Vertybių kaita Juozo Apučio novelėse
Juozas Aputis (1936–2010) – prozininkas ir vertėjas, 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“, nuo 1980 m. – „Pergalės“ žurnalo redakcijose. Išleido kelis novelių rinkinius, dvi apysakų knygas, romaną, esė ir pokalbių knygą.
Sovietiniais metais J. Apučio kūryba vertinta prieštaringai, nes neatitiko ideologinių reikalavimų: 1978 m. anuliuota jau paskirta Valstybinė premija (sovietmečio premijų istorijoje tai buvo vienintelis atvejis, kai aukščiausia valdžios institucija panaikino savo pačios sprendimą), apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, parašyta 1971-aisiais, paskelbta tik pertvarkos metais. Kitaip nei daugelis sovietmečiu susiformavusių lietuvių prozininkų, J. Aputis sugebėjo kūrybiškai atsinaujinti posovietinėmis sąlygomis. Novelių knygoje „Vieškelyje džipai“ (2005) apmąstoma, kaip penkiolika nepriklausomybės metų paveikė skirtingas kartas ir pačius rašančiuosius. Knyga reikšminga ne tik estetiniais atradimais, bet ir atsigręžimu į egzistencines vertybes, rūpesčiu dėl lietuvių dvasinės būklės. 2005 m. J. Aputis apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.
Tematikos požiūriu J. Aputis laikomas kaimo rašytoju. Net miestietiškuose apsakymuose veikėjai inteligentai yra išeiviai iš kaimo, tebesaugantys ryšį su kaimu, kuriame gautos pirmosios tikrumo ir žmoniškumo pamokos.
J. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senojo lietuviško kaimo nykimą, dramatišką vertybių kaitą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dvasinius praradimus (pavyzdžiui, novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“). Rašytojui vertinga tik tai, kas tikra, todėl jo novelių pasakotojas neretai šaiposi iš snobiško domėjimosi etnografija ir senove, nepiktai pašiepia senosios kartos atstovus, sugundytus naujojo laiko vilionių. Ne viename kūrinyje idealizuojamas patriarchalinis šeimos modelis, aukštinamos tradicinės vertybės – atjauta, ištikimybė, rūpestingumas.
J. Apučio kūryboje itin svarbus žmogaus išbandymo smurto akivaizdoje motyvas, kaip rašo kritikas Albertas Zalatorius, „subtilumo ir taurumo dvikova su grubumu ir jėga“. Rašytojui rūpi žmogaus gebėjimas atsilaikyti, neišduoti savęs, vaizduojamos dorovinio pasirinkimo, vidinės stiprybės išbandymo situacijos, rašytojas jaučiasi įsipareigojęs saugoti gėrį.
J. Aputis laikomas nuotaikos, dažniausiai liūdnos, rašytoju, veikiančiu skaitytojo jausmus ir vaizduotę, tačiau kai kuriuose kūriniuose atsiranda naujas personažas – autorius, kuris trukdo skaitytojui vien jausmais reaguoti į vaizduojamą įvykį, situaciją, verčia kartu mąstyti ir spręsti, kaip reikėtų elgtis tokiomis aplinkybėmis.
J. Apučio kūrybos tyrinėtojas A. Zalatorius aptardamas novelę „Autorius ieško išeities“ (1977) kelia klausimą, „ką daryti, susidūrus su niekšybe, šiurkščia jėga ir prievarta“, ir tai jis pavadina ne retoriniu klausimu, „o egzistencinės situacijos suvokimu“. A. Zalatoriaus manymu, didžiausias autoriaus rūpestis – išeities ieškojimas, kai susiduria žmogiškumas ir smurtas. A. Zalatorius rašo:
Aputis neduoda vienareikšmio atsakymo, nesiūlo naivių receptų, bet nenori slapstytis ir už slidžios tiesos, kad viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Iš jo novelių plaukia kitokia išvada: viskas priklauso nuo to, kiek tu esi išsaugojęs žmogiškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto pasireiškimus ir kiek turi natūralaus poreikio smurtui priešintis. <…> [D]idžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančia, pajusti jo emocijos virptelėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu nepataikaujant jam ir pačiam nevaidinant.
<…> Jis sukuria tokius personažus, kurių būsenon įsijautęs, užsikrėtęs jų gebėjimu viską persmelkti tiesos ir tikrumo ieškančiu žvilgsniu (dažnai tokio personažo vaidmenį atlieka pasakotojas, ir tai yra natūraliausia), pats pasidarai atviresnis pasauliui: nuo tavęs nukrinta apnašos, bukinusios arba iškreipusios jautrumą, atbunda prisnūdęs žmogiškumas, garsiau ima belstis sąžinė. Su tuo jautrumu ir sąžine, žinoma, bus sunkiau ir nepatogiau gyventi, užtat bus įdomiau ir prasmingiau: galėsi daugiau matyti ir suprasti.
AUTORIUS IEŠKO IŠEITIES
Situacija yra tokia: ant kalnelio, palei Garspjaunio pelkes, iškasta didelė siloso duobė. Birželio pirmoji pusė, taigi prasidėjusi vasara. Vyturiai ilgai būna ore, nes lizdai jau tušti. Siloso duobės du galai nuožulnūs, kad traktoriukai su priekabomis galėtų laisvai įvažiuoti ir per kitą galą išvažiuoti. Darbas, rodos, nedidelis, o žmonių užtektinai: du traktoristai – vienas labai stambus, jo susigarankštijęs sprandas labai trumpas, gal kartais dėl to, kad prieš metus tas, kuris dabar irgi siloso duobėj – pirmą kursą baigęs studentas kiek išvirtusiom didelėm akim – ant skersinio parodė tokį fokusą, o girtas traktoristas norėjo padaryti tą patį, tik nepavyko – jis dėjosi nuo skersinio stačia galva, sprandas tikrai subraškėjo, traktoristas staugte staugė, bet, kaip matom, pagijo, tik sprandas nuo to pasidarė storesnis.
Antrasis traktoristas mažutukas, net neįdomu kokių mėlynų akių, tikra panelė, o yra ne taip: jo visa galva pilna zomšinių lopų – beveik nėra to sekmadienio, kad jis nesusimuštų ir kad jam kas geležim ar akmeniu nepraraktų galvos.
Kad paskui nereikėtų kartoti, pasakysim dabar, jog šitas ir laikys už kojų tą aukštą vaikį – aukščiausią iš visų čia esančių, labai baltu ir ilgu kaklu, nedrąsų, visada žiūrintį kažkur į pievas. Ar jis neturi, ar jam mažai reikia, bet per pertrauką nevalgo nieko, o kramto storą žolės kotą. Storasprandis čepsėdamas ryja lašinius su duona.
Šitam visam atsitikimui reikia penkių vyrų, tad yra ir penktasis: su baltakakliu ir naivių akių studentu penktasis padeda sklaidyti traktoristų atvežtą žolę, o paskui varinėja du arklius ir žolę trambuoja. Tas žodis siloso duobėj gyvas, ir niekas kitaip nesako. Penktasis yra liesas kaip pagalys, bet rankos jo geležinės. Jo didelis pomėgis kokiam vaikui savo geležiniu delnu suspausti ranką ir taip ją pamažėle veržti, kad šitas pradeda cypti. Pagalys tada sako:
– Spausiu, kol per blauzdą išbėgs…
Šitas savo geležiniais nagais netrukus suks rankas studentui.
Jiems dar padeda dvi mergiščios, jų galime pasakyti ir vardus – iš pagarbos moteriškai giminei: pajuodėlė ir aukštesnioji yra Jogasė, ji bene bus žymi tuo, kad vyrui, bent kiek įdėmiau į ją pažiūrėjusiam, sako:
– Kai tu į mane žiūri, tai tavo akes blizg…
Antroji yra vyresnė, jos vardas Vincė, ji turi keturis vaikus, kurių tėvai irgi keturi. Ji įsidėmėtina viena pasala, kurią ištaisė buhalteriui, vieno jos vaiko tėvui, kai tą atleido iš darbo ir kai jam reikėjo išeiti iš susirinkimo salės. Vincė pasieniais sustatė savo geradares, kad neleistų buhalteriui iššokti pro langą, kad nori nenori eitų pro duris, kur su pliauska stovėjo Vincė. Kad buhalterio čiupryna skambėjo kaip reikiant, tai pusė bėdos, blogiau, kad tas Vincės pašventinimas per žmonių liežuvius nusivijo jį į dešimtą parapiją.
Taigi – pietų metas. Vincė ir Jogasė jau pavalgė, sėdi priešais vyrus, Jogasė juokiasi, žiūri, kurio čia akes blizg, Vincė rami ir patenkinta kaip katė.
Trumpasprandis sumurdė į burną paskutinį kąsnį, žvilgtelėjo į Jogasę, paskui jam užkliuvo aukštasis baltakaklis, kuris dar vis čiulpė tą žolę ir stovėjo atokiau.
– Ko tu neėdi pietų? – paklausė storasprandis.
Baltakaklis užraudo. Prakeiktas žmogaus drovumas!
– Nenoriu…
– Kodėl nenori?
Baltakaklis patraukė pečiais.
– Gal tu ir panų nenori? – lyg kokį tepalo gniutulą išmetė iš burnos storasprandis.
Vyrukas dar labiau išraudo.
– O gal tu ne vyras? – neatleido storasprandis ir jau atsistojo.
– Nereik… – bandė užtarti Jogasė.
– O gal ir jo akys blizg? – atkirto storasprandis nežinia ko vis labiau siusdamas.
– Ei, o gal tu tikrai?.. – ėjo arčiau baltakaklio ir pagriebė jį už rankos. Tas bandė ištrūkti, tačiau aklo įniršio pagautas storasprandis parmetė vyruką ant siloso, netoli galvas nukabinusių arklių. Vyrukas pašoko, tačiau vėl buvo piktai partėkštas.
– Ot rupūže, ir pažiūrėsim, ką tu turi, kad pietų nevalgai.
Rodos, tik dabar visi pastebėjo studentą, kuris šoko prie storasprandžio, griebė jį už marškinių ir norėjo atitraukti. Abi mergiščios nusisuko, nors slapčia ir žiūrėjo.
Storasprandis vienu smūgiu nutėškė studentą į pakraštį. Tas pašoko vėl, bet ir vėl buvo stipriu smūgiu nublokštas. Storasprandis dabar sušuko sudžiūvėliui:
– Velniams turi geležines rankas, palaikyk tą durnių, o tu padėsi man, – mostelėjo skylėtagalviui traktoristui. Tas atlėkė į pagalbą, o antrasis geležiniais pirštais užlaužė studentui rankas už nugaros ir taip jas suko, kad iš naivių studento akių ėmė sunktis ašaros.
Prarakta galva traktoristas užgulė baltakaklio kojas, o storasprandis sėdėjo ant jo pečių ir turėjo laisvas rankas. Ilgakaklis kriokdamas raičiojosi po dviem stipriais benzinu dvokiančiais kūnais.
Studentas bandė išsiveržti, tačiau geležiniai pirštai taip skaudžiai suko jam rankas, kad iš skausmo jis parpuolė ant kelių. Jis dar bandė šliaužti artyn prie storasprandžio, tačiau dabar jam taip buvo pasukta viena ranka, kad išmušė šaltas prakaitas ir išbalo veidas. Išsprogusiomis akimis jis žiūrėjo į žalias pelkes tolumoj, o jo galvoje tvinkčiojo mintis: „Ką dabar galiu padaryti? Kokia mano vieta šitoje siloso duobėje?“ Taip pagalvojęs, jis iš visų jėgų mėgino šliaužti prie šito dvokiančio storasprandžio, bet veriantis skausmas privertė pirmąsyk sucypti. „Kas dabar nuo manęs priklauso? Kokia mano vieta toje duobėje?“ Šaltas prakaitas žliaugė jam per veidą, ir jis dabar pagalvojo: „Turiu tik vieną išeitį – užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą… Tiktai tiek…“
– Viskas tvarkoj, kaip reikiant, – švokšdamas pasakė storasprandis, keldamasis nuo baltakaklio. Atsistojo ir antrasis traktoristas. Paleido studento rankas. Baltakaklis pasitraukė į šalį, pasisuko į visus nugara, tvarkėsi drabužį ir beprotiškai juokėsi. Trys inkvizitoriai bukai spoksojo vienas kitam į veidus.
Jogasė bandė sukikenti, bet Vincė sudavė jai per skruostą.
Išblyškęs studentas priėjo prie mergiščių ir kažkokiu nesavu balsu pasakė:
– Maukit tuojau pat namo!..
Ir visa istorija. Autorius stačiai nerado kitos išeities: ką daryti nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe? Autorius palaiko studento galvojimą, tačiau tos minties jis būtinai neperša, kiekvienam valia pasirinkti savo sprendimą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Novelės veiksmas vyksta neįprastoje vietoje – siloso duobėje. Išsiaiškinkite, kas yra silosas, kam ir kaip jis gaminamas.
- Glaustai papasakokite, koks įvykis nutinka siloso duobėje: kaip užsimezga konfliktas, kyla įtampa, kuo viskas baigiasi.
- Apibūdinkite veikėjus.
- Kaip pasakotojas pristato būsimo įvykio dalyvius? Kokias jų savybes išryškina glaustai papasakodamas apie jų įpročius?
- Abu traktorininkus ir geležinių rankų vyrą galima priskirti vienai grupei. Ar pasakotojas juos vertina?
- Baltakaklį ir studentą priskirtume kitai grupei. Kas vienija šiuos vaikinus?
- Kokia teksto logika pateisina tokį skirstymą? Ar galima sakyti, kad šios dvi veikėjų stovyklos priešinamos? Argumentuokite.
- Kuo išsiskiria „aukštas vaikis“? Kaip jis atrodo ir kaip elgiasi per pietų pertrauką? Kokį kontrastą pabrėžia pasakotojas?
- Kodėl pasakotojas merginoms duoda vardus? Kokį pasakotojo vertinimą išduoda žodis „mergiščios“? Kuo panašūs merginų gyvenimai?
- Patyrinėkite novelės kulminaciją.
- Kaip sukuriama smurtinė situacija? Kas ją išprovokuoja? Pasvarstykite, kodėl taip elgiasi storasprandis ir kokiais motyvais vadovaudamiesi jam padeda kiti du veikėjai. Kaip manote, ar agresiją galėjo išprovokuoti skurdas ir moralinis nuopuolis? Argumentuokite.
- Kaip merginos reaguoja į smurtą? Iš ko matyti, kurią pusę jos palaiko? Kaip tai jas charakterizuoja?
- Kokią simbolinę reikšmę novelėje įgyja siloso duobė?
- Kokios mintys tvinkčioja studento galvoje? Apie kokią išeitį jis galvoja?
- Pasvarstykite, kodėl studentas renkasi „užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą“.
- Kaip vertinate studento bandymą pasipriešinti? Kaip jis jaučiasi suvokęs savo bejėgiškumą?
- Kokios išeities neranda autorius-pasakotojas? Ar jis nežino, kaip baigti novelę, ar nesupranta, kaip pasipriešinti niekšybei? O gal kalba apie abi išeitis?
- Ką atsakytumėte į autoriaus-pasakotojo klausimą, kaip elgtis susidūrus su niekšybe?
APIBENDRINAME
- Siedami su sovietmečiu, kada gyveno J. Aputis ir jo kūrinių personažai, pasvarstykite, kodėl novelė tarsi netikėtai nutrūksta, o atsakymo į klausimą siūloma ieškoti patiems skaitytojams.
- Aptarkite, kas yra novelės pasakotojas. Koks jo santykis su pagrindiniu įvykiu? Kuris veikėjas artimiausias pasakotojui? Kodėl būtent jis išreiškia autoriaus nuomonę, kuo jie artimi?
- Novelė kelia visuomenės moralės degradavimo klausimą, bet jis nesvarstomas atvirai. Suformuluokite, kas šioje novelėje lieka nepasakyta, ką turėtų pridurti pats skaitytojas, kuriuo rašytojas, aišku, pasitiki.
- Novelė parašyta XX a. antroje pusėje. Kaip manote, ar kūrinyje iškeltos problemos susijusios su sovietinių laikų moraline atmosfera, ar jos nepriklauso nuo istorinio konteksto?
ŠŪVIS PO MARAZYNO ĄŽUOLU
(Trumpa paskaita apie kūrybos procesą)
Tai atsitiks gegužės vidury, vidudienį. Nenusakoma kaitra. Kieme vištos giliai įsiraususios į smėlį, kyšo vien tik skiauterės.
Jei žiūrėsime priešais, už kiemo matysime didelį ąžuolą, labai seną, išpuvusiu pilvu; prie sveikesnio jo šono prikalta irgi ąžuolinė lenta, o toje lentoje išdeginti žodžiai, sakantys, kad ąžuolas yra gamtos paminklas – bemaž sąjunginės reikšmės pensininkas. Kai užklysta kokie džinsuoti praeities mylėtojai, skėsčioja rankomis: „Tai medelis, tai jis gali daug papasakoti apie mūsų žilą praeitį…“ O jeigu dar kieme būna senis Vinculis ir meiliai su jais pašneka, tai tie visai susileidžia, pamiršta mieste paliktus daiktus ir idėjas, varto akis: „Dėl to mane ir traukia senasis kaimas… Kokia titaniška dvasia… Ačiū, tėvuk, ačiū…“
Įsimurkdykit tą tėvuką į savo išverktą mašinėlę, parsivežkit į jaukius namučius, išsibalzamuokit gyvą – ir turėsit daiktelį – nebrangų ir tokį pilną dvasios…
Taigi – gegužės vidurys, vidudienis. Senas ąžuolas. Po ąžuolu yra nedidelė būda, kurioje lekuoja persenusi Marazyno kalė. Už mūsų nugarų, kairėje, žaliuoja kalvelė. Ant jos tuojau pat ateina pušų sakintojo žmona, prisideda ranką prie akių ir žiūri į ąžuolo pusę. Kai pasitaiko koks išgėrimas (o pasitaiko!) ir kai dalyvauja jaunas pienininkas, išmetusi kelis stiklelius, ji uždeda ranką pienininkui ant peties ir sako:
– Tas mano užaugintas vaikelis…
Kas tiesa, tai tiesa: kai čia atsikraustė dirbti, pienininkas buvo bemaž dar vaikas, gyveno pas sakintoją „ant buto“, sakintojo žmona jį ir išaugino į vyrus. Kaime ne vienam nuo liežuvio nusprūsta, kad ne tik išaugino, bet ir išmokė.
Atsitikime dalyvauja ir šios paskaitos autorius. Užsidėjęs kepurę, jis sėdi prie trobos ant akmens. Nuo plikos kaktos per kepurę sunkiasi prakaitas.
Tiesiai priešais jį yra senio Vinculio troba. Autorius žino, kad Vinculis sėdi pirkioj, prie kurios lango žydi obelis. Jei nebus staigių šalnų, Vinculis sulauks gražių obuolaičių.
Jau turi prasidėti. Pasukęs galvą į kairę, autorius pamato keliuku žygiuojantį pienininką. Jis užsidėjęs skrybėlę, kurioj įsmeigta varnos plunksna. Rankoje jis nešasi šautuvą. Jam labai tinka melsvos džinsinės kelnės. Atėjęs iki pusės kiemo, rankos mostu sustabdo iš paskos sėlinančius vaikus, o pats nosies tiesumu eina prie ąžuolo.
Marazynas stovi už dailios tvorelės. Tenai yra rubuilis mažas šunaitis, kuris netrukus turės užimti būdą.
– Padaryk, kad kalė išlįstų iš būdos, – sako pienininkas.
– Ciū, ciū, eikš čia, – šnekina kalę Marazynas.
Kalė išlenda. Ji labai juokinga, nes baltut baltutėliais ūsais.
Ko gero, apžlibusiomis akimis pienininko ji nemato.
Kad ir per kaitrą, šūvio garsas stiprus, ant kalvelės stovinti sakintojo žmona meste numeta prie akių pridėtą ranką. Vištos, pakeldamos lengvą smėlį į orą, sprunka daržinėn. Parako kvapas ir dūmai pasklinda prie ąžuolo ir po visą kiemą.
– Ačiū, Jurgi, – sako Marazynas.
– Prašom. Nėr už ką, nėr už ką.
Pienininkas šautuvą pasikabina per petį ir eina atgal, liežuvius iškišę vaikai prasiskiria, duoda kelią.
Autorius delnu nuo kaktos nubraukia prakaitą. Jausdamas esant kokią to šūvio prasmę, jis įsmeigia akis į Vinculio langą.
Kaipgi! Nors langą ir uždengia sužydusi obelis, jis dabar gerai mato prie stiklo prisiplojusį, rankas išskėtusį, į nueinantį pienininką žiūrintį Vinculį. Jis taip stovi lyg prikaltas, matyti netgi laiko išblukintos jo akys, o visas jis atrodo lyg koks žvėrelio kailis, ištemptas anapus stiklo. Žvėrelio akys baugiai lydi tolstantį pienininką. Staiga Vinculis pamato autorių, supranta, kad jis žiūri į jo langą, sujuda. Netrukus jis jau žengia pro duris laukan, trupučiuką dreba kelnių blauzdos. Tipena artyn ir priėjęs sako:
– Girdėjai, kaip pylė į Marazyno kalaitę?!. Net kiemas dūmais pakvipo!..
Jo balsas dirbtinai pastiprintas, pilnas suvaidinto pasitikėjimo: taip taip, nieko tokio čia nebuvo, ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį!
Ši kukli istorija beveik jau ir visa. Tačiau kieno motociklas blizga dešinėje, ant kalnelio? Ak, mes užmiršome pušų sakintoją! Ir jis dalyvavo šioje istorijoje, – nuo pat tos dienos, kai priėmė pienininką „ant buto“, – girdėjo ką tik šūvį, matė, kaip jo žmona meste numetė ranką nuo akių, kaip, vaikų lydimas, nuėjo pienininkas… O dabar brūžina motociklo pakoją, o tas lyg tyčia nenori jo klausyti…
Ir vis dėlto: kodėl į pienininką čia žiūrėjome lyg į kokią neliečiamą jėgą, kuri, staigiai įsiveržusi, sukrutino mūsų jausmus, ir mes visi ėmėm plūduriuoti ant šitos veikimo bangos? Kodėl nebandėme skverbtis į šitą žmogų ir neišvertėme jo prieš akis lyg kailinių? Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats dievas juos tokius mums būtų siuntęs?
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
„Šūvis po Marazyno ąžuolu“ – bene trumpiausia J. Apučio novelė, tačiau iškalbingos detalės, užuominos ir nutylėjimai skatina į kūrinį pažvelgti keliais aspektais. Pasiskirstykite į grupes ir, remdamiesi užduotimis, aptarkite pasirinktą aspektą – probleminį klausimą.
I grupė. Ar išlieka amžinosios vertybės? Polemika su literatūros klasika
- Nors svarbiausias novelės įvykis yra šūvis, pasakojimas pradedamas Marazyno ąžuolo, minimo ir kūrinio pavadinime, aprašymu. Kaip apibūdinamas senasis medis?
- Išsiaiškinkite, ką sovietmečiu reiškė sąjunginės reikšmės kultūros ir gamtos paminklai. Atkreipkite dėmesį, kur ir kaip turistams užrašyta informacija, kad ąžuolas – „bemaž sąjunginės reikšmės pensininkas“. Ar čia galime justi ironiją? Iš ko šaipomasi?
- Kaip apibūdinami iš miesto užklystantys „džinsuoti praeities mylėtojai“? Ar jiems rūpi ąžuolas? Koks miestiečių požiūris į kaimą?
- Kaip pasakotojas vertina atvykėlius ir jų dvasingumo paieškas? Iš kokių detalių tai suprantate?
- Nuo seno lietuvių tautosakoje medžio vaizdinys simbolizuodavo pasaulio centrą, namus, literatūroje gausu medžio įvaizdžių, išreiškiančių tautos gyvastį ir dvasingumą (Antanas Baranauskas), istorinės atminties saugojimą (Maironis). Dažname prozos kūrinyje aplink medį sukasi visas žmogaus gyvenimas, medis interpretuojamas kaip mitologinio pasaulio simbolis. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Grainio liepa Vinco Krėvės apsakyme „Skerdžius“. Prisiminkite kelis apsakymo fragmentus.
Liepa kasdien švokščia savo plačiai iškerėtomis šakomis, šlama žaliais sultingais lapais – prabundu vasaros rytą anksti anksti, pratrinu miegu traškanotas akis, pamatau pirmiausia ramiai siūbuojančias liepos šakas, išgirstu tyliai šlamančius lapus, it varpelius skambančius, jausmą žadinančius, džiaugsmą gimdančius. O josios viršūnė jau liepsnoja tekančios saulės spinduliuose…
<…>
– Ot, imsiu ir nukirsiu! – ūmai prakalbėjo Grainis. – Mano liepa, kas man užgins? Noriu – kertu, noriu – ne.
– Tavo liepa! Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Ar gal ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi? Kad tavo lauke auga, tai jau ir tavo! Dievulio ji ir mažų paukštelių, ne tavo!
<…>
– Mano liepa ir nukirsiu. Rytoj nukirsiu! Štai pamatysiu, ar užgins man kas?! – užsispyręs atkakliai tvirtina Grainis.
– Ne tavo, nenukirsi! Rankos nudžius, kojas sau palaužysi. Kas tau liepa, girioje pušelė, ar kas? Krosny gal malka deginsi? Ech, ir žmonės gi nūnai! Senovėj žmonės kaip galėdami sodino medžius aplink namus, sodžiuose kaip giriose švokštė šlamėjo, visokių paukščių pilna buvo, o dabar koks ten snarglius, vos nuo žemės paaugęs, šūkaloja: „nukirsiu, nukirsiu!“ – šaipydamasis pyko Lapinas. – „Mano liepa!“ Pamėginęs būtai tu senovėj taip kalbėti! Ištiestų tave ant grendimo, įskeltų tau kapą, žinotai tada.
– Ot, nukirsiu, ir tiek! Mano liepa, ir baigta. Kad ne šventė, dabar nueitau ir nukirstau.
– Tfu! – spjovė Lapinas ir, paėmęs nuo suolo botagą, trimitą ir kepurę, nei neatsisveikinęs išėjo iš trobos.
- Kuo skiriasi Marazyno ąžuolas ir Grainio liepa? Palyginkite ne tik išvaizdą, bet ir pasakotojų santykį su medžiu.
- Kaip į medžio likimą reaguoja „titaniškos dvasios“ Vinculis ir kaip senis skerdžius Lapinas? Kokią išvadą galima daryti apie senąjį kaimo gyventoją Vinculį?
- Remdamiesi V. Krėvės ir J. Apučio apsakymais, pagrįskite mintį, kad nykstant dvasinėms jėgoms bei žmogaus ir gamtos ryšiui nyksta ir niekam nereikalingas ąžuolas, kuris tampa savotiška Grainio liepos parodija.
- Kita nuoroda į lietuvių literatūros tekstus – šūvis į nusenusią Marazyno kalę. Prisiminkite, kokie rašytojai yra vaizdavę panašią situaciją.
- Kaip apibūdinamas žygiuojantis pienininkas? Kuo jis primena iš miesto atvykusius praeities mylėtojus? Su kokiu literatūros veikėju jį galima gretinti dėl kaubojiškos aprangos?
- Kaip pienininką apibūdina jo elgesys su jį lydinčiais vaikais? Kaip vaikai žiūri į egzekucijos vykdytoją? Iš kokių detalių tai matote?
- Kokią reikšmę šiam įvykiui teikia Marazyno ir pienininko žodžiai baigus sutartą darbą?
- Tikriausiai nesunku suprasti, su kuriuo lietuvių rašytoju netiesiogiai diskutuoja J. Aputis. Prisiminkite, kaip XX a. pr. Jono Biliūno apsakyme „Brisiaus galas“ baigiasi panaši istorija.
Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas šaukia:
– Sa, Brisiau, sa!..
Pamiškėj sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūriint žmogų, tartum klausdamas, kam čenai jį atavedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo keletą žingsnių ir pradeda int jį taikinti…
<…>
Staiga ugnis ir baisus trenksmas, – ir jisai griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę…
- Pasvarstykite, kodėl J. Biliūno apsakyme šeimininkas pats nušauna šunį, o J. Apučio Marazynas pasamdo svetimą žmogų – ne iš kaimo.
- Interpretuokite J. Biliūno ir J. Apučio veikėjų elgesį po šūvio.
- Kaip „titaniškos dvasios“ Vinculis reaguoja į kalės nužudymą? Kas rodo veikėjo savijautą?
- Palyginkite, kaip liepą gynė skerdžius Lapinas ir kaip šuns nužudymą įvertina Vinculis. Kodėl jo žvilgsnį pasakotojas pavadina žvėrelio žvilgsniu?
- Kaip pasikeičia Vinculio elgesys pastebėjus autorių? Paaiškinkite pasakymą „Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį“.
Diskutuojame
Literatūros modeliavimo būdas, kai vienas iš prasmės kūrimo šaltinių yra nuorodos į kitus literatūros tekstus, jų citavimas, performulavimas ar įvaizdžių skolinimasis, vadinamas intertekstualumu. Padiskutuokite, kaip J. Apučio novelę suprastų skaitytojas, neatpažįstantis nuorodų į literatūros klasikos kūrinus.
II grupė. Kada žmonėms sunku būti laimingiems?
- Pasvarstykite, ar laimingi novelės veikėjai. Atkreipkite dėmesį ir į antraeilius personažus. Argumentuokite remdamiesi tekstu.
- Pirmoji ant kalnelio pasirodo būsimo įvykio stebėtoja pušų sakintojo žmona. Ką išduoda jos gestas – ranka, pridėta prie akių?
- Kokias jos gyvenimo detales atskleidžia pasakotojas?
- Kodėl moteris pienininką vadina savo užaugintu vaikeliu?
- Nusakykite, kaip kaimo žmonės vertina pienininko ir sakintojo žmonos santykius. Ką atskleidžia frazeologizmas „nuo liežuvio nusprūsta“?
- Kaip moteris reaguoja į šūvį?
- Pienininkas elgiasi demonstratyviai drąsiai ir išdidžiai. Pasvarstykite, kam dar, be vaikų, galėtų būti skirtas šis spektaklis. Kas galbūt pasikeis pienininko gyvenime po šūvio?
- Kaip pristatomas dar vienas įvykio stebėtojas – pušų sakintojas?
- Kaip suprantate pasakotojo užuominą, kad pušų sakintojas „dalyvavo šioje istorijoje, – nuo pat tos dienos, kai priėmė pienininką „ant buto“?
- Ar šiam veikėjui rūpi tik šūvis?
- Kokios detalės rodo, kad jis patiria įtampą? Kaip manote, kokia šios jo būsenos priežastis?
- Vinculio „titaniška dvasia“ viso pasakojimo kontekste įgyja ironišką reikšmę, tačiau šis veikėjas taip pat patiria jausmų dramą. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad Vinculiui įvykis Marazyno kieme kainuoja daug jėgų.
- Kaip, jūsų manymu, pasakotojas vertina Vinculį? Kokį atspalvį šiam vertinimui suteikia deminutyvinės formos, prie veikėjo trobos žydinti obelis ir kitos detalės?
- Kaip jūs vertinate Vinculį?
Diskutuojame
Keliomis taikliomis detalėmis pasakotojas sukuria painių žmogiškų santykių piešinį. Prisiminkite, kurių kitų rašytojų kūrybai būdingas toks žodžio taupumas. Ar toks glaustas pasakojimas, kai reikšmę įgauna ne tik pasakytas žodis, bet ir nutylėjimai, užuominos, nuorodos į kitus tekstus, būdingas tik moderniajai literatūrai, ar ir klasikai?
III grupė. Iš ko gimsta kūryba?
- Panaši istorija, kurios veikėjai nepuoselėja protėvių perduotų vertybių – jautrumo gamtai, užuojautos silpnesniam, ištikimybės, – gali nutikti bet kurioje Lietuvos vietoje, todėl ji tinka kaip pavyzdys trumpai paskaitai apie kūrybos procesą. Iš ko novelės pradžioje matyti, kad bus pasakojama ne tai, kas neva buvo iš tikrųjų, o kaip konstruojamas literatūros kūrinys?
- Kuo neįprastas novelės pirmas sakinys? Kaip jis susijęs su pavadinimo paantrašte?
- Remdamiesi tekstu įrodykite, kad vaizduojamo pasaulio erdvė prieš mūsų akis dėliojama taip, lyg būtų filmuojama kino kamera.
- Pasakotojas nėra įvykio dalyvis; jis kaip visažinis ne tik aiškina, kas vyksta čia ir dabar, bet ir atkuria ne kartą regėtą vaizdą, kaip „praeities mylėtojai“ žavisi ąžuolu ir Vinculiu. Jeigu jūs filmuotumėte šį epizodą, pasvarstykite, kam priskirtumėte pasakotojo žodžius, išreiškiančius kritišką požiūrį į atvykėlius. Atkreipkite dėmesį – pasakotojas kalba jausmingai, liepiamąja nuosaka.
- Toliau vėl grįžtama prie ramaus, objektyvaus pasakojimo, dėliojamos būsimo įvykio erdvės detalės, primenančios scenovaizdį, bet „filmavimą“ nutraukia pasakotojas, prabylantis sakytinei kalbai būdingomis intonacijomis.
- Pasiskirstykite darbais (režisieriaus, operatoriaus, aktorių), suvaidinkite, nufilmuokite ir sumontuokite šią mizansceną1, stengdamiesi perteikti kuo daugiau teksto reikšmių.
- Pasidalykite patirtimi, kokius sunkumus teko įveikti literatūrinį tekstą verčiant vaizdiniu. Aptarkite kūrybinio darbo rezultatą.
1 Mizanscena (pranc. mise en scène – išdėstymas scenoje) – teatro ar kino veiksmo erdvės visuma, susijusi su aktorių ir rekvizito padėtimi kuriuo nors vaidinimo momentu. Kine mizanscena apima viską, ką kadre fiksuoja kamera: scenografiją, aktorių judėjimą, daiktus, apšvietimą. Nuo mizanscenos ir montažo priklauso, kiek įtikinamas ir tikroviškas žiūrovams atrodys filmas.
- Novelės pradžioje pasakotojas nurodo tikslų metų ir paros laiką, akcentuoja ore tvyrantį karštį. Ar tai kaip nors susiję su įvykiu? Kaip šias laiko ir erdvės detales perteiktų kamera?
- Vaizduojamame įvykyje dalyvauja dar vienas veikėjas. Pasvarstykite, kodėl jis pristatomas ne kaip novelės, bet kaip paskaitos autorius.
- Kokią šūvio prasmę junta autorius? Kodėl jis „įsmeigia akis į Vinculio langą“?
- Ar paskaitos autorius artimas pasakotojui? Argumentuokite.
- Patyrinėkite, kaip trumpa paskaita apie kūrybos procesą novelės pabaigoje tampa etinės atsakomybės pamoka.
- Kurio asmens balsu pasakotojas prabyla priešpaskutinėje pastraipoje? Kam, jūsų manymu, skiriamas jausmingas sušukimas: „Ak, mes užmiršome pušų sakintoją!“? Ko siekiama šiomis stilistinėmis priemonėmis?
- Kokį įspūdį sukuria paskutinėje pastraipoje pasakotojo ištarti žodžiai „ir vis dėlto“?
- Pagrįskite teiginį, kad paskutinėje pastraipoje iš esmės pasikeičia teksto turinys ir stilius. Apie ką ir kaip čia kalbama?
APIBENDRINAME
- Aptartų J. Apučio novelių veiksmas vyksta sovietiniais laikais dažniausiai kolūkiniame kaime. Raskite detalių, užuominų, atskleidžiančių istorinį laiką, ir jas pakomentuokite.
- Aptartose J. Apučio novelėse raskite Ezopo kalbos pavyzdžių ir jais remdamiesi pasvarstykite, ar joms tinka pasakymas „mažiau yra daugiau“.
- Koks jums pasirodė J. Apučio novelių pasakotojas? Palyginkite jį su kitų lietuvių rašytojų, gyvenusių tuo pačiu laiku, pasakotojais.
- Remdamiesi aptartomis novelėmis vienu dviem sakiniais atsakykite, iš ko gimsta kūryba.
Diskutuojame
- Padiskutuokite, ką daryti susidūrus su neteisybe ir smurtu. Kokią išeitį siūlo J. Apučio kūriniai?
- Literatūros tyrinėtojas A. Zalatorius kalbėdamas apie J. Apučio kūrybą kaip svarbiausią pilietinį klausimą iškelia susidūrimą su smurtu. Padiskutuokite, ar šis klausimas toks pat svarbus ir šiais laikais. Ar jus domina filmai, knygos, straipsniai, kuriuose svarstoma ši problema?
Rašome
Remdamiesi pasirinkta J. Apučio novele ir asmenine bei kultūrine patirtimi, pasvarstykite pasirinktu klausimu.
- Kodėl žmogiškieji santykiai ne visada teikia laimę?
- Kada žmogus praranda ramybę?
- Geriau prisitaikyti ar priešintis?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"