Bitės Vilimaitės dėmesys detalėms
Bitė Vilimaitė (1943–2014) – lietuvių prozininkė. Studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, dirbo „Kino“ žurnale. Išleido kelias novelių knygas, parašė apysakų bei kūrinių vaikams. 2003 m. rašytoja apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Nuo pat kūrybinio kelio pradžios B. Vilimaitė buvo ištikima minimalistinei, iki kraštutinumo sutrumpintai novelei, konstruojamai iš atskirų epizodų, psichologinių detalių ir nutrūkusių dialogų. Ji kreipiasi į tokį skaitytoją, kuris sugeba savo patirtimi užpildyti praleidimus ir nutylėjimus. Daugelyje kūrinių patys įvykiai iškeliami už teksto ribų, tradicinį siužetą atstoja pasakojimo punktyras, emocinis akcentas paprastai nukeliamas į efektingą pabaigą.
Trumpučiuose (neretai pusantro puslapio) B. Vilimaitės kūrinėliuose sukoncentruojamas žmogaus likimas, atskleidžiama bėgančio laiko įtaka. Vaizduojamos aplinkybės iš pirmo žvilgsnio atrodo neišraiškingos, ir tik geriau įsižiūrėję pamatome, kad buitiniai pašnekesiai ir nereikšmingi įvykiai slepia egzistencines dramas. Apie skaudžius dalykus – dvasines traumas ir nusivylimus – kalbama ramiu tonu, vengiant sentimentų. Vėlyvojoje kūryboje sustiprėjo ironijos ir tragizmo gaida.
B. Vilimaitės vaizduojami žmonės – paties įvairiausio išsilavinimo, charakterių, profesijų, nevienodos socialinės padėties. Autorė solidarizuojasi su nuskriaustaisiais (seneliais, vaikais, pamestomis moterimis, nevykėliais, ligoniais, kaliniais), kurių jautrumui ar skausmui priešpriešinami patenkinti savimi ir atbukę valdžios, verslo, sėkmės atstovai. Rašytoją jaudina šeimos byrėjimas, auganti vienatvė ir nykstantis meilės jausmas. Jos kūryboje jau nerandame daugelio stereotipų, pastebimų to meto vyrų rašytoje prozoje: menininko aukštinimo, motinos kulto, požiūrio į namus kaip į ramybės uostą ar dvasinių vertybių saugyklą.
Didžiulis B. Vilimaitės kūrybos privalumas yra jos gebėjimas ištirpti personažuose ir rodyti pasaulį jų akimis. Pasak literatūros kritikės Jūratės Sprindytės, „subtilaus bendravimo erdvėje nuolat tvyro neištarti klausimai, nutylėti atsakymai, o byloja gestai, žvilgsniai, drabužių spalvos ir klostės, meteorologiniai reiškiniai, supančių daiktų tirštuma, rafinuotos ar kičinės detalės. Detalės – beveik visada vidinių charakteristikų, psichologinių situacijų ar būsenų šifrai.“ Dėmesys detalei susijęs su autorės nuostata, kad gyvenime nėra nereikšmingų dalykų, o žmogų atskleidžia ne jo parodomasis elgesys ir kalbos apie save, bet kasdieniškos smulkmenos, išduodančios jautrumą ar abejingumą šalia esantiesiems.
B. Vilimaitė tiesiogiai nekalba apie žmogų gniuždantį, tradicines vertybes paminantį gyvenimą sovietmečiu, bet novelėse aprašomų žmonių dramos vyksta būtent jo fone. O šis fonas ryškėja tik iš vienos kitos detalės.
UŽPUSTYTAS TRAUKINYS
Šitą žmogų giminėj vadino Tetėnu. Mažas ir kresnas, visiškai nuplikęs, jis sėdėjo savo nuosavame name Žaliakalnyje kaip kokioje rezidencijoje, ir pas jį važiavo jauni giminaičiai skolintis pinigų kooperatiniams butams, jis sutaikydavo besiskiriančias poras, jis išrinkdavo naujagimiams vardus ir buvo krikštatėvis daugybei mažų giminaičių, taip pat jo lemiamas žodis būdavo, kokį sakinį iškalti antkapyje – dažniausiai ką nors iš Putino. Kažkada prieškarinėje Lietuvojè jis buvo žymi figūra mieste, dabar, tiesa, jį atsiminė tik nedaugelis likusių gyvų iš tų laikų: senas juvelyras, garsus siuvėjas, kelios senos aktorės. Tačiau jis nebuvo koks geraširdis storulis, kurio pinigine negailestingai naudojasi giminaičiai. Ne, tai buvo orus, rūstokas, savo vertę žinantis žmogus. Visos skolos buvo tvarkingai suregistruotos užrašų knygutėje, vaikų dovanomis nepaikino, savo dviaukščio namo niekam palikti nežadėjo. Giminaičiai laikėsi pagarbaus atstumo, kad, gink Dieve, neįkyrėtų. Kreipdavosi tik svarbiam reikalui prispyrus.
Vieną dieną pas Tetėną iš Vilniaus pribuvo suvargusi moteris su vaiku, stambiu paaugliu, kuris dabar smalsiai dairėsi po holą. Tetėnas pažino savo giminaitę, ta moteris prieš keletą metų buvo likusi našlė. Ji buvo gydytoja, apie ją sklido miglotos šnekos, kad ji dažną „nugydanti“, vienam žmogui per jos kaltę neva turėję nupjauti koją. Tetėnas nelabai tikėjo tomis kalbomis. O štai berniūkštis, pasirodo, išaugo tikras pabaisa: vasarą kaimynų sode gyviems medžiams nulupo žievę, sukėlė gaisrą garaže, pasiėmė mašiną ir ją sudaužė, o dabar reikalauja japoniškos galvutės magnetofonui. Visa tai buvo paskubomis susakyta Tetėnui, vargšė, skubėjo atgal į Vilnių: dirbanti keliose vietose, šiąnakt turinti budėti ligoninėje. Ji paliekanti savo Algirdą pas Tetėną iki rytojaus, kad jis kaip tėvas su juo pasišnekėtų apie gyvenimą. Ji net arbatos neišgėrė, išėjo. Viskas įvyko taip staiga! Ir štai jie sėdi vienas prieš kitą, – jo krikštasūnis kaip mažas vilkiukas, įstumtas pas gerą, ramų, naminį šunį. Būtent taip pagalvojo Tetėnas.
Jie visą vakarą praleido namie. Lauke snigo, jie niekur nėjo. Tetėnas leido berniukui apžiūrinėti namus – nuo rūsio iki palėpės. Leido pasiimti keletą smulkmenų: senų raktų, šmaikštį arkliui, kažkokių geležėlių.
Vakare, berniukui atsigulus, Tetėnas atėjo prie jo lovos su knyga. Jis atsisėdo kojūgalyje, atsikrenkštė.
– Ką jūs man ruošiatės skaityti?
– Aš tau paskaitysiu pasaką „Špesarto smuklė“. Tai Haufo pasaka.
– Visą? – žiūrėdamas į storą knygą, paklausė Algirdas liūdnai.
– Ne, nebijok, tik ištrauką.
Ir jis ėmė skaityti seniokiškai drebančiu balsu.
– „Tik vieną turiu prašymą, – atsakė Feliksas. – Maišelyje, kur jūs turit ant nugaros, yra dėžutė. Prašom ją gerai pasaugoti. Jeigu ji žūtų, aš visą amžių būčiau nelaimingas…“
– O kas buvo toje dėžutėje?
– Kantrybės, mielas mano. Čia istorija apie jaunuolį, kuris mokėjo aukotis…
Tetėnas skaitė ir skaitė. Jis nežiūrėjo, ar berniukas klausosi. O kai baigė, pamatė žėrinčias berniuko akis ir beveik patikėjo savo pergale.
– Na, kaip tau tas šaunusis Feliksas?
– Feliksas?.. Niekis. Man labiau patiko galvažudys. Čia tai vyras!
Tetėnas taip pokštelėjo užversdamas knygą, kad buvo panašu į antausio garsą.
Kitą dieną jie abu prasikankino laukdami vakaro. Jis buvo prižadėjęs berniuką įsodinti į traukinį, bet paskutinę minutę, pamatęs, kaip laisvai Algirdas jaučiasi stoties pastate ir kaip atidžiai jis studijuoja tolimųjų reisų tvarkaraštį, nutarė palydėti jį į vietą. Tai reiškia, – Tetėnas nusipirko bilietą ir sau ir įlipo į vagoną. Kartu su berniuku.
Vagone buvo visai nedaug žmonių. Traukinys sustodavo kiekvienoj stotelėje, ir jei įlipdavo naujas žmogus, tai būdavo vis daugiau sušalęs ir apsnigtas. Algirdas išėjo į tambūrą ir grįžęs pranešė, kad lauke baisi pūga. Traukinys staiga sustojo, ir, kaip nelaimės atveju, atsidarė durys.
– Taip ir yra, – susirūpino Tetėnas. – Užpustė kelią, nežinia, kiek mes čia prastovėsime.
Algirdas pagyvėjęs išlipo iš vagono ir trypinėjo prie laiptelių, o Tetėnas stovėjo viršuje, nesiryždamas išlipti. Paskui ir jis išlipo. Lauke maišėsi žemė su dangumi, ir kažkur iš sąmonės gelmių atsibeldė nerimas, kuris visada apima žmogų, iš šilumos patekus į šaltį ir sniegą. Tetėnas staiga prisiminė ir kitą sniegą tolimam, šaltam krašte, kai sustojus traukiniui jis iškėlė į pusnį savo aptūlotus vaikus ir ryšulius…
– Kur mes esame? Ar toli Vilnius?
– Kažkur pusiaukelėj. Eikim į vidų, Algirdai.
Jie sulipo į vagoną. Netrukus traukinys pajudėjo, iš lėto ėmė šliaužti į priekį. Vagonai buvo visai atšalę. Berniukas sėdėjo susigūžęs. Tetėnas atlapojo savo ministeriškus kailinius, ketindamas priglobti jį ir sušildyti, tačiau Algirdas pašaipiai blykstelėjo akimis ir papurtė galvą: ne, ne, nė už ką jis nesileis priglaudžiamas. O paskui Tetėnas prisnūdo. Traukiniui krestelėjus, jis pašoko kaip sargybinis, kuriam iškrito šautuvas, – berniuko šalia nebuvo.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip pristatomas Tetėnas ir jo gyvenimo būdas? Ką iš kelių užuominų sužinote apie Tetėno praeitį prieškarinėje Lietuvoje?
- Apibūdinkite pas Tetėną atvykusią giminaitę. Kokia jos savybė pabrėžiama?
- Kokiu tikslu ji atvyko pas savo sūnaus krikštatėvį?
- Ką ir kaip motina pasakoja apie sūnų?
- Su kuo berniuką ir save palygina Tetėnas? Kaip tai jį charakterizuoja?
- Pasvarstykite, kokių tikslų siekia Tetėnas nusprendęs prieš miegą berniukui paskaityti Haufo pasaką.
- Ar, baigus skaityti, berniuko reakcija atitiko Tetėno lūkesčius? Pakomentuokite užverčiamos knygos palyginimą su antausiu.
- Rašytoja labai taupiai apibūdina abiejų veikėjų kartu praleistą kitą dieną. Sukurkite vaizdelį, iš kurio pajustume, dėl ko prisikankino Tetėnas ir ką patyrė paauglys laukdamas vakaro.
- Dėl ko stotyje ima nerimauti Tetėnas? Kodėl jis pakeičia savo planus?
- Vykdami į Vilnių pakeleiviai patiria nepatogumų – dėl užpustyto kelio traukinys sustoja. Kaip į šį įvykį reaguoja veikėjai? Kokiomis naujomis detalėmis papildytumėte jų charakteristikas?
- Kodėl, jūsų manymu, Tetėnas netikėtai pajunta berniukui empatiją ir tai parodo, o Algirdas nepriima jo globėjiško gesto?
- Aptarkite novelės pabaigą. Kur ir kodėl galėjo dingti berniukas?
APIBENDRINAME
- Sudėkite į eilę visas novelėje paminėtas detales apie Tetėną ir berniuką ir papasakokite jų gyvenimo istorijas.
- Kokiam pasauliui atstovauja Tetėnas? Kokios jo vertybės?
- Kokiame pasaulyje gyvena berniukas?
- Kuo skiriasi jų pasauliai?
- Novelėje kelis kartus minimos kelionės traukiniu. Raskite šias užuominas ir pakomentuokite, koks Tetėno ir Algirdo požiūris į keliones, ką jos vienam ir kitam reiškia.
- Kokias šio pasakojimo detales, užuominas sietumėte su sovietiniais laikais? Kaip tų laikų gyvenimas yra paveikęs visus tris novelės veikėjus?
Tiriame
Novelėje paauglys vadinamas tai bendriniu, tai tikriniu vardu, motinos kalboje, kurią perteikia pasakotojas, atsiranda dar keli neigiamai vaiką apibūdinantys įvardijimai, kuriuos neaišku kam priskirti: ar motinai, pasakojančiai apie sūnaus išdaigas, ar besiklausančiam ir bandančiam susigaudyti Tetėnui. Patyrinėkite, kaip paauglys vadinamas skirtingose novelės vietose, ir patvirtinkite arba paneikite hipotezę, kad berniuko tikrasis vardas pasakojime siejamas su jo asmenybės kaita – savarankiškumu, sąmonėjimu.
Diskutuojame
Kaip į vaiko auklėjimą žvelgia Algirdo mama ir kaip Tetėnas? Kuo skiriasi jų požiūriai? Ar galėtume teigti, kad berniukas gavo iki tol nepatirtą gyvenimo pamoką? Jei taip, tada kokią? Ar Algirdas išmoko šią pamoką? Argumentuokite remdamiesi tekstu.
Rašome
Kaip jūs baigtumėte šį kūrinį? Dar kartą atidžiai perskaitykite novelę ir pratęskite pasakojimą. Sukurkite trumpą pastraipą, tiesiogine menamąja kalba perteikdami Algirdo arba Tetėno savijautą ir mintis. Stenkitės laikytis novelės stiliaus.
KANDŽIŲ SUKAPOTAS
Paltas. Jis spyrė į spintą. Spinta pati atsidarė; ir tarsi girtas žmogus išvirto tas paltas. Nieko nepadarysi: lauke šalta, reikia vilktis, kas yra. Jis pagalvojo su piktu pasitenkinimu, kad ir šiemet jo pažįstami, sutikti gatvėje, vėl neturės kur dėti akių nuo tų atbrizgusių kilpų, skirtingo dydžio sagų ir tų išdužusių skvernų. Paltas gerokai apsitrynęs ir ties krūtine, lyg jį porą sezonų būtų nešiojusi kokia stambiakrūtė moteris. Prie tokio palto tiktų ir kaliošai. Jis turėjo juos. Jau ką sugeba pagaminti mūsų pramonė – tai kaliošus. Jie blizga, jų pamušalas raudonas ir minkštas, tos pačios medžiagos, kuria išmušami brangių smuikų futliarai.
Prieš išeidamas jis apvertė patale motiną. Pašlakstė ją kamparo spiritu. Ji gyva puvo. Žiūrėjo į ją su baisia neapykanta už tai, kad pasiėmė ją iš ligoninės. Ligoninėj jos nebelaikė. Jam pasakė, jeigu jos neatsiimsite, atvešim ir paliksim pas kaimynus. Jeigu jis geras sūnus… Bet jis blogas sūnus ir pasiėmė tą gyvą lavoną, kaulų krūvelę, tas baisias akis ir didžiulę vaškinę nosį…
Įstaigą, kurioje jis dirbo grįžęs iš kalėjimo, jis niekino. Kvailą viršininką. Mažą uždarbį. Pataikūnus bendradarbius. Įstaiga buvo prie miesto tualeto. Kai iš ten padvelkdavo kvapas, jam atrodė, kad jis sėdi uždarytas vivariume kartu su kitom pelėm, tik laikosi truputį atokiau nuo bandos.
Bendradarbiai žinojo, kas jis buvo anksčiau. Visi buvo skaitę jo knygą, išleistą prieš patenkant į kalėjimą. Ir nebuvo tiek kvaili, kad netikėtų jo galimu prisikėlimu. Jį vaišindavo cigaretėm, moterys atnešdavo namie keptų pyragėlių, kuriuos jis priimdavo, kaip karalius per liūtį lietsargį iš atsitiktinio žmogaus…
Jis pakabino savo paltą. Ant jo stalo gulėjo vokas su atlyginimu. Praplėšė, perskaičiavo ir nesusivaldė – visas raudonas atlapojo vedėjo duris ir pasakė tą frazę, kurią kartodavo du kartus per mėnesį:
– Tokią sumą valdžia turi mokėti vien už tai, kad aš ateinu čia ir pasikabinu savo paltą!
Taip, taip, nedaug jam likdavo atskaičiavus alimentus…
Jis priėjo prie lango ir žiūrėjo į tai, kas ten buvo, tuščiomis akimis. O ten buvo čigonių mėgstamas skverelis. Ir ten jų sijonai kaip jurginai buvo išsimėtę ant suoliukų. Čia jos valgė, gėrė, vystė vaikus, būrė praeiviams, gal net gimdė, nes buvo daug kūdikių, pririštų skaromis prie juosmens, gatavai įgrūstom į burnytes krūtimis.
– Nešvara, auksas, grožis, laisvė.
Staiga jam pasimatė ten apačioj jo motina. Ji tiesė čigonei savo delną. Jis buvo nelygus, kaip išvažinėtas kelias. Gyvenimo linija, kruvina, mazguota, nutrūko ties sūnaus keliu.
Jis atsisuko į pritilusius bendradarbius. Žiūrėjo pro juos į laikrodį ant sienos.
– Šiandien devintą valandą ryto mirė mano motina. – Balsas buvo kimus, kaip sifilitiko.
Tą akimirką laikrodis išmušė devynias, kažkas pasakė išsigandęs:
– Bet juk tik dabar devynios!
– Taigi, – pasakė jis išblyškęs.
Žengė prie savo palto, paglostė jį, kaip nusenusį, aklą, gyvą padarą. Kojomis sugraibė kaliošus ir įgrūdo į juos savo nudėvėtus vasarinius batelius.
Paskui jis atsidūrė lauke. Bėgo namo dar tuščiomis gatvėmis, gniauždamas rankoje skystutį pundelį pinigų. Jį sveikino pažįstami, o jis nieko nematė – bėgo kaip bulius panarinęs galvą: į priekį, į priekį, į priekį, ma-ma, ma-ma, aš čia, aš tuoj, tavo Ričardėlis.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo neįprasta novelės pradžia? Kaip pavadintumėte tokį pasakojimo būdą?
- Apibūdinkite veikėją remdamiesi jo elgesiu ir išsamiu pasakojimu apie paltą.
- Pasvarstykite, kodėl kaliošai lyginami su smuiko futliaru. Kas, jūsų manymu, lygina – veikėjas ar pasakotojas? Ar čia galima justi ironiją? Jei taip, kas ir ką ironizuoja?
- Kodėl pažįstamiems gali būti nepatogu pamačius vyriškį gatvėje? Ką tai sako apie veikėjo praeitį?
- Kaip apibūdinama serganti motina? Kodėl ji atsidūrė namuose? Pasvarstykite, ar novelės veikėjas yra geras sūnus. Kaip jis save vertina?
- Apibūdinkite vyro savijautą atėjus į darbą. Kodėl jis jaučiasi tarsi uždarytas vivariume?
- Kaip veikėją vertina bendradarbiai? Ką naujo sužinote apie jo praeitį? Padiskutuokite, kodėl nenusisekė Ričardo gyvenimas.
- Kokius veikėjo bruožus atskleidžia jo reakcija į gautą atlyginimą?
- Kuo svarbus novelėje čigonių, apsistojusių skverelyje, aprašymas? Kas – pasakotojas ar veikėjas – vertina šį vaizdą? Apibendrinantys žodžiai „nešvara, auksas, grožis, laisvė“ ištariami garsiai ar mintyse? Kodėl taip manote?
- Ką apie sūnaus ryšį su motina sako jo nuojauta, kad mama mirė? Kodėl jis staiga ima glostyti nekenčiamą paltą?
- Kaip skaitytojo akyse keičiasi pasakotojo požiūris į veikėją, lekiantį namo? Kodėl veikėjas ištaria savo vardą mažybine forma?
- Kaip interpretuotumėte Ričardo pokytį: ar tai jo atgimimas, o gal tik trumpalaikis prabudimas, išprovokuotas motinos mirties?
APIBENDRINAME
- Kokios novelės detalės, užuominos gali būti siejamos su sovietinio gyvenimo aplinka? Kaip Ričardas vertina tą gyvenimą?
- Kaip manote, ar Ričardas jaučiasi laisvas žmogus? Kuo jis skiriasi nuo bendradarbių, pažįstamų?
- Nušiurusį paltą galima interpretuoti kaip Ričardo dabartinės padėties ir savijautos simbolinę detalę. Kas tuomet yra paltą sukapojusios kandys?
- S. Šaltenio novelėje „Amžinai žaliuojantis klevas“ tėvas – nusmukęs, prasigėręs inteligentas, kurį užjaučia tik dukra. Aptarkite mergaitės tėvo ir B. Vilimaitės novelės „Kandžių sukapotas“ Ričardo nuosmukio priežastis, apie kurias anuomet nebuvo galima atvirai kalbėti. Kaip vienas ir kitas rašytojai bando tai atskleisti? Ko jie atvirai nepasako?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"