Pelenė
- Jau skaitėme apie stebuklingai kalbantį akmenį. Šiandien aptarsime dar daugiau stebuklų. Pamenate, pasakoje „Pelenė“ vargšė mergaitė labai norėjo nuvykti į karaliaus rūmuose vykstančią puotą? O juk žinome – kai labai ko nors nori, tai gali ir įvykti. Skaitydami stebėkite, kaip iš vienų daiktų atsiranda kiti, kaip vieni gyvūnai virsta kitais, o kartais tampa net žmonėmis.
Šarlis Pero
Pelenė
Pelenės teta buvo fėja. Ji įsivedė mergelę į kambarį ir tarė:
– Eik į daržą ir atnešk man moliūgą.
Pelenė tuoj išėjusi nuskynė patį gražiausią, kokį tik rado, ir atnešė tetai, niekaip nesuprasdama, kaip jis padės jai patekti į puotą. Teta išgremžė jo vidų ir, palikusi tiktai luobą, sudavė lazdele: moliūgas tuoj pavirto auksu žvilgančia karieta.
Paskui ji priėjusi pažiūrėjo į pelėgaudžius ir rado tenai šešias peles, visas gyvas. Ji liepė Pelenei trupučiuką pradaryti pelėgaudžių dangtelį ir kiekvienai laukan bėgančiai pelei sudavė lazdele, ir pelės pavirto gražiausiais arkliais; taip atsirado puikus šešetas – visi gražūs, širmi obuolmušiai žirgai.
Tetai susimąsčius, iš ko padaryti vežėją, Pelenė tarė:
– Pažiūrėsiu, ar nėra kokios žiurkės, pakliuvusios į žiurkėgaudžius, padarytume iš jos vežėją.
– Teisybė, – tarė teta, – eik pažiūrėti.
Pelenė jai atnešė žiurkėgaudžius. Juose buvo trys didelės žiurkės. Fėja paėmė vieną iš jų, su pačiais didžiausiais ūsais, ir, sudavusi lazdele, pavertė vežėju, stambiu vyru, o jo ūsai buvo tokie puikūs, kad ir paieškojęs tokių nerastum.
Paskui tarė Pelenei:
– Eik į daržą, ten už laistytuvo tu rasi šešis driežiukus. Atnešk man juos.
Tik Pelenė spėjo atnešti, kai teta pavertė juos tarnais, kurie, apsivilkę išsiuvinėtais drabužiais, tuoj sulipo už karietos ir tenai stovėjo įsikabinę, tartum nieko kito nebūtų veikę per visą gyvenimą.
Tada fėja tarė Pelenei:
– Štai jau turi, kuo važiuoti į puotą, ar jau patenkinta?
– Taip, bet nejau aš galiu važiuoti su tokiais sustirusiais drabužiais?
Teta tiktai palietė ją savo lazdele – tą pačią akimirką jos drabužiai pavirto auksuotu sidabruotu apdaru, nusagstytu brangiaisiais akmenimis. Paskui davė jai porą dailiausių krištolo kurpaičių.
Šitaip išdabinta Pelenė sėdo į karietą. Atsisveikindama teta jai pasakė, kad nieku gyvu neužsibūtų ilgiau kaip lig pusiaunakčio.
Pagal knygą „Šarlio Pero pasakos“Širmas – šviesiai pilkos spalvos žirgas.
Obuolmušis – žirgas, išmargintas maždaug obuolio dydžio dėmėmis.
- Prisiminkite pasaką ir trumpai papasakokite, kas vyko iki šioje ištraukoje minimų stebuklų ir kas vyko po to, kai Pelenė nuvažiavo į puotą. Pasakojimą gali palengvinti žaidimas. Pasidalykite į dvi grupes. Viena grupė klausinėja apie tai, kas vyksta šioje pasakoje, o kita atsakinėja.
- Aptarkite visus tetos padarytus stebuklus. Kas pasikeitė?
- Kas šioje pasakoje įvyko, kai laikrodis išmušė vidurnaktį?
- Detaliai apibūdinkite, kaip atrodė į puotą vykstanti Pelenė.
- Pasvarstykite, ar stebuklai vyksta tik pasakose, ar jų pasitaiko ir gyvenime.
Užduotys
- Perskaitykite tekste išryškintus žodžius.
Tekste išryškinti žodžiai aš, tu, jis, ji įvardija veiksmažodžio vienaskaitos asmenis. Veiksmažodis turi ir daugiskaitos asmenis, juos įvardija mes, jūs, jie, jos. Žodžiai aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos vadinami asmeniniais įvardžiais; skiriami trys veiksmažodžio asmenys: pirmasis, antrasis, trečiasis.
- Remdamiesi lentele, paaiškinkite, kaip yra asmenuojami veiksmažodžiai.
Asmuo | Vienaskaita (vns.) | Daugiskaita (dgs.) | ||
I (pirmasis) | aš | važiuoju | mes | važiuojame |
II (antrasis) | tu | važiuoji | jūs | važiuojate |
III (trečiasis) | jis, ji | važiuoja | jie, jos | važiuoja |
- Ar pastebite, kas keičiasi asmenuojant?
Aš pažiūrėsiu. | Mes pažiūrėsime. |
Tu turi. | Jūs turite. |
Jis, ji užlipo. | Jie, jos užlipo. |
Skirtingos veiksmažodžio galūnės rodo skirtingus veiksmažodžio asmenis.
Vadinasi, veiksmažodžio asmenis atpažįstame iš veiksmažodžių galūnių.
- Iš Šarlio Pero pasakos „Pelenė“ ištraukos išrašykite asmeninius įvardžius kartu su veiksmažodžiais.
Asmuo | Vns. | Dgs. |
I | Aš lieč | Mes lieč |
II | Tu liet | Jūs lieč |
III | Jis, ji lieč | Jie, jos lieč |