Temos reikšmingumas
- Reikia pasakyti, kad labiau domimasi Antruoju, o ne Pirmuoju pasauliniu karu. Greičiausiai todėl, kad Antrasis pasaulinis karas gerokai pralenkė savo pirmtaką. Jis buvo daug didesnis, žiauresnis, apėmė didesnę teritoriją, jame žuvo žymiai daugiau žmonių. Be to, šio karo istorija yra gyvosios istorijos dalis – visuomenėje dar yra liudininkų, karą regėjusių ne karių, bet vaikų akimis. Kai kurie jų dalijasi su mumis savo prisiminimais.
- Anglų istorikas Normanas Deivisas (Norman Davies) yra pastebėjęs, kad kiekviena šalis, dalyvavusi Antrajame pasauliniame kare, turi savo įvykių versiją. Antai vokiečiai, net ir pripažįstantys Vokietijos padarytus karo nusikaltimus, šį karą regi kiek kitaip nei jį laimėjusių šalių atstovai. Ir mes, lietuviai, turime savo Antrojo pasaulinio karo versiją. Remiantis ja, šis karas mums baigėsi ne 1945 m., o tik 1993 m., kai atkūrėme valstybės nepriklausomybę ir mūsų teritoriją paliko paskutiniai sovietų kariuomenės daliniai.
- Net kai nuo Antrojo pasaulinio karo bus prabėgę šimtas ar daugiau metų, jis vis dar bus aktualizuojamas ir prisimenamas politiniuose ginčuose. Pavyzdžiui, V. Putino valdomoje Rùsijoje gegužės 9 d. rengiami Pergalės dienos paradai, skirti visuomenei telkti. Ir Rùsija, šiandien Ukrainoje vykdanti karo nusikaltimus, didžiųjų valstybių akyse vis dar yra kadaise A. Hitlerį įveikusi valstybė, suprask, turinti savyje gėrio.
Karo veiksmai Rytuose 1939–1941 m.
Antrąjį pasaulinį karą galime skaidyti į kelis etapus. Pirmas, 1939 m. rugsėjis – 1941 m. birželis, kai Vokietijà ir SSRS bendradarbiaudamos vykdė ekspansiją. Antras, 1941 m. birželis – 1942 m. pabaiga, kai nacių Vokietijos puolimas Rytuose užtruko. Trečias, 1942 m. pabaiga – 1945 m. gegužė, kai įvyko karo lūžis, vokiečiai buvo sustabdyti ir nustumti, naciai kapituliavo.
Antrojo pasaulinio karo veiksmus pradėsime aptarti ne nuo Vakarų, o nuo Rytų, nes jie prasidėjo būtent Rytuose. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija ėmė vykdyti savo planą – užpuolė Lénkiją (8.1 pav.). Taigi antrą kartą ji tapo pasaulinio karo pradininke. Netrukus, rugsėjo 17 d., Lenkiją užpuolė ir SSRS – dvi agresorės pradėjo vykdyti savo kruviną susitarimą, patvirtintą Molotovo–Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais (A šaltinis, 8.2 pav.). Rugsėjo pabaigoje buvo užimta didžioji dalis Lenkijos teritorijos, nors oficialiai visa teritorija užimta 1939 m. spalio 5 d. pasibaigus Kocko mūšiui tarp lenkų ir vokiečių. Nugalėjusios Lenkiją, rugsėjo 28 dieną Vokietija ir SSRS susitiko dar kartą – šįsyk dėl naujų derybų. Kadangi vokiečiai užėmė didesnę Lénkijos teritorijos dalį, nei buvo numatyta pagal slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus, šalys susitarė patikslinti įtakos sferas. Sovietai mainais už papildomas lenkų žemes iš vokiečių gavo teises į Lietuvą, išskyrus vadinamąjį Suvalkų trikampį: buvusią Vilkaviškio apskritį, Marijámpolės ir Alytaũs apskričių dalis ir Lazdijùs. Tai buvo labai nedidelė Lietuvõs teritorijos dalelė, bet ji tapo svarbi naciams ir sovietams derantis dėl naudingesnių teritorijų, todėl Suvalkų trikampis, siekiant išlyginti naują įtakos sferų sieną, buvo priskirtas Vokietijai. Tačiau 1941 m. pradžioje dėl šios teritorijos vėl imta derėtis, SSRS ją nusipirko iš Vokietijos už 7,5 mln. dolerių. Šalys agresorės manė, kad štai taip, paprastai ir be skrupulų, gali pasidalyti Europos valstybes.
Užimtą Vakarų Lenkijos dalį vokiečiai suskaidė į dvi dalis: vokiečių apgyventas ar anksčiau Vokietijai priklausiusias teritorijas prijungė prie Trečiojo reicho, o likusiose lenkų žemėse įkūrė Generalinę guberniją, nuo nacių priklausomą, Vokietijos paskirto generalgu-bernatoriaus valdomą netikrą valstybę.
Tuo metu sovietai, naudodami politinį ir karinį spaudimą, siekė įtvirtinti savo įtaką per neteisėtas dalybas jai atitekusioje teritorijoje. Spalio mėnesį Súomijai, Èstijai, Lãtvijai ir Lietuvai pasiūlė pasirašyti sienų draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis. Atrodytų, tokios sutartys turėjo apsaugoti valstybes, bet juk pagrindinė agresorė regione buvo pati SSRS. Tad šalims iškilo dilema: sutikti ar atmesti. Súomija išreiškė politinę valią priešintis ir atmetė SSRS pasiūlymą (8.3 pav.). Tai labai nepatiko sovietams, todėl 1939 m. lapkričio 30 d. jie užpuolė nepriklausomą Súomijos valstybę. Iki 1940 m. kovo 13 d. vyko Žiemos karas.
Josifo Stalino vadovaujama valstybė tikėjosi, kad jos armijai tai bus kaip lengvas pasivaikščiojimas. Tačiau mėginimas jėga užimti Súomiją parodė, kad sovietai nebuvo tinkamai pasirengę karui. Nors jų kariuomenė buvo daug didesnė, suomiai jai pasipriešino ir išsaugojo savo šalies nepriklausomybę. Vis dėlto per Žiemos karą suomiai prarado apie 40 tūkst. km² teritorijos. Kokia buvo tarptautinės bendruomenės reakcija į sovietų veiksmus? Tautų Sąjunga, jau anksčiau buvusi neveiksni, išmetė agresorę iš savo organizacijos. Kitos valstybės išreiškė politinę paramą kovojančiai Suomijai, tačiau jokių griežtų veiksmų nesiėmė. Įvairiose šalyse buvo renkamos lėšos Suomijai remti, kai kurios valstybės (Didžióji Britanija, Prancūzijà, JAV, Italija, Švèdija ir kitos) suteikė karo technikos. Į Suomiją kovoti vyko įvairių šalių savanoriai. Tačiau galime teigti, kad didžiosios valstybės paliko suomius vienus kovoti su milžiniška Soviẽtų Są́junga. Tokią jų poziciją lėmė suvokimas, kad tektų vienu metu kovoti ne tik su Vokietijà, bet ir su SSRS. Kitaip tariant, buvo žiūrima savo interesų.
1940 m. birželį sovietai, matydami, kad pasaulio akys nukrypusios į Vokietijos nugalėtą Prancūziją, paskelbė ultimatumus Estijai, Latvijai ir Lietuvai. Baltijos šalys, kitaip nei Suomija, nesipriešino nei spaudžiamos pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis, nei okupuojamos. Jos neteko valstybingumo. Taip SSRS įsitvirtino Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosiuose protokoluose numatytoje teritorijoje. Paskutinė SSRS okupuota teritorija buvo Rumùnijai priklausiusi Besarabija. Galime teigti, kad J. Stalinui vykdyti savo užsienio politikos siekius Antrojo pasaulinio karo pradžioje sekėsi naudojant ne karinę jėgą, o politinį spaudimą. Be to, valstybės, prieš kurias buvo nukreipta sovietų agresija, nebūtų galėjusios jos atlaikyti veikdamos pavieniui.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS ir Vokietija vėl susitiko? Koks buvo susitikimo rezultatas?
- Kaip manote, kodėl Lenkija pralaimėjo Antrajame pasauliniame kare?
- Kaip Suomija reagavo į SSRS politinį ir karinį spaudimą? Ar tokia Suomijos reakcija pasiteisino? Atsakymą pagrįskite.
- Kokiais būdais 1940 m. SSRS okupavo Baltijos valstybes?
TYRINĖKITE!
Išsiaiškinkite, kaip lietuviai rėmė Suomiją per Žiemos karą.
Karas Vakaruose 1939–1940 m.
O Vakarų Europoje Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Keistuoju karu (8.4 pav.). Taip vadinamas laikotarpis, kai 1939 m. rugsėjo 3 d., reaguodamos į Vokietijos veiksmus prieš Lenkiją, Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė agresorei karą, bet karo veiksmų ilgą laiką nesiėmė. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nieko nebuvo daroma. Prancūzija ėmė stiprinti savo gynybines pozicijas, vadinamąją Mažino liniją, prie sienos su Vokietija. Britai įsakė kilnojamuosius meno dirbinius perkelti į šiaurę. Bet svarbiausio dalyko nesiėmė – negynė priešų užpultos Lenkijos, nors buvo įsipareigojusios tai daryti. Kodėl? Tam įtakos turėjo kelios priežastys. Pirma, Vakarų šalis pergudravo A. Hitleris. Nors jo vadovaujama valstybė neturėjo jokio karinio pranašumo nei pakankamai atsargų ilgesniam karui, Vakarų valstybes pribloškė drąsūs A. Hitlerio žingsniai, bylojantys, kad jis nieko nebijo, nes yra visiškai pasirengęs karui. Taigi Didžioji Britanija ir Prancūzija gerokai pervertino Vokietijos karinę galią ir delsė imtis karo veiksmų. Antra, 1939 m. pasirašyta sutartis tarp Vokietijos ir SSRS vertė Vakarus spėlioti, kaip elgsis sovietai, jei bus imtasi veiksmų prieš Vokietiją. O po rugsėjo 17 d. veiksmų reikėjo imtis ir prieš SSRS, nes ši užpuolė Lenkiją. Trečia, vaizdžiai tariant, nei prancūzai, nei britai nenorėjo mirti dėl lenkų, kurie labiau regėti kaip Rytų, o ne Vakarų pasaulio dalis. Tikriausiai daug kam tokia didžiųjų valstybių pozicija primins 2022 m. vasario 24 d. situaciją, kai Rusija atvirai užpuolė Ukrainą.
Pergalę Rytų Europoje pasiekusio A. Hitlerio akys nukrypo į vakarus ir šiaurę. Vokiečiams Norvègijos teritorija buvo reikalinga jūrų uostuose savo povandeniniams laivams laikyti, be to, buvo grėsmė, kad Vakarai atkirs Vokietiją nuo geležies rūdos telkinių Švèdijoje. Sąjungininkai matė, kur krypsta vokiečių akys, todėl siekė juos sulaikyti. Tačiau Vokietijos kariuomenė buvo pirmesnė. 1940 m. balandžio pradžioje Vokietija įteikė ultimatumus Norvègijai ir Dãnijai tvirtindama, kad ji vienintelė gali joms suteikti pagalbą ginantis nuo Didžiõsios Britanijos ir Prancūzijos. Patyrusi šiokį tokį pasipriešinimą Vokietija greitai okupavo Dãniją. Taip buvo uždarytas kelias į Báltijos jūrą. Atėjo eilė ir Norvegijai. Pagal iš anksto parengtą planą vokiečių pajėgos išsilaipino plačiai palei visą Norvegijos teritoriją. Sąjungininkai to nesitikėjo ir skubiai ėmė organizuoti pasipriešinimą tiek jūroje, tiek ore, tiek sausumoje. Sėkmė lydėjo vokiečius: per du mėnesius jiems pavyko užimti Norvègiją ir įsitvirtinti visoje Skandinavijoje. (Švedija buvo neutrali, tačiau vėliau leido per savo teritoriją žygiuoti vokiečiams, o Suomija po Žiemos karo su SSRS ieškojo kitų draugų.)
Po nesėkmingos Norvegijos kampanijos įvyko pokyčių Didžiõjoje Britanijoje. Vietoj A. N. Čemberleno ministru pirmininku tapo Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill, 1874–1965, 8.5 pav.). Didžiosios Britanijos ir pasaulio įvykiuose V. Čerčilis atliko ne vieną svarbų vaidmenį, tačiau pasaulinę šlovę jam atnešė tvirta antihitlerinė pozicija ir kova dėl pergalės Antrajame pasauliniame kare. Jis buvo nusiteikęs ryžtingai ir energingai siekė pergalės. Mažai tikėjo diplomatijos galimybėmis, pergalę kare suprato kaip pergalę mūšio lauke.
Dar vykstant mūšiams Norvègijoje, Vokietija pagaliau buvo pasirengusi pulti Vakarus. Nusprendė nekartoti 1914 m. Šlyfeno plano klaidų. Gegužės 10 d. Vokietijos pajėgos ėmė veržtis į Nýderlandus, Liùksemburgą ir Belgiją. Po kelių dienų eilė atėjo ir pagrindiniam taikiniui – Prancūzijai. Prancūzų, britų ir belgų pajėgos mėgino stabdyti vokiečius, bet greitai paaiškėjo, kad vokiečiai pranašesni tiek sausumoje, tiek ore. Todėl prancūzai pamažu ėmė ruoštis kapituliacijai, o britai – trauktis link paskutinio Sąjungininkų kontroliuojamo uosto Diunkerke. Iš čia britų pajėgos evakavosi pagal planą pavadinimu „Dinamo“. Tai buvo naujojo Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio kovos krikštas.
Per kiek daugiau nei savaitę trukusią operaciją „Dinamo“ buvo evakuota daugiau kaip 300 tūkst. Sąjungininkų kariuomenės karių. Nors šią operaciją galima laikyti sėkminga, britų kariuomenės dalyvavimo karo veiksmuose pasekmės tuo metu buvo tragiškos. Nepasiekta jokių pergalių, vokiečiai įsigalėjo žemyninėje Vakarų Europoje, be to, britų kariuomenė, siekdama išgelbėti kuo daugiau karių, prie Diunkerko paliko beveik visą ginkluotę ir techniką. Reikia pripažinti, kad prie evakuacijos sėkmės prisidėjo ir A. Hitleris. Jo įsakymu buvo sustabdyti greitai į priekį judantys vokiečių kariuomenės tankų daliniai ir leista britų pajėgoms persikelti. Iki šiol spėliojama, kodėl A. Hitleris taip nusprendė. Manoma, jog jis nenorėjo, kad tankai įklimptų smėlingose pakrantėse ir taptų lengvu grobiu priešams arba kad karo veiksmai prie Diunkerko leistų prancūzams pietuose sustabdyti pirmyn žygiuojančią Vokietijos kariuomenę. Svarstoma ir kita, politinė, priežastis: A. Hitleris nesiveržė kovoti su didžiosiomis Vakarų valstybėmis, todėl tokį Vokietijos gestą galima vertinti kaip nenorą užkirsti kelią taikos deryboms ateityje.
Didžiosios Britanijos sausumos pajėgoms pasitraukus iš karo lauko, Vokietija siekė užbaigti Prancūzijos okupaciją (8.6 pav.). Birželio mėnesį Vokietijos sąjungininkė Italija paskelbė įsitraukianti į karą. Tai buvo dar vienas pasaulinio karo požymis. Nors prancūzai, padedami britų karo aviacijos, dar mėgino priešintis, birželio 14 d. rytą vokiečiai įžygiavo į ištuštėjusį Parỹžių. Artinantis vokiečių kariams gyventojai skubėjo pasitraukti nuo karo veiksmų į saugesnes teritorijas, daugybė prancūzų tapo kãro pabėgėliais. Bėda ta, kad nelabai buvo kur trauktis – karo veiksmai apėmė didžiules teritorijas.
Prancūzijai neliko nieko kito, kaip tik prašyti paliaubų. Jos buvo pasirašytos ne bet kur, o Kompjenėje, ten, kur 1918 m. vokiečiai patyrė pralaimėjimo jausmą pasirašydami Kompjeno paliaubas. Nuspręsta Prancūziją padalyti į dvi dalis. Šiaurės Prancūzija ir vakarų pakrantė tapo Trečiojo reicho dalimi. Pietų Prancūzijos dalis buvo palikta „laisva“, jos administraciniu centru paskirtas Viši miestas, todėl ją imta vadinti Viši Prancūzijà. Taigi Prancūzija buvo okupuota vos per šešias savaites – panašiai per tiek laiko vokiečiai planavo nugalėti prancūzus Pirmajame pasauliniame kare. Šįkart Vokietija laimėjo.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl Antrojo pasaulinio karo pradžia Vakarų Europoje vadinama Keistuoju karu.
- Kodėl A. Hitleris siekė užimti Norvegiją?
- Kaip manote, kodėl Vokietijai pavyko taip greitai okupuoti Vakarų Europą?
- Operacija „Dinamo“ buvo Didžiosios Britanijos pergalė ar pralaimėjimas? Atsakymą pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Apie V. Čerčilį yra sukurta istorinių vaidybinių filmų. Pasirinkite vieną iš jų ir peržiūrėję parenkite atsiliepimą. Atkreipkite dėmesį ne į meninę filmo vertę, o į istorinę, kaip vaizduojami įvykiai atitinka tikrą istoriją.
Vokietijos ir SSRS karas 1941–1945 m.
Karo veiksmai Rytų Europoje su trenksmu atsinaujino 1941 m. birželio 22 dieną (B šaltinis). Daugelio tyrinėtojų teigimu, buvo ženklų, kad 1941 m. viduryje vokiečiai puls savo sąjungininkus sovietus (C šaltinis). Nemažai istorijos šaltinių teigia, kad sovietai tuos ženklus laikė gandais. Tačiau esama nuomonių, kad sovietai netikėjo amžina sąjunga ir patys planavo pasitaikius progai pulti Vokietiją. Šiaip ar taip, pirma puolė Vokietija.
Vokietija karui su SSRS parengtą planą pavadino Barbarosos planu legendiniam Šventosios Romos imperijos (vokiečiai ją laikė Pirmuoju reichu) imperatoriui Frydrichui I Barbarosai (Raudonbarzdžiui) atminti. Planuota panaudoti žaibo karo taktiką – įsiveržti į SSRS teritoriją ir per tris mėnesius užimti jos europinę dalį, iki Uralo kalnų. Įvykdyti planą vokiečiams turėjo padėti sąjungininkės: Suomija, Rumùnija, Veñgrija ir Slovakija. Kodėl vokiečiams reikėjo šios teritorijos? Jie vadovavosi gyvybinės erdvės teorija, tad, jų supratimu, ši sovietų valdoma teritorija turėjo priklausyti Trečiajam reichui, joje turėjo gyventi arijų ir jai artimos rasės (slavai buvo laikomi labai bloga rase). Be to, sovietų valdytos Ukrainos teritorija buvo svarbi dėl savo gamtos išteklių.
Karo veiksmai prasidėjo, kaip buvo suplanuota, sovietai buvo apstulbę ir nesugebėjo smarkiai priešintis. Puolimas vyko trimis pagrindinėmis kryptimis: šiaurės – ideologinis tikslas užimti Leningradą; centro – politinis tikslas užimti Mãskvą; pietų – ekonominis tikslas užimti Ukrainos žemes ir Stalingradą (8.7 pav.). 1941 m. vasarą vokiečiai sparčiai žygiavo pirmyn, jiems labai padėjo netikėtumo veiksnys. Sovietų karinės pajėgos buvo labai apribotos, jau pirmomis puolimo dienomis buvo sunaikinta daug sovietų karo technikos, taigi ir lėktuvų, o į nelaisvę paimta, manoma, apie 2 mln. karių!
Tačiau pergales skinančiai Vokietijai netrukus teko susidurti su smarkiu sovietų pasipriešinimu ir nepalankiomis gamtos sąlygomis. Atsigavęs nuo vokiečių puolimo sukelto šoko J. Stalinas liepos 3 d. kreipėsi į tautą ir paskelbė, kad prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Nors J. Stalinas daugiau nei dešimtmetį vykdė vidaus teroro politiką, jis meistriškai žaidė sovietų patriotiniais jausmais ir kvietė ginti šalį taip, kaip ji buvo ginama 1812 m. nuo Napoleono I. Būtų logiška, jei piliečiai nesektų paskui tokį vadą, tačiau su rusais taip nenutiko. Jie stojo ginti to, ką suprato kaip savo šalį. Spalio mėnesį pasikeitė gamtos sąlygos, pažliugo tai, ką sovietai vadino keliais, vokiečių technika klimpo ir negalėjo greitai judėti į priekį. Didelio masto puolimas susidūrė ir su logistikos sunkumais, buvo sudėtinga aprūpinti į rytus žygiuojančią kariuomenę. Kai 1941 m. gruodį nepavyko užimti Maskvõs, tapo aišku, kad planas užimti SSRS per tris mėnesius nebus įvykdytas.
Vokietijos užimtose Rytų Europos teritorijose 1942 m. susiformavo tai, ką amerikiečių istorikas Timotis Snaideris (Timothy Snyder) pavadino kruvinosiomis žemėmis. Jos plytėjo nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rùsijos, į jas įėjo okupuotų Baltijos valstybių teritorijos, Baltarùsijos ir Ukrainos žemės. Jose naciai su sovietais darė tai, ką baisiausio galėjo sugalvoti. Sovietai tęsė masinį terorą: kalino ir žudė žmones (pavyzdžiui, 1940 m. sušaudė daugiau kaip 20 tūkst. lenkų, didžioji dalis buvo į nelaisvę paimti kariai), rengė vietos gyventojų trėmimus į Sibirą (Lietuvos gyventojus tremti pradėjo 1941 m. birželio 14 d.). Naciai buvo ne mažiau žiaurūs. Tvirtai tikėdami savo rasės išskirtinumu ir savo misija atkurti arijų rasę, okupuotų teritorijų gyventojus laikė antrarūšiais ir su jais elgėsi nežmoniškai: žudė, vežė į koncentracijos stovyklas. Ypač kentėjo žydai, juos naciai apskritai norėjo sunaikinti. Masinis žydų tautos naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais vadinamas Holokaustu. Aukų skaičius – apie 6 mln. žmonių. Būtent Rytuose Holokaustas pasiekė iki tol neregėtą žiaurumą. Čia įkurtose mirties stovyklose gyvybės neteko didžioji dalis Holokausto aukų. Tarptautinės teisės požiūriu, kuris galutinai buvo suformuotas po Antrojo pasaulinio karo, tokie veiksmai buvo akivaizdus genocidas – masinis vienos tautos, religinės ar rasinės grupės naikinimas. Žvėriškai buvo elgiamasi ne tik su žydais, bet ir su romais (romų kalba genocidas – Pharrajimos, arba Samudaripen).
Vokietijos ir SSRS karo lūžiu laikomas Stalingrado mūšis, dar vadinamas Stalingrado katilu (1942–1943 m.). Tai buvo vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo mūšių. 1942 m. rudenį vokiečiai su sąjungininkais priartėjo prie Stalingrado (8.8 pav.). Prieš šį miestą ir jį ginančius sovietus vokiečiai siekė panaudoti visą karinę jėgą ir dalį miesto subombardavo. Tačiau Raudonoji armija neketino pasiduoti, nes J. Stalinas buvo įsakęs žūtbūt išlaikyti miestą. Sovietai ne tik kovėsi mieste ir jo prieigose, bet ir apsupo Stalingradą užpuolusius vokiečius. Patekusias į vadinamąjį katilą pajėgas buvo itin sunku aprūpinti tiek sausuma, tiek ir oru, bet tai nenumalšino vokiečių noro užimti miestą. Jie vis dar tikėjosi, kad atkeliaus pagalba ir pavyks prasiveržti.
Mūšis dėl Stalingrado įrodė, kad du tironai – J. Stalinas ir A. Hitleris – nenorėjo nusileisti vienas kitam ir žmonių gyvybės jiems buvo nesvarbios. Nepaliaujamos kovos, logistikos sunkumai ir smarkus šaltis privertė vokiečius pasiduoti sausio 31 dieną. Šis mūšis aiškiai parodė, kad Vokietija taip pat skaudžiai klysta. Sovietams pergalė prie Stalingrado leido atsigauti psichologiškai, propaganda ją skambiai išnaudojo. Vokiečių kariuomenė, nenorėdama dar kartą būti apsupta, atsitraukė. Sovietai tuo pasinaudojo, ėmė veržtis į priekį. 1944 m. birželį prasidėjo operacija pavadinimu „Bagrationas“. Jos tikslas buvo kuo greičiau atstumti vokiečius ir pasiekti Berlýną. Vokiečių pastangos stabdyti sovietus buvo nevaisingos, netrukus Raudonosios armijos daliniai pasiekė okupuotų Baltijos valstybių teritorijas. Baltijos šalių gyventojai nelaukė grįžtančių sovietų ir masiškai traukėsi nuo karo. Kuo arčiau buvo sovietai, tuo greičiau karo pabėgėliai judėjo tolyn, kad pasiektų Vakarų sąjungininkų teritorijas. Naciai jau buvo paskelbę totalinį karą ir siekė apginti bent tas teritorijas, kurias laikė vokiškomis. Iki metų pabaigos sovietai pasiekė Lenkijos teritoriją, o 1945 m. pradžioje stengėsi kuo greičiau užimti Berlyną ir tam skyrė be galo daug kareivių. O vokiečiai patyrė logistikos sunkumų, stokojo ginkluotės ir karių. Į kovas buvo įtrauktas hitlerjugendas – nacių Vokietijos jaunimo organizacija, taip pat kariuomenės veteranai. Vokietiją apėmė neviltis.
1945 m. vasarį Didysis trejetas (J. Stalinas, V. Čerčilis ir F. Ruzveltas) susitiko antrą kartą Jaltoje, Kryme (dab. Ukrainà), kurį buvo užėmę sovietai. Sąjungininkai jautė pergalę, todėl konferencijoje derino tolesnę karo eigą, aptarė pokario tarptautinės politikos reikalus. Tuo metu Vokietijos kariuomenė buvo spaudžiama tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Balandžio mėnesį sovietai pradėjo šturmuoti Berlyną. Mėnesio pabaigoje A. Hitleris susituokė su Eva Braun ir abu nusižudė (A. Hitleris nusišovė, jo žmona išgėrė nuodų). Vokietija pralaimėjo dar vieną totalinį karą. Gegužės 7 d. Vakarų sąjungininkai priėmė nacių kapituliaciją (ji turėjo įsigalioti gegužės 8 d.), tačiau J. Stalinas norėjo daugiau dėmesio ir labiau pažeminti savo buvusius sąjungininkus vokiečius. Todėl dar vienas vokiečių kapituliacijas aktas buvo pasirašytas gegužės 8‑osios naktį (23 val. 30 min.). Maskvos laiku jau buvo gegužės 9‑oji, ilgainiui ji tapo SSRS pergalės diena.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip dvi priežastis, kodėl Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, ir jas paaiškinkite.
- Kaip manote, kodėl pirmomis Vokietijos ir SSRS karo savaitėmis sovietų vadovybė ir kariuomenė buvo nepasirengusios priešintis?
- Kodėl istorikas T. Snaideris dalį Rytų Europos pavadino kruvinosiomis žemėmis?
- Kodėl SSRS su Vokietija pasirašė atskirą kapituliacijos aktą?
TYRINĖKITE!
Po Antrojo pasaulinio karo pasklido daug gandų apie A. Hitlerio likimą. Naudodamiesi internetu raskite mažiausiai tris versijas, koks likimas ištiko A. Hitlerį. Pasvarstykite, kodėl kyla panašių gandų.
Karas Vakaruose 1940–1945 m.
Net Prancūzijos kapituliacija neprivertė Didžiosios Britanijos sėsti prie taikos derybų stalo su A. Hitleriu. Naciai britus laikė gana artima rase, o ir politiškai siekė išvengti karo su šia valstybe. Nepavykus susitarti, prasidėjo puolimas. Liuftvafė – Vokietijos karinės oro pajėgos – rengė masinius antskrydžius ir bombardavo Pietų Ángliją. Buvo siekiama sunaikinti britų Karališkąsias oro pajėgas ir sudaryti vokiečiams sąlygas įsiveržti į Didžiąją Britaniją vykdant operaciją pavadinimu „Jūrų liūtas“. Tačiau operacijos taip ir neįvykdė, nes vokiečiai nepajėgė įveikti britų pasipriešinimo, ore britai buvo pranašesni. Vėliau vokiečiai ėmėsi naktinio bombardavimo operacijos pavadinimu „Blitz“. Jie bombardavo nesirinkdami taikinių, ypač naktį, kai negalėjo orientuotis, bombas mesdavo ant civilinių objektų, kultūros įstaigų, fabrikų ir pan. Bet ir ši operacija buvo nesėkminga. Vermachtas – Vokietijos ginkluotosios sausumos pajėgos – į Didžiąją Britaniją neįžengė.
Karui su Vokietija V. Čerčilis ieškojo pagalbos ir ją rado. Nors JAV oficialiai laikėsi nesikišimo į Europos reikalus politikos, prezidento F. Ruzvelto dėka 1940 m. rudenį Didžiąją Britaniją pasiekė pirmoji, nors ir nedidelė, bet labai reikalinga karinė parama. Tačiau V. Čerčilis ir F. Ruzveltas suprato, kad to neužteks ir reikia ieškoti sprendimo. Ir jis buvo rastas. 1941 m. kovą JAV patvirtino lendlizą. Šios programos esmė – pagalba šalims, kovojančioms prieš A. Hitlerio Vokietiją. Už karo reikmėms sunaudotą arba priešo sunaikintą techniką, ginklus, amuniciją šalys neturėjo atlyginti. Be to, šalys gaudavo ir kitokios paramos: maisto, žaliavų, degalų. Kare nepanaudota parama arba ta parama, kurią šalis gavėja norėjo pasilikti, buvo apmokestinta. Pirmąja pagalbos pagal lendlizą gavėja tapo Didžioji Britanija (mainais į paramą ji atidavė visas savo aukso atsargas). Vėliau paramą gavo ir kitos šalys (iš viso parama teikta net 38 valstybėms), tarp jų ir SSRS (vėliau J. Stalinas atsisakė apmokėti apmokestintą paramą). Paramos, ne tik karinės, ypač reikėjo SSRS – ji stokojo maisto, drabužių ir kt. Lendlizas veikė per visą karo laikotarpį, bendra JAV paramos suma buvo įspūdinga – daugiau nei 50 mlrd. JAV dolerių! Daugiausia paramos gavo Didžioji Britanija ir SSRS. Nėra jokių abejonių, kad lendlizas tapo antihitlerinės koalicijos ekonominio bendradarbiavimo pagrindu ir dar prieš JAV įsitraukiant į karą Europoje prisidėjo prie sėkmingos kovos su Ašies bloku. Žinoma, reikia pastebėti, kad dėl šios programos dar labiau išaugo JAV kaip didžiosios valstybės ir šalies kreditorės vaidmuo. Jis svarbus ir šiais laikais.
Nors 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus SSRS pagrindiniai karo veiksmai Europoje persikėlė į Rytus, Vakaruose karas toliau vyko, bet ne sausumoje. 1941 m. pabaigoje susiformavo dar vienas didžiulis karo veiksmų laukas – karas Ramiajame vandenyne, kur JAV įnirtingai bandė palaužti Japòniją. 1942–1943 m. vyko gyva kova dėl Atlanto, povandeniniai laivai buvo pagrindinis ginklas. Nuo 1942 m. britų ir amerikiečių karinės oro pajėgos dieną ir naktį bombardavo Vokietijos teritoriją. Smarkios kovos vyko Viduržemio jūroje, Balkanuose ir Šiaurės Afrikoje. Taigi pasaulis buvo apimtas totalinio karo. Visą šį laiką Sąjungininkai ir prie jų prisijungusi Vokietijos agresiją patyrusi agresorė SSRS siekė atidaryti antrąjį frontą. Tai nebuvo paprasta, nes reikėjo ne tik karo veiksmų plano, bet ir politinio sutarimo.
1943 m. Teherane įvyko pirmoji antihitlerinė konferencija, joje Didysis trejetas – V. Čerčilis (Didžioji Britanija), F. Ruzveltas (JAV) ir J. Stalinas (SSRS) (8.9 pav.) – sutarė ne tik kartu tęsti kovą prieš Ašies sąjungą, bet ir atlikti keletą konkretesnių veiksmų. Svarbiausias iš jų – atidaryti antrąjį frontą Šiaurės Prancūzijoje. To labai laukė SSRS, nes suprato, kad tai privers Vokietiją atitraukti dalį pajėgų iš Rytų fronto. Savo ruožtu sovietai įsipareigojo nugalėjus Vokietiją stoti į kovą prieš Japoniją.
Antrasis frontas buvo atidarytas tik 1944 m. birželio pradžioje. Sąjungininkai parengė operaciją pavadinimu „Overlord“ (liet. Viešpats), dar vadinamą Normandijos operacija. Sumanymas buvo rizikingas: jungtinės britų, amerikiečių, prancūzų, kanadiečių ir kitų valstybių ginkluotosios pajėgos turėjo pralaužti vokiečių gynybą Šiaurės Prancūzijoje, Normandijoje. Per Lamanšo sąsiaurį buvo pasiųsta daugiau nei 1 000 laivų armada, gabenanti karius. Daliniai išsilaipino penkiose Normandijos vietose su kodiniais pavadinimais „Kardas“, „Junona“, „Auksas“, „Omaha“ ir „Juta“. Laivus ir išsilaipinančius karius dengė didžiulės karinės oro pajėgos. Be to, į priešo užnugarį buvo išmestas karių desantas. Svarbu ir tai, kad Sąjungininkams pavyko suklaidinti vokiečius ir išsilaipinti iš anksto numatytose vietose. Birželio 6 d. sėkmingai išsilaipino daugiau kaip 150 tūkst. karių. Operacija laikoma sėkminga ne tik todėl, kad pavyko pralaužti priešo pakrantės gynybinius įtvirtinimus, bet ir dėl to, jog patirti nuostoliai buvo minimalūs – žuvo santykinai nedaug žmonių. Normandijoje buvo atidarytas kilnojamasis Sąjungininkų uostas, sukurtas iš plaukiojančių prieplaukų. Tai leido perkelti į žemyną karo techniką, tiekti degalus ir kt. Puikiai pavykusi Normandijos operacija žymėjo Antrojo pasaulinio karo lūžį, Vokietija ir jos sąjungininkės pradėtos spausti iš dviejų pusių.
Nereikėtų manyti, kad atidarę antrąjį frontą Sąjungininkai be didesnio vargo judėjo pirmyn. Vakarų Europai išvaduoti prireikė daugiau laiko, nei vokiečiams ją užimti. Sąjungininkams palaužti Vokietiją pavyko tik 1945 m. gegužės 7‑ąją, kai 2 val. 41 min. ši pasirašė kapituliacijos aktą. Pagal jį nacių pajėgos iki kitos dienos 11 val. vakaro privalėjo nutraukti visus karo veiksmus. Todėl gegužės 8‑oji Vakarų pasaulyje minima kaip pergalės Antrajame pasauliniame kare diena.
Bet galutinės šio totalinio karo pabaigos dar nebuvo. Vis dar vyko kovos Ramiajame vandenyne su nekapituliavusia Japònija. Ir čia karas krypo JAV naudai, tačiau mãsinio naikinimo giñklas – atominė bomba – padėjo tašką. JAV mokslininkų sėkmingai įgyvendintas Manhatano projektas leido amerikiečiams pademonstruoti neatremiamą karinį pranašumą ir užbaigti Antrąjį pasaulinį karą. 1945 m. rugpjūčio 6 d. viena atominė bomba buvo numesta ant Japònijos miesto Hirošimos, o rugpjūčio 9 d. kita atominė bomba – ant Nagasakio. Japònijai tolesnis priešinimasis reiškė pavojų išnykti ne tik jos politinei valdžiai, bet ir visai tautai. Todėl 1945 m. rugsėjo 2 d. JAV karo laive „Misūris“ pasirašyta Japonijos kapituliacija. Šešerius metus vykęs pragaras žemėje baigėsi.
Klausimai ir užduotys
- Kokiais būdais Vokietija siekė nugalėti Didžiąją Britaniją?
- Paaiškinkite, kuo Antrajame pasauliniame kare buvo svarbus lendlizas.
- Kaip Antrojo pasaulinio karo eigą pakeitė 1944 m. Sąjungininkų operacija Normandijoje?
- Kodėl JAV ryžosi panaudoti masinio naikinimo ginklą?
- Kaip manote, kodėl Vokietija pralaimėjo ir Antrąjį pasaulinį karą? Nuomonę pagrįskite.
Karai baigėsi, ar bus taika?
Abiejų XX a. totalinių karų sukėlėja pripažinta Vokietija, abu šiuos karus ji pralaimėjo. Nėra jokios abejonės, kad abu pasauliniai karai iš esmės pakeitė ne tik Vokietijos, bet ir kitų valstybių raidą. Abu karus laimėjo Vakarų sąjungininkai (Antrajame pasauliniame kare šiai sąjungai priklausė ir SSRS). Į abu karus, nors ir ne nuo pradžios, įsitraukė didžiąja valstybe tapusios JAV. Ši valstybė ne tik dalyvavo karo veiksmuose, bet ir šelpė kitas kariaujančias valstybes. Be jos paramos vargu ar būtų pavykę įveikti vokiečius Antrajame pasauliniame kare.
Pirmasis pasaulinis karas truko 4 metus 3 mėnesius ir 10 dienų, prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 1 d., o baigėsi 1918 m. lapkričio 11 dieną. Gali atrodyti keista, bet neįmanoma tiksliai suskaičiuoti, kiek jame žuvo žmonių, kiek buvo sužeista ir kt. Įvairiuose istorijos šaltiniuose pateikiami skaičiai gali smarkiai skirtis. Manoma, kad žuvo nuo 12 iki 21 mln. žmonių (karių ir civilių gyventojų) (8.10 pav.), kelis kartus daugiau buvo sužeista. Daugiausia žuvo Vokietijos ir Rusijos gyventojų. Be to, karo metais kilusi karo pabėgėlių banga lėmė dar didesnius socialinius bei ekonominius sunkumus po karo atsigauti siekiančioms valstybėms.
Antrasis pasaulinis karas gerokai pralenkė Pirmąjį (D šaltinis). Jis truko 6 metus ir 1 dieną, prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., o baigėsi 1945 m. rugsėjo 2 dieną. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, per Antrąjį žuvo dešimtys milijonų žmonių, skaičiai varijuoja nuo 35 iki 60 mln. žuvusiųjų. Ko gero, kalbant apie karą žiauriausia yra tai, kad karo metais žuvusių žmonių nesugebame net apytiksliai suskaičiuoti, nors deklaruojame, jog kiekvieno asmens gyvybė be galo svarbi.
Pasirašius paliaubų ar kapituliacijos aktus, abu karai negalėjo būti pamiršti. Reikėjo susitarti, kaip gyventi toliau ir ką daryti, kad karas nesikartotų. Apie tai kitoje temoje.
Klausimai ir užduotys
- Kuri valstybė pripažinta abiejų pasaulinių karų sukėlėja? Paaiškinkite, kodėl būtent ji.
- Kaip manote, kodėl neįmanoma tiksliai suskaičiuoti, kiek žmonių žuvo pasauliniuose karuose?
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu ir istorijos šaltiniais pagal pasirinktus kriterijus išsiaiškinkite, kurios valstybės ekonomika labiausiai nukentėjo per abu XX a. totalinius karus
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Britų istorikas Rodžeris Morhausas (Roger Moorhouse) apie Baltijos šalių padėtį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui
Kol Baltijos šalių politikai galynėjosi su sovietais, vokiečiai tiesiog gūžčiojo pečiais. Nuo pat pirmųjų SSRS invazijos Lénkijoje dienų Baltijos šalių vyriausybės siuntė telegramas į Berlyną prašydamos paaiškinti Vokietijos poziciją, bent jau atsižvelgiant į nepuolimo paktus, kuriuos ji su Latvija ir Èstija buvo pasirašiusi vos prieš keturis mėnesius. Berlýnas gerai žinojo, kas laukia Baltijos šalių. <…> Tačiau atsakydamas į vis dažniau skambančius prašymus paaiškinti ar net suteikti paramą Ribbentropas atrodė nepalenkiamas: galų gale jis išsiuntė aplinkraštį visoms trims regiono pasiuntinybėms paaiškindamas, kaip sutarta su Maskvà dėl naujųjų pasienio pertvarkymų, ir trumpai pažymėdamas, kad „Lietuvà, Latvija, Èstija ir Suomija nepriklauso Vokietijos interesų sferai“. Jis pridūrė, kad jo atstovai šiose šalyse turėtų „susilaikyti nuo bet kokių paaiškinimų šia tema“. Baltijos šalys buvo paliktos likimo valiai.
Roger Moorhouse, Velniška sąjunga: Molotovo-Ribbentropo paktas 1939–1941, iš anglų k. vertė Manfredas Žvirgždas ir Donatas Masilionis, Vilnius: Alma littera, 2015, p. 102–103.
Klausimai ir užduotys
- Kaip, anot istorijos šaltinio, elgėsi vokiečiai, kai Baltijos šalių politikai galynėjosi su sovietais? Paaiškinkite, kas galėjo lemti tokį jų elgesį.
- Kodėl Baltijos šalims buvo svarbu išsiaiškinti Vokietijos poziciją prasidėjus karui?
- Ką turi galvoje šaltinio autorius teigdamas, kad „Berlynas gerai žinojo, kas laukia Baltijos šalių“?
- Kokius nurodymus Vokietijos pasiuntiniams Baltijos šalyse išsiuntė J. fon Ribentropas? Kodėl būtent tokius?
- Remdamiesi šiuo istorijos šaltiniu ir savo žiniomis įvertinkite Baltijos šalių tarptautinę padėtį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.
B šaltinis Istorikas Robertas Petrauskas apie karo tarp Vokietijos ir SSRS pradžią
Kremlius, 5.45 val. ryto Maskvos laiku. Pagal J. Stalino kabineto lankytojų registracijos žurnalą, tokiu metu prasidėjo skubiai sušauktas pasitarimas. Dalyvavo: Josifas Stalinas, Viačeslavas Molotovas, Lavrentijus Berija, Levas Mechlis, Semionas Timošenka ir Georgijus Žukovas. Vokiečiai puolė jau pusantros valandos. Vadas dar prieš šį susirinkimą įsakė V. Molotovui paskambinti į Vokietijos ambasadą ir išsiaiškinti, kas vyksta. G. Žukovas, ką tik išklausęs savo pavaduotojo Nikolajaus Vatutino žinių apie vokiečių puolimą, paprašė leidimo rengti atsakomuosius karinius veiksmus ir kontrsmūgius. „Palaukim, kol grįš Molotovas“, – atsakė J. Stalinas. Atrodo, kad jis vis dar nenorėjo patikėti, jog suklydo, ir vis dar vylėsi, kad tai ne karas, o „vokiečių karininkų provokacija“. Vis dar nekaltino Adolfo Hitlerio, kuris „tiesiog apie tai nieko nežino“, bet netrukus grįžęs Molotovas išsklaidė paskutines iliuzijas: „Vokietijos vyriausybė paskelbė mums karą.“ J. Stalinas tylėdamas atsisėdo į krėslą ir giliai susimąstė.
Robertas Petrauskas, Barbarosa: Antrasis pasaulinis karas Europoje, 3-ia knyga, Vilnius: Protų kovos, 2019, p. 20.
C šaltinis Viačeslavo Molotovo kreipimasis į SSRS gyventojus per radiją 1941 m. birželio 22 d.
Tarybų [Sovietų] Sąjungos piliečiai!
Tarybų Sąjungos vyriausybė ir jos vadovas draugas Stalinas įgaliojo mane pareikšti: šiandien 4.00 be jokių reikalavimų Tarybų Sąjungai ir be karo paskelbimo Vokietijos karinės pajėgos užpuolė mūsų šalį, daugelyje vietų atakavo mūsų pasienį ir bombardavo iš lėktuvų Žitomirą, Kijevą, Sevastopolį, Kauną ir kitus miestus, žuvo arba buvo sužeista daugiau kaip 200 žmonių. <…>
Šis negirdėtas antpuolis prieš mūsų šalį – tai išdavystė, kuriai nėra lygių civilizuotų tautų istorijoje. Mūsų šalis užpulta nepaisant to, kad TSRS ir Vokietija buvo pasirašiusios nepuolimo paktą ir Tarybų Sąjungos vyriausybė ištikimai laikėsi visų šios sutarties sąlygų. <…>
Vyriausybė kviečia jus, Tarybų Sąjungos piliečius, dar glaudžiau sutelkti savo gretas aplink šlovingąją bolševikų partiją, aplink Tarybų Sąjungos vyriausybę, aplink didįjį vadą draugą Staliną. Mūsų reikalas – teisingas. Priešas bus nugalėtas. Pergalė bus mūsų.
Kalbos, pakeitusios pasaulį, p. 104–105.
Klausimai ir užduotys
- Koks įvykis sieja B ir C šaltinius? Kokia esminė šio įvykio priežastis?
- Kodėl, anot B šaltinio, 5 val. 45 min. ryto Maskvos laiku pas J. Staliną prasidėjo pasitarimas?
- Kokios nuotaikos vyravo B šaltinyje aprašytame pasitarime?
- Kodėl B šaltinyje aprašyto pasitarimo dalyviams buvo svarbu sulaukti V. Molotovo?
- Ką apie vokiečių veiksmus manė J. Stalinas? Atsakymą pagrįskite B šaltinio citatomis.
- Kokia, anot B šaltinio autoriaus, buvo J. Stalino reakcija į V. Molotovo atneštą žinią?
- Kaip vadinama sutartis, kurią kreipimesi į SSRS gyventojus (C šaltinis) mini V. Molotovas?
- Kodėl V. Molotovas, kalbėdamas apie vokiečių užpultus SSRS miestus, mini Kauną?
- Kiek žmonių, anot C šaltinio autoriaus, žuvo ar buvo sužeisti? Kaip manote, ar šie skaičiai tikri? Nuomonę pagrįskite.
- Ką SSRS žmones kvietė daryti kalbos autorius?
- Remdamiesi C šaltinio citatomis įrodykite arba paneikite teiginį, kad kalbą pasakė totalitarinės valstybės atstovas.
- Kaip manote, kodėl į SSRS piliečius per radiją kreipėsi ne J. Stalinas, o V. Molotovas?
- Pasidomėkite, kokias pareigas 1941 m. birželį ėjo B šaltinyje minimi asmenys.
D šaltinis Britų istorikas Normanas Deivisas (Norman Davies) apie Antrojo pasaulinio karo totalumą
500 milijonų gyventojų žemynas, apimtas totalinio karo, yra baisus didžiulės, neapsakomos nelaimės vaizdas. Ir didžioji dalis jo sukelto streso bei kančių užgriuvo civilius gyventojus. Juk kiekvienam europiečiui, tiesiogiai įtrauktam į karo veiksmus, teko ne mažiau kaip dešimt civilių gyventojų, kurie, nors ir nedalyvavo juose tiesiogiai, tačiau vis tiek buvo priversti kęsti skausmingas šio tarptautinio konflikto pasekmes.
Seniau karo poveikis daugiausia būdavo jaučiamas mūšio lauke ir jį pajusdavo žmonės, kurie tiems mūšiams ruošėsi ir dalyvaudavo juose. Net 1914–1918 metai, kai kariavo didžiulės šauktinių armijos ir kai karas sukėlė tokius politinius kataklizmus kaip Rusijos revoliucija, jo poveikis civilių žmonių gyvenimui, nors ir buvo didelis, tačiau ribotas. O 1939–1945 metais civiliai gyventojai atsidūrė pačiame įvykių centre.
Norman Davies, Kariaujanti Europa: 1939–1945: sunki pergalė, iš anglų k. vertė Leonas Tamošiūnas, Vilnius: Vaga, 2011, p. 351.
Klausimai ir užduotys
- Kokį terminą istorijos šaltinio autorius vartoja Antrajam pasauliniam karui pavadinti?
- Kokių jausmų, anot istorijos šaltinio, Europos gyventojams sukėlė Antrasis pasaulinis karas?
- Kieno kančias iškelia šaltinio autorius? Kaip manote, kodėl?
- Koks, remiantis šaltiniu, buvo civilių gyventojų vaidmuo kare?
- Kuo skyrėsi, anot istorijos šaltinio autoriaus, civilių gyventojų padėtis per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus?
- Pasvarstykite, kodėl į karą įtraukiami ne tik kariškiai, bet ir civiliai gyventojai.
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Antrasis pasaulinis karas buvo gerokai didesnio masto nei Pirmasis pasaulinis. Ar būtent dėl to jis svarbesnis ir aktualesnis šiomis dienomis?“
Sąvokos
Genocidas – masinis ir kryptingas tautinės, religinės ar rasinės grupės naikinimas.
Kãro pabėgėliai – civiliai asmenys, dėl karo veiksmų netekę gyvenamosios vietos arba priversti pasitraukti iš gyvenamosios vietos į saugesnę teritoriją.
Lendlizas – nuo 1941 m. JAV vykdyta pagalbos Europai programa. Pagal šią programą Antrojo pasaulinio karo metais buvo skolinamos lėšos ir suteikiama karinė technika, ginklai, amunicija kovai su nacių Vokietija.
Mãsinio naikinimo giñklas – ginklas, kuris padaro didžiulę žalą didelei teritorijai ar dideliam skaičiui žmonių. Pirmojo pasaulinio karo metais tokiu ginklu laikytas cheminis ginklas, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JAV išrado branduolinį ginklą. Pagal tarptautinę teisę, naudoti masinio naikinimo ginklus draudžiama.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"