Jau kalbėjome, kad balsius, užrašomus nosinėmis raidėmis, tariame ilgai – ir kirčiuotus, ir nekirčiuotus. O ar žinote, kaip atsirado nosinės raidės ir kada jas rašyti žodžio šaknyje?
Nosinių raidžių rašyba
18.1. Ką matote paveikslėlyje? Užrašykite. Kuo ypatinga šių žodžių rašyba?
Nosinėmis raidėmis dabar užrašome tuos ilguosius balsius, kurie atsirado išnykus n. Mūsų protėviai tardavo [skunsti], [drinsti], [ansa], [šanšta]. Ilgainiui n išnyko, o balsis pailgėjo. Tą istorinį palikimą dabar liudija nosinės: skųsti, drįsti, ąsa, šąšta. Kartais rašybą galime pasitikrinti, nes dvigarsis išlikęs įvairiose giminiškų žodžių formose. Kitais atvejais tenka įsidėmėti.
Balsės ą, ę, į, ų rašomos tada, kai giminiškų žodžių šaknyse kaitaliojasi su an, en, in, un. Dažniausiai dvigarsis išnyksta bendratyje:
grįsti – grindė,
išsigąsti, išgąstis – išsigando,
kąsti, kąsnis – kando,
kęsti – kentė,
lįsti – lindo,
siųsti – siuntė,
skųsti – skundė,
spęsti, spąstai – spendė,
spręsti – sprendė.
18.2. Parašykite šių žodžių bendratis.
Skendo, galando, rentė, sklendė, brendo, šventė.
Balsės ą, ę, į rašomos tada, kai giminiškų žodžių šaknyse eina prieš s, š, ž ir tarp savęs kaitaliojasi:
drąsa – drįsti – drąsuolis,
grąža – gręžti – grįžti – grąžtas,
tąsa – tęsti – tįsti, trąša – tręšti.
18.3. Taisyklingai perskaitykite žodžius (nepamirškite – nosinė raidė žymi ilgąjį balsį, net jeigu jis nekirčiuotas). Pasakykite bent vieną giminišką žodį, iš kurio matyti, kad nosinės raidės kaitaliojasi tarpusavyje.
Įsidrąsinti, drąsesnis, saulėgrąža, gręžinys, Grįžulo Ratai, tęsinys, mąstyti, mįslė, mąstytojas, rąstas, suręsti, spąstai.
Nosinių raidžių nerašome, kai giminiškų žodžių šaknyse atsiranda ė arba o:
dreskia, drasko, draskymas – drėskė,
gresia, graso, grasinimas – grėsė,
gražinti(daryti gražų) – grožis.
Reikia įsidėmėti, kad nosinės raidės nerašomos ir šių žodžių šaknyse:
įgrysta (įkyri, pabosta), lysti (darytis liesesniam),
tesėti, mastas, mastelis, ryžtas, pasiryžti.
18.4. Pabraukite žodžius su nosine raide šaknyje. Paaiškinkite jų rašybą.
1. Su didžiausia pagarba apvyniojusi knygą popieriumi įdėjau ją į lagaminą mąstydama, kad grįšiu namo ir tuojau imsiu mokytis. 2. Patraukęs mūsų dėmesį į save, jis nusigręžė nuo svečių. 3. Lauktuvės savo gausumu ir gražumu pranoko mūsų drąsiausias svajones. 4. Nesiteisinsiu, aš išdrįsiu jūs paklausti. 5. Jos akyse mačiau sopulingą išgąstį.
(Pagal Šatrijos Raganą)18.5. Nurašykite sakinius įrašydami praleistas raides.
1. Atsigr_žęs trečią kartą, tik miškus stūksančius ir vandenis žvilgančius teregėjo. (P. M.) 2. Net r_stai ir durys nuo šalčio braškėti pagavo. (K. S.-V.) 3. Tai nušoko nuo vežimų ir ėmėsi peilius į akmenis gal_sti. (K. B.) 4. Še, graužk, namo gr_ždama, kad ne taip būtų liūdna kasas atsiminus. (Š. R.) 5. Upelis, plaukdamas per mišką, ėmė sk_stis, kad šis užstojąs jam gražų dangų su kaitria saule ir neprileidžiąs prie jo šilto vėjelio. (K. S.-V.) 6. Jis slenka vis artyn, pučiasi, gr_sindamas ne tik pasaulio pabaiga, bet ir kai kuo baisiau. (V. R.) 7. Jis atsimerkia nedr_siai ir tuojau vėl užsimerkia. (Š. R.)
Kitas atvejis sunkesnis. Jį reikia įsidėmėti, nes neišmanydami istorinės gramatikos neturime kaip patikrinti. Nosinės raidės ir čia atsiradusios išnykus n. Seniau žodis žąsis buvo tariamas [žansis], ąžuolas – [anžuolas]. Dabar taip betaria tik dalis žemaičių. Jiems nereikia įsiminti šių žodžių rašybos, pasitikrinti padeda tarmė: jeigu dabartinėje kalboje yra nosinė, jie ištars dvigarsį. O visiems kitiems reikia įsidėmėti, kad nosinės raidės rašomos šių daiktavardžių šaknyje:
ąsa, ąsotis, ąžuolas, ląsta, ląstelė,
lęšis, vąšelis, žąsis, Kęstutis.
18.6. Parašykite po sakinį su žodžiais ąsotėlis, ąžuolynas, lęšiai, žąsinas.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"