

؜

؜

Šitai pasakiusi, žengė į priekį klastinga Atėnė.

O kai jau buvo arti prie vienas kito priėję,

Hektoras spinduliuotšalmis tuojau prabilo ir tarė:

250

„Aš nuo tavęs nebebėgsiu, Peleidai, kaip bėgau lig šiolei.

Aplėkiau triskart aplinkui Priamo tvirtovę, nedrįsęs

Tavo puolimo atremt. Bet šiandien širdis pastūmėjo

Drąsiai į dvikovą stoti: nukausiu ar būsiu nukautas.

Tad, nebegaišę ilgiau, dievus pasikvieskim, tebūna

255

Liudytojai jie mums ir sargai sutarties padarytos.

Prižadu aš neišniekint tavęs, jei Dzeusas Kronidas

Pergalę duos iškovot ir tau gyvybę atimti.

Šarvus tavuosius, gražiai padabintus, nuplėšęs,

Achilai, kūną achajų sūnums atiduosiu. Ir tu taip daryki.“

؜

؜

260

Jam, pažiūrėjęs skersom, greitakojis Achilas atsakė:

„Hektorai! Man sutarčių tu geriau neminėk, prakeiktasis!

Kaip tarp žmonių ir liūtų šventųjų priesaikų nesti,

Kaip su vilkais bičiulystės geros neturi ėriukas:

Vienas kitam jie nerodo širdies ir pikta galvoja, –

265

Lygiai taip meilė ir mums neateis, ir būti negali

Susitarimų jokių, kol vienas, ant žemės parkritęs,

Savo krauju nepagirdys Arėjo, šaunaus kariauninko.

Visą tu savo narsumą atmink, nes reikia tau šiandien

Ietį galingą valdyt ir į dvikovą stoti be baimės.

270

Nebeišbėgsi tu niekur, tave štai Paladė Atėnė

Mano ietim nudobs. Užmokėsi šiandien iš karto

Man už visus draugus, kiek ietis tavoji nukovė.“

؜

؜

؜

Ir užsimojęs tuojau ilgakotę ietį paleido,

Ją pastebėjo laiku ir atsilenkė Hektoras didis,

275

Žemėn pritūpęs iškart. Prazvimbusi ietis varinė

Dirvon sulindo giliai. Ištraukus Paladė Atėnė

Vėl ją Achilui pakišo, bet Hektoras, vyrų valdovas,

To neregėjo, todėl Pelėjonui beydžiui sušuko:

„Ietis nuėjo pro šalį, prilygstantis dievui Achilai.

280

Mano dalios nepatyrei iš Dzeuso, nors man ją paskelbei

Tu, gražbyly, todėl taip suktai ir klastingai kalbėjai,

Kad nusigandęs tavęs aš prarasčiau galybę ir narsą.

Nė negalvok į pečius suvaryti man bėgančiam ietį:

Drąsiai aš eisiu tiesiog prieš tave, ir smeik į krūtinę,

285

Jeigu taip dievas tau duos. O dabar pasisaugoki mano

Ieties varinės! O, kad ji kiaurai tau perskrostų kūną!

Kruvino karo našta, jei žūtum, vaikams Iliono

Juk nemažai palengvėtų: tu pirmas vargų kaltininkas.“

؜

؜

؜

Ir užsimojęs tuojau ilgakotę ietį paleido.

290

Ji nepraskrido: Peleidui į vidurį skydo pataikė.

Skydas toli ją atspriegė atgal. Priamidas nuliūdo,

Kad variaiešmė greita jam veltui iš rankos ištrūko,

Ir susikrimto begal, nes ieties kitos neturėjo.

Jis Deifobui tuomet šviesiaskydžiui galingai suriko,

295

Ieties paprašė tvirtos, Deifobo tačiau nebebuvo.

Hektorui viskas tada paaiškėjo, ir tarė jis šitaip:

„Oi oi oi! Aiškiai matau, jog dievai mane šaukia į kapą.

Aš gi maniau – tikrai Deifobas čia buvo atėjęs,

Nors jis už mūrų, pily: mane suviliojo Atėnė.

300

Jau nelaboji mirtis už mano pečių atsistojo,

Nebeištrūksiu. Matyt, iš seno yra taip nusprendęs

Dzeusas ir jojo sūnus taiklusis, kurie maloningai

Globė lig šiolei mane, o šiandien dalia pasitinka.

Kas bus – tebūna, kad tik be kovos negarbingai nežūčiau,

305

Bet po grumtynių smarkių, kad vaikų vaikai paminėtų.“

؜

؜

؜

Žodžio nebaigęs sakyt, jis stvėrėsi už kalavijo,

Kurs visuomet jam prie šono kabėjo, sunkus ir galingas,

Ir įsiręžęs pašoko, kaip nardąs padangėm erelis,

Kurs iš tirštų debesų išsiveržia ir šauna į žemę

310

Jauno ėryčio pagrobt ar kiškio bailaus ilgaausio, –

Lygiai taip Hektoras puolė ir vis kalaviją mosavo.

Ir Pelėjonas pašoko, nes apmaudas širdį užtvindė

Dar neregėtai rūstus, krūtinę jam saugojo skydas,

Dailiai dabintas, o galvą svarino keturiaskiautis

315

Žėrintis šalmas, virš jojo plaikstėsi karčiai auksiniai,

Kyverin jų nemažai Hefaistas buvo įdėjęs.

Kaip Vakarinė skaisti nakties tamsumoj tarp žvaigždynų

Žiba ryškiau už visas, žvaigždėta aukštųjų padangių, –

Lygiai taip ietis aštrioji žibėjo, kai ėmė Achilas

320

Ją dešinėj mosikuot ir Hektorui prapultį ruošė,

Gražų jo kūną stebėjo, kur smogti jam būtų geriausia.

Hektorą visą dengė šarvai gražiausi variniai,

Juosius nuplėšė tada jo galybę Patroklą nukovęs.

Ir tik tenai, kur pečius raktikauliai jungia su sprandu,

325

Buvo matyti gerklė, vieta pavojinga gyvybei.

Ietį į ten ir paleido Achilas šviesus pašokėjęs.

Iešmas varinis kiaurai pro baltąjį kaklą išėjo,

Ietis uosinė tačiau Priamidui gerklės nenukirto,

Idant galėtų dar jis pasakyti bent keletą žodžių.

330

Griuvo į dulkes karys, o Achilas iš džiaugsmo sušuko:

„Gyvas išlikti galvojai, gyvybę atėmęs Patroklui.

Nieko nereiškiau tau aš, nes buvau nuo kautynių atokiai.

O neišmanėli! Keršyt už jį galingesnis pakilo:

Prie gaubtašonių laivų juk tūnojau aš pasilikęs,

335

Aš – tau pakirtęs kelius. Plėšrieji paukščiai ir šunys

Valkios tave gabalais, o jį palaidos achajai.“

؜

؜

؜

Hektoras spinduliuotšalmis, alsuodamas sunkiai, atsakė:

„Puolęs po kojų, prašau dėl tėvų ir tavo gyvybės:

O! Tik neleiski achajų šunims prie laivų sudraskyti.

340

Vario ir aukso brangaus išpirkimui kiek nori paimki,

Jo negailės – ir tėvas tau duos, ir močia mieloji,

Kūną tiktai sugrąžinki namo, kad ten kaip pritinka

Jį atiduotų liepsnoms trojėnai ir žmonos trojėnų.“

؜

؜

؜

Jam, pažiūrėjęs skersom, greitakojis Achilas atsakė:

345

„Kelių neliesk, nemaldauki, šunie, ir tėvų neminėki!

Kad paklausyčiau širdies ir apmaudo giežti pašokčiau,

Žalią sudraskęs suėsčiau už tai, ką esi man padaręs!

Niekad nebus kas nuo tavo galvos šunis nuvarytų,

Nors neskaičiavę, nesvėrę ir dešimt, ir dvidešimt sykių

350

Dovanas man čia gabentų ir duoti daugiau pažadėtų!

Norint, kiek sversi tu pats, tiek aukso duot negailėtų

Man Dardanidas Priamas – vis tiek negalės apraudoti

Močia mieloji tavęs kaip sūnaus, ant lentos pašarvoto,

Visą išvalkios tave plėšrūnai paukščiai ir šunys.“

؜

؜

355

Hektoras spinduliuotšalmis, iškvėpdamas dvasią, atsakė:

„Aš ne nuo šiandien pažįstu tave ir vilčių neturėjau,

Kad išklausysi maldos: geležinė širdis tau krūtinėj.

Bet pasisaugok, kad keršto dievų priežastim aš nebūčiau

Tau, kai išauš diena, kai skaistus Apolonas ir Paris,

360

Nors ir galingą, tave paguldys prie vartų Skajinių.“

؜

؜

؜

Nebaigė žodžio sakyt, ir skraistė mirties nusileido,

Siela iš kūno išskrido ir Hado šalin iškeliavo,

Savo apverkusi dalią, palikus jėgas ir jaunystę.

Dvasią iškvėpusiam jau Achilas šviesus dar suriko:

365

„Gauki tu galą greičiau! O aš gi žadėtąją mirtį

Tuosyk patiksiu, kai Dzeusas ją siųs ir dievai nemirtingi.“

؜

؜

؜

Šitaip sakydamas, ietį varinę ištraukė iš kūno

Ir ją numetęs šalin prišoko šarvų kruvinųjų

Plėšt nuo pečių, tuomet jau subėgo ir sūnūs achajų –

370

Atsistebėt negalėjo dydžiu ir grožiu neregėtu

Kritusio vyro, tūlas neiškentė ietim nesmogęs.

Kitas, regėdamas jį, kalbėjo greta stovinčiajam:

„Oi oi oi! Koks jis ramus! Nebe tiek pavojinga jį liesti!

Tarsi ne tas, kur mėtė besotes liepsnas į laivyną.“

؜

؜

375

Šitaip kalbėjo tūli, dar ietimi smogė priėję.

Šarvus nuplėšęs nuo jo, šviesus greitakojis Achilas

Prieš achajus atsistojo ir žodžiais sparnuotais pasakė:

„Vyrai mieli, argiečių vadai ir tarėjai protingi!

Kai nemirtingi dievai man davė pakloti šį vyrą,

380

Kurs mums pridarė bėdų, kiek trojėnai visi nevaliojo,

Imkit greičiau ginklus, pamėginsime pilį apgulti.

Reikia trojėnų planus sužinot, ką šiandien nusprendė:

Ar pasitrauks iš aukštosios pilies, kai Hektoras žuvo,

Ar užsidarę mėgins ir be jo pasipriešint bei gintis.

385

Šitokiom betgi mintim ar ne veltui širdis man kankinas?

Prie laivų ir dabar nepalaidotas, neapraudotas

Guli Patroklas. Aš jo nepamiršiu, kol tarpu gyvųjų

Vaikščiosiu gyvas ir kol man tarnaus ir lankstysis pakinkliai.

Mirusius žmonės pamiršta, kai patys išeina į Hadą.

390

Aš ir tenai atsiminsiu visad numylėtą bičiulį.

Pergalės giesmę dabar sugiedoję, vyrai achajų,

Imkit lavoną ir grįžkim tuojau prie laivų gaubtašonių.

Didžią laimėjome garbę, nukovėme Hektorą šviesų!

Trojos herojai pily kaip dievu išvien juo didžiavos.“

؜

؜

395

Ir su herojum šviesiu negražiai padaryti sumanė.

Kojose jo skyles tarp gyslų sausųjų pradūręs,

Šone gurnelio virš kulno, diržus odinius jam įvėrė

Ir prie dvirãčių pririšo, o galvą paliko ant žemės.

Šoko tuomet į ratus ir, šarvus šlovingus iškėlęs,

400

Kirto žirgams botagu, ir tie pasileido kaip vėjai.

Dulkių pakilo stulpai iš po velkamo, garbanos tamsios

Draikėsi šluodamos žemę, galva jo, graži ligi tolei,

Apgulė dulkėm storai. Jį leido Dzeusas Kronidas

Priešams išniekinti taip mielojoj žemėj gimtinėj.

؜

؜

؜

<…>

Tuosyk Priamas, guviai į dailų vežimą įstojęs;

Žirgus pavarė nuo durų pro priebučio skardžią pastogę.

Du asilėnai pirma keturratį vilko vežimą,

325

Juos vadeliojo Idajas protingas, o paskui jį traukė

Savo ratus žirgai, kuriais, negailėdams botago,

Senis važiavo per miestą, ir jį artimieji lydėjo,

Graudžiai visi verkdami, lyg būtų jis mirti keliavęs.

Kai iš pilies išvažiavo abu į lygumą plačią,

330

Kas palydėjo, visi – ir žentai, ir sūnūs tikrieji

Grįžo į Troją atgal, o tuodu laukuos pasitiko

Dzeuso perkūnvaldžio akys, ir jam nūn pagailo senelio.

Taigi jis kreipėsi tuoj į mylimą sūnų Hermėją:

„Mielas Hermėjau! Juk tau maloniau už kitus nemirtingus

335

Būti žmogaus draugu, ir tu išklausai, ką panori.

Eik tad Priamą tuojau prie achajų laivų gaubtašonių

Tu palydėki, kad jo nematytų ir nepažintų

Niekas danajų, kol jis Pelėjono pasieks palapinę.“

؜

؜

؜

Taip jis pasakė. Mielai jo Argžudis greitas paklausė.

340

Nieko nelaukęs po kojų gražius sandalus pasirišo,

Ambrozinius, auksinius, valiojančius dievą nešioti

Virš vandenų ir žemės plačios su lekiančiais vėjais,

Rankon pasiėmė lazdą, kuria panorėjęs užmerkia

Žmogui akis, o kitam ir miegančiam keltis paliepia, –

345

Ją įsitvėręs dabar, išskubėjo Argžudis greitas.

Greit Ilioną jisai ir bangas Helesponto pasiekė,

O nusileidęs ėjo lauku it žvalus jaunikaitis,

Kupinas grožio jaunystės, auginantis pirmąją barzdą.

Tie pravažiavo tuo tarpu pro Ilo pilkapį aukštą

350

Ir asilėnus bei žirgus sulaikė, norėdami juosius

Upėj pagirdyt. O vakaro miglos jau leidos į žemę.

Galvą pakėlęs, šauklys netikėtai pamatė Hermėją

Einant artyn ir tarė, Priamą įspėdamas šitaip:

„Tu, Dardanide, žiūrėk – apdairumo protas privalo.

355

Žmogų matau, turbūt mus abu nužudyti jis nori.

Taigi mes bėkim, žirgais dar paspruksim, arba paprašykim,

Jam apkabinę kelius, kad nieko jis mums nedarytų.“

؜

؜

؜

Taip jis kalbėjo, o senis suglumo, didžiai nusigandęs,

Net jam pašiurpo plaukai ant metų suriesto kūno,

360

Taigi stovėjo apmiręs. O laimės nešėjas priėjo,

Paėmė seniui už rankos ir, tardamas žodį, paklausė:

„Kurgi, tėveli, varai asilėnus ir žirgus tu savo

Šitaip gūdžioj nakty, kai žmonės mirtingieji miega?

Ir nebijai narsa alsuojančių Argo herojų,

365

Jie čia visai netoli, ir tau jie priešai nuožmiausi.

Jei kas tave pastebės, nakties greitosios tamsybėj

Vežantį tokius lobius, tai ką tu darysi, sakyki?

Pats nebejaunas esi, palydovas taipogi senyvas,

Vyro jisai neatrems, jei kas panorėtų užpulti.

370

Aš tai ir pats nenuskriausiu tavęs, ir kitam sukliudysiu

Nuoskaudą tau padaryt. Labai panašus man į tėvą.“

؜

؜

؜

Jam atsakydamas, tarė prilygstantis dievui Priamas:

„Visa tai, mielas sūnau, ką tu pasakei čia, teisybė.

Betgi koks dievas, matyt, ir man bus ranką ištiesęs,

375

Šitokį bendrakelionį pasiųsdamas štai susitikti,

Tikrą palaimą: nuaugęs gražiai, malonus pažiūrėti

Ir išmintingas. Laimingi tėvai, kas tokį pagimdė.“

؜

؜

؜

Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė:

„Šventą teisybę sakai tu, seneli, kaip dera išminčiui.

380

Betgi dabar pasakyki tu man ir viską išdėstyk,

Ar tu šitas brangenybes visas į svetimą kraštą

Nori išvežti kur nors, kad jos tau išliktų nežuvę,

Ar jau nusprendėt visi Ilioną šventą palikti,

Perimti baimės, kai galvą paguldė narsiausias herojus,

385

Tavo sūnus? Jis niekad kovoj nepabūgo achajų.“

Jam atsakydamas, tarė prilygstantis dievui Priamas:

„Kas tu, mielasis, esi ir kas tavo tėvai garbingieji?

Kaip tu gražiai pasakei apie mirtį sūnaus nelaimingo!“

؜

؜

؜

Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė:

390

„Gundai, tėveli, mane ir kalbi apie Hektorą šviesų.

Pats jį regėjau kovoj, kuri vyrui šlovę nupelno,

Daugelį sykių ir tądien, kai jis prie laivų atsivijęs

Mušė argiečių karius, negailėdamas ieties varinės.

Mes tik stovėjom visi nustebę, nes stoti į kovą

395

Draudė Achilas tuomet, tebepykdamas ant Atrėjono.

Jo palydovas esu, mes vienu laivu čia atvykom.

Aš mirmidonų¹ kilmės, ir tėvas man Poliktoras.

Jis ir turtingas begal, ir lygiai kaip tu jau senelis.

Šešetą turi sūnų, o aš jų tarpe septintas.

400

Burtus kai metėm, iškrito jis man atlydėti Achilą.

Lauko dabar pažiūrėt atėjau, nes, rytui prašvitus,

Turi puolimą prieš miestą pradėt žvitriaakiai achajai.

Jiems nusibodo sėdėt ir laukti, dėl to nebegali

Karo aistros pagautų achajų vadai sulaikyti.“

؜

؜

405

Jam atsakydamas, tarė prilygstantis dievui Priamas:

„Jeigu tikrai palydovas esi tu Peleido Achilo,

Tai pasakyki tu man nebijodamas visą teisybę:

Ar tebėra dar mano sūnus prie laivų, ar jau spėjo

Jį sukapot gabalais ir šunims atiduoti Achilas?“

؜

؜

410

Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė:

„Mielas tėveli! Dar jo nesuplėšė nei šunys, nei paukščiai,

Vis dar tebeguli jis prie greitojo laivo Achilo

Jo palapinėj ten pat. Jau dvyliktas rytas išaušo

Gulinčiam taip, tačiau nei kūnas negenda, nei kirmys

415

Jo kaip kitų kovoje parkritusių vyrų neėda.

Bet jį Achilas kasdien apie kapą savo bičiulio

Velka įširdęs rytais, kai šventoji Aušra pasirodo,

Ir nevalioja sužeist. Nustebsi ir pats tu priėjęs:

Guli jis tarsi rasos atgaivintas, ir kraujo nė ženklo,

420

Vietos nėra suterštos, ir žaizdos visur užsitraukė,

Kiek tik jų buvo, o varis aštrus juk padarė daugybę.

Taigi vis rūpinas tavo sūnum dievai laimingieji,

Nors nebegyvas jisai: visų mat širdžiai jis mielas.“

؜

؜

؜

Taip jis kalbėjo. Nušvitęs iš džiaugsmo, senelis sušuko:

425

„Laimė, vaikeli, tikra kaip pridera dovanas dėti

Nemirtingiesiems, ir mano sūnus (kad šiandien jis būtų!)

Mūsų namuos nepamiršo dievų, Olimpo valdovų.

Teikės dėl to dievai ir numirusį jį atsiminti.

Tu palūkėk, iš manęs šią gražiąją taurę priimki,

430

Ginki mane ir lydėk su pagalba dievų amžinųjų,

Kad palapinę Peleido galėčiau laimingai pasiekti.“

؜

؜

؜

Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė:

„Mano jaunystę, seneli, bandai, tačiau neįveiksi,

Neįkalbėsi slaptai nuo Achilo man dovanas imti.

435

Jį širdingiausiai gerbiu ir drąsos neturėčiau aš niekad

Dovaną jo pasiimt, kad paskui sau bėdos nesulaukčiau,

O palydovas aš tau ir į Argą šlovingąjį būčiau,

Ir greitairkliam laive rūpestingai, ir pėsčią lydėčiau.

Nieks neužpultų tavęs, kai tokį matys palydovą.“

؜

؜

440

Šitaip pasakęs, tuojau į ratus įšoko Hermėjas

Ir, įsitvėręs vadžias bei šmaikštų botagą į ranką,

Įkvėpė didį narsumą žirgams ir abiem asilėnams,

O kai prie kuorų aukštų ir laivyno griovio atvyko,

Ėję sargybą kariai vos baigė sau ruošt vakarienę.

445

Argžudis jiems, palydovas, tuoj saldųjį miegą užleido,

Pats gi atvėrė vartus, jų permėtę sunkią atšovęs,

Ir su brangių dovanų vežimu įleido Priamą.

<…>

Nepastebėtas įėjo Priamas ir staigiai pripuolęs

Rankom kelius apkabino Achilui ir ėmė bučiuoti

Vyržudes jo rankas, kurios tiek sūnų jau nukovė.

480

Lygiai kaip vyras, sunkiausią kaltybę padaręs tėvynėj,

Kraują praliejęs žmogaus, kad į svetimą šalį atbėga,

Į didžiaturčio namus – visi tik sužiūra nustebę, –

Taip ir Achilas dabar, Priamą išvydęs, nustebo,

Vyrai nustebo taip pat ir žvalgėsi vienas į kitą.

485

Senas Priamas tuojau maldaudamas šitaip prabilo:

„Tėvą tu savo atmink, prilygstantis dievui Achilai,

Tokio pat amžiaus kaip aš, ant slenksčio graudingos senatvės.

Rasi kas nors ir jį, gyvendami jo kaimynystėj,

Skriaudžia dabar, ir nėra kas jį nuo negando gintų.

490

Bet kai ateina žinia, kad tu tebegyvas ir sveikas,

Džiaugiasi tuosyk širdy, tikėdamos dieną ir naktį

Mylimą sūnų išvyst sugrįžusį sveiką iš Trojos.

Tokis aš vargšas dabar, priaugo sūnų man puikiausių

Trojos plačiojoj šaly, ir nūn nebeliko nė vieno.

495

Dešimtys penkios jų buvo, kada čion atėjo achajai.

Jų devyniolika buvo sūnų iš vienos moteriškės,

Pulką kitų namuose man moterys kitos pagimdė.

Daugelį jų Arėjas smarkus seniai jau paklojo,

O kurs vienintelis liko ir gynė visus mus ir miestą,

500

Hektoras, – užmušei jį neseniai, už gimtąją šalį

Narsiai kovojant. Dėl to atėjau į achajų laivyną

Jo iš tavęs atvaduot ir atnešiau išpirkas brangias.

Tu pabijoki, Achilai, dievų ir manęs pagailėki,

Savąjį tėvą atminęs: už jį aš vargšas didesnis.

505

Aš pasiryžau daryt, ko joks mirtingasis nedarė:

Vyro, užmušusio sūnus, ranką prie lūpų prispausti.“

؜

؜

؜

Taip jis kalbėjo. Graudu pasidarė dėl tėvo Achilui.

Senį, už rankos paėmęs, gražiai atitraukė į šalį.

Savo širdy atminę, viens vyržudžio Hektoro graudžiai

510

Verkė, rypavo, ant žemės prie kojų Achilo parkniubęs,

Kitas raudojo dėl tėvo Pelėjo, drauge ir Patroklas

Širdį graudino, visi jo namai nuo raudojimo plyšo.

O kai Achilas šviesus pasiguodė ašarom sočiai

Ir graudulys saldus nuo širdies pamažu jam nuslinko,

515

Staigiai pakilo iš krėslo ir senį pakėlė už rankos,

Ėmęs gailėti žilos galvos ir barzdos jo žilosios,

Kreipėsi tuosyk į jį ir tarė jam žodžiais sparnuotais:

„Vargše tu mano! Kiek skausmo širdy tu gavai iškentėti.

Kaipgi turėjai drąsos tu vienas ateit į laivyną,

520

Lįst į akis tam vyrui, kuris jau daugybę nužudė

Tavo narsiųjų sūnų? Širdis geležinė tau šiandien.

Eik pailsėt mažumėlę dabar, atsisėdęs į krėslą,

Duokime skausmui aprimt širdyje, kad ir liūdna be galo.

Žmogui jokios naudos neduoda juk aimanos graudžios.

525

Naštą nelengvą dievai žmonėms trumpaamžiams uždėjo –

Vis susikrimtus gyvent, o patys be rūpesčių būna.

Rūmuose Dzeuso aukštuos dvi amforos stovi prie slenksčio

Su dovanom: nelaimės vienoj, o gėriai antrojoj.

Kam pamaišydamas duos jų Dzeusas, perkūnų valdovas,

530

Tas ir juodų dienų prigyvens, ir džiaugsmo saulėto.

Bet kam vienų kartenybių pasems – to dienos nelinksmos:

Alkanas skurdas lydės jį visur per šventąją žemę,

Vargšas klajos jis, atstumtas dievų ir žmonių trumpaamžių.

Taip ir Pelėjui dievai dovanų nešykštėjo gražiausių

535

Nuo pat gimimo, visus mirtinguosius pranoko jis žemėj

Laime ir lobiais drauge, viešpataudamas tarp mirmidonų,

Norint jis buvo žmogus, bet deivę į žmonas jam davė.

O nedalia palytėjo ir jį, kad nedavė dievas

Rūmuos daugiau susilaukti sūnų, kurie perimtų valdžią.

540

Gimė tik vienas, ir tas trumpaamžis, ir jam ligi šiandien

Ramstis senatvėj nesu, nes be galo toli nuo gimtinės

Sėdžiu aš Trojoj šventoj ir skaudžiu vien tave ir tavuosius.

Tu gi, tėveli, buvai ligi šiolei laimingas, kaip kalba.

<…>

Savąją širdį valdyk ir be atlydžio taip neraudoki,

550

Nieko gi tau nebeduos sūnaus toks gailėjimas didis,

Nebeprikelsi tu jo, tik sau dar padidinsi vargą.“

؜

؜

؜

Jam atsakė tuomet prilygstantis dievui Priamas:

„Krėslan manęs nesodink, Kronido gentaini, kol vaikas

Guli nelaidotas kur palapinėj. Greičiau atiduoki,

555

Noriu aš savo akim jį regėti, o tu gi priimki

Išpirkas brangias, kurias atgabenom, ir jom pasidžiaugęs

Sveikas į gimtąją šalį sugrįžki, kad leidai man šiandien

Žemėje būti gyvam ir saulės šviesybę regėti.“

؜

؜

؜

Jam, pažiūrėjęs skersom, greitakojis Achilas atsakė:

560

„Tu neberūstinki, seni, manęs. Suprantu aš, kad reikia

Hektorą tau atiduot. Nuo Dzeuso man atnešė žinią

Motina mano tikroji, duktė ji senio jūrinio.

Savo širdy jaučiu, nuo manęs nenuslėpsi, Priamai:

Dievas čia vedė tave prie achajų laivų daugiairklių.

565

Joks mirtingasis, net jaunas ir tvirtas, nebūtų išdrįsęs

Eit į stovyklą: žmogus nei pro sargus nebūtų praėjęs,

Nei taip lengvai atšovęs mūs vartų permėtę sunkią.

Taigi tu sopančios mano širdies daugiau neberūstink,

Kad nepalikčiau tavęs, nors prašyt atėjai, palapinėj

570

Šiandien čia vieno ir nesulaužyčiau priesakų Dzeuso.“

؜

؜

؜

Taip jis kalbėjo. Senelis pabūgęs jo žodžio paklausė.

O Pelėjonas tuomet pro duris iššoko it liūtas.

Buvo ne vienas: du jo palydovai su juo išskubėjo –

Automedontas narsus ir Alkimas, abu juos tarp vyrų

575

Gerbė Achilas labiau už kitus, be velionio Patroklo.

Jie, asilėnus paėmę ir žirgus atkinkę iš jungo,

Šauklį senelį, Priamo skelbiką, paprašė į vidų

Ir pasodino į krėslą, o iš gražiaračio vežimo

Išpirkas krovė didžias, už Hektoro galvą skirtąsias,

580

Dvi marškones tepalikę ir dailiai išaustą chitoną,

Kad suvynioti kuo būtų velionį, namo jį išlydint.

Liepė, tarnaites pašaukęs, nuplaut ir patepti aliejais

Kūną, paėmus slaptai, kad Priamas to neregėtų

Ir sugraudinta širdis vėl neužsipliekstų rūstybe,

585

Sūnų išvydus, kad jam pačiam nepašoktų vėl pyktis

Ir neužmuštų senelio, įsakymus Dzeuso užmiršęs.

Kūną tarnaitės nuplovė ir patepė visą aliejais,

Tuosyk, apvilkę nauju chitonu, jį įsupo apsiaustan,

O Pelėjonas patsai ant lentos jį paguldė paėmęs

590

Ir su bičiuliais drauge į dailų vežimą įkėlė.

Gailiai prarūdo tuomet ir kreipės į mieląjį draugą:

„Tu nevainoki, Patroklai, manęs, jei kartais išgirsi,

Būdamas Hado šaly, kad atidaviau tėvui mielajam

Hektorą šviesų, nes man atgabeno išpirkas brangias.

595

Auką sudėsiu ir tau atiduosiu priklausančią dalį.“

؜

؜

؜

Tarė ir į palapinę parėjo šviesusis Achilas.

Ten, atsisėdęs į krėslą dabintą, kur buvo palikęs

Stovintį priešais prie sienos, prabilo ir tarė Priamui:

„Tavo sūnus jau grąžintas, kaip to geidavai tu, seneli,

600

Guli gražiai pašarvotas, ir grįždamas rytui prašvitus

Pats pamatysi tu jį. Dabar vakarienę atminkim.

<…>

Ir greitakojis Achilas pašokęs papjovė avelę

Sidabravilnę, draugai ją nudyrė ir dailiai išdarė.

Mėsą tuomet supjaustė smulkiau, pavėrė ant iešmų

Ir atsargiai ją kepė ugny ir traukė iš laužo.

625

Automedontas jiems duonos atnešęs padėjo ant stalo

Su kraitele dailia, o kepsnį dalijo Achilas.

Rankomis siekė visi prieš juos pastatytųjų valgių.

O kada alkį numalšė ir troškulį kiek apgesino,

Tuosyk stebėjos ilgai Achilu Dardanidas Priamas,

630

Koks jis gražus ir didingas, dievams pasirodė prilygstąs.

Į Dardanidą Priamą nustebęs žiūrėjo Achilas,

Matė jo žvilgsnį, orumą ir klausė jo žodžių protingų.

O kai atsidžiaugė jau, bežiūrėdami vienas į kitą,

Pirmas prabilo tuomet kaip dievas senas Priamas:

635

„Leiski jau man atsigulti dabar, Kronido gentaini,

Kad išsitiesę abu saldžiuoju miegu pasidžiaugtum.

Aš nesudėjau akių po savo blakstienom nė bluosto

Naktį nei dieną, kai žuvo sūnus nuo rankų tavųjų.

Visąlaik raudu tiktai, maldydamas skausmą bekraštį,

640

Kiemo raitaus vidury, į šiukšles ir dulkes parpuolęs.

Valgio ėmiau tik dabar, ir tamsus it purpuras vynas

Gerklę suvilgė, seniai nė krislelio burnoj neturėjau.“

Taip jis kalbėjo. Achilas draugams ir tarnaitėms įsakė

Priesieny patalus klot, apačioj patiesus gražiausias

645

Purpurines gūnias, virš jųjų kilimus minkštus,

Ir apklotus jiems padėt vilnonius šiltai užsikloti.

Vergės išbėgo tuojau, žibintus įsitvėrę į ranką,

Ir rūpestingai paklojo svečiams du patalu minkštu.

O greitakojis Achilas juokaudamas tarė Priamui:

650

„Gulki už durų, svety mylimasis, kad kas iš achajų,

Senių tarybos narių, neužeitų, jie renkasi nuolat

Čia reikalų svarstyt su manim, kaip teisybė privalo.

Jei pastebėtų tave kas juodą šią bėgliąją naktį,

Tuoj Agamemnonui, vadui vyriausiam, galėtų pranešti,

655

Ir išpirkimas sūnaus tuomet užtruktų nemaža.

Betgi dabar pasakyki tu man ir aiškiai išdėstyk,

Kiek reikalausi dienų šviesiajam Hektorui laidot,

Tiek aš dienų nepulsiu nei pats, nei vyrams neleisiu.“

؜

؜

؜

Tuosyk atsakė Achilui prilygstantis dievui Priamas:

660

„Jeigu tu leidi gražiai man palaidoti Hektorą šviesų,

Šitaip, Achilai, tu dar galėsi parodyt gerumą:

Pats tu žinai, mes pily apgulti, ir malkas gabenti

Reikia toli iš kalnų, o trojėnai juk perimti baimės.

Taigi devynias dienas namie jo norėtum gedėti,

665

O tik dešimtą reikėtų jį laidot ir žmones vaišinti,

Tuosyk vienuoliktą dieną jam aukštą kapą supiltum,

Dvyliktą dieną galėsim kariauti, jei reikalas būtų.“

؜

؜

؜

Jam neuždelsęs atsakė šviesus greitakojis Achilas:

„Taip ir tebūna, tėveli Priamai, kaip tu pageidauji.

670

Aš sustabdysiu kovas tiek laiko, kiek tau reikalinga.“

؜

؜

؜

Šitai pasakęs, paspaudė jis dešinę ranką seneliui,

Ėmęs už riešo tvirtai, kad baimės širdy neturėtų.

Atgulė jie priemenėj už sienos šalimais abudu,

Senas šauklys ir Priamas, kankinami rūpesčio didžio.

675

Tuotarp Achilas miegojo viduj palapinės tvirtosios,

Jam ten prie šono gulėjo kartu Briseidė gražveidė.

؜

؜

؜

Aukšto dangaus dievai ir žirgų važinėtojai vyrai

Naktį miegojo visi, nuraminti gaivinančio miego.

Vien tik geradario dievo Hermėjo miegas netraukė,

680

Svarstančio savo širdy, kaip šviesų karalių Priamą

Reiks iš laivyno išvest ir sargus prie vartų apeiti.

Taigi prie jo galvos atsistojo ir tarė jam šitaip:

„Tau ir bėda neberūpi, tėveli, miegi sau ramiausiai,

Apsuptas priešų piktų, kai tavęs pagailėjo Achilas.

685

Kalnus davei dovanų mylimajam sūnui išpirkti,

O už tave, dar gyvą, juk triskart brangiau sumokėtų

Sūnūs, palikę namie, jei tik Agamemnonas kartais,

Vadas vyriausias, tatai ir achajai visi sužinotų.“

؜

؜

؜

Taip jis pasakė. Senelis pabūgo ir šauklį pakėlė,

690

Jiems asilėnus tuojau ir žirgus pakinkė Hermėjas

Ir per stovyklą juos pats išlydėjo, to niekas nejuto.

<…>

Parvežė kūną į rūmus šviesiuosius ir ten pašarvojo

720

Ant pakylos, padabintos gražiai, ir šalia pasodino

Pirmus raudų giedorius, ir tie graudingai užtraukė

Veriančias širdį raudas, jiems pritarė moterų verksmas.

O už visas labiau Andromachė verkė baltrankė,

Vyržudžio Hektoro galvą apglėbusi rankomis švelniai:

725

„Metuos jaunuos, brangusis, žuvai, palikęs be laiko

Vienišą našlę namuos. Sūnus, iš mudviejų gimęs,

Mudviejų, vargšų didžių, dar kūdikis mažas, jaunystės

Jam nežadėta sulaukt, pirmiau išgriauta bus tvirtovė

Iš pamatų, kai atgulei tu, jos geriausias gynėjas,

730

Moterų sargas budrus ir kūdikių jų mažamečių.

Greit jas vergijon išveš, į laivus gaubtuosius suvarę,

O su jomis ir mane, ir tu gi, mūs mielas vaikeli,

Gal išeisi drauge ir dirbdamas darbus žemiausius

Vargsi beširdžio žmogaus namuose, o gal koks achajas

735

Žemėn iš kuoro paleis stačia galva, už rankos pastvėręs,

Pykčio pagautas, kad mūšy nukovė jam Hektoras brolį,

Tėvą ar mylimą sūnų. Be galo juk daugel achajų

Krito nuo Hektoro rankos ir graužė sukruvintą žemę.

Buvo mat baisiai rūstus kautynėse tėvas tavasis.

740

Verkia jo šiandien todėl visi gyventojai Trojos.

Sielvartą didį ir skausmą tėvams padarei tu saviesiems,

Hektorai mielas, o man palikai vien kančias neregėtas,

Nesgi iš guolio mirties į mane tu netiesei rankų

Nei paskutinio man žodžio tarei, kurį atsiminčiau

745

Ašaras beliedama amžinai, ir naktį, ir dieną.“

؜

؜

؜

Taip ji raudodama sakė. Jai pritarė moterų verksmas.

Raudą graudingą tarp jų pradėjo tuo tarpu Hekabė:

„Tu iš visų vaikų brangiausias man, Hektorai mielas!

Gyvas pakol tu buvai, dievams mokėjai patikti,

750

Tad nepamiršo tavęs, kai atsiuntė mirtį likimas.

Pardavė sūnus juk mano kitus greitakojis Achilas,

Gyvą paėmęs kurį, toli už marių plynųjų,

Vienus į Šamą ir Imbrą, kitus į Lemną miglotą.

Ogi tave, išgaląstu variu išplėšęs gyvybę,

755

Vilko ir vilko žirgais apie kapą herojaus Patroklo,

Savo bičiulio, kurį tu nukovei, bet jo neprikėlė.

Tu, lyg nuplautas rasų, guli štai menėje sveikas,

Tarsi mirtingas žmogus, kurį Apolonas nukovė,

Sidabralankis, beskausmėm strėlėm iš netyčių pataikęs.“

؜

؜

760

Taip ji raudodama sakė, ir verksmas žmonių vis didėjo.

Ir Elena Argietė tuomet pravirko trečioji:

„Hektorai! Tu už visus mūs dieverius širdžiai brangesnis.

Mano juk vyras yra Aleksandras, prilygstantis dievui,

Trojon atvežęs mane (pirmiau aš turėjau pražūti!).

765

Šiandien nuo tos dienos jau dvidešimt metų prabėgę,

Kai atvykau aš į Troją, palikusi gimtąją šalį,

Bet iš tavęs negirdėjau rūstaus užgaunančio žodžio.

Netgi jei kitas kas nors pasakydavo žodį piktesnį,

Moša ar dieveris koks, ar moteris jo gražiarūbė,

770

Arba anyta (o šešuras man kaip tėvas tikriausias),

Vis tu sudrausdavai tokį ir būti geresnį jį mokei

Savo širdies gerumu ir žodžiais ramiais, išmintingais.

Taigi tavęs verkdama ir save nelaimingą apraudu.

Kito man tokio nebėr švelnaus nei širdžiai mielesnio

775

Trojos plačiojoj šaly: visi nusigręžia sutikę.“

؜

؜

؜

Taip ji raudodama sakė. Be perstojo minios kūkčiojo,

Kol pagaliau senelis Priamas prabilo į žmones:

„Malkų privežkit pilin, trojėnai, širdy nebijokit

Argo herojų slaptos pasalos: šviesusis Achilas,

780

Nuo juodašonių laivų išleisdamas, žodį man davė

Mums nekliudyt, kol aušra pasirodys dvyliktą kartą.“

؜

؜

؜

Taip jis kalbėjo, o tie vežimus prisitaisė ir jaučius

Bei asilėnus pakinkė ir greit prie pilies susirinko.

Taip tas devynias dienas jie malkas vežė ir vežė.

785

O kai dešimtąjį kartą Aušra mirtingiesiems prašvito,

Išnešė Hektorą narsų raudodami graudžiai trojėnai

Ir, ant laužo aukštai jį paguldę, ugnį pakūrė.

O kada ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito,

Marios žmonių susirinko bemat prie Hektoro laužo.

790

O kai suėjo visi ir užėmė vietą kiekvienas,

Laužą užgesė tuomet, vynu tamsiuoju užlieję,

Kur dar galybė ugnies tebešėlo, po to rūpestingai

Kaulus jo baltus surinko draugai ir broliai tikrieji,

Skausmo pilni, skruostais jiems ašaros gailios riedėjo.

795

Viską surinko gražiai ir sudėjo į urną auksinę,

Dar įvynioję pirmiau į purpuro audinį švelnų.

Urną nuleido tuomet į kapui atvertąją duobę

Ir dideliais akmenim iš viršaus ir šonų užklojo.

Pilkapį aukštą supylė, sargybas išstatę aplinkui,

800

Kad gražiaauliai achajai anksčiau nepradėtų puolimo.

Kapą supylę, atgal į namus parskubėjo kiekvienas.

Tuosyk visi susirinko puoton gausion ir garbingon

Rūmuos aukštuos Priamo, Dzeuso auginto karaliaus.

؜

؜

؜

Taip greitažirgio Hektoro šermenis šventė trojėnai.

؜

Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandus ėjusį drąsiai,

Vėtrų blaškytą ilgai, kai šventąją Troją išgriovė.

Daugio žmonių miestus jis aplankė, jų papročius matė

Ir vandenynuos plačiuos su pavojumi rungės ne kartą

5

Dėlei gyvybės savos ir dėl bendražygių grįžimo.

Betgi išsaugoti jų nevaliojo, nors troško širdingai.

Per šventvagystę nelemtą visi ligi vieno pražuvo:

Baisūs kvailiai! Jie Helijo, dievo padangių aukščiausio,

Jaučius suvalgė, ir tas jiems atėmė grįžtamą dieną.

10

Visa tai, Dzeuso duktė, mums teikis dabar pagiedoti.

؜

؜

؜

Taigi jau tuosyk visi, kas liūdno žuvimo išvengė,

Buvo namie, iš karo vargų ir marių ištrūkę.

Vieną tik jį, namų ir žmonos pasiilgusį baisiai,

Laikė galingoji nimfa Kalipsė, deivė šviesioji,

15

Išgaubtaskliautėj oloj, norėjo, kad būtų jos vyru.

O kai atėjo diena, nepaliaujamai metams beplaukiant,

Toji, kurią dievai jam lėmė sugrįžt į tėvynę,

Savo Itakę, bėdų nė tuomet jis dar neišvengė,

Nors ir pasiekęs savus. Dievams jau visiems jo pagailo,

20

Be Poseidono, kuris ant garbingo, šviesaus Odisėjo

Rūstavo be atlydos, kol tas į gimtinę sugrįžo.

؜

؜

؜

O Poseidonas šaly tolimų etiopų viešėjo,

Tų etiopų, kurie perpus prasiskyrę gyvena

Žemės kraštuos: kur pateka saulė ir kur nusileidžia.

25

Meiliai priimdamas jaučių ir avinų hekatombę⁴,

Linksmas sėdėjo puotoj Poseidonas. Dievai jau tuo tarpu

Dzeuso galingojo rūmuos visi susirinko tarybon.

Pirmas į juos prabilo dievų ir žmonių visų tėvas.

Atminė savo širdy jisai mat beydį Aigistą⁵,

30

Užmuštą lygiai garsaus Agamemnonido Oresto.

Tai prisiminęs, dabar kalbėjo dievams nemirtingiems:

„Oi, kad žinotumėt jūs, dievus kaip kaltina žmonės!

Sako, nuo mūsų vargai jų pareiną, tačiau iš tikrųjų

Patys kaltybėm didžiom bėdas ant savęs užsitraukia,

35

Štai kaip Aigistas dabar: prieš mūsų valią Atreido

Žmoną jis vedė, o patį namo pareinant nužudė,

Nors ir žinojo pražūsiąs dėl to, mes aiškiai jam sakėm,

Siuntę Hermėją pas jį, akyląjį Argžudį greitą, –

Kad neišdrįstų žudyt ir sau jo žmonos neviliotų,

40

Nes už Atreidą jis keršto rūstaus susilauks iš Oresto,

Kai tik tasai subręs ir tėviškės ims reikalauti.

Taip jam pasakė Hermėjas, tačiau geranoriško žodžio

Negi paklausė Aigistas. Ir štai sumokėjo už viską.“

؜

؜

؜

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

45

„O mūs tėve Kronide, karalių galingas valdove!

Aišku, pelnytos bausmės susilaukė Aigistas ir žuvo.

Taip tegu žūsta visi, kas tokį darbą padaro!

Bet man širdis tebeplyšta dėl Odisėjo protingo,

Vargšo, kuris, nuo savųjų atskirtas, sielvartus kenčia

50

Vienas tarp marių, saloj, pačiam vidury vandenyno.

Giriom apaugus sala, ten rūmuose deivė gyvena,

Pikto Atlanto duktė, Atlanto, kurs žino kiekvieną

Jūrų plačiųjų bedugnę ir, savo pečiais pakylėjęs,

Laiko aukštuosius stulpus, kurie dangų skiria nuo žemės.

55

Jojo duktė nenustojantį dūsaut laiko jį, vargšą,

Žodžiais ramina meiliais ir, visaip įtaikaudama, uoliai

Stengias, kad jis pamirštų gimtinę. Tačiau Odisėjas

Trokšta išvysti aukštai į dangų pakilusį dūmą

Žemės gimtos – ir tada jau numirti. O tavo krūtinėj

60

Nesuminkštėja širdis, Olimpieti. Ar tau Odisėjas

Meilės nerodė, kada prie argiečių laivų atnašavo

Trojoj plačioj? Kodėl ant jo taip rūstauji, tėve?“

؜

؜

؜

Jai debesų atvarytojas Dzeusas atsakė ir tarė:

„Mano dukrele, koks žodis pro tvorą dantų tau prašoko?

65

Kaip aš galėčiau pamiršt Odisėją, dievišką vyrą?

Jis gudrumu pralenkia visus ir aukų nešykštėjo

Dėti galingiems dievams, plačiųjų padangių valdovams.

Tik Poseidonas, žemės plakėjas, be perstojo tūžta

Vis už kiklopą, kuriam Odisėjas išdegino akį, –

70

Lygų dievams Polifemą, kurio galybė didesnė

Užu kiklopų kitų. Pagimdė jį nimfa Toosė,

Forkino seno duktė, plynųjų marių seniūno,

Apvaliaskliautėj oloj Poseidono meilę patyrus.

Matot, dėl ko Poseidonas, galingas žemės plakėjas,

75

Gena nuo žemės gimtos Odisėją, nors jo nenužudė.

Taigi dabar visi mes imkime ir pasvarstykim,

Kaip jam sugrįžti namo. Reikės Poseidonui rūstybę

Mesti nenorom šalin: amžinai negalės gi jis vienas

Eiti prieš valią visų ir pykt ant dievų nemirtingų.“

؜

؜

80

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Tėve mūs Dzeuse Kronide, karalių galingas valdove!

Jeigu dabar laimingieji dievai maloniai sutinka,

Kad Odisėjas protingas sugrįžtų į savo pastogę, –

Nieko nelaukę, Hermėją, žinionešį Argžudį greitą,

85

Mes į Ogigijos salą pasiųskim, kad jis gražiakasei

Nimfai praneštų tuojau neatšaukiamą mūsų sprendimą

Dėl Odisėjo kantraus: jam leidžiama grįžt į gimtinę.

Aš tuo metu nuskrisiu Itakėn, surasiu jo sūnų

Ir, pakalbėjus su juo, į širdį jam drąsą įkvėpsiu,

90

Kad, suvadinęs garbiniuotgalvių achajų vyriją,

Tuoj atsakytų ryžtingai jaunikiams, kurie nesiliauja

Šleivakojus galvijus ir avis jo pjovę be skaičiaus.“

؜

؜

؜

Taigi į du vienodus būrius paskirsčiau aš tuokart

Gražiaaulius bičiulius ir abiem jų daviau po vadovą:

205

Vadas vienų turėjau būt aš, o kitų Eurilochas.

Greitai, į šalmą varinį sumetę, burtus papurtėm,

Ir Eurilocho drąsingojo burtas iškrito iš šalmo.

Vyrų mūs dvidešimt du pasiėmęs, jis ėjo žvalgybon.

Ašaras braukėm visi – kas ėjo ir kas pasiliko.

؜

؜

210

Kirkės jie rūmus priėjo, iš akmenio luitų statytus,

Progumoj girių aikščioj, iš tolo matomoj vietoj.

Sergėjo rūmus kalnynų vilkai ir liūtai rusvieji,

Juos užkerėjo anksčiau, žolėm apgirdžiusi, deivė.

Žvėrys žmonių nebepuolė piktai, juos meiliai patiko,

215

Vizgino uodegas vien ir aplink šokinėjo iš džiaugsmo.

Lygiai kaip šunys linksmi, šeimininko sulaukę iš vaišių,

Jį pasitinka pulku, tikėdamies gausią lauktuvių, –

Taip šokinėjo tie liūtai dabar ir vilkai tvirtanagiai.

Vyrai, nors drąsūs, tačiau nusigando, pabaisas išvydę.

220

Taigi sustojo visi ties prieangiu deivės gražkasės

Ir įsiklausė, kaip Kirkė viduj maloniai dainavo,

Staklėse sau ausdama nemirtingą didžiulį audimą,

Tokį malonų ir gražų, kaip deivės austi temoka.

Kalbą pirmasis pradėjo Politas, vyrų šauniausias,

225

Mano seniausias bičiulis, kuriuo kaip savim aš tikėjau:

„Vyrai mieli! Viduj, ausdama didžiulį audimą,

Dainą dainuoja gražiai (jos atbalsis sklinda aplinkui)

Deivė ar moteris gal. Pašaukime čia nestovėję!“

Taip jis kalbėjo. Bičiuliai paklausę sušuko audėjai,

؜

؜

230

Toji netrukus išėjo, duris atidarius šviesiąsias,

Ir pavadino į vidų. Visi jie, begalviai, suėjo,

Tik Eurilochas paliko, nujausdamas spąstus klastingus.

Juos į krases ir į krėslus visus pasodino įvedus,

Sūriu vaišino ir miltais, į medų geltoną maišytais,

235

Pramniško vyno įpylus ir gausiai valgį uždarius

Ji kerimosiom žolėm, kad savo šalį užmirštų.

Gėrimą tą jie išgėrė visi, o Kirkė pakilo,

Palietė juos rykštele ir suvarė į savo kiaulidę.

Galvos jų buvo dabar, šeriai ir balsas kaip paršų,

240

Kūnas pakito visai, tik protas paliko kaip buvęs.

Verkiančius juos uždarė garde ir papylė jiems Kirkė

Triaukšt sedulų kietų, bugienio bei ąžuolo gilių

Ir dar kitokių daiktų, kur kiaulės žemėknisės ėda.

؜

؜

؜

O Eurilochas parbėgo atgal pas juodąjį laivą

245

Tuoj apsakyti visiems draugų nelaimingo likimo,

Bet nevaliojo nė žodžio ištarti, nors stengės be galo:

Išgąstis perėmė visą ir širdį sukaustė, tik akys,

Ašarų pilnos, žibėjo – jis šaukt, ne kalbėti norėjo.

Baisiai nustebę visi, ilgai jį klausti turėjom,

250

Kol atitoko ir mums draugų žuvimą apsakė:

„Ėjom per girią, kaip mums prisakei, šviesus Odisėjau.

Radome Kirkės namus iš akmenio luitų tašytų

Progumoj girios aikščioj, iš tolo matomoj vietoj.

Audė didžiulį audimą viduj ir dainą dainavo

255

Deivė ar moteris gal, ir ją mes pašaukėm drąsiai.

Toji netrukus išėjo, duris atidarius šviesiąsias,

Ir pavadino į vidų. Visi jie, begalviai, suėjo,

Vienas tik aš nėjau, nujausdamas spąstus klastingus.

Jie kaip į vandenį dingo visi, daugiau jų nė vienas

260

Nepasirodė, nors aš dar ilgai dairiaus atsidėjęs.“

Taip jis kalbėjo, o aš kalaviją didžiulį varinį,

Puoštą sidabrais, mečiau sau per petį ir kilpinį tamprų

Ir Eurilochui liepiau man kelią parodyt, kur ėjo.

Jis tada ėmė maldaut, kelius man rankom apglėbęs,

265

Ir atsidusęs giliai kalbėjo žodžiais sparnuotais:

„Nebevaryki manęs, augintini Dzeuso, paliki.

Tikras esu – nei tu bepareisi, nei vyrų nė vieno

Nebeparvesi. Su šiais, kur gyvi, mes, nieko nelaukę,

Bėkime: gal kaip nors žuvimo dienos išsilenksim.“

؜

؜

270

Taip jis kalbėjo. O aš atsakydamas šitaip atrėžiau:

„Taip, Eurilochai, gerai, tu gali pasilikti sau vietoj,

Valgyk ir gerk sau sveikas čionai prie juodojo laivo,

Eiti aš vienas galiu, kai mirtinas reikalas verčia.“

؜

؜

؜

Taip jam atsakęs, aš tuoj pasukau nuo laivo ir marių.

275

Eidamas kloniais šventais, atrodo, buvau netoli jau

Nuo aukštastogių namų galingos žavėtojos Kirkės,

Kai netikėtai man prieš, jau baigiančiam rūmus pasiekti, –

Štai auksalazdis Hermėjas, kaip jaunas vaikis, ateina,

Su pirmutiniais pūkeliais barzdos, žydėjime amžiaus.

280

Ranką paspaudė jis man, vardu pavadino ir tarė:

„Kaipgi tu, vargše, vienas, miškuotuos kalnuos atsiradęs,

Vaikštai nežinomom vietom? Jau Kirkė vyrus tavuosius

Pavertė paršais visus ir seniai į kiaulidę uždarė.

Gal tu jų gelbėti bėgi? Tai tau aš galiu pasakyti:

285

Nebepareisi ir pats. Drauge tu su jais pasiliksi.

Bet iš bėdos aš ištrauksiu tave ir žūti neduosiu.

Imk štai žolelių gerų ir jas paslėpęs pas Kirkę

Eiki: jos lemtąją dieną nuo tavo galvos atitolins.

Aš pasakysiu visas piktąsias Kirkės gudrybes.

290

Tau kikeono ji duos ir žolių pridės tau į valgį,

Bet apžavėti tavęs nepajėgs: kliudys jai tos geros

Žolės, kurių tau duodu. Dabar, ką daryt, pasakysiu.

Kai tiktai Kirkė mėgins tau šmaukštelėt rykšte ilgąja,

Tu, iš makšties išsitraukęs tuojau kalaviją šit aštrų,

295

Pulki piktai ant jos, grūmodamas vietoj nukauti.

Ji nusigandus tave pavadins ilsėtis į guolį.

Tu nesišiauški per daug ir patalo deivės neniekink,

Idant paleistų draugus ir tave pamylėtų kaip svečią.

Tik reikalauk, dievų tegu didžiąją priesaiką duoda,

300

Kad negalvoja daugiau tau nieko pikta daryti

Ir nusirengusiam tau tikrai neatims vyriškumo.“

؜

؜

؜

Šitai pasakęs, gerųjų žolių man Argžudis davė,

Žemėj parovęs čia pat, ir, kokios jos būna, parodė:

Šaknys jų visiškai juodos, o žiedas baltas kaip pienas.

305

„Moli“ vardu vadina dievai, žmonėms trumpaamžiams

Rasti jų baisiai sunku, o dievai yra visagaliai.

Tuosyk Hermėjas, miškais apaugusią salą palikęs,

Grįžo į aukštą Olimpą, o aš nuskubėjau į Kirkės

Rūmus aukštuosius, nors mintys visokios man lindo į galvą.

؜

؜

؜

Nė nepamatėm tuomet, kaip laivas tvirtasis atplukdė

Mus prie seirenių salos, nes vėją turėjom patogų.

Bet netikėtai vėjas nuščiuvo. Tyla ir ramybė

Jūroje užviešpatavo, vilnis jos dievas suglostė.

170

Vyrai sušoko tuojau ir, baltas bures suvynioję,

Numetė jas gaubtajam laive, o patys susėdę

Irklais egliniais, tvirtais žiluosius vandenis šiaušė.

Aš nebelaukiau ilgiau ir durklu gniužulą vaško

Smulkiai sutrupinau tuoj ir rankom gerai jį sumaigiau.

175

Vaškas lengvai išsiminkė, į delnus galingus pakliuvęs

Ir dar vidurdienio saulės karštuos spinduliuos palaikytas.

Vyrams ausis aš tada užlipdžiau visiems ligi vieno.

Jie nepamiršę pririšo mane už rankų ir kojų

Stačią prie stiebo, gerai apvyniodami virvėm suktinėm,

180

Ir atsisėdę irklais vėl vandenis pilkus kapojo.

Kai prisiartinom tiek, kiek šaukiančio balsas nueina,

Stengdamies tyliai prasmukt, seirenės laivą pamatė,

Plaukiantį greitai prošal, ir žavią giesmę užtraukė:

„Suki čionai, Odisėjau šviesus, achajų didybe,

185

Laivą sustabdęs išlipk ir mūsų dainos paklausyki.

Niekas juoduoju laivu nepraplaukė niekad pro šalį,

Balso, saldaus kaip medus, iš mudviejų lūpų neklausęs.

Tuosyk jis plaukia smagus ir dalykų gražių sužinojęs.

Žinom iš seno mes puikiai abi, ką Trojoj plačiojoj

190

Argo ir Trojos kariai, dievams panorėjus, kentėjo.

Žinom taip pat, kas dedas dabar penėtojoj žemėj.“

Taip jos giedojo balsais maloniais. Man širdį užplūdo

Noras klausytis, todėl maldavau bičiulius, kad atrištų,

Galva pamodamas jiems. Bet yrėsi jie įsiręžę,

195

O Perimedas ir Eurilochas pašokę priėjo

Ir dar tvirčiau apvyniojo mane, nešykštėdami virvių.

Greit iš akių mums prapuolė krantai, ir seirenių žavingo

Balso nei jų giesmės nebebuvo nė aido girdėti.

Vašką iškrapštė tuomet bendražygiai mano mielieji

200

Sau iš ausų visi ir mane atrišo nuo stiebo.

؜

؜

؜

Kai jau už mūs pasiliko sala, pastebėjau iš tolo

Dūmus ir aukštas bangas, ir gausmas baisus pasigirdo.

Apėmė baimė visus, net irklai išsprūdo iš rankų

Ir mataškavos srovėj palaidi, o laivas sustojo:

205

Rankos yrėjų nusvirę jau jo nebevarė iš vietos.

Tuosyk per laivą ėjau, ramindamas vyrus savuosius

Ir kiekvienam jų kalbėjau, parinkdamas žodį malonų:

„Vyrai mielieji! Ar maža dar mes patyrėm pavojų?

Čia nebegali klaikiau atsitikti negu pas kiklopą,

210

Kur mus siaubūnas baisus į tamsią olą uždarė.

Bet ir iš ten visi per mano buklumą ir drąsą

Saugiai pasprukom, ir jūs tą pavojų smagiai prisiminsit.

Meskite baimę šalin ir ką aš sakau paklausykit:

Stverkitės drąsiai už irklų ir šniokščiančius vandenis marių,

215

Sėdę į suolus, kapokit, galbūt visagalis Kronidas

Duos ir iš to pavojaus gyviems ir sveikiems išsigelbėt.

Tau, vairininke, galiu dar priminti, geriau įsikalsi:

Tavo štai rankose vairas, ir tu, jį tvirtai įsitvėręs,

Laivo neleiski tenai, kur dūmai ir bangos putoja.

220

Tiesiai į uolą varyk žiūrėdamas, kad nenuneštų

Kartais į šalį srovė. Tuomet jau būtume žuvę.“

؜

؜

؜

Taip aš kalbėjau, o vyrai nelaukė, kad vėl pakartočiau.

Skilės, kurios nasrų neišvengsime, jiems neminėjau,

Kad nepamestų galvos ir, iš rankų irklus paleidę,

225

Vienas per kitą visi nesiveržtų į vidurį laivo.

Betgi ir man pačiam iš galvos netikėtai išėjo

Kirkės duotasis skaudus patarimas ginklu nesiginti.

Greit įsinėriau į šarvus ir, dvejetą iečių galingų

Stvėręs į savo rankas, aš tekinas leidaus į laivo

230

Priekį, nes tikras buvau, kad uoloj pasislėpusi Skilė

Galvas, kiek turi, iškiš bendražygių pagrobt nelaimingų.

Ji nesirodė tačiau, net akys pavargo bežiūrint

Ir besidairant visur po migloj paskendusią uolą.

Šitaip į sąsiaurį mes įsiyrėm ir krūpčiojom nuolat:

235

Skilės bijojom iš ten, o čia nemirtinga Charibdė

Siurbė pro žiotis baisias karčiuosius vandenis marių.

Srovę kai vėmė laukan, kunkuliavo kaip katilas karštas,

Ugnį pakūrus po juo, ir tiško aukštai į padangę

Putos į šonus abu, uolų pasiekdamos viršų.

240

O kada siurbė vidun karčiuosius vandenis marių –

Jūra, atrodė, pareis į jos gerklę, aplinkui tik sklido

Gausmas siaubingas uolos, pro apačią matėsi dugnas

Su akmenėliais pilkšvais. Iš baimės perblyško vyrai.

Kol, išsigandę mirties, spoksojom visi į Charibdę,

245

Skilė suspėjo pagrobt iš mūsų gaubtojo laivo

Šešetą vyrų, pačių drąsiųjų, pačių galingųjų.

Žvilgsnį pagręžęs staiga į vyrus ir greitąjį laivą,

Vos pamatyti bespėjau rankas keberuojant ir kojas

Tiesiai virš mano galvos. Kaip rėkė ir plyšojo baisiai!

250

Šaukėsi mano pagalbos. Deja, paskutinį jau kartą.

Kaip kad ant kranto žvejys, atsisėdęs su meškere ilga

Jauką, pritaisęs gudriai ant jaučio kietojo rago,

Meta į vandenį gilų žuvims smulkesnėms vilioti,

O kai prikimba, ištraukia ant kranto spurdančią vargšę –

255

Šitaip spurdėjo ir jie, kai Skilė nešės į urvą

Ir prie angos prarijo visus, nors šaukės pagalbos,

Tiesė rankas į mane ir gynės jėgom paskutinėm.

Vaizdo, graudesnio už tą, nesu aš niekad regėjęs

Savo akim, nors jūrų keliuos baisybių netrūko.