Visuomenės pokyčiai: struktūra, pasaulėžiūra, kasdienybė

Dar Viduramžiais įsitvirtinusi samprata, kad kiekvienas luomas, kiekviena socialinė grupė turi savo vietą visuomenėje ir savo pareigas, ankstyvaisiais Naujaisiais laikais išliko. Ji buvo pagrįsta tikėjimu, kad tokia visuomenės tvarka yra tam tikra Dievo valios išraiška ir santarvės žemėje laidas. Todėl visuomenėje tebevyravo griežta asmens kilme ir padėtimi pagrįsta hierarchija: žemesnis luomas pakluso aukštesniam (A šaltinis). Vis dėlto sakyti, kad visuomenė ir jos struktūra išliko nepakitusi, būtų netikslu. Ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje XVI–XVII a. sparčiai vyko socialiniai ir ekonominiai procesai: smarkiai plėtojosi vietinė ir užsienio prekyba, ypač jūrų keliais, augo miestai ir bendras ekonomikos lygis. Visuomenė, jos luomai ir profesijos darėsi įvairesnės, žmogui atsirado daugiau galimybių pakeisti ar šiek tiek pagerinti savo socialinę padėtį. Reikšmingiausių pokyčių įvyko valstiečių ir miestiečių socialinėse grupėse.

XIV–XV a. Vakarų Europoje dėl sunkios mokesčių ir duoklių naštos valstiečiai (10.1 ir 10.2 pav.) dažnai sukildavo prieš savo ponus. Tai tapo viena iš priežasčių, kodėl vis daugiau valstiečių buvo paleidžiami iš Viduramžiais itin paplitusios baudžiavos ir gaudavo didesnę asmeninę laisvę. XVI a. šis procesas paspartėjo. Antai 1524–1526 m. Šventõjoje Ròmos impèrijoje sukilę valstiečiai smurtu reiškė nepasitenkinimą dideliais mokesčiais ir beveik nepakeliama prievolių našta. Vieni iš baudžiavos paleisti ir laisvę išsikovoję valstiečiai įgydavo žemės ar nuomodavosi jos iš žemvaldžio. Taigi, dirbo žemę, mokėjo mokesčius ir davė duokles. Kiti laisvi valstiečiai, neturėdami tiek žemės, kad galėtų prasimaitinti ir pasirūpinti savo šeima, traukė į miestus. Čia jie tapdavo nenuolatiniais (padieniais, sezoniniais) arba nuolatiniais darbininkais. Todėl miestuose ir miesteliuose greitai daugėjo laikinų ir nuolatinių gyventojų, o daugėjant miestiečių miestai ėmė daryti didelę įtaką bendrai ekonomikos plėtrai. Taip laisvųjų valstiečių skaičiaus augimas atliko svarbų vaidmenį ne tik plėtojant žemės ūkį.

Nuo XII a. sparčiai pradėję kurtis ir augti Europos miestai XVI–XVII a. dar smarkiau plėtėsi. Ne tik todėl, kad į miestus iš aplinkinių kaimo gyvenviečių vyko darbo ieškantys valstiečiai, bet pirmiausia dėl sparčiai augančios prekybos jūrų keliais (10.3 pav.). Jai milžinišką postūmį davė XV–XVI a. sandūroje prasidėję didieji geografiniai atradimai. Jūrų keliai į kitus žemynus – Pietų ir Šiaurės Ameriką bei Indiją atvėrė europiečiams milžiniškus egzotiškų kraštų gamtos turtus, visų pirma Amerikos auksą bei sidabrą ir Indijos prieskonius. Daug šių turtų, ypač tauriųjų metalų, į Europą pateko pusvelčiui arba kaip konkistadorų grobis. Pietų Amerikos aukso ir sidabro kasyklose dirbo vergai. Laivais į Europą plukdomi taurieji metalai virto Europos ekonomikos žaizdro kuru, skatinančiu jos augimą, o prekyba su Indija tapo pigių egzotiškų prekių šaltiniu. Visa tai lėmė spartų Vakarų Europos miestų augimą. XVI–XVII a. ypač suklestėjo tokie Anglijos, Nyderlandų ir Šventõsios Ròmos impèrijos uostamiesčiai kaip Lòndonas, Amsterdamas, Antverpenas ir Hamburgas. Kartu augo ir miestiečių ekonominė galia bei įtaka ekonominiam ir politiniam valstybės gyvenimui. Žinoma, pirmiausia miestiečių (10.4 pav.), kurie vertėsi prekyba (pirkliai), įvairiais amatais (amatininkai) ar finansinėmis paslaugomis (finansininkai). Be jų, buvo ir vadinamųjų laisvųjų profesijų gyventojų grupių: teisininkų ir gydytojų. Būtent turtingi ir vis daugiau įtakos įgaunantys pirkliai, amatininkai ir finansininkai tapo kilmingųjų varžovais. Nuo Viduramžių įsigalėjusiomis privilegijomis besinaudojantys kilmingieji vis dažniau turėjo pripažinti, kad miestiečiai tampa didele ekonomine ir finansine jėga (10.5 pav.).

Ankstyvaisiais Naujaisiais laikais keitėsi europiečių pasaulio, Žemės ir jos vietos visatoje suvokimas. Šie pokyčiai buvo tiesiogiai susiję su konkrečiu technikos išradimu ir geografiniais bei moksliniais XV–XVI a. atradimais. Taigi, revoliucine technikos naujove tapo XV a. viduryje Šventosios Romos imperijos auksakalio J. Gutenbergo išrastos spausdinimo staklės, o po kelių dešimtmečių, XV–XVI a. sandūroje, prasidėjo didieji geografiniai atradimai. Buvo atrastas Amerikos žemynas ir jūrų kelias į Indiją. 1519–1522 m. portugalų kilmės jūrininko Fernando Magelano (Fernão de Magalhães) vadovaujama ekspedicija laivais apkeliavo pasaulį ir įrodė, kad Žemė apvali. Taip pat buvo padarytas išskirtinis mokslinis atradimas. 1543 m. pasirodžiusioje lenkų kilmės dvasininko ir astronomo M. Koperniko mokslinėje knygoje buvo įrodyta, kad Žemė sukasi aplink savo ašį ir yra viena iš planetų, elipsės formos orbita skriejančių aplink Saulę. Išsiaiškinkime, kaip šie neeilinės reikšmės dalykai keitė žmogaus pasaulėžiūrą.

Spausdinimo staklės iš pagrindų pakeitė žinių sklaidos visuomenėje greitį ir mastą. Jos leido spaustuvininkams ant popieriaus lapo atspausti bet kokį tekstą iš surinktų švininių raidžių ir taip rankraštį paversti spausdintu tekstu. Svarbiausia, kad taip tekstą buvo galima atspausti kelių šimtų ar tūkstančių egzempliorių tiražu. Spausdinta knyga buvo nepalyginamai pigesnė nei perrašyta ranka. Tokia milžiniška spausdinto žodžio plėtra seniai ar naujai parašytas knygas padarė lengviau ir greičiau prieinamas daug didesnei visuomenės daliai (10.6 pav.).

Praėjus kiek daugiau nei šimtui metų Europos miestuose pasirodė pirmieji laikraščiai nacionalinėmis kalbomis. Spausdinto žodžio sklaidos greitis ir mastas lėmė, kad daug sparčiau sklindančios žinios pradėjo kelti visuomenės raštingumo lygį. Žinoma, ne visi tapo raštingi, tik nedidelė dalis visuomenės mokėjo skaityti ir rašyti. Vis dėlto neabejojama, kad dėl XVI–XVII a. įsibėgėjusios spausdinto žodžio sklaidos kai kurių išsilavinusių Europos miestiečių namuose buvo didesnės ar mažesnės bibliotekos, o ilgainiui atsirado ir reguliariai leidžiamų miesto laikraščių (10.7 pav.). Todėl skaitančioji visuomenės dalis ne tik sužinodavo miesto ar šalies naujienas, bet ir susipažindavo su svarbiausiais pasaulio įvykiais. Taip plėtėsi žmogaus žinių ir žinojimo ribos.

XV–XVI a. sandūroje prasidėję didieji geografiniai atradimai supažindino Europą su tolimais ir egzotiškais kraštais. Tačiau pirmiausia šie naujų jūrų kelių ir žemynų atradimai taisė ir keitė prasilavinusio ankstyvųjų Naujųjų laikų žmogaus supratimą apie Žemę, jos žemynus ir vandenynus. Žinoma, tai buvo toli gražu ne viskas. Žmogus savo patirtimi galutinai patvirtino seną tiesą – Žemė yra rutulio formos (10.8 pav.). Šie geografiniai atradimai leido susidurti visiškai skirtingoms kultūroms. Nors susidūrimas buvo nepaprastai skausmingas ir tragiškas Naujojo Pasaulio tautoms ir gyventojams, prasidėjo ilgas abipusis pažinimas. Žinoma, tragiškiausia, kad europiečiai į Naujojo Pasaulio čiabuvius žiūrėjo iš aukšto, kaip į laukinius, kuriuos reikia pakrikštyti ir priversti gyventi pagal jiems visiškai svetimas taisykles, kultūros sampratas ir normas. Vis dėlto ir tarp XVI a. europiečių dvasininkų jau buvo tokių, kurie suvokė, kad tai, ką europiečiai daro svetimuose kraštuose, nepateisinama nei morališkai, nei religiškai, nei kultūriškai.

Galiausiai žmogaus suvokimą apie Žemės vietą visatoje sudrebino 1543 m. išspausdinta M. Koperniko knyga „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Joje buvo teigiama, kad Žemė nėra visatos centras. Priešingai, Žemė tėra viena iš planetų, kuri, sukdamasi apie savo ašį, skrieja aplink Saulę. Žinoma, ši knyga buvo parašyta sudėtinga mokslo kalba, lotyniškai, todėl netapo skaitomiausia. Vis dėlto joje išdėstyta pagrindinė revoliucinė idėja apie Žemės vietą visatoje ir Saulės sistemą netruko pasirodyti įvairiuose leidiniuose. Juose Saulė buvo vaizduojama kaip visatos centras, o Žemė – viena iš aplink ją skriejančių planetų (10.9 pav.).

Šio mokslinio atradimo poveikį žmogaus pasaulėžiūrai puikiai atskleidžia Katalikų bažnyčios reakcija. Katalikų bažnyčia priešinosi tų laikų pasaulio suvokimą griaunančiam teiginiui, kad Žemė skrieja aplink Saulę. Remdamasi Šventuoju Raštu kaip neginčijamu autoritetu ji laikėsi šimtmečius gyvuojančios tiesos, kad Žemė yra stabilus visatos centras. Net ir XVII a. pirmoje pusėje naujais tyrimais patvirtinus atradimą, kad Saulė yra centras ir aplink ją skrieja Žemė bei kitos Saulės sistemos planetos, Katalikų bažnyčia toliau kovojo su tokiomis, jos supratimu, krikščionių tikėjimui ir religinėms tiesoms prieštaraujančiomis idėjomis. Tačiau ilgainiui priešintis šiam moksliniam atradimui, jokiu būdu neneigiančiam, kad Dievas sukūrė pasaulį, darėsi vis sunkiau.

Žinoma, ne kiekvienas ankstyvųjų Naujųjų laikų žmogus susidūrė su reikšmingais išradimais ar atradimais ir suprato jų reikšmę. Tai priklausė nuo asmens kilmės, padėties, kasdienės veiklos ir gyvenimo būdo. Valstiečiai, kaip menkiausiai išsilavinęs luomas, su minėtais dalykais buvo susipažinę mažiausiai. Didžiąją dalį kasdienybės jie leido kaime dirbdami žemę ir augindami gyvulius. Miestiečiai daugiausia laiko leido mieste dirbdami pagal savo profesiją. Nemenka jų dalis buvo prasilavinę, raštingi. Savo ruožtu kilmingieji tebegyveno rezidencijose už miestų ar jų apylinkėse. Tiesa, turtingesni ir miestuose turėjo nekilnojamojo turto (namą, dvarą ar rūmus). Vienaip ar kitaip juos pasiekdavo žinios apie svarbius ir nekasdienius reiškinius bei įvykius. Smulkiau aptarkime šių visuomenės grupių kasdienybę ir gyvenimo būdą.

Valstiečių kasdienybė ir gyvenimo būdas ankstyvaisiais Naujaisiais laikais mažai kuo skyrėsi nuo Viduramžių. Darbo žemės ūkyje įrankiai ir metodai kito labai lėtai (10.10 pav.). Kaip ir Viduramžiais, darbas ir jo vaisiai tiesiogiai priklausė nuo klimato sąlygų. Reguliarūs ar ilgalaikiai blogi orai reiškė nederlių, bylojantį, kad netrukus bus badas (B šaltinis).

Po vienu stogu gyvenanti valstiečių šeima dažniausiai buvo kelių kartų – senelių, tėvų, vaikų, o kai kada ir tolimesnių giminaičių darinys. Be to, kai kada po tuo pačiu stogu gyveno asmenų, nesusijusių jokiais kraujo ryšiais. Šie asmenys buvo svarbi darbo jėga bendrame ūkyje. Jie padėjo nudirbti žemės ūkio ir buities darbus (10.11 pav.). Visa ši giminaičių ir su jais gyvenančių pagalbininkų grupė sudarė ūkinį vienetą. Jis kaip vientisas darinys mokėjo mokesčius ir duokles, pagal savo statusą atliko įvairias prievoles. Svarbiausią vietą kasdieniame šeimos ir ūkinio vieneto gyvenime užėmė tėvas – šeimos galva ir pagrindinis maitintojas. Jam pavaldūs buvo ir jo sprendimams pakluso visi po jo namų stogu gyvenantys asmenys (C šaltinis).

Kaip ir kitus luomus, miestiečių luomą sudarė labai įvairios pagal užimamą padėtį socialinės grupės: nuo mieste gyvenančių ir miestiečio statuso neturinčių padienių darbininkų iki senų ir įtakingų miestiečių giminių, besiverčiančių prekyba, amatais ar finansinėmis paslaugomis. Dar ir šiandien Europos senamiesčiuose matome XVI–XVII a. pastatų, atspindinčių ankstyvųjų Naujųjų laikų miestiečių gyvenimą (10.12 pav.). Turtingiausi ir galingiausi miestiečiai būrėsi į uždaras bendruomenes, jose mezgė darbinius ir asmeninius ryšius.

Taip tarpusavyje bendradarbiaudamas miesto elitas įtvirtindavo savo vyraujančią padėtį (10.13 pav.). Vieni gamino įvairius daiktus ar prabangos prekes, itin paklausias tarp turtingų miestiečių ir kilmingųjų, kiti užjūrio kraštuose pusvelčiui įsigydavo įvairių prekių ir jas atgabenę į Europą pelningai parduodavo. Finansininkai teikė paskolas (kreditus) ir taip sudarė sąlygas plėtoti amatus ir prekybą. Beje, miesto elitas (kartais vadinamas miesto patriciatu) ne tik buvo išsilavinęs, bet ir gyveno taip, kad kasdiene prabanga, vartojamo maisto ir naudojamų daiktų kokybe bei įvairove ne tik nenusileido, bet kartais ir pranoko kilminguosius (10.14 pav.).

Nors ankstyvaisiais Naujaisiais laikais Europoje sparčiai augo miestai ir miestiečiai dėl savo gamybinės, prekybinės bei finansinės veiklos tapo turtingi ir įtakingi, kilmingųjų luomas dėl savo kilmės, privilegijų ir dar Viduramžiais sukauptų stambių žemės plotų išliko galingiausia visuomenės grupe (10.15 pav.). Nuo XVI a. Europos kilmingieji ne tik perstatydavo savo senas kaimo kraštovaizdyje įkurtas būstines (10.16 pav.), bet ir vis dažniau kūrė papildomas rezidencijas miestuose. Nors ir būta šių išorinių pakitimų, kilmingųjų luomas iš esmės liko konservatyvus. Milžiniški žemės plotai kilmingiesiems davė didžiąją dalį pajamų, daugiausia jas sudarė valstiečių duoklės, mokesčiai ir atliekamos prievolės. Kilmingieji galėjo sau leisti prabangų gyvenimą: medžioti, pramogauti (klausytis muzikos ir skaityti literatūros kūrinius, diskutuoti įvairiomis temomis), keliauti po Europą ir pasaulį ir įsivaizduoti, kad išsaugos privilegijomis pagrįstą savo padėtį visuomenėje. Miestiečiai kilmingiesiems turėjo parūpinti vietinių ir atgabentų prekių, kurios patvirtintų jų statusą ir turtus. Vis dėlto būtent miestiečiai buvo ta visuomenės grupė ir Vakarų Europos elitas, XVI–XVII a. ėmęs kurti naujus dalykus, visam laikui pakeisiančius Europos ekonomiką ir jos vietą pasaulyje.