Kaip rašytojai juokauja?

1. Daugelyje knygų apie Lietuvos istoriją kalbama labai rimtai. Ar esate skaitę kūrinių, kuriuose rašytojai žaidžia istorija?

Vytautas V. Landsbergis

KĘSTUTIS IR KRIAUŠĖS

Ne tik kėkštai apvaliąsias Kriaušelių kaimo gražuoles pamilę buvo. Jas nusižiūrėjęs buvo ir senyvas barzdotas karys, kuris ateidavo sodan, atsiguldavo po vešliąja kriauše ir, žvelgdamas į besisūpuojančias sesytes, imdavo kalbėti:

– Labas, gražioji, stebuklingoji mano kriauše! Ar spėsi lig rudens užauginti skaniuosius savo vaisius? Jų užkandęs visada drąsiai joju į karus ir juos laimiu.

– Užauginsiu, kunigaikšti, – suošdavo kriaušė, vešliomis šakomis vėduodama didįjį Trakų kunigaikštį Kęstutį, ir vėjas jos šakose uždainuodavo:

Vai guli Kęstutis,
​Barzdelę papūtęs,
​Jis žiauriai stiprus,
​Tačiau ne žiaurus.

Karalius Kęstutis,
​Pamilęs Birutę,
​Neklausia jau niekad,
​Jam būt ar nebūti!

Patinka jam būti,
​​Kariauti truputį –
​Tėvynę apginti,
​Kriaušytę nuskinti...

Kriaušė labai mylėjo karžygį Kęstutį, jai patikdavo, kad Trakų valdovas pasikalba su ja tarsi su artimu bičiuliu. Dėl to ji uoliai stengėsi kasmet užauginti kunigaikščiui vis gražesnių, vis sultingesnių ir sveikesnių kriaušių, kurios išgydydavo kunigaikštį nuo ligų ar net sužeidimų.

Kunigaikštis Kęstutis su žmonele Birute kiekvieną rudenį prisirinkdavo kriaušaičių ir stropiai prisidžiovindavo žiemai. Jodamas į toliausius žygius, Kęstutis visada pašonėj veždavosi džiovintų kriaušių maišelį.

Priešai stebėjosi, kaip tas senasis Kęstutis gali būti toks stiprus? Jų sekliai sekė kunigaikštį, bet niekaip stebuklingųjų kriaušių paslapties įspėt neįstengė. Tik Kęstučio sūnus Vytautas ir jo pusbrolis Jogaila apie tai žinojo.

Dažnai pusbroliai paslapčia nuo galingojo Kęstučio atjodavo iš Trakų į Kriaušelius ir čia rengdavo kriaušių ridinėjimo turnyrus! O paskui tomis pačiomis kriaušėmis ir pasistiprindavo…