Sauliaus Šaltenio ironija

Aš norėčiau gimt Korsikoj, nes turėčiau tada ilgus ilgus, iki juosmens plaukus. Bet mes neturim net veidrodžio… O filmuose viskas gražu, net balos kitokios negu iš tikrųjų.

Tačiau dabar jau gerai, blogiausia buvo žiemą, kai tėvelis pragėrė savo paltą. Bet mano tėvelis niekada nenusimena, iš viso jis labai labai šaunus; nieko, mano mergyte, pasakė, nieko, greitai ir švarkai bus nereikalingi… Subtropikai, amžinai žaliuojantys, grįžta į Lietuvą. Mano tėvelis moka prancūziškai! Mano tėvelis visados su kaklaraiščiu ir skrybėle, mano tėvelis negeria tarpuvartėse kaip kiti… O jei ir geria, bent nosinę patiesia ir pomidorą gražiai supjausto į skilteles… Ir dar būtinai kitus sudraudžia: nejaugi, sako, lietuvių kalba taip išseko, kad kalbatės tarpusavy vien keiksmažodžiais? Mano tėvelis geria ne kaip kiti – ne todėl, kad jam būtų skanu – vaistai juk irgi neskanūs, – o todėl, kad išlietų savo sieloje susikaupusius pūlius… Mano tėvelis turi sielą. Bet mes nesam vargšai, mes šeimininkai, sako tėvelis, ir čia mūsų namai, mūsų malkinė, mūsų daržas, mūsų išvietė. Ir džiūstantis klevas yra mūsų. Tik Nuomininkas mūsų klevo nekenčia. Iš pradžių jis, žinoma, mokėjo nuomos mokestį, bet paskui nustojo – pasiėmė tada sau mano mamytę, paskui didįjį kambarį ir net koridoriuką, daržą, malkinę, dar ir klevą norėjo nukirsti, kad bulvių neužkalėtų… Ir mane taip pat buvo pasiėmęs, bet aš perbėgau žiemą į tėvelio pusę su savo moline taupykle, nes vien artėjančiais subtropikais pasikliaut per daug negalima… Mano tėvelis jau nebedirba laikrašty, mano tėvelis naktinis sargas. Mes nė trupučio nebijom Nuomininko; atvirkščiai, mes iš jo atvirai šaipomės: cha cha, sako tėvelis, aš šeimininkas, ir ką man reiškia tamstai išnuomot laikinai tris kambarius ir virtuvę, pagaliau visą namą, net išvietę su tamstos spyna ir net savo žmoną, jeigu labai norit, bet klevo, bet šito mano klevo – niekados!.. Ir, žinoma, ištraukė iš Nuomininko rankų kirvį ir permetė per namą. Tada Nuomininkas pargriovė mano tėvelį ir prispaudė po klevu keliais prie žemės. Mūsų Nuomininkas dieną naktį nešioja ant krūtinės aukštųjų mokslų baigimo ženklą, tokį va rombą, bet mano tėveliui nusispjaut ir į jį: cha cha, vis tiek tamstai iš kišenės dar tebekyšo žagrės rankena!

Dabar mes gyvenam, galima sakyt, visai puikiai, beveik visai pamiršom žiemą, kai tėvelis pardavė ir savo kūną mokslo labui – po mirties studentai mokysis iš tėvelio. Vaikeli mano vieninteli, pasakė tėvelis, argi taip jau baisu, jeigu mums dar liko mūsų sielos? Argi aš negyvas? Aš kaip klevas: pakol nenukirto, ir aš žaliuosiu.

Mes turim pinigų, mes nusipirksim naują mokyklinę uniformą ir žieminį paltą, mes jau pasikabinom užuolaidas, ir jokia vaikų komisija dabar neperkels manęs į Nuomininko pusę… Aš saugau klevą, bet kas iš to, jei jis pačiam vidurvasary sparčiai gelsta ir džiūva. Nuo klevo iki tvoros virvė skalbiniams: šitie vystyklai – tai Nuomininko ir mano mamos vaiko. Aš ragauju žemę po klevu, bet nieko nesakau tėveliui – žemė nudegina liežuvį. Kai mūsų nebūna namie, Nuomininkas laisto mūsų klevą sieros rūgštim… Nenudžiūk, klevai, nenudžiūk, jei gali! Šiandien aš einu žiūrėt spalvoto amerikoniško filmo, nes juk reikia turėt kokią nors silpnybę… kaip turi mano tėvelis… Kinas didelis mano trūkumas, bet gerai, kad ir aš turiu trūkumų, kinas suryja daugybę pinigų, o paskui vis sapnuoju… Sapnuoju, vis stengiuosi sapnuot Korsiką ir ilgus auksinius plaukus… O apie karą nesinori, nes ten ir tokių plaukų nepagailėtų… Šiandien vėl žiūriu spalvotą filmą, bet tėveliui rublio neišskiriu, nes iki algos dar savaitė. Ir tėvelis, žinoma, kantriai lauks manęs prie kino teatro, nes aš uždraudžiau jam susitikinėt su jo pažįstamais, kurie visados nesiskutę ir be kaklaraiščių.

Aš išėjau iš salės vis dar tebemylėdama iki ašarų gerą ir nuostabų šerifą.

– Apie Korsiką? – paklausė tėvelis.

– Ne, – pasakiau, – bet ir tau būtų labai patikęs šerifas…

– A, – pasakė tėvelis, – o kokia jo pavardė?

Aš iš tikrųjų negalėjau prisimint nei vardo, nei pavardės, gal tai buvo šerifas be pavardės, bet sugalvojau:

– Džefersonas jo pavardė…

Tėvelis žiūrėjo į krautuvės vitriną, kur stovėjo neįperkami konjako buteliai.

– Ar tik ne jis bus išradęs garvežį?

– Ne, – pasakiau, – kitas… Polzunovas…

Ir pamačiau, kaip tėvelis visas palinko į vitriną ir jo kakta išrasojo smulkiais lašeliais.

– Tėveli, – pasakiau, – o gal paimk tą rublį?

– Ne ne, – jis truktelėjo mane už alkūnės, – palauksim dar, palauksim!

Ir nuėjo namo palengva, ne tiesiai, o Marijos Melnikaitės gatve, ir iš tolo staiga pamatėm ir supratom, koks jau iš tikrųjų nuogas mūsų klevas ir visai lyg per vieną naktį pražilęs.

– Pribaigė, – pasakė mano tėvelis ir kelis kartus nusišnypštė į nosinę. – Šarmo užpylė…

– Ne, – pasakiau, – tai sieros rūgštis…

– Koks skirtumas, – pasakė tėvelis, – ar šarmu, ar rūgštimi!..

Mes negrįžom iki vakaro namo, tėvelis išsitiesė pievoj už kapinių prie upelio užsidengęs skrybėle veidą, aš pabraidžiojau pabraidžiojau po upelį ir nuėjau namo virt vakarienės. Tėvelis sugrįžo tik visai sutemus, išgėręs įlipo į klevą ir už virvelės įtraukė paskui save skardinius išdraskytus vainikus, kurie voliojosi už kapinių tvoros.

– Ak, – pasakė mano tėvelis, – štai mes ir vėl sužaliuosim!..

Naktį pakilo vėjas, ir klevas atgijo, nutviekstas mėnesienos, ir vielom prie šakų priraišioti neregėti fantastiškų palmių, ąžuolų ir kitokių nežinomų augalų lapai, dar tebežali ar visai surūdiję, ėmė šlamėt, žlegėdami ir gremždami skarda į skardą.

Anapus sienos ir tvoros, kitoj – ne mūsų pusėj, užgirdom balsus, durų trinksėjimą, mamos verksmą ir smūgius lyg su kūle į sieną:

– Senas prakeiktas girtuoklis!

O aš stovėjau prie lango ilgais naktiniais marškiniais, tėvelis su švarku ant pečių, ir abu žiūrėjom nušvitę ir keistai laimingi į mūsų klevą.

– Taip, aš senas prakeiktas girtuoklis, – suriko tėvelis, – taip taip, sutinku, pragėriau viską, net kūną, ir tą sugebėjau… Bet aš ne Nuomininkas!.. Mes šį bei tą dar turim! Dar šiokią tokią sielą turim!.. Kad ir apibrizgusią ir karščiuojančią… Nuomininkai!.. Ak viešpatie, kokios utėlės trainiojasi mano sielos papėdėj!

Tada tėvelis pravirko ir ėmė trint kumščiu aukštyn ir žemyn savo krūtinę.

Atsigulėm į savo lovas, mūsų klevas džeržgėdamas tebeošė nakty… Ir jeigu stipriai stipriai užmerki akis, ir jeigu labai labai nori, tada plyksteli ryški pietų saulė ir užauga ilgi auksiniai plaukai… Žinoma, viskas pasikeis, kai aš gausiu pasą, aš pasiimsiu tave į pietus, į Krymą ar Kaukazą… Mes skinsim vynuoges, įdegsim saulėj ir užsidirbsim krūvą pinigų, atsiimsim paltą, rašomąją mašinėlę, enciklopedijas ir savo kūnus… Ir tada labai paprastai ateis mano vienintelis ir geras šerifas, kurį aš dabar nežmoniškai myliu po šito filmo… Štai jis veža mus atvira lenktynine mašina atgal į šiaurę per Kaukazo tarpeklius ir prerijas, ir aš nejučiom užsnūstu… užsnūstu ant jo peties; o jis tik šypsosi nepaleisdamas iš dantų cigaro… Lekia į šonus supuvusios tvoros, o mes sustojam klevo paunksmėj, ir aš atsibundu… Mano įdegęs tėvelis ramiai geria kokoso riešutų pieną, mūsų neįkainojamas šerifas strykteli iš mašinos, cigaras teberūksta jo dantyse… Jis mesteli į orą du savo pistoletus, du savo baisius koltus, jie patys vėl įšoka į odinius dėklus. Ir tada jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės, žiūri prisimerkęs iš po savo nepakartojamos skrybėlės į šlykštaus prakaito išpiltą virpantį žmogeliūkštį, nusispjauna jam tarp kojų ir pro sukąstus dantis iškošia:

– Nuomininke…

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Papasakokite novelės fabulą. Kuri vieta yra kulminacinė?
2. Aptarkite kiekvieno veikėjo išvaizdą, gyvenimo būdą, vertybes.
3. Kokia šioje novelėje aprašyto konflikto priežastis, kokios vertybės susiduria?
4. Kas yra novelės pasakotojas? Ar pasaulio matymas vaiko akimis skiriasi nuo suaugusiųjų?
5. Kokiais būdais atkuriama autentiška vaiko kalbėsena?
6. Kaip įvykius vertina mergaitė ir kaip vertinate jūs? Ar jūsų ir mergaitės požiūris sutampa? Kuo šis (ne)sutapimas efektingas?
7. Ar galima teigti, kad mergaitė perima tėvo vertybes, tampa į jį panaši? Atsakymą pagrįskite.
8. Kodėl mergaitės ir tėvo elgesį suvokiame kaip saviapgaulę, gyvenimą iliuzijomis?
9. Pasvarstykite, kokios galėjo būti tėvo nuosmukio priežastys. Ar apie jas užsimenama?
10. Paaiškinkite, kaip suprantate tėvo pasakymą: „Dar šiokią tokią sielą turim!..“
11. Mergaitės požiūris į tėvą ir naivus, ir ironiškas. Pasvarstykite, ką slepia ši ironija.