Viduramžių architektūra – Dievo garbinimas

Kiekvienas žmonijos istorijos laikotarpis išsiskiria meno kūriniais. Kiekvienoje epochoje galime aptikti tik jai būdingą architektūros stilių. Viduramžiai truko apie tūkstantį metų ir per šį ilgą laikotarpį dailės ir architektūros bruožai ne kartą kito. Visuotinai pripažįstama, kad svarbiausi Viduramžių architektūros ir dailės stiliai yra romãnika (romãninis sti̇lius) ir gòtika. Nors šie stiliai labai skiriasi, jiems abiem būdingas vienas esminis dalykas – aukštumas jie pasiekė sakraliniame mene. Abiem jais buvo siekiama garbinti Dievą. Taigi, kas būdinga Viduramžių architektūrai?

Ankstyvesnė buvo romanika. X–XI a. Viduramžių Europos kultūroje įvyko lūžis. Kūrėsi ir stiprėjo valstybės. Šventõjoje Ròmos impèrijoje įsigalėjo imperatorių Otonų dinastija. Politinį Europos žemėlapį vis labiau veikė sklindantis krikščionių tikėjimas ir gyvenimo būdas. Tuo metu krikščionybė pasiekė tokias tolimas Europos šalis kaip Bohèmiją, Lénkiją, Veñgriją. Romos popiežius katalikiškoje Europoje tapo didžiausiu autoritetu. Europa įgavo kultūrinės erdvės kontūrus. Visa tai jau žinote, bet prisiminti svarbu, nes tuo metu, apie 1000 m., Europoje atsirado ir savo menines raiškos formas įgavo romanika. Šio architektūros ir dailės stiliaus sklaida sietina su benediktinų vienuolija, benediktinų vienuolynų ir bažnyčių statybomis. Žmonės klysta manydami, kad žodis „romanika“ susijęs su žodžiu „romantinis“. Pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „romanus“, reiškiančio „Romos, romėniškas“. Žodis „romanika“ ir žodžių junginys „romaninis stilius“ pradėtas vartoti tik XIX a. pradžioje. Toks stiliaus pavadinimas kilo ir įsitvirtino dėl jo meninių bruožų panašumo į Romos imperijos laikų romėniškąją architektūrą. Romanika buvo pirmasis krikščioniškos Europos architektūros ir dailės stilius, X–XII a. sklidęs visoje krikščioniškoje Europoje, nuo Iberijos pusiasalio vakaruose iki Lenkijos ir Vengrijos rytuose, nuo Skandinavijos pusiasalio šiaurėje iki Sicilijos pietuose. Tuo metu bažnyčios visur buvo statomos kryžiaus pavidalo (21.1 pav.). Tai simbolizavo Kristaus nukryžiavimą. Kuo šis stilius išsiskyrė ir kas jam buvo būdinga?

Iki mūsų dienų daugiausia ir geriausiai išliko sakralinės paskirties romanikos architektūros statinių (21.2 ir 21.3 pav.). Žinoma, kalbant apie Viduramžius pirmiausia vaizduotėje kyla pilys, tačiau bažnyčios ir vienuolynai tais laikais buvo ypatingos reikšmės statiniai. Bažnyčiose ir vienuolynuose garbinamas Dievas, todėl Viduramžiais jos buvo itin saugomos ir net menkiausias jų pažeidimas buvo nesuvokiamas. Dažnai šios sakralios vietos buvo teisiškai pripažįstamos vietomis, kuriose galima ieškoti prieglobsčio. Todėl jų statybai lėšų negailėta. Tai buvo labai brangūs ir tais laikais sudėtingos inžinerijos statiniai, todėl statybos kartais trukdavo net kelis dešimtmečius. Statinių kūrimu ir statybomis rūpinosi vienuoliai benediktinai. Pagrindiniai romanikos bažnyčių ir vienuolynų bruožai buvo storos sienos, o langai, durys, vartai ir arkos – pusapskričiai (21.4 pav.). Šventovių viduje skliautai rėmėsi į masyvias kolonas (21.5 pav.). Žvelgiant į romaninio stiliaus pastato vidų ar išorę susidaro sunkaus ir masyvaus statinio vaizdas.

Romaninio stiliaus sakralinių statinių puošyba buvo saikinga ir paprasta, kad nebūtų trikdomas besimeldžiančio ir Dievą garbinančio žmogaus dėmesys. O tie negausūs papuošimai ar skulptūros bažnyčiose ir vienuolynuose turėjo aiškų tikslą – priminti, pamokyti, sudrausti (21.6 pav.). Romanikos architektūra kūrė pojūtį, kad žemiškasis tikinčiojo gyvenimas yra tik trumpa atkarpa, svarbiausias – pomirtinis amžinasis gyvenimas. Tokiomis priemonėmis buvo skelbiamas mokymas, kad kiekvienas tikintysis turi laikytis Dešimties Dievo įsakymų ir būti pamaldus, nes po mirties kiekvienas žmogus turės atsakyti prieš Dievą už savo gyvenimą žemėje. Daugelyje romanikos šventovių virš pagrindinių bažnyčios vartų buvo vaizduojama Paskutinio teismo diena (21.7 pav.).

Viduramžiais, kaip ir šiais laikais, vienos mados keitė kitas. Žinoma, esama skirtumo – Viduramžiais viskas vyko ne taip greitai kaip šiais laikais. Nuo XII a. vidurio romaniką pamažu keitė gotika. Gotika – architektūros ir dailės stilius, vyravęs Europoje XII–XV amžiuje. Stiliaus pavadinimas atsirado XVI amžiuje. Italų meno istorikas Džordžas Vazaris (Giorgio Vasari), kalbėdamas apie ankstesniais šimtmečiais paplitusią architektūrą, pavartojo žodį „gotico“. Italų kalboje šis žodis reiškė „svetimas, barbariškas“. Taip tuo metu jam atrodė ši architektūra. Gotais buvo vadinama germanų gentis, kadaise užkariavusi italakalbį Apeninų pusiasalį. Meno istorikui šis meno stilius atrodė toks pat kaip gotai – laukinis. Pirmosios gotikinio stiliaus katedros pradėjo kilti XII a. antroje pusėje Prancūzijoje, Paryžiuje ir jo apylinkėse, vadinamajame Il de Franse. Čia šis architektūros stilius pasiekė meno aukštumas (21.8 pav.). Gotikos plėtra architektūroje sutapo su miestų augimu ir miestiečių luomo stiprėjimu. Kiekvieno turtingo miesto gyventojai norėjo turėti kuo įspūdingesnę katedrą. Todėl Viduramžiais Europoje kilo viena už kitą aukštesnės ir didesnės gotikinio stiliaus katedros. XII–XV a. šio stiliaus architektūra buvo paplitusi visoje katalikiškoje Europoje (A šaltinis). Kartais gotikos architektūra vadinama šviesos architektūra. Kodėl ji taip vadinama? Kuo gotika skyrėsi nuo anksčiau Europoje vyravusios romanikos?

Gotikos architektūra smarkiai skyrėsi nuo romanikos. Gotikinio stiliaus katedrų sienos nebuvo tokios masyvios. Jos buvo daug aukštesnės ir statinys darė lengvo ir grakštaus kūrinio įspūdį. Tokias mažiau masyvias ir aukštesnes sienas statyti leido nauji inžineriniai sprendimai. Iki tol buvo sunku pastatyti aukštą bažnyčią ar kokį kitą aukštą pastatą, nes statinio skliautai ir aukštos mūrinės sienos negalėjo atlaikyti savo svorio ir griuvo į šalis. Šią bėdą padėjo išspręsti atraminės konstrukcijos, kurios laikė arba kreipė sienų ir jas slegiančių skliautų svorį. Kovoti su statinį veikiančia žemės traukos jėga padėjo kontraforsai ir arkbutanai. Kontraforsas kaip pastato konstrukcinis elementas buvo naudojamas ir seniau, taip pat ir romanikos architektūroje. Tačiau gotikos architektūroje jo vaidmuo buvo itin svarbus, nes katedrų skliautų svorio skėtimo jėgai reikėjo patikimų atramų, nukreipiančių ją į žemę (21.9 pav.). O arkbutanai – atraminės arkos – sudėtingesnėse ir didesnėse katedrose kreipė skliautų svorio skėtimo jėgą į kontraforsus (21.10 ir 21.11 pav.). Abu šie konstrukciniai elementai laikė skliautų svorį, todėl sienos, kad ir kokios buvo aukštos, negriuvo.

Minėjome, kad gotika – šviesos architektūra. Gotikos bažnyčių ir katedrų ornamentais papuošti langai ir arkos buvo smailesni ir didesni nei romanikos stiliaus statinių (21.12 pav.). Todėl gotikinio stiliaus bažnyčiose buvo šviesiau. Paprastai languose puikavosi spalvingi vitražai (spalvoto stiklo paveikslai), buvo ir didelių apskritų langų, vadinamųjų rožių (21.13 ir 21.14 pav.). Būtent dėl didesnių ir spalvotų langų gotikinio stiliaus bažnyčiose buvo daugiau šviesos. Lūžtantys šviesos spinduliai, besiskverbiantys pro įvairiaspalvius vitražus, kūrė paslaptingą, mistišką ir pakylėtą aplinką. Tokia vidaus aplinka, pilna šviesos žaismo, liudijo Dievo buvimą. Juk Dievas buvo siejamas su šviesa. Visas katedros pastatas stiebėsi į dangų. Juk, tų laikų supratimu, Dievas buvo danguje. Gotikos katedrų vidus ir išorė buvo išpuošti augaliniais ornamentais, kasdienių darbų, mitinių ir fantastinių gyvūnų vaizdais. Gotikos skulptūra buvo daug sudėtingesnė nei romanikos. Ji vaizdais pasakojo biblinius įvykius žmonėms, kurie nemokėjo skaityti, o neraštingų buvo dauguma. Šie vaizdai buvo jų knyga apie dalykus, kuriuos skelbė Bažnyčia (21.15 pav., B šaltinis).