Didžiulės bėdos dėl dešros

Danielis Napas

Šniukštinėtojai laive

– Kai buvau mažas, aš, žinoma, kaip ir visi šunyčiai, norėjau tapti policijos šunimi. Tačiau mama man pasakė, kad net nesvajočiau. Kad apskritai negalėsiu dirbti jokio padoraus šuniško darbo, kaip ir mano tėvas, senelis ir prosenelis. Tada jos nesupratau.

Taigi mama man papasakojo prosenelio istoriją.

Jis gyveno Norvegijoje ir priklausė rimtai sportinei šunų kinkinių komandai. Jis buvo stipruolis kinkinio vedlys. Tačiau kartą per treniruotę šalia bėgimo trasos prisėdo slidininkas ir ėmė valgyti dešrą. Prosenelis užuodė ir strimagalviais puolė prie jos. Rogės nuslydo nuo trasos, nutraukė vielinio tinklo užkardą, ir visas šunų kinkinys nudardėjo nuo stataus skardžio. Žinoma, kilo didžiulis skandalas, ir mano prosenelį išmetė iš komandos.

– Kas man darbo, kad prosenelis buvo niekam tikęs kinkinio šuo, – pasakiau. – Aš tapsiu policijos šunimi.

Mama atsiduso ir papasakojo istoriją apie mano senelį, kuris dirbo gaisrinėje gelbėtoju. Senelis turėjo puikią uoslę ir kartais skrisdavo net į kitas šalis ieškoti po griuvėsiais užverstų žmonių. Tačiau kartą jis užlipo ant milžiniškos nuolaužų krūvos ir ėmė kaip pašėlęs loti. Netrukus apie jį susirinko visa gelbėjimo komanda. Iki pat vakaro visi kasė griuvėsius. Galiausiai vyrai pačioje apačioje rado seną sumuštinį su dešra, prie kurio, vizgindamas uodegą, pripuolė mano senelis. Tai buvo paskutinė jo darbo diena.

– Man nerūpi, kad mano senelis buvo blogas gelbėtojas, – pasakiau. – Aš tapsiu policijos šunimi, ir taškas.

Tada mama papasakojo istoriją apie tėtį. Jis buvo mokytas aklųjų vedlys ir ilgą laiką dirbo pas garsią operos dainininkę. Poniai užtekdavo pasakyti „paštas“, kad tėtis saugiai ir greitai judriomis miesto gatvėmis per sankryžas, statybvietes, stačiais laiptais, aplenkdamas balas, užtvaras ir dviračius, per požeminius tunelius, tamsias gatveles ir siauras sukamąsias duris pristatytų ją iki pašto langelio, kur ji atiduodavo savo siuntinuką. Tačiau vieną dieną ji ėjo pro mėsos parduotuvę. Atspėk, kas gulėjo vitrinoje?

– Dešra! – pasakiau.

– Taip, vitrina lūžo nuo šviežių storų dešros ringių. Tėvas pasileido tiesiai per gatvę mėsos parduotuvės link, paskui save tempdamas ir vargšę senąją ponią. Tramvajus cypiančiais ir rūkstančiais stabdžiais sustojo paskutinę akimirką, bet mano tėvo daugiau joks aklasis nebenorėjo imti sau už vedlį.

• Šunelio tėvas, senelis ir prosenelis dirbo skirtingus padorius šuniškus darbus. Pasirinkite vieno iš jų profesiją ir parašykite, ką tos profesijos šunys veikia.