Pasaka apie Žiežirbinės raganą
- Toliau skaitome Antano Vaičiulaičio pasaką apie raganą ir piemenuką Baltruką.
Antanas Vaičiulaitis
Pasaka apie Žiežirbinės raganą
Antroji dalis
Raganai to ir tereikėjo. Ji tuoj paliko savo ožką ir sukaliojosi aplinkui, o jos akys smaigstėsi lyg kokios ylos. Tačiau berniuko jinai išsyk nepastebėjo ir sviedė lazda į varnėnus, kurie erzėjo pušyje.
– Kad jums vanagai akis iškapotų, kad jums piktvaikiai liežuvius ištraukiotų! – plūdosi senė.
Ūmiai ji nutilo ir įsispitrėjo į erškėčius.
– O kas čia per driežas?! – sustaugė ji ir šlumštelėjo į krūmus.
Ji šoko taip smarkiai, kad įstrigo į šakas ir suklupo. Bepuolant trys spygliai jai susmigo į nosį, ir ji aiktelėjo iš skausmo.
Suraižyta ir subadyta, ragana išsikepurnijo iš erškėčių – ji jau griebs Baltruką. Bet jo nebūta tokio kvailo, kad lauktų, ligi jį sučiups. Kol ta pikčiurna išsikrapštė iš krūmo, berniukas jau kūrė pievomis, stryksėdamas nuo kupsto ant kupsto. Mažos jo kojytės taip skriejo, kad net samanos lakstė į šalis, o vienoj vietoj jis ėmė ir išspyrė visą laukinių bičių šeimą – su koriais, su medumi ir su pačia karaliene didžiausioj akutėj.
Dūmė ir voverėlė uodegaitę išpūtusi.
Ragana buvo greita. Ji liuoksėjo, pasamonus pasikaišiusi, ir šniokštavo kaip kalvio Šakočiaus dumplės.
– Bėkit nebėkit – tuoj judviejų nė kaulelio neliks! – šaukė ji visai arti.
Baltrukas ne juokais nusigando ir sakė:
– Skubėk, voverėle, skubėk, rudplaukėle!
Atsiliepė jam voverėlė:
– Nebijok. Ten auga liepa. Mudu įkopsim į jos viršūnę ir liksim gyvi.
– Liepa ar ne, – sukliko čia pat ragana, – o jums jau galas!
Taip rėkdama, ji ištiesė rankas ir griebė piemenuką. Jai būtų pasisekę, jeigu ne voverė. Matydama, kad jau blogai, ji ūmiai sušvirkštė ir puolė senei po kojomis. Ragana taip nustebo, kad valandėlę žiopčioja nežinodama, kas čia beatsitiko. O kai atitoko, buvo jau per vėlu: berniukas skuto už gerų varsnų, o voverėlė taip nėrė, kad net vėjas švilpė jai pro ausis.
Iš knygos „Pasakos“Pasamonas – kitos spalvos juosta sijono apačioje; „liuoksėjo, pasamonus pasikaišiusi“ – bėgant ilgas sijonas kiek pakeliamas.
Varsna – senovinis ilgio matas (apie 100 metrų).
- Kaip aprašomas raganos, ieškančios berniuko, elgesys?
- Kokiais žodžiais apibūdinamas berniuko bėgimas? Pacituokite.
- Kas ir kaip paskutinę akimirką padėjo Baltrukui ištrūkti raganai iš nagų?
- Kur bėgo slėptis Baltrukas ir voverė?
- Savais žodžiais paaiškinkite šiuos vaizdingus pasakymus: „akys smaigstėsi lyg kokios ylos“, „įsispitrėjo į erškėčius“, „liuoksėjo, pasamonus pasikaišiusi, ir šniokštavo kaip kalvio Šakočiaus dumplės“, „skuto už gerų varsnų“, „net vėjas švilpė jai pro ausis“.
Užduotys
- Įsižiūrėkite į teksto iliustraciją. Suraskite ir perskaitykite teksto dalį, kurią iliustravo dailininkė.
- Jau žinote, kad pasaka – tai išgalvotas pasakojimas. Nors pasakose daug išmonės, fantazijos ir netikėtų įvykių, pasakojimas turi būti aiškus, nuoseklus ir išbaigtas. Pasakojimuose vartojama daug veiksmažodžių. Perskaitykite paryškintą pasakos dalį ir pratęskite veiksmažodžių grandinėlę.
Išsikepurnijo | griebs | sučiups |
Įsitikinau, kad lietuvių kalba turtinga veiksmažodžių.
- Naudodamiesi sudaryta veiksmažodžių grandinėle, atpasakokite paryškintą pasakos ištrauką.
- Aptarkite, ką reiškia šie vaizdingi veiksmažodžiai:
sukaliojosi, smaigstėsi, įsispitrėjo, šlumštelėjo, išsikepurnijo, liuoksėjo, šniokštavo, sukliko, žiopčioja.
- Pasiaiškinkite, iš kokio žodžio kilo žodis pasakojimas.
- Sutartiniais ženklais pažymėkite šio žodžio reikšmines dalis.
- Sugalvokite jam giminiškų žodžių.
Taip rėkdama, ji ištiesė () rankas ir
griebė () piemenuką. Jai būtų
pasisekę, jeigu ne voverė. Matydama, kad
jau blogai, ji ūmiai sušvirkštė () ir puolė () senei po kojomis.
Ragana taip nustebo (), kad valandėlę
žiopčioja () nežinodama, kas čia
beatsitiko (). O kai
atitoko (), buvo ()
jau per vėlu: berniukas skuto ()
už gerų varsnų, o voverėlė taip nėrė (),
kad net vėjas švilpė () jai pro ausis.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"