Liublino unija: Abiejų Tautų Respublika ir jos politinė santvarka

XV a. antroje pusėje Maskvõs didžiõsios kunigaikštỹstės didysis kunigaikštis išsikėlė tikslą į vieną valstybę jėga sutelkti visas rusakalbes stačiatikių žemes. Didžioji jų dalis (rusėniškoji) priklausė Lietuvõs Didžiajai Kunigaikštỹstei (LDK). Toks siekis reiškė karą su LDK – didžiausia Maskvos valstybės kaimyne (8.1 pav.). Nuo XIII a. antros pusės LDK pradėjo sparčiai plėstis į rytus ir per XIV a. užėmė daug stačiatikiškų žemių. XV a. pabaigoje, netrukus po to, kai 1492 m. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis, Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pradėjo karo veiksmus ryčiausiose LDK žemėse, kurios ribojosi su Maskvos valstybe. Per porą metų LDK neteko kelių žemių rytuose. Tarp Maskvos ir Lietuvos buvo pasirašyta taika. Ją sutvirtino Maskvos didžiojo kunigaikščio dukters Elenos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio santuoka. Tačiau ši taika truko neilgai. 1500 m. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III paskelbė siekiąs apginti stačiatikius ir atnaujino karą. LDK karas vėl buvo nesėkmingas. XVI a. pradžioje LDK jau buvo praradusi apie ketvirtadalį teritorijos. Garsi etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujamos kariuomenės pergalė Oršos mūšyje 1514 m. (8.2 pav.) buvo tik sėkmės akimirka varginančiame ir vis atsinaujinančiame kare su Maskvos valstybe.

Susidurdama su stiprėjančia Maskvos valstybės ekspansija ir augančiu spaudimu, XVI a. pirmoje pusėje LDK pradėjo vidaus reformas. Šalies gynybai reikėjo išteklių ir gerai organizuotos bei tinkamai apginkluotos kariuomenės. Todėl pirmiausia imtasi reformuoti šalies ūkį ir kariuomenę. Lietuvos didysis kunigaikštis siekė, kad iš jam priklausančių valdų būtų veiksmingiau renkami natūriniai ir piniginiai mokesčiai. Taip pat buvo griežtinama bajorų pašauktinės kariuomenės tvarka. Buvo nustatyta, kad LDK didikai ir bajorai nuo kiekvienų aštuonių savo valdomų valstiečių ūkių ar jų grupių, tais laikais vadintų tarnybomis (turtingiausi ir galingiausi didikai jų turėjo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių), į karą turi išrengti po vieną deramai apginkluotą raitelį. Taip pat buvo vykdoma karių patikra, kai išrengti kariai susirinkdavo į numatytą kariuomenės susirinkimo vietą. Be to, buvo įkurtos LDK kariuomenės vadų – didžiojo ir lauko etmonų – pareigybės. Taip siekta geriau organizuoti kariuomenę ir koordinuoti jos dalinių (pėstininkų, kavalerijos, artilerijos) veiksmus mūšio lauke. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir politinei tautai (diduomenei ir bajorijai) darėsi aišku, kad be papildomų mokesčių sutelkti gynybai reikalingų išteklių ir organizuoti kariuomenės nepavyks. XVI a. pirmoje pusėje LDK kilmingųjų ir valdovo susitikimuose, seimuose buvo sprendžiamos svarbiausios valstybės vidaus ir išorės problemos, kilmingiesiems aktualūs klausimai, priimami nutarimai dėl papildomo mokesčio karo reikmėms – sidabrinės (A šaltinis). Šis mokestis (buvo sunku jam pritarti ir dar sunkiau jį surinkti) buvo skirtas sumokėti algininkams – samdytiems kariams. Sidabrinės ir algininkų reikšmė kare didėjo.

Maskvos valstybės apetitas XVI a. pirmoje pusėje tik augo. 1558 m. Maskvos valdovo Ivano IV Rūsčiojo pajėgos įsiveržė į nusilpusią LDK šiaurės kaimynę Livòniją (8.3 pav.). Maskvà siekė priėjimo prie Báltijos jūros ir pelningos prekybos jūrų keliais per Rygõs uostą. Livònijos karas vyko iki 1583 metų. Maskvos kariuomenei įsiveržus į šalį, Livonijos magistras ir Rygos vyskupas kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą karinės pagalbos ir pasidavė jo globai. Žygimantas Augustas ir LDK kilmingieji taip pat turėjo su prekyba susijusių interesų. Jiems buvo svarbūs Livonijos uostai, ypač Rygà, todėl LDK įsitraukė į karą su Maskva dėl Livonijos. Tačiau Livonijos karas užsitęsė, vis daugiau reikalavo LDK išteklių ir jėgų. Šiomis sudėtingomis aplinkybėmis Lietuvos didysis kunigaikštis, Lietuvos didikai ir bajorai buvo priversti ieškoti paramos kare su Maskvos valstybe. Lénkija buvo sena LDK sąjungininkė ir vienintelis Baltijos jūros rytų regione galimas tokios paramos šaltinis. Be to, Lénkijos karalỹstės ponai visą XVI a. spaudė LDK kilminguosius susisieti artimesniais abiejų valstybių ryšiais ir vis priminė, kad Lénkiją ir Lietuvą jungia dar XIV a. pabaigoje sudaryta Krėvos unija.

Nuolatinė Maskvos grėsmė iš rytų ir XVI a. viduryje prasidėjęs Livonijos karas su Maskvà buvo pagrindinė geopolitinė aplinkybė, vertusi LDK kilminguosius pagalbos žvalgytis į Lénkijos karalỹstę. Tačiau lenkai už pagalbą buvo pasirengę išrašyti nemenką sąskaitą. Lenkijos ponai reikalavo, kad būtų sudaryta nauja abiejų valstybių unija, kurioje Lietuvos valstybė tiesiog išnyktų. Ar galėjo su tuo sutikti LDK politinė tauta, sudaryta iš kilmingų ir privilegijuotų didikų bei bajorų? Nors geopolitinė padėtis buvo sudėtinga, LDK politinės tautos nuomonės dėl unijos išsiskyrė. LDK bajorų teisės neprilygo didikų teisėms, todėl Lietuvos bajorai, siekdami tokių pačių politinių teisių ir laisvių, kokias turėjo Lietuvos didikai, į Lenkijos ir Lietuvos unijos sudarymą žiūrėjo palankiai. Mat Lenkijos bajorai ir didikai, nors jų galios ir skyrėsi, formaliai turėjo tokias pačias politines teises. Tad Lietuvos bajorai norėjo tokio kaip Lénkijoje kilmingųjų lygiateisiškumo. O Lietuvos didikai griežtai pasisakė už LDK politinio savarankiškumo išsaugojimą. Jie jokiu būdu nenorėjo sutikti su Lenkijos siekiais sunaikinti Lietuvos valstybingumą ir taip sumenkinti išskirtinę jų padėtį ir galią savarankiškoje valstybėje. Ir abiejų šalių valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis – Žygimantas Augustas (8.4 pav.) turėjo savų interesų. Jis buvo visiškai praradęs viltį susilaukti vaikų, todėl laikui bėgant vis labiau krypo į lenkų ponų, siekiančių prijungti Lietuvą prie Lenkijos, pusę. Mat dviejų valstybių ryšys, sukurtas Krėvoje XIV a. pabaigoje, buvo dinastinis. Tačiau vyriškosios lyties palikuonių neturėjimas reiškė, kad šis dinastinis saitas, kurio vienintelis pagrindas buvo Jogailaičių dinastijos vyriškosios lyties palikuonis, mirus Žygimantui Augustui nutrūks. Kad šios abi valstybės išliktų unijoje, reikėjo naujo Lenkijos ir Lietuvos ryšį įtvirtinančio dokumento. Naujas abiejų šalių politinių tautų patvirtintas dokumentas turėjo sukurti naują abiejų valstybių uniją. Taigi, kokybiškai nauja Lenkijos ir Lietuvos unija turėjo būti sudaryta dėl trijų esminių motyvų:

• geopolitinės Maskvos valstybės grėsmės LDK ir Livonijos karo naštos;
• LDK bajorijos noro turėti tokias pačias teises ir laisves kaip Lenkijos karalystės bajorų;
• bevaikio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto siekio išsaugoti ir įtvirtinti glaudesnę Lenkijos ir Lietuvos uniją.

Padėtis Livonijos kare buvo kritinė, buvo būtina ją keisti. XVI a. septintajame dešimtmetyje, spaudžiant valdovo Žygimanto Augusto remiamiems lenkų ponams, vyko derybos dėl abiejų valstybių unijos, nors jai Lietuvos didikai ir priešinosi. Baigiamasis LDK ir lenkų delegacijų derybų etapas prasidėjo 1569 m. sausio mėnesį Žygimanto Augusto sušauktame seime. Į Liubliną atvykusiai LDK delegacijai vadovavo vienas galingiausių to meto šalies didikų Mikalojus Radvila Rudasis (8.5 pav.). Jis buvo kancleris ir Vilniaus vaivadà, taigi, vadovavo didžiojo kunigaikščio raštinei, saugojo valstybės didįjį antspaudą, be kurio negaliojo joks valstybinis dokumentas, ir buvo aukščiausiasis stambaus valstybės administracinio teritorinio vieneto – Vilniaus vaivadijos – pareigūnas. Liublino seime lenkų ponų pozicija nepasikeitė – jie pasisakė už abiejų valstybių uniją, LDK visiškai įtraukiant į Lenkijos karalystės sudėtį. M. Radvila Rudasis ir kiti LDK kilmingieji, matydami, kad lenkų ponai juos, dėl Livonijos karo patekusius į sudėtingą padėtį, verčia sutikti su visiškai nepalankiomis unijos sąlygomis, o Žygimantas Augustas tokius lenkų reikalavimus remia, išvyko iš Liublino seimo. Siekdami apginti LDK politinį savarankiškumą taip jie išreiškė protestą prieš lenkų reikalavimus. Bendras LDK ir Lenkijos seimas buvo nutrauktas.

Dėl tokio LDK didikų ir bajorų žingsnio lenkų ponai prievarta ir vienašališkai atplėšė keturias LDK teritorijas. Prie Lenkijos karalystės buvo prijungtos Kýjivo, Palénkės, Podòlės ir Volui̇nės vaivadijos. Šį teritorijų pasisavinimą patvirtino Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Ar jis turėjo tam teisę? Pirmiausia jis buvo abiejų šalių valdovas, formaliai – visų žemių šeimininkas ir savininkas. Ir, žinoma, galios pozicija. Žygimantas Augustas pasidavė lenkų ponų įtakai ir užmačioms, buvo jų remiamas ir palaikomas. LDK kilmingieji tam pasipriešinti tiesiog neturėjo jėgų. Tų pačių metų vasarą LDK delegacija, vadovaujama didiko Jono Chodkevičiaus, sugrįžo į Liubline vykstantį seimą (8.6 pav.). Į tai, kas su valdovo palaiminimu buvo padaryta, jie tegalėjo atsakyti pasipiktinimu ir protestu. Ginkluotas pasipriešinimas buvo neįmanomas, nes karinės pajėgos buvo užimtos Livonijos kare. Be to, nors ir pažemintiems, reikėjo išsaugoti valstybės santykius su sąjungininke. Todėl J. Chodkevičius buvo priverstas eiti į kompromisus. Teritorijų atplėšimą teko pripažinti, tačiau LDK savarankiškumo Lietuvos delegacija, vadovaujama J. Chodkevičiaus, atsisakyti negalėjo. Tai buvo principinis nusistatymas. Galiausiai lenkų ponai su juo sutiko. Juk atplėšdami minėtas LDK žemes jie patenkino nemenką dalį savo interesų. Buvo parengtas naujas unijos projektas, juo pripažintas formalus LDK ir Lenkijos karalystės lygiateisiškumas bendroje valstybėje. 1569 m. liepos 1 d. Liublino unijos dokumentą patvirtino abiejų šalių valdovas Žygimantas Augustas. Abiejų šalių atstovai prisiekė valdovui ir patvirtino uniją prie akto prikabindami savo antspaudus (8.7 pav.). Taigi, koks tai buvo politinis darinys? Kas jam buvo būdinga?

1569 m. Liublino unijos aktu buvo sukurta bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė (8.8 pav.). Po kelerių metų ją pradėta vadinti Abiejų Tautų Respùblika (ATR). Šis naujas ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos politinis darinys buvo dvinaris, jį sudarė dvi politinės tautos – lenkų ir lietuvių (B šaltinis). Nors Liublino unijos akte buvo kalbama apie vieną valstybę, tikrovė buvo sudėtingesnė. LDK išsaugojo savarankiškumą. Tai rodo keli esminiai dalykai. Pirmas, LDK išsaugojo atskirą nuo Lenkijos karalystės teritoriją. Antras, išliko atskiras iždas ir pinigai. Trečias, LDK turėjo savo kariuomenę. Ketvirtas, LDK veikė savarankiškos teisinės institucijos, buvo sava teisinė sistema. LDK galiojo Lietuvos Statutas. 1588 m. Antrąjį Lietuvos Statutą pakeitė patobulintas ir gerokai išplėstas Trečiasis Lietuvos Statutas, jį patvirtino ATR valdovas. Čia paminėti tik keturi bene svarbiausi dalykai, rodantys, kad LDK buvo savarankiška ir sprendė savo vidaus reikalus.

Vis dėlto negalėtume kalbėti apie Lenkiją ir Lietuvą kaip dvinarį politinį darinį, jei jų nebūtų siejusios bendros institucijos (8.9 pav., C šaltinis). Bendros buvo dvi aukščiausiosios politinės institucijos: valdovas ir Seimas. Kai 1572 m. mirė paskutinis tiesioginis vyriškosios lyties palikuonis Jogailaitis Žygimantas Augustas, ATR valdovą bendrame Seime rinko lenkų ir lietuvių kilmingieji. Būtent jie sprendė, kas bus naujasis ATR valdovas, ir kėlė jam savo reikalavimus. Kita iš Lenkiją ir Lietuvą siejančių aukščiausiųjų politinių institucijų buvo Sei̇mas (8.10 pav.). Šioje politinėje atstovaujamojoje institucijoje buvo priimami svarbiausi su valstybės ir visuomenės gyvenimu susiję sprendimai, kaip antai nauji įstatymai ar mokesčiai. Lietuviai ir lenkai iš pavietų (smulkių vietinių administracinių teritorinių darinių) į Seimą siuntė po du savo atstovus (delegatus). Visi atstovai rinkdavosi į bendrą Seimą, dažniausiai rengiamą Váršuvos mieste. Bendrame ATR Seime sprendimai buvo priimami nutarus ne balsų dauguma, bet vienbalsiai. Šis vienbalsio sprendimų priėmimo principas vadinamas liberum veto (liet. teisė, laisvė drausti) – veto teise. Ji reiškė, kad kiekvienas Seimo narys, Seimui priimant sprendimą dėl vieno ar kito dalyko, balsuodamas turėjo teisę nesutikti – vetuoti sprendimą. Todėl net vienas nesutikimas neleisdavo priimti sprendimo. Veto teisė buvo suvokiama kaip neatšaukiama, beveik šventa kilmingųjų teisė. Ši kiekvieno Seimo dalyvio teisė XVI–XVIII a. itin apsunkino ATR Seimo darbą.

XVI a. antroje pusėje iš dviejų narių sudarytos ATR teritorija tapo viena didžiausių Europoje. Tačiau ji pasižymėjo ne tik dydžiu. Iš ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos valstybių ji išsiskyrė politine santvarka ir valdymu. Lenkijos ir Lietuvos Valstybė buvo elekcinė monarchija. Vadinasi, jos viršūnėje stovėjo monarchas, valdovas, tačiau jo valdžia nebuvo paveldima. Liublino unijos aktas nustatė ir numatė, kad valdovą renka (lot. electio – atranka, rinkimai) lenkų ir lietuvių politinė tauta (8.11 pav.). Taigi, ATR valdovo valdžia ir galios nė iš tolo neprilygo mūsų aptartos Prancūzijos karaliaus valdžiai ir galioms. Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje, kitaip nei Prancūzijoje, buvo renkamo monarcho valdžią ir politines galias ribojanti politinė institucija – Seimas. Mirus paskutiniam Jogailaičiui Žygimantui Augustui, ATR įsitvirtino valdovo rinkimo ir skyrimo tradicija. Būsimas valdovas, prieš duodamas priesaiką, turėjo pasirašyti tam tikrus dokumentus – įsipareigojimus (8.12 pav.). Be kelių ar keliolikos kintamų įsipareigojimų, šiais dokumentais būsimas valdovas pasižadėdavo niekada nepažeisti ATR politinės tautos (bajorijos ir diduomenės) teisių bei laisvių. Trumpai tariant, renkamą ATR valdovą prižiūrėjo ir kontroliavo iš lenkų ir lietuvių kilmingųjų sudarytas Seimas. Be šios aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos sutikimo valdovas negalėjo priimti jokių sprendimų.