Bjaurusis ančiukas (II)

Bjaurusis ančiukas

Antroji dalis

Kitą dieną oras buvo puikus, saulė švietė pro varnalėšas. Antis su visa savo šeima nusileido prie upelio. Paskui pūkšt į vandenį. „Kvar kvar!“ – pašaukė, ir visi ančiukai vienas paskui kitą suvirto į upelį. Paniro su galva, bet tuojau iškilo į paviršių ir ėmė gražiai plaukti irdamiesi kojytėmis. Ir bjaurusis pilkas ančiukas plaukė kartu su visais.

– Ne, tai ne kalakučiukas, – tarė motina. – Žiūrėk, kaip puikiai iriasi kojytėmis ir kaip tiesiai plaukia! Ne, jis tikras mano vaikas... Tiesą sakant, net ir gražus, tik reikia įsižiūrėti. Kvar kvar! Sekite paskui mane, vaikučiai, aš jums parodysiu platųjį pasaulį, nuvesiu į paukštyną. Tik neatsilikit, kad jūsų kas nesumindytų, o labiausiai saugokitės kačių!

Ir jie atėjo į paukštyną. Ten kaip tik buvo kilęs didelis triukšmas: dvi šeimos pešėsi dėl ungurio galvos, ir galop ji atiteko katei.

– Žiūrėkit, visuomet taip esti šiame pasaulyje, – tarė senė antis ir pasikasė snapą. Ji ir pati norėjo ungurio galvos.

– Eikite ir gražiai pasveikinkite aną seną antį, ji čia yra vyriausia, – liepė ančiukams motina. – Šitaip, žiūrėkit! Palenkite galvą ir sakykite: „Kvar!“

Jie taip ir padarė. Kitos antys, skersai žiūrėdamos, garsiai kalbėjo:

– Štai dar vienas pulkas, lyg be jų čia mūsų maža! O vienas koks negražus! Mes to nepakęsim!

Ir tuojau viena prilėkusi įžnybo jam į kaklą.

– Prašyčiau jo neskriausti! – tarė motina. – Juk jis niekam nieko blogo nedaro.

– O kam jis toks didelis ir nepanašus į kitus, – atšovė toji. – Reikia gerai jį apžnaibyti.

– Jos gražūs vaikučiai, – atsiliepė senė antis, – tik vienas nenusisekė.

– Tiesa, jis negražus, bet labai gero būdo ir plauko taip pat gerai kaip kiti, net geriau. Manau, ilgainiui susilygins su kitais. Jis per ilgai išbuvo kiaušinyje, todėl išėjo toks nedailus, – motina pakasė ančiukui nugarėlę ir suglostė plunksneles. – Jis išaugs stiprus ir daug pasieks.

– Kiti vaikeliai labai gražūs, – pakartojo senoji antis. – Jauskitės kaip namie, o jei rastumėt ungurio galvą, galite atnešti man.

Ir jie pasijuto kaip namie. Bet tą ančiuką, kuris paskutinis išriedėjo iš kiaušinio ir buvo toks negražus, visi pešiojo ir juokėsi iš jo. Jį stumdė ir žnaibė ne tik antys, bet ir vištos. „Per didelis!“ – tvirtino visi, o kalakutas, turintis pentinus ir todėl save laikantis paukščių karaliumi, išsikėtė kaip laivas išpūstomis burėmis, pribėgo prie ančiuko, kažką piktai suburbuliavo ir išraudo kaip vėžys. Nelaimingas ančiukas nežinojo nė kur dingti. Jam buvo skaudu ir graudu, kad jis toks bjaurus ir visi paukščiai iš jo juokiasi.

Taip praėjo pirmoji diena, o toliau buvo dar prasčiau. Nelaimingąjį ančiuką visi varė nuo savęs ir piktai kalbėjo: „Kad bent katinas tave pagautų!“ Net motina kartą neiškentė nepasakiusi: „Pasitrauktum kur nors atokiau!“ Antys jį žnaibė, vištos kapojo, o mergaitė, lesinanti paukščius, įspyrė.

Nebeiškentęs ančiukas perskrido per tvorą. Maži paukšteliai išsigandę išlakstė iš krūmų. „Tai todėl, kad aš toks bjaurus“, – tarė sau ančiukas ir užsimerkė. Bet nesiliovė bėgęs ir pribėgo didelę balą, kurioje gyveno laukinės antys. Čia ištupėjo visą naktį. Buvo liūdnas ir labai pavargęs po tos kelionės.

• Perskaitykite tekste paryškintus sakinius ir suraskite juose daiktavardžius, kurie atsakytų į klausimus kur (kame)? Daiktavardžiai, kurie atsako į klausimus kur (kame)?, yra vietininko linksnio. Vietininko linksnio pavadinimas nurodo vietą, kurioje vyksta veiksmas.

Pavyzdžiui: kiaušinyje, pasaulyje, paukštyne, baloje, ...