Ezopo kalba Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladėse“
Marcelijus Martinaitis (1936–2013) gimė Paserbentyje, Raseinių rajone. Šią vietovę poetas ne kartą mini eilėraščiuose. Baigęs Vilniaus universitete lituanistiką, dirbo įvairiose redakcijose, vėliau ilgą laiką dėstė Vilniaus universitete ir vadovavo literatų, jaunųjų kūrėjų, būreliui. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Nacionaline kultūros ir meno premija 1999 m. įvertintas kūrėjas žinomas ne tik kaip poetas, bet ir kaip literatūros, tautosakos tyrinėtojas, eseistas. Jo literatūros kritika ir eseistika 2002 m. išleista esė romanu „Laiškai Sabos karalienei“. Kūrybos, rašytojo paskirties klausimai svarstomi dar sovietmečiu išleistoje knygoje „Poezija ir žodis“ (1977), jie pratęsiami interviu knygoje „Prilenktas prie savo gyvenimo“ (1998). Vienas svarbiausių menininko rūpesčių – tautos, valstybės likimas – užfiksuotas knygose „Papirusai iš mirusių kapų“ (1992), „Lietuviškos utopijos“ (2003, interviu, dialogų, straipsnių visuomeninėmis temomis rinkinys), „Tylintys tekstai“ (2006, dienoraščių knyga, kurioje apmąstoma sovietinė ir posovietinė tikrovė).
Straipsniuose, interviu M. Martinaitis gana optimistiškai žvelgė į tokį tolimą vaikystės kaimui šiandienį pasaulį, blaiviai vertino šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą. Tačiau tuo pat metu jis liko ištikimas savo šaknims – žemdirbiškai, etnografinei kultūrai.
Literatūros kritikų pripažinimo ir populiarumo tarp skaitytojų sulaukė biografinių užrašų knyga „Mes gyvenome“ (2009). Asmeniniai prisiminimai apie vaikystę, prabėgusią Žemaitijoje, Paserbenčio kaime, XX a. 4-ajame dešimtmetyje, šioje knygoje susipina su Lietuvos istorijos ir kultūros istorijos komentarais, sparčiai besikeičiančio pasaulio apmąstymu (kaitos simboliu tampa raštas, rašymas – pradėjęs rašyti anglimi ant popieriaus skiaučių, vėliau poetas rašė jau kompiuteriu). „Šitaip savojo gyvenimo istorija tampa Istorija“, – apibendrino poetas. Kaimas, kurį daugelis Lietuvos poetų ir prozininkų laiko prarastuoju rojumi, knygoje vertinamas nevienareikšmiškai, kaip kūrybingumą išauginantis, bet drauge ir jį ribojantis pasaulis: „Per knygas įgijęs platesnį pasaulio supratimą, pajutau – vis dėlto kaimas, kad ir kaip aš jį dabar savo prisiminimuose garbinčiau, negalėjo palaikyti gilesnių intelekto pajautų ar jų ugdyti, greičiau jų nesuprato ar jas slopino. Tai gerai jaučiau jau paauglystėje. Gražu tenai augti, išmokti kalbą, bet kartais turi iš ten išeiti, kartais – suvisai.“
Pirmieji M. Martinaičio eilėraščių rinkiniai „Balandžio sniegas“ (1962), „Debesų lieptais“ (1966), „Saulės grąža“ (1969) drauge su Sigito Gedos, Jono Juškaičio, Juditos Vaičiūnaitės pirmosiomis poezijos knygomis žymėjo lietuvių poezijos atsinaujinimą, nutolimą nuo socialistinio realizmo primetamų reikalavimų. M. Martinaitis priklauso prie lietuvių rašytojų, į literatūrą atėjusių iš kaimo, iš valstietiškų vertybių pasaulio, kuris sovietiniu laikotarpiu suvoktas kaip atsvara sovietinei ideologijai. Valstietiška pasaulėjauta eilėraštyje kuriama savitai naudojant tautosakos motyvus, tautosakos žanrų (baladės, melų pasakos, raudos) stilizaciją, mėginant atkurti mitinį mąstymą. Poeto santykis su šia, regis, darnia pasaulėjauta daugiaprasmis – jai akivaizdžiai simpatizuojama ir drauge ji suvokiama kaip nesugrąžinamai nykstanti. Tad M. Martinaičio kūrybą galima laikyti bandymu įamžinti nykstantį žemdirbių kultūros klodą. Tuo ji artima J. Apučio, R. Granausko prozai.
Vėlesnėje kūryboje (rink. „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, 1974; „Tie patys žodžiai“, 1980; „Toli nuo rugių“, 1982; „Gailile raso“, 1990) eilėraštis dažnai nuasmeninamas – kalbama kokio nors veikėjo vardu. Lyriškumas eilėraštyje supinamas su poetiniu pasakojimu, kurio centre – mitinį, tautosakinį požiūrį į pasaulį įkūnijantys veikėjai (motina, adanti žuvusio sūnaus pirštinę, Severiutė, „trečiojo nebylio brolio sesuo“, kvailutė Onulė). Ryškiausias tautosakinis veikėjas – žemaitis Kukutis iš „Kukučio baladžių“ (tokiu pavadinimu rinkiniai išėjo 1977, 1986 m., tačiau baladžių su šiuo veikėju yra ir vėlesnėje poeto kūryboje). Baladėse jungiami du laikai – realus ir mito, tarp jų Kukutis laisvai keliauja. Kukučio ir kitų veikėjų naivumas slepia gilią išmintį – dengdamiesi kvailio kauke, veikėjai gali pasakyti tiesą. Tai gana tipiškas Ezopo kalbos, rašytojų ištobulintos sovietmečiu, pavyzdys – tokiu užmaskuotu būdu prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas.
Taip atsiranda Kukutis. Berašydamas eilėraščius, poetas tarsi susidvejina. Yra dalykų, kuriuos jis ir toliau išsakys labai rimtai, savo vardu. Kitur – apsimetęs šiuo amžinu tautosakos personažu. Kukutis pavaduoja autorių. Tai ir pats autorius, ir jo antrininkas. Ir asmuo, ir ne asmuo. Taip ir ne. Kalbėjimas tampa ir suinteresuotas, ir beasmenis. Tiesos – ir universalios, ir individualios.
Poetinis „Kukučio baladžių“ principas – sakyti teisybę lyg tarp kitko, lyg kalbant niekus, apsimetus kvailiu ar keistuoliu, – nėra naujas ir originalus. Svarbu, kad juo naudojantis autoriui pavyksta prasmingai sugretinti kelis laiko planus, mąstymo, psichologijos klodus. Tradicinė, nepaslanki žemdirbių galvosena čia atsitrenkia į amžiaus daiktus ir realijas.
Sigitas Geda, „Dainos, kurių neišmokstama“ (1981)
Nepriklausomoje Lietuvoje rašytoje poezijoje vienos iš svarbiausių yra istorinės atminties ir asmeninės atsakomybės temos, dažni negailestingo laiko, kaitos, nykimo motyvai, apmąstoma poezijos paskirtis kintančiame pasaulyje. Šios poezijos, kuriai nebereikalingas Ezopo kalbos apdaras, stilius lakoniškesnis, ironiškesnis.
Pagal M. Martinaičio tekstus muziką kūrė daug kompozitorių, jo eilėraščius mėgsta dainuojamosios poezijos atlikėjai. Nemažai dainų pagal poeto tekstus yra sukūręs ir atlikęs Vytautas Kernagis.
NAKVYNĖ PAS ŽEMAITĮ KUKUTĮ
Už miško, už miško – pelėdos dvi akys,
pelėdų trobelė apsamanojus.
Nei gyvas, nei miręs, pusiau jau apakęs,
už miško gyvena Kukutis vienkojis.
Kol ūkė apuokas, kol kirvarpa ėdė sienoją,
kapai kol įdubo, kol jautis giliai atsiduso:
pasauliu keliavo pirmoji žinia apie Troją,
ir pranešė radijas: žemėj išnyko jau prūsai.
Kol šalys apaugo miškais ir kol išmirė šlėktos,
gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno.
Aš merkiau per stalą liūdnai ir prislėgtai
vienturtei gražuolei – kuprotai jo dukrai.
Kol merginau dukrą, kol leido paimti už rankų –
sugriovę Berlyną, vaikai vienakojai sugrįžo,
ir aš pražilau, ir mes svarstėm, kas šviečia padangėj.
Gal Skuodo pašvaistė, gal jau bombarduoja Paryžių?
Ir kol mes supratom, kad mūsų riba – begalybė,
vienturtė jau meldės kampe lyg susenus pelėda.
Kol kuprė žegnojos, suiro kraštai ir valstybės
ir padais į šiaurę atsigulė žemėn žuvėdai.
Ir kol žemaičiavo jis vokiškai, rusiškai, lenkiškai,
lyg briedis, plačiai išsižiojęs, siaurukas subliovė.
Ir pašvietė degantis dvaras, kol pasilenkusi
sena Kukutienė kamaroj paklojo man lovą.
Ir baigės politika… Miunchenas perdavė džiazą…
Lyg prūsų žirgai – saksofonai sužvengė…
Knapsojom už stalo, gyvenimo pusę išdažę –
nei ačiū už Varšuvą, anei už Prūsiją danke.
Ir kolei Kukutis pritaisė sau dešinę koją,
vos lempą suspėjo uždegti –
ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo
per vieną vienintelę naktį.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo neįprasta laiko tėkmė eilėraštyje? Kokias dvi laiko plotmes išskirtumėte? Apibūdinkite jas.
- Kokiu laiko ritmu gyvenama Kukučio namuose?
- Koks kontrastas pabrėžiamas tarp gyvenimo Kukučio namuose ir supančio pasaulio?
- Į kokius konkrečius, gerai žinomus istorinius įvykius esama nuorodų eilėraštyje?
- Kieno vardu kalbama eilėraštyje? Kaip kalbantysis susijęs su Kukučio namais?
- Paaiškinkite eilėraštyje matomas dvi gyvenimo sampratas.
- Apibūdinkite eilėraščio kalbantįjį. Kuri iš dviejų gyvenimo sampratų jam artimesnė?
- Aptarkite, kas vyksta lyriniam subjektui apsilankius Kukučio namuose.
- Kaip piešiami Kukučio šeimynykščių paveikslai? Ką galėtų simbolizuoti mintis, kad Kukutis vienkojis, o jo dukra – kuprota?
- Pasvarstykite, kaip Kukutis, gyvendamas savo ritmu, mato pasaulį.
- Kaip manote, ar baladėje, kurioje gausu istorijos užuominų, užsimenama apie sovietmetį? Atsakymą pagrįskite.
KAIP KUKUTIS PROTĄ ATGAVO
Kai dirbau žemei dangų,
o jūrai dugną dėjau,
o jūrai dugną dėjau –
per Vokietijos gaisrą
manęs išvest atėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
per Vokietijos gaisrą
po Blinstrubiškės ąžuolu
mane pakorė.
O kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą:
atsižadėjau žemės,
dangaus ir Lietuvos,
dangaus ir Lietuvos.
Anoj pasaulio pusėj –
danguj man davė butą,
po Blinstrubiškės ąžuolu –
du sieksniu pievos.
O ko daugiau man reikia:
gavau du sieksniu pievos.
Nei arti, nei akėti:
ateina kartais karvė
ir visa patręšia.
Nei arti, nei akėti –
o ko daugiau man reikia?
Tveriu sau žemei dangų,
ramus sau gulinėju
po Blinstrubiškės ąžuolu –
senelių prieglaudoj.
Anoj pasaulio pusėj
žuvis varau į vandenis
ir suprantu, ko niekaip
suprasti negaliu.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kieno vardu kalbama eilėraštyje?
- Su kuo tapatinamas Kukutis?
- Eilėraštis nurodo ir į konkretų istorinį laiką, apibrėžtą erdvę. Raskite šias nuorodas.
- Kaip suprantate pasakymą „atsižadėjau žemės, / dangaus ir Lietuvos“? Kaip manote, su kokiais istoriniais įvykiais tai susiję?
- Kas įvyksta Kukučiui „atėjus į protą“ ir persikėlus į kitą pasaulio pusę? Kaip pasikeičia jo gyvenimas?
- Eilėraštyje pasikartoja Kukučio darbai: „dirbau žemei dangų“, „jūrai dugną dėjau“. Kaip manote, ar šie darbai įtvirtina pasaulio tvarką, ar ją griauna? Kaip šie darbai kontrastuoja su istorinių įvykių nulemtais pokyčiais?
- Kaip supratote paskutinį eilėraščio posmą? Pakomentuokite paradoksalų teiginį „ir suprantu, ko niekaip / suprasti negaliu“.
- Ar galima šį eilėraštį interpretuoti kaip netiesioginį kalbėjimą apie sovietinio gyvenimo absurdiškumą? Atsakymą pagrįskite.
- Kuo poetui paranki senelių prieglaudos metafora ir Kukučio figūra?
- Kaip interpretuotumėte eilėraščio pavadinimą?
- Apibendrinkite, apie ką kalbama šiame eilėraštyje. Kokia jo pagrindinė mintis?
MANO SUGALVOTA PASAKA PAKARTAM KUKUČIUI PALINKSMINTI
Karučiuose – ant plunksnų –
veža kvailių karalių
apsidairyti:
ar didelė karalystė.
Pakelėm išrikiuoti
skambina jam varpeliais,
dėkodami,
kad gali jam skambint varpeliais…
Važiuoja aplinkui žemę
dešimt,
dvidešimt kartų
ir neranda,
kur baigiasi karalystė.
Visur –
savo pačių pritarimui
pritaria
šokimu ir varpeliais.
– Kiek kartų, – klausia karalius, –
eina aplinkui žemę
ši karalystė?
– Tiek kartų, – atsako, –
kiek kartų yra aplink žemę…
Ir stebi karalius,
kaip vis tie patys
dėkoja karaliui už tai,
ką patys padirba,
dėkoja,
kad gali dėkoti,
skambindami varpeliais…
Tiktai keli pakarti
vejasi karučius, prašydami,
kad išduotų leidimą numirti.
– Ne, – purto galvą karalius, –
tokia karalystėj tvarka:
pakartiems
draudžiama mirti!
Važiuoja karalius karučiuos,
jį seka vienas kitas kvailys,
ir visi jie – tas pats karalius.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip kuriamas groteskiškas kvailių karaliaus kelionės vaizdas? Kokie ritualai lydi šią kelionę?
- Kaip kalbama apie kvailių karaliaus šalį?
- Aptarkite, kas šiame eilėraštyje skamba ypač absurdiškai.
- Kaip šis eilėraštis susijęs su anksčiau aptartu „Kaip Kukutis protą atgavo“?
- Kaip manote, kodėl šis gana atviras pasišaipymas iš sovietinės valdžios įveikė cenzūrą?
KUKUTIS NORI PAMATYTI TĖVYNĘ
Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.
Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.
Matau,
nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug ir gerai pavalgo,
kad gražesni būtų žodžiai
apie tėvynę.
Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas,
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.
Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas yra eilėraščio kalbantysis? Į ką jis kreipiasi?
- Eilėraštis grindžiamas paradoksu. Kokie du Kukučio teiginiai prieštarauja vienas kitam?
- Apibūdinkite Kukučio gyvenimą tėvynėje. Ką jis veikia? Su kuo šios veiklos jam nepavyksta suderinti?
- Kokiems žmonėms priešinamas Kukutis? Koks tų žmonių santykis su tėvyne?
- Kodėl Kukutis trokšta užsidirbti sekmadienį? Kaip sekmadienio apibūdinimas susijęs su krikščioniškąja tradicija?
- Kokie du požiūriai į tėvynę išryškėja eilėraštyje?
- Apibūdinkite šio eilėraščio nuotaiką. Ar įžvelgiate „Kukučio baladėms“ įprastą ironiją?
KUKUČIO NIEKŲ DAINELĖ
Niekas nieko
niekam nieką
nė su niekuo –
niekada.
Niekas nieką
niekuo niekam
niekaip nieko –
nė su kuo.
Niekam nieką
niekas niekuo
niekaip nieko –
nė už ką.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Eilėraštis paremtas užuominomis. Pabandykite paaiškinti, apie ką jame kalbama.
- Kaip manote, kokią žmogaus savijautą perteikia ši „niekų dainelė“?
- Šį eilėraštį galima laikyti Ezopo kalbos pavyzdžiu. Remdamiesi eilėraščio tekstu, paaiškinkite, kodėl.
APIBENDRINAME
- Kokiai kultūros tradicijai artima M. Martinaičio poezija?
- Apibūdinkite M. Martinaičio poezijos veikėją žemaitį Kukutį.
- Koks pasaulis ir kokios vertybės poetizuojamos „Kukučio baladėse“?
- M. Martinaičio poezijoje derinamas lyriškumas ir epiškumas. Kokių epinio pasakojimo elementų esama „Kukučio baladėse“?
- Kuo Kukutis parankus poetui, norinčiam kalbėti apie gyvenimą sovietmečiu?
- Kaip Kukutis padėjo poetui apeiti sovietinę cenzūrą?
- Aptarkite M. Martinaičio eilėraščių Ezopo kalbą.
- Pasvarstykite, kaip Kukučio baladės perteikia sovietinėje aplinkoje gyvenančio žmogaus savijautą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"