Kaip skaitome grožinius kūrinius?

1. Ką ir kodėl trečioje klasėje darydavote prieš skaitydami grožinius kūrinius? Ką norėtumėte aptarti prieš skaitydami šį kūrinį?

Oldrichas Syrovatka

HONZIKO NUTIKIMAI PAS FOTOGRAFĄ KOMPURĄ

Tėtis su Honziku ir Michaela patraukė pas fotografą.

Fotografas Kampuras priėmė maloniai, įrašė į didelę knygą, paklausė, kiek norės nuotraukų, paėmė iš anksto pinigus, nes buvo tikras, kad viskas išeis kuo puikiausiai. Paskui savo klientus nusivedė į gretimą kambarį sakydamas:

– Prašom į mano dirbtuvę.

Ten stovėjo kelios kėdės ir kėdutės, kertėje – krūva žaislų: lėlės, sviediniai, automobiliai, traukinukas, ratukai, o pasieniais – stovai su lempomis. Fotografas Kampuras priekyje pasodino tėtį su Michaela, o šalia jų pastatė Honziką. Tada atsitraukė kelis žingsnius prie aparato, ilgai žiūrėjo, žiūrėjo, paskui vėl sugrįžo, pataisė tėčio galvą, lyg ji būtų nežinia kaip pakrypusi. Ir vėl nuėjo prie aparato, pasilenkė, žiūrėjo čia iš kairės, čia iš dešinės ir vis buvo nepatenkintas, mažais žingsneliais pribėgo prie Honziko, kilstelėjo jo galvą, o ranką uždėjo tėčiui ant peties. Paskui vėl žiūrėjo į aparatą, žiūrėjo ir nudžiugęs šūkavo:

– Pasakiška, nuostabu! Nuotraukėlė bus – neatsidžiaugsit, pakentėkit va taip dar sekundę! – Tada nutvėrė aparato mygtuką ir sušuko:

– Dėmesio! Berniuk, žiūrėk į mano pirštą, taip, taip, į pirštą! Žiūrėk gerai, išlėks paukščiukas! Viens, du, trys – štai!

Fotografas Kompuras spustelėjo mygtuką, tas tik klip klap ir staiga... Neregėtas stebuklas! Iš fotoaparato tikrai išskrido paukščiukas. Iš tiesų tai ne paukščiukas, o geras paukštis.Gražus, puikus, visokiomis spalvomis žėrintis paukštis. Panašus į papūgą, plunksnos žaižaravo lyg vaivorykštė. Įdomiausia, jog jam ant kaklo kabojo fotoaparatas. Paukštis pakilo į palubę ir ėmė skrajoti aplink išsigandusio, apstulbusio Kompuro galvą. Fotografo lūpos drebėjo, iš pradžių vapaliojo kažkokius nesuprantamus žodžius, paskui aiškiai ištarė:

– Kas čia dabar atsitiko? Kas čia atsitiko? Neįmanomas dalykas!

O paslaptingasis plunksnuotis skraidė iš vieno dirbtuvės kampo į kitą, bet labiausiai jam patiko sukiotis aplink garbanotą fotografo galvą. Šis išsigandęs mosavo rankomis, vijo šalin keistą paukštį, kuris plazdeno apie ausis.

Honzikas pasilenkė prie tėčio.

– Ko tas fotografas toks nustebęs? – paklausė. – Juk pasakė, kad išskris paukščiukas. Sakė, o pats netikėjo, kad išskris? O aš patikėjau ir džiaugiuosi, kad teisybę sakė.

Tėtis neturėjo laiko aiškinti, nes paukščiukas, tas garsus paukštis, kurį visi fotografai vaikams žada, bet niekada neparodo, dabar staiga prabilo:

– Gerrrbiami klientai, dar trrruputėlį kantrrrybės. Dabarrr sau leisiu jus nufotogrrrafuoti!

Po šių žodžių jis nutaisė fotoaparatą, nuskrido per kelis žingsnius nuo tėčio, Michaelos ir Honziko ir sušuko:

– Dėmesio, dėmesio! Berrrniuk, galvą trrruputį aukštyn! Taip, gerrrai: o dabarrr dėmesio! Išskrrris fotogrrrafas!

Paukščiukas paspaudė mygtuką – klip klap! Žiūrėkit! Koks stebuklas! Iš aparato tikrai išlėkė fotografas!