Bernardas Brazdžionis (16.3 tema)

Bernardas Brazdžionis (1907–2002) gimė Stebeikėlių kaime, Biržų krašte. 1908 m. būsimas poetas atsidūrė JAV ir ten praleido kelerius metus tėvams sumanius užsidirbti. Vėliau jo tėvas ir sesuo dar kartą vyko ieškoti geresnio gyvenimo, tik jau kitame žemyne – Pietų Amerikoje. Ši patirtis užfiksuota viename ankstyvųjų B. Brazdžionio eilėraščių „Poeto autobiografija“:

Pradžios mokyklą būsimasis poetas lankė Žadeikiuose ir Pasvalyjè, toliau mokėsi Biržų gimnazijoje, išleidusioje į literatūrinį pasaulį K. Binkį. B. Brazdžionis dar gimnazijoje išspausdino pirmąsias knygeles – eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos“ (1926) ir poemėlę „Verkiantis vergas“ (1928). 1929–1934 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką ir pedagogiką. Studijų metais buvo aktyvus „Šatrijos“ draugijos narys. Baigęs universitetą dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą įvairiuose kursuose bei mokyklose, dirbo „Sakalo“ leidykloje, karo metais vadovavo Maironio literatūros muziejui. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Redagavo „Lietuvių enciklopediją“, žurnalą „Lietuvių dienos“, kurį laiką buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.

Dar studijuodamas B. Brazdžionis išleido pirmąjį brandžios kūrybos eilėraščių rinkinį „Amžinas žydas“ (1931). Tai bene moderniausias ir drąsiausias poeto rinkinys. Jame ryškėja visai poeto kūrybai svarbi religinė problematika. Eilėraščiuose gausu krikščioniškos simbolikos, liturginės atributikos, dominuoja himno, psalmės intonacijos. Šis aukštojo stiliaus klodas gretinamas su žemuoju – miesto ir miesčioniškos kultūros įvaizdžiais, šnekamosios kalbos intarpais, svetimžodžiais, avangardą primenančiais šokiruojančiais vaizdais (eil. „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“). Tautosakiniai motyvai derinami su kultūrinėmis nuorodomis (eil. „Botanika“). Ieškoma individualaus, asmeninio santykio su Dievu, svarstomi nuodėmės ir Dievo gailestingumo, mirties ir amžinybės klausimai. Ypatinga ir B. Brazdžionio eilėraščio melodija – pakartojimais, laipsniavimais, paralelizmais kuriamas muzikinės monotonijos, maldos įspūdis.

Vėlesniuose poeto rinkiniuose „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (1939, apdovanotas Valstybės premija) sustiprėja deklamacinė, retorinė stilistika. Susilpnėja individualus religinis santykis su pasauliu: lyrinis subjektas tarsi užima tarpininko poziciją tarp aukštesnės, dieviškosios, jėgos ir adresato, tarsi interpretuoja skaitančiajam bendras religines ir filosofines tiesas. Taip pradeda formuotis poetas pranašas: į skaitytoją kreipiamasi kiek iš aukšto (skirtingai nei J. Aisčio eilėraštyje).

B. Brazdžionis – ryškiausias katastrofistinių nuotaikų reiškėjas tarpukario Lietuvoje. Eilėraščiuose jis kuria apokaliptinį, tai yra pranašaujantį pasaulio pabaigą, ateities paveikslą.

Karo metų rinkinius „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“ (1943) sudaro pilietiniai, patriotiniai eilėraščiai, kuriuose kalbama iškilmingai, tiesiogiai išsakomos idėjos. Dėl atviros pilietinės pozicijos patriotiniai B. Brazdžionio eilėraščiai buvo populiarūs Atgimimo laikotarpiu, deklamuojami Sąjūdžio mitinguose. 1943 m. pasirodė rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus“.

Emigracijoje B. Brazdžionis išleido rinkinius „Svetimi kalnai“ (1945), „Šiaurės pašvaistė“ (1947), „Didžioji kryžkelė“ (1953), „Vidudienio sodai“ (1961), „Po aukštaisiais skliautais“ (1989). Šiose knygose dominuoja pavergtos tautos likimo, tėvynės ilgesio temos. Jos išsakomos gana tiesmukai, kalbama patetiškai, sentimentaliai. Meniškumu pokarinė poezija nusileidžia ankstyvajai. 1982 m. B. Brazdžionis išleido lyrinių ir satyrinių eilėraščių knygą „Vaidila Valiūnas“. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje išėjo dar du poeto rinkiniai – „Šiapus ir anapus mūsų laiko“ (1997) ir „Vilčių valtys“ (1995).

Vytės Nemunėlio slapyvardžiu rašyta poezija vaikams tapo klasika (visų pirma poema „Meškiukas Rudnosiukas“, pirmą kartą išleista 1939 m.). Eilėraščių rinkiniuose „Mažųjų pasaulis“ (1931), „Vyrai ir pipirai“ (1938), „Purienos“ (1939) ir kt. rūstusis pranašas tampa džiugiu, sąmojingu pasakotoju. Poezija vaikams daiktiškai konkreti, mėgstamos tautosakos stilizacijos, žaismingos personifikacijos.

Iš rinkinio „Krintančios žvaigždės“ (1933)

MES NETURIME NAMŲ

Mes neturime namų pas juodą girią,
​Mes neturime baltų avių bandos,
​Mes išbėgę iš gyvenimo, kaip Mciri,
​Nebenorime jin grįžti niekados.

Kur tu būsi, mano miela, mylimoji,
​Ar paklausei, kur tu eisi be manęs?
​Tie naktigoniai pamojo ir nujojo,
​Ir pernakt nekūrė laužo, nei ugnies.

Mūsų laukas, mūsų lankos – viskas mūsų,
​Mūsų žvaigždės, mūsų laimė – viskas mūs…
​Žalia žemė sutemų sapnan įgluso,
​Vaikšto vakaras, o vaikšto po namus.

Mes neturime namų pas juodą girią,
​Pas mus vakaras per amžius neateis!..
​Tai gerai, kad mano tėvas biednas mirė,
​Kad tu visas mano turtas, tai gerai.

Aš pasaulio šviesios karalijos
​Nemačiau niekada, niekada –
​Juodos rožės ir juodos lelijos,
​Ir daina vyturėlio juoda.

Juodos vyšnios apkrito man veidą,
​Juodos dienos man širdį apkris,
​Kolei sutemų tolimas aidas
​Pasigirs veriant nakčiai duris.

O naktie, o stebuklų pasauli,
​Per tave, per tave aš einu,
​Per tave aš nešu juodą saulę,
​Ją iškėlęs iš skausmo dienų!

Nematysiu saulėleidžių aukso,
​Nematysiu akių mylimos
​Ir aušros, ir aušros nesulauksiu
​Šituos aklo likimo namuos.

Žydi obelys jaunos ir gražios,
​O žvaigždes kažkas keikia, girdžiu,
​O rankas kažkas alpdamas grąžo:
​„Niekada neregėsiu žvaigždžių…“

Kur tos žvaigždės, kur jos, sidabrinės,
​Kur mirgėjimas jų nuostabus,
​Ar ir jūs neregėjot žydrynės,
​Kad suklupot prieš žemės stabus?..

Prieš vaivorykštės šventę nepuolat,
​Nesimeldžiate žiedui baltam, –
​Prieš stabus, nepažįstami broliai,
​Pasiklydot pasauly šviesiam…

Man pasaulio šviesios karalijos
​Neregėt niekada, niekada, –
​Ne stabam – žvaigždėm, rožėm, lelijom
​Tegu skamba ši mano malda.