Abiejų Tautų Respublikos XVI–XVIII a. pr. išbandymai

Sudariusi Liublino uniją Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė (LDK) sulaukė karinės paramos iš Lénkijos. Lenkų ir lietuvių kilmingieji sutarė, kad Livòniją valdys drauge. Be lenkų paramos, svarbiu Livònijos karo su Maskvõs valstybe veiksniu tapo 1576 m. Abiejų Tautų Respùblikos (ATR) valdovu išrinktas ir karūnuotas vengrų kilmės Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras (1533–1586, 9.1 pav.). Kai kurie istorikai teigia, kad S. Batoras buvo gabiausias ir sėkmingiausiai valdęs Lietuvõs didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius po Liublino unijos ir Žygimanto Augusto mirties. Jo pastangomis 1579 m. buvo įkurta Vilniaus akademija (universitetas), taip pat Lietuvojè ir Lénkijoje įvykdyta pinigų reforma, suvienodintas Lietuvoje ir Lenkijoje kaldinamų monetų svoris ir tauriųjų metalų kiekis jose. Be šių valstybės ir visuomenės vidaus gyvenimui reikšmingų darbų, S. Batoras išleido raštą, patvirtinantį, kad ATR valstybę sudaro dvi lygiateisės narės (valstybės): Lénkija ir Lietuvà. Atkreiptinas dėmesys, kad S. Batoras tapo ATR valdovu ir atliko minėtus darbus tada, kai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė dalyvavo Livonijos kare. Beje, minėtame kare jis taip pat pasirodė kaip gabus organizatorius ir karvedys.

Išrinktas karaliumi S. Batoras nedelsdamas ėmėsi Livonijos karo reikalų (A šaltinis). 1579–1580 m. ryžtingiems karo veiksmams ir sumaniai sugalvotoms didelėms operacijoms prieš Maskvos pajėgas jis sutelkė ne tik LDK kariuomenę (apie 25 000 karių), bet ir Lenkijos pajėgas (apie 23 000 karių). Be to, rūpinosi karių samdymu. Didelę karių dalį sudarė vengrų kilmės samdiniai, kurių S. Batoras ieškojo savo gimtajame krašte. Per porą metų buvo sùrengta sėkmingų karinių operacijų, atkovotas ir į LDK sudėtį grąžintas Polocko miestas, taip pat buvo nùsiaubta ir ùžimta kitų Maskvos valstybės žemių ir miestų. Be S. Batoro, reikšmingą vaidmenį kovoje su Maskvos valstybe atliko ir vienas iš to meto LDK kariuomenės vadų Kristupas Radvila Perkūnas. 1581 m. jis su kelių tūkstančių karių pajėgomis įsiveržė į Maskvos valstybės gilumą, nusiaubė kraštą ir nualino priešą. Šie ir kiek vėlesni sėkmingi LDK ir Lenkijos kariuomenių žygiai privertė Maskvos valstybę prašyti paliaubų. Sudarius paliaubas, ATR atsitraukė iš užimtų Maskvos valstybės žemių ir miestų, tačiau įsitvirtino didžiojoje Livonijos dalyje (9.2 pav.). Taigi Livonijos karą Lenkijos ir Lietuvos Valstybė laimėjo. Tačiau S. Batoras pradėjo planuoti naują karinę kampaniją prieš Maskvos valstybę. Toks siekis liudija, kad jis ne tik strategiškai mąstė, bet ir suvokė, jog Maskvos valstybė kelia pavojų Lietuvos ir Lenkijos Valstybės gyvavimui.

Deja, S. Batoro planuota karinė kampanija nebuvo įvykdyta, nes 1586 m. Gardine jis netikėtai mirė. Valdovui mirus, Lenkijos ir Lietuvos kilmingieji nepanoro plėtoti jo planų ir stengėsi bet kokia kaina išsaugoti taiką su Maskvos valstybe.

Į Livonijos karą buvo įsitraukusi ir kita Báltijos jūros šiaurės rytų regiono valstybė – Švèdijos Karalỹstė. Ji kovojo su Maskvos valstybe norėdama įsitvirtinti Livònijoje. Tačiau jai pavyko užimti tik dalį Livonijos šiaurės. Tai buvo vienas iš ženklų, kad XVI a. pabaigoje Švèdija pradėjo kilti kaip politinė ir karinė jėga, turinti nemenkų planų Baltijos jūros regione. Šiuos jos politinius ir teritorinius siekius dar labiau skatino vienas įvykis ir su juo susijusi tolesnių įvykių virtinė. 1587 m. po ATR valdovo S. Batoro mirties iškilo klausimas, kas taps naujuoju valdovu. Juo buvo išrinktas Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės sūnus švedų valdančiosios dinastijos atstovas Zigmantas Vaza (9.3 pav.). Naujasis ATR valdovas dėl savo politinių ambicijų netrukus įsivėlė į karinį konfliktą su Švèdija. Mat po savo tėvo mirties 1592 m. Zigmantas Vaza pareiškė teisėtas pretenzijas į Švedijos karaliaus sostą iškėlė tikslą prie ATR prijungti Švèdijos Karalỹstei priklausančią Livonijos šiaurės dalį. Tačiau Zigmantas Vaza buvo katalikas, o Švedija perėjusi į liuteronybę. Pavojui, kad Švedija turės pereiti į katalikybę, pasipriešino Švedijos parlamentas (Riksdagas) ir Zigmanto brolis, būsimasis Švedijos karalius Karolis IX. 1600 m. Švedijos kariuomenė įsiveržė į ATR priklausančią Livonijos dalį. Prasidėjo ir beveik tris dešimtmečius truko ATR ir Švedijos karas dėl Livonijos ir įtakos Baltijos jūros rytų regione.

Netikėtai į Livoniją įsiveržusį priešą pavyko atmušti ir sustabdyti. Nors būta sunkumų dėl kariuomenės drausmės ir nuolatinio išteklių (karių, ginkluotės, maisto) stygiaus, pirmaisiais karo metais jungtinei ATR kariuomenei pavyko pasiekti nemenkų pergalių, tačiau visos kovos vyko ATR priklausančioje Livonijos teritorijoje. Pirmame LDK gana sėkmingame karo tarpsnyje svarbiausią vaidmenį atliko LDK ètmonai – kariuomenės vadai.

Nuo XVI a. pradžios LDK kariuomenėje buvo du etmonai – didysis ir lauko. Didysis etmonas buvo laikomas vyriausiuoju LDK kariuomenės vadu, o lauko etmonas atsakė už samdomą (algininkų) kariuomenę ir kartais pavadavo didįjį etmoną. Bene didžiausią šlovę pasiekė LDK lauko, o vėliau ir didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621, 9.4 pav., B šaltinis). Prieš įsiveržusius į Livoniją švedus iš pradžių jis kovojo su tuomečiu LDK didžiuoju etmonu K. Radvila Perkūnu. Tačiau šis pačioje karo pradžioje mirė, J. K. Chodkevičius tapo didžiuoju etmonu ir pagrindiniu LDK pergalių kalviu.

J. K. Chodkevičius studijavo Vilniaus ir Vakarų Europos universitetuose, daug keliavo po Vakarų Europą ir įgijo ne tik puikų išsilavinimą, bet ir gilių karo teorijos žinių. Garsiausią karinę pergalę jis pasiekė jau kaip didysis etmonas 1605 m. Salaspilio, arba Kirchholmo, mūšyje (9.5 pav.), vykusiame prie Dauguvos upės, apie aštuoniolika kilometrų nuo Rygõs miesto. J. K. Chodkevičius pasirinko strategiškai palankią vietą, ribojamą miško ir Dauguvos upės, nes jo vadovaujamos pajėgos nebuvo gausios, maždaug 3 600 karių. Ten LDK pajėgos susirėmė su Švedijos karaliaus Karolio IX pajėgomis, kurias sudarė apie 11 000 karių, didžioji dalis – įvairių šalių samdiniai. Salaspilio mūšyje žuvo maždaug du trečdaliai Švedijos karių. Karolio IX kariuomenės likučiai laivais pasitraukė į Švèdiją. Nors vėliau J. K. Chodkevičius pasiekė nemenkų pergalių prieš Švediją mūšio lauke, pergalės Salaspilio mūšyje paversti ilgalaikiu pranašumu kare nepavyko. Trūko karių, išteklių ir politinės valios valstybės valdymo uždaviniams spręsti. Vis dėlto didelė dalis prarastų Livonijos teritorijų buvo susigrąžinta.

1611 m. tarp ATR ir Švèdijos Karalỹstės buvo sudarytos paliaubos. Tuo metu Zigmantas Vaza, siekdamas įtakos, įsitraukė į kovą dėl Maskvos caro (lot. caesar – senovės Ròmos imperatorių titulas, kilęs iš Cezario vardo) sosto. 1617–1618 m. buvo bandoma užimti pačią Mãskvą. Netrukus prasidėjo Lenkijos karas su Turkija. Tai atėmė daug jėgų. Papildomų mokesčių karo reikmėms ATR Seimas prisiimti nesugebėjo, o bajorai į karą eiti nenorėjo. Algininkų kariuomenė buvo menka. Per tą laiką naujasis Švedijos karalius Gustavas II Adolfas pradėjo reformuoti savo kariuomenę, derinti naujų kariuomenės rūšių – pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos – veiksmus. Be to, įtraukė efektyvią logistiką, be kurios kariuomenė paprasčiausiai būtų buvusi neveiksni. 1617 m. švedai atnaujino karo veiksmus Livonijoje – prie Rygos miesto pasirodė jų karinis laivynas, išsilaipino kariuomenė. LDK kariuomenė dėl minėtų priežasčių nebuvo pajėgi veiksmingai kovoti su Švedijos kariuomene, tapusia pajėgiausia ir moderniausia to meto Europoje. Lenkijos kariuomenė dorojosi su kitais sunkumais. Galiausiai 1621 m. rugsėjo pabaigoje ATR prarado Rỹgą. Vėlesniais metais Švedijos kariuomenė užėmė daugiau Livonijos žemių. 1629 m. ATR ir Švedija pasirašė Altmarko paliaubas. Švèdijai atiteko didžioji dalis Livonijos, jos užkariauta trečiajame amžiaus dešimtmetyje. ATR liko Latgala ir pavaldi (vasalinė) Kuršo kunigaikštystė.

1635–1648 m. ATR buvo trumpas atokvėpio ir, galima sakyti, taikos metas. Tai buvo laikas, kai reikėjo dorotis su įsisenėjusiais Lenkijos ir Lietuvos Valstybės valdymo, taigi, ir politinės santvarkos, finansų, kariuomenės sunkumais. Tačiau šie sunkumai glūdėjo pačioje valstybės ir visuomenės šerdyje. Būtent ten, kur su jais ir reikėjo dorotis, – politinėje tautoje ir jos neliečiamomis ir šventomis tapusiose teisėse bei laisvėse. Bendrame ATR Seime šie sunkumai ypač išryškėjo. Daugelis Seimų iširdavo dėl to, kad sprendimai turėjo būti priimami ne balsų dauguma, o vienbalsiai. Veto teisė neleido Seimui priimti svarbesnių sprendimų dėl reformų ar papildomų mokesčių. Tuo metu baigėsi Trisdešimties metų karas, Švedijos Karalystė laimėjo ir įsitvirtino kaip didžiausia Baltijos jūros galia (9.6 pav.). Maskvos valstybė, priešingai nei ATR, įveikė savo vidaus sunkumus, Maskvos caras įgijo dar daugiau valdžios.

1648 m. ATR pietryčių žemėse (į pietryčius nuo Kýjivo, Dniepro žemupyje) sukilo Ukrainos kazõkai – karingi laisvieji ATR pasienio gyventojai. Pagrindinė kazokų karių pareiga buvo ginti ir saugoti valstybės sienas. Sukilusių kazokų politinei grupuotei vadovavo Bohdanas Chmelnyckis. Ši grupuotė reikalavo tokių politinių teisių ir laisvių, kokias turėjo ATR bajorija, kėlė savo gyvenamų žemių savarankiškumo klausimą. Nesulaukę atsako, jie kreipėsi pagalbos į Maskvos valstybę. Caras Aleksejus Michailovičius pasinaudojo kilusiais neramumais. 1654 m. jis paskelbė, kad prie Maskvos valstybės prijungia ATR pietryčių žemes (Ukrainą), ir į ATR teritoriją įvedė savo kariuomenę. Kazokų sukilimas ATR pietryčių žemėse virto karu su Maskvos valstybe. Pagrindiniu Maskvos caro taikiniu tapo LDK. Karo pradžioje, 1654 m. rugsėjį, buvo užimta nemažai LDK žemių ir miestų, kaip antai Smolenskas, Starodubas, Orša, Vitebskas, Polockas ir kiti rusėniškų LDK rytų žemių miestai su pavietais. Pirmuosiuose karo su Maskvà mūšiuose LDK kariuomenei vadovavo Vilniaus vaivada ir didysis etmonas Jonušas Radvila (1612–1655, 9.7 pav.). Jis buvo LDK valstybės veikėjas, studijavęs Vakarų Europos universitetuose ir nemažai keliavęs. Tačiau kariuomenių pajėgos buvo nelygiavertės. Manoma, kad į LDK teritoriją įžengė maždaug 60 000 caro karių, o LDK kariuomenėje buvo tik apie 8 000 karių. Todėl jau 1655 m. Maskvos kariuomenė užėmė Minską. Rugpjūčio mėnesio pradžioje buvo užimtas Vilnius ir Kaũnas. Pirmą kartą valstybės istorijoje buvo užimta Lietuvos sostinė. Tik nedidelė dalis vilniečių sugebėjo pasitraukti. Daug Vilniaus miesto gyventojų liko mieste (C šaltinis). Vilnius beveik šešerius metus buvo okupuotas Maskvos kariuomenės, nors ne kartą bandyta jį išvaduoti.

Pasinaudojusi tuo, kad į ATR įsiveržė ir didžiąją LDK teritorijos dalį okupavo Maskvos valstybė, į ATR skirtingomis kryptimis įžengė Švedijos kariuomenė. Ji užėmė dalį Lietuvos (Žemaiti̇ją) ir didelę dalį Lenkijos (9.8 pav.). LDK kariuomenės pajėgos suspėjo pasitraukti į Kėdainius. Vyriausiasis jų vadas minėtasis Vilniaus vaivada ir didysis etmonas J. Radvila, įvertinęs padėties beviltiškumą ir sutelkęs pritariančius didikus bei bajorus, ėmė veikti. Jis ryžosi sudaryti uniją su Švedija, pasiduoti Švedijos karaliaus globai ir taip nutraukti Lenkijos ir Lietuvos uniją. Buvo tikimasi, kad žengus tokį sudėtingą žingsnį švedai padės iš krašto išvyti Maskvos kariuomenę. Todėl 1655 m. spalio mėnesį didžiojo etmono J. Radvilos vadovaujama LDK bajorų ir didikų delegacija su Švedijos karaliaus pasiuntiniu pasirašė vadinamąją Kėdáinių sutartį. Taip buvo sudaryta, tačiau Švedijos karaliaus nepatvirtinta Švedijos ir Lietuvos unija. Vis dėlto politika yra nepastovus dalykas – pasikeitus aplinkybėms, keičiasi nuomonės ir priimami priešingi sprendimai. Lietuviai netruko pastebėti, kad švedai nesiruošia jiems padėti kovoti su Maskvos kariuomene. Tad sužinoję, kad Lenkijoje prieš švedus sukilo iš valstybės pasitraukusio, bet vėliau sugrįžusio ATR valdovo Jono Kazimiero Vazos (9.9 pav.) vadovaujami daliniai, 1656 m. LDK kilmingieji (pirmiausia Žemaitijos bajorai) taip pat sukilo prieš krašte esančią švedų kariuomenę (9.10 pav.).

Lietuvių ir lenkų sukilimas prieš švedų kariuomenę paskatino Maskvą imtis karo veiksmų prieš Švediją. Spaudžiama trijų kariuomenių Švedija buvo priversta trauktis iš užimtų ATR teritorijų. 1660 m. tarp ATR ir Švedijos buvo pasirašyta Olyvos taikos sutartis. Švedijos kariuomenė paliko ATR teritoriją, tačiau Švedijos Karalystė dar labiau įsitvirtino Baltijos jūros rytų regione. Taika, sudaryta su Švedija, numalšino įtampą Lenkijos ir Lietuvos užnugaryje. Dabar buvo galima visas jėgas ir dėmesį sutelkti į jau kelerius metus didelę valstybės dalį okupavusius Maskvos dalinius.

1660 m. birželį pasirodė pirmieji Lenkijos ir Lietuvos pajėgų kovų su okupantais vaisiai – pirmosios pergalės mūšio lauke. 1661 m. gruodžio mėnesį po ilgų apgulčių buvo išvaduoti Kaunas ir Vilnius, juose dar buvo likusių įsitvirtinusių Maskvos kariuomenės dalinių. Jau kitais metais abi šalys buvo išsekintos kelerius metus trunkančių karo veiksmų ir vidinių sunkumų. Todėl 1667 m. buvo sudarytos Andrusovo paliaubos. Po šių paliaubų Maskvai atiteko Smolenskas, kairiakrantė Ukrainà, o galiausiai ir Kýjivas su apylinkėmis. Į LDK sugrįžo tokie anksčiau Maskvos valstybės užimti miestai kaip Polockas ir Vitebskas. Vis dėlto ATR per šiuos beveik dvidešimt metų trukusius XVII a. vidurio karus prarado nemažą dalį teritorijos ir buvo labai nualinta, žuvo apie trečdalis ATR gyventojų. Šis sudėtingas laikotarpis, kai 1655–1660 m. Švedijos Karalystės ir Maskvos valstybės kariuomenės buvo užėmusios beveik visą ATR teritoriją ir visoje šalyje vyko karas, siautė epidemijos, vadinamas tvanù. Toks metaforiškas pavadinimas simbolizuoja visų negandų – karo, epidemijų (maro) ir bado – užkluptos XVII a. vidurio Lenkijos ir Lietuvos Valstybės būklę.

Po XVII a. vidurio nelaimių ir nesėkmių Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje įsivyravo, galima sakyti, ramus laikotarpis. Tiesa, dėl įtakos ir galios vyko nuolatinė didikų ir jų grupuočių tarpusavio kova. Kai kada ji baigdavosi atviro smurto proveržiais. Vis dėlto esminių valstybės valdymo, kariuomenės ir mokesčių reformų nebuvo. XVII a. pabaigoje į ATR sostą įžengė nauja valdančioji dinastija – Saksai. Ši dinastija buvo kilusi iš vokiečiakalbės Saksonijos. Pirmasis dinastijos ATR valdovas buvo Augustas II. Dėl jo politinių ir teritorinių ambicijų ATR buvo įtraukta į dar vieną karą. Prisiminkime Zigmantą Vazą ir jo dinastines bei teritorines pretenzijas. Tapęs ATR valdovu Augustas II sumanė susigrąžinti prieš daugiau nei šimtmetį ATR valdytą Livoniją. Siekdamas užsitikrinti saugų užnugarį, 1698 m. jis sudarė sutartį su Rùsijos caru Petru I. 1700 m. prasidėjęs karas gaus Didžiojo Šiaurės karo vardą. ATR karo pradžioje oficialiai nedalyvavo, nes valdovas karo veiksmams pasitelkė gimtosios Saksonijos karius. Tačiau vėliau valstybė buvo įtraukta į Didįjį Šiaurės karą ir brangiai už jį sumokėjo.

1700 m. vasario mėnesį Augusto II pasitelkta Saksonijos kariuomenė įsiveržė į Livoniją. Švedai antpuoliui buvo pasiruošę ir Augusto II kariuomenė įstrigo. Jai prireikė galingiausių LDK didikų pagalbos. Tais pačiais metais švedai perėmė iniciatyvą ir įveikė į karą įsitraukusius rusus, o netrukus ir Augusto II kariuomenę (9.11 pav.). Švedų kariuomenė buvo galingesnė, geriau organizuota ir ginkluota. 1701 m. ji įsiveržė į LDK teritoriją ir užėmė Vilnių (9.12 pav.). Netrukus švedai ir jų karalius Karolis XII pradėjo šeimininkauti svetimoje valstybėje. Augustas II buvo nuverstas nuo sosto, į jo vietą 1704 m. pastatytas Švedijai lojalus Stanislovas Leščinskis. Ilgai netrukęs šis sudarė sąjungą su Švedijos karaliumi Karoliu XII. Savo ruožtu Augustas II ir jo šalininkai 1704 m. sudarė karinio bendradarbiavimo sutartį su Rusijos caru Petru I. 1705 m. pradžioje Rusijos kariuomenės pulkai įžengė į LDK teritoriją. Tuo metu Švedijos kariuomenė buvo Lenkijoje. Taip vos per kelerius karo metus Lenkijos ir Lietuvos Valstybė tapo teritorija, per kurią siaubdamos kraštą skersai ir išilgai judėjo Švedijos ir Rusijos kariuomenės. Tam tikra prasme ATR tapo dviejų didžiųjų regiono politinių ir karinių galių reikalų sprendimo scena.

1709 m. prie Poltavos tarp Švedijos ir Rusijos kariuomenių įvyko svarbiausias Didžiojo Šiaurės karo mūšis. Du su puse karto didesnė Rusijos kariuomenė (apie 42 000 karių) įveikė švedus (apie 17 000 karių). Nors karas dar tęsėsi ilgiau nei dešimtmetį, po Poltavos mūšio Rùsija ir caras Petras I perėmė iniciatyvą. Tais pačiais metais Torunėje Augustas II sudarė karinio ir diplomatinio bendradarbiavimo sutartį su Petru I ir sugrįžo į ATR sostą. Taip caro įtaka ATR tapo itin didelė. Krašto gyventojus užgulė Rusijos kariuomenei išlaikyti skirtų mokesčių ir prievolių našta.

Didysis Šiaurės karas baigėsi 1721 metais. Nugalėjusi Švediją ir įgijusi priėjimą prie Baltijos jūros Rusija tapo didžiausia Baltijos jūros rytų regiono politine ir karine galia. Tais pačiais metais caras Petras I pasiskelbė imperatoriumi. Nuo šiol Rusija buvo vadinama imperija. Augusto II ambicijos Lenkijos ir Lietuvos Valstybei kainavo itin brangiai. Žinoma, labiausiai kentė visuomenė. Per karą kraštas buvo visiškai nuniokotas, jį siaubė ne tik svetimų kariuomenių kareiviai, bet ir dažni tų laikų karo palydovai – maras ir badas (9.13 pav.). Be to, itin pablogėjo ATR vidaus ir tarptautinė politinė padėtis. Pagalbos prašymai ir sutartys su Petru I atvėrė Pandoros skrynią – nelaimių šaltinį. Tai buvo nedovanotinos klaidos. Itin išaugo Rusijos įtaka ATR vidaus politiniam gyvenimui. Rusijos kišimasis į valstybės vidaus reikalus silpnino tarptautinę ATR padėtį. Tačiau net ir po XVIII a. pradžios negandų Lenkijos ir Lietuvos Valstybė vis dar gyvavo (9.14 ir 9.15 pav.). Jos politinė tauta, daug didikų ir bajorų, valstybės veikėjų, kovojo už valstybingumą ir siekė reformų, galinčiųją sustiprinti.