Mokslinis ir administracinis funkcinis stilius

Perskaitykite šiuos du tekstus ir atsakykite į klausimus.

1.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)

14 straipsnis. Valstybinė kalba – lietuvių kalba.

117 straipsnis. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.

(iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos)

2.

Lietuvių kalba – indoeuropiečių šeimos baltų kalbų grupės rytų pogrupio kalba. Viena iš dviejų (su latvių kalba) išlikusių gyvųjų baltų kalbų. Nuo 2004 m. viena Europos Sąjungos oficialių kalbų. Lietuvos Respublikos valstybinė kalba; kalbančiųjų Lietuvoje yra 2,67 mln., be lietuvių, ją vartoja apie 350 000 kitų tautybių gyventojų, užsienyje – apie 0,6 milijono (2012). Dar vartojama lietuvių tautinių mažumų Latvijos pietrytinėje (daugiausia Latgaloje), Lenkijos šiaurrytinėje (Punsko, Seinų ir kitose apylinkėse), Baltarusijos šiaurvakarinėje (Apso, Gervėčių, Pelesos, Rodūnios ir kitose apylinkėse) dalyje, išeivių bendruomenių Airijoje, Australijoje, Brazilijoje, Estijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kazachijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitur. Iš viso kalbančiųjų apie 3,6 milijono.

(Iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“)

Aptarkime du viešojo kalbėjimo ir rašymo sričiai priklausančius stilius – mokslinį ir administracinį. Šių dalykinių stilių tekstams keliami griežti struktūros ir kalbos reikalavimai. Jais siekiama perteikti informaciją tiksliai ir aiškiai. Abiejų stilių tekstuose vengiama subjektyvių nuomonių ir vertinimų. Rašant naudojama aiški logiška struktūra, leidžianti adresatui lengvai sekti informaciją. Nors mokslinio ir administracinio stiliaus tekstams būdingas tikslumas ir objektyvumas, jais siekiama skirtingų tikslų, vartojama skirtinga terminologija, remiamasi kitokiais šaltiniais. Tekstų struktūra taip pat labai skiriasi.

Mokslinis stilius – tai moksliniams darbams būdingas stilius. Šiuo stiliumi rašomi moksliniai tekstai: straipsniai, vadovėliai, recenzijos, tezės (trumpi pranešimo, paskaitos teiginiai), skaitomos paskaitos, moksliniai pranešimai.

Mokslinio kalbėjimo ar rašymo tikslas – supažindinti su tyrinėjamos srities žiniomis, problemomis, nauju ar kitokiu požiūriu, siekiama įtikinti auditoriją, kad dėstomi teiginiai yra teisingi.

Mokslinio stiliaus tekstuose laikomasi mokslinės kalbos vartojimo tvarkos ir etiketo. Mokslinei kalbai būdingas dalykinis tikslumas. Kiekviena sąvoka yra apibrėžta, vengiama daugiareikšmiškumo. Mintys dėstomos aiškiai, nuosekliai, glaustai. Mokslinis kalbėjimas dažniausiai yra argumentuotas, o išvados pagrįstos. Vyrauja nuasmenintas kalbėjimas, paslepiant subjektyvią nuomonę ir vertinimą, todėl mokslinio stiliaus tekstuose rečiau vartojamas įvardis aš: aš manau, man atrodo. Schematiškumas, ženklai, simboliai, lentelės, paveikslai, brėžiniai, išnašos, nuorodos ir citatos – visa svarbu siekiant kuo tiksliau perteikti informaciją. Mokslinio stiliaus tekstai turi aiškią struktūrą. Jie pradedami nuo įvado, aprašomi metodai ir tyrimo eiga, pateikiami rezultatai, padaromos išvados.

Vienas mokslinio stiliaus bruožų ir pasitikėjimą autoriumi stiprinančių aspektų – tikslus konkrečios mokslo srities terminų vartojimas. Terminai reikalingi tam, kad mokslininko pasakyta kalba ar publikuotas straipsnis būtų suprantamas visiems tos srities specialistams ir pavyktų išvengti netikslumų, daugiareikšmiškumo. Pavyzdžiui, biologijos moksle visi gyvūnai ar augalai turi ir lotyniškus pavadinimus, aiškiai nurodančius, apie ką kalbama, tarkim, paprastoji šarka lot. Pica pica, sėjamoji aviža lot. Avena sativa.

Pasitikėjimą mokslininku stiprina ir jo apsiskaitymas, cituojami naujausi tam tikros srities autoriai, pateiktos nuorodos į ankstesnius tyrimus. Remiantis kieno nors citatomis paprastai nurodomas informacijos šaltinis ir pateikiama bibliografinė nuoroda. Antraip tai laikoma plagiatu – svetimos minties pasisavinimu.

Administracinis stilius dar vadinamas oficialiuoju dalykiniu, arba kanceliariniu. Šis kalbos vartojimo būdas būdingas administraciniams dokumentams ir formaliam dalykiniam bendravimui. Šio stiliaus tekstai yra susiję su valstybinių institucijų, įstaigų, įmonių veikla ir dokumentacija. Tai gali būti įvairūs aktai, ataskaitos ir protokolai, sutartys ir susitarimai, instrukcijos ir gairės, įstatymai ir taisyklės, oficialūs laiškai.

Dalykinio pranešimo autorius siekia informuoti, o valdymo raštų autorius nurodo, ko reikia laikytis, į ką atsižvelgti. Pagrindinė administracinių tekstų paskirtis yra tvarkyti administracinius reikalus, reguliuoti oficialius procesus ir užtikrinti veiklos teisėtumą.

Viena svarbiausių administracinio stiliaus ypatybių yra oficialumas. Praktinių tekstų įforminimo reikalavimai yra standartiniai, nustatytas griežtas dokumento dalių išdėstymas. Dokumentai dažnai skaidomi į punktus, skyrius ir poskyrius. Daugumai administracinių raštų būdingi šablonai, schemos. Standartiškumas padeda išvengti dviprasmybių ir išlaikyti dalykinį tikslumą, glaustumą, aiškumą, logiškumą.

Administraciniam stiliui visiškai nebūdingas individualumas, emocingumas, vaizdingumas. Dažniausiai vartojami konkretūs žodžiai, be jokių emocinių atspalvių, tiesioginėmis reikšmėmis, gausu profesinių terminų, sąvokų. Siekiama, kad tekstai būtų lengvai suprantami visiems adresatams. Šio stiliaus tekstuose vyrauja standartinės frazės, oficialios formuluotės, sustabarėję žodžių junginiai.

Kuriant administracinius tekstus remiamasi teisiniais dokumentais, cituojami įstatymai, nutarimai ir kiti teisės aktai.

Kalbėdami apie morfologinį anotatorių minėjome, kad lietuvių kalbai būdingas žodžių ir jų formų daugiareikšmiškumas. Pasitaiko homoformų (vienodai tariamų skirtingų žodžių formų, pvz., kartu yra būdvardis ir prieveiksmis). Kirčiuojant būtent šie ypatumai ir kliudo.

Taikant kirčiavimo programą tekstas pirmiausia skaidomas žodžiais, tada žodžiai yra lemuojami (priskiriami žodyninei formai, vadinamai lema), vienareikšminami (nustatomi jų gramatiniai požymiai). Tuomet naudojant morfologinę informaciją kiekvienam žodžiui priskiriamas kirtis.

Jeigu norite sukirčiuoti žodį dovanos, rezultatai gali būti įvairūs.

Taip yra todėl, kad vardažodžių moteriškosios giminės vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko formos rašte sutampa. Jas skiria tik kirčio vieta.

Kirčiuokliu nesukirčiuosite naujadarų, naujų skolinių, rečiau vartojamų tarptautinės kilmės žodžių, tikrinių pavadinimų. Be to, kalboje pasitaiko kirčiavimo gretybių (kai bendrinėje kalboje yra taisyklingi keli variantai, pvz., vaistinė ir vaistinė). Tad natūralu, kad automatinė kirčiavimo programa gali parinkti netinkamą variantą.