Lietuvos didybės paminklas: Jono Radvano „Radviliada“

Paskutiniais XVI a. dešimtmečiais patriotiškai nusiteikę Lietuvos šviesuoliai vienas per kitą ėmė skelbti, kad jų tėvynė nėra gerai žinoma ir gerbiama Europoje dėl to, kad pernelyg ilgai neturėjo dėmesio vertų literatūros kūrinių, mat tuo metu įsigalėjo požiūris, kad spausdintas kūrinys yra pats geriausias paminklas. XVI a. pabaigoje LDK poetai, norėdami, kad būsimosios kartos turėtų kuo didžiuotis, ėmė eiliuotai pasakoti ne vien senovės, bet ir gyvenamojo meto įvykius, šlovinti ne vien praeities didvyrius, bet ir kuo nors pasižymėjusius savo amžininkus. Taip istorijos rašymas susiliejo su literatūrine kūryba, o kūrinių herojais tapo ne legendiniai ar pusiau legendiniai personažai, bet realūs, daugeliui pažįstami asmenys.

Vienintelis LDK Renesanso epochos rašytojas, ėmęsis nelengvos užduoties – suteikti tų laikų herojams nemirtingumo matmenį – buvo Jonas Radvanas. Apie jo asmenį žinių turima stebėtinai mažai. Mokėjo lietuviškai, taigi greičiausiai buvo etninis lietuvis. Pirmą spausdintą savo eilėraštį pasirašė kaip „Vilnietis“, vadinasi, buvo kilęs iš Vilniaus ar jo apylinkių arba ilgai čia gyvenęs. Labai gerai mokėjo lotynų kalbą (kūrė vien lotyniškai), buvo nepaprastai apsiskaitęs, tačiau kur mokėsi – nežinia; tikriausiai išsilavinimą įgijo patekęs kažkokio didiko sūnaus, studijavusio užsienio universitetuose, palydon.

Žinoma tik tai, kad J. Radvanas buvo protestantas – evangelikas reformatas. Šios tikybos šalininkai Lietuvoje jautėsi už daug ką dėkingi galingam ir dosniam savo globėjui Mikalojui Radvilai Rudajam, tad po jo mirties (1584 m.) paskatino J. Radvaną eilėmis aprašyti šio iškilaus asmens gyvenimą ir darbus, t. y. įamžinti jo atminimą literatūros paminklu. Rezultatas gerokai pranoko pradinį užsakovų sumanymą. 1592 m. Vilniuje buvo išspausdintas didelės apimties, gerai apgalvotos kompozicijos J. Radvano kūrinys – poema „Radviliada“.

Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Lietuvos lauko etmono, vėliau didžiojo etmono, didžiojo kanclerio ir Vilniaus vaivados M. Radvilos Rudojo (1512?–1584) gyvenimas „Radviliadoje“ aprašytas laikantis tradicinių panegirikos žanro reikalavimų. Tai reiškia, kad aukštinamojo asmens geros savybės gali būti paryškintos, o nemalonios – nutylėtos, laimėjimų svarba padidinta, o apie nesėkmes net neužsiminta. Bet nevalia prikurti nebūtų žygių ir pergalių, nes tada teksto autorius ir jo šlovinamas asmuo gali susilaukti patyčių. Taigi poemoje minimi faktai yra tikri. Remdamasis M. Radvilos Rudojo biografija, J. Radvanas sukūrė literatūrinį herojų – didiko patrioto, Tėvynės gynėjo idealą.

Istorinis „Radviliados“ fonas – tai Livonijos karas, vykęs 1558–1583 metais. Šiame kare Lietuva ir Lenkija kariavo su Maskva dėl Livonijos (Livonija buvo vadinama Rygos vyskupo ir šiaurinės Kryžiuočių ordino atšakos valdoma teritorija – dabartinė Latvija ir dalis Estijos). Maskvos valstybę tuo metu valdė Ivanas (Jonas) IV Rūstusis, 1547 m. pasiskelbęs caru.

M. Radvila Rudasis šiame kare panaudojo karinę gudrybę: paskleidęs žinią, kad jokių rimtesnių žygių lietuviai nesiruošia imtis, priešui ilsintis prie Ulos upės (dab. Baltarusijoje), kunigaikščio raitoji kariuomenė užgriuvo ir sutriuškino maskvėnus. Šis mūšis vadinamas Ulos mūšiu. Tai buvo didžiausia M. Radvilos Rudojo, kaip karvedžio, pergalė.

Ilgas ir įvykių gausus M. Radvilos Rudojo gyvenimas nuosekliai vaizduojamas keturiose „Radviliados“ dalyse: pirmojoje pasakojama apie herojaus kilmę, šeimą, apie jo auklėjimą ir veiklos pradžią, antrojoje – apie pradinius Livonijos karo įvykius, trečiojoje – apie lemiamą karvedžio pergalę ir tolimesnę karo eigą, ketvirtojoje – apie karo pabaigą ir herojaus mirtį.

Labai svarbus yra „Radviliados“ pirmos dalies epizodas, kuriame J. Radvanas pasakoja, kaip nuo mažens buvo ugdomas būsimasis Tėvynės gynėjas. Užuot detaliai išdėstęs, kur, kada ir kokių dalykų jaunasis Radvila buvo mokomas, poetas sukuria alegorinę auklėtojo figūrą – Mūsajo personažą. Mūsajas siūlo vaikui mintyse užkopti ant Olimpo viršūnės, apžvelgti žemę ir pamąstyti: kur dingo garsioji Helada (antikinė Graikija)? Kur dabar Atėnai, kur Sparta? Kas liko iš Kretos, Korinto, septynvarčių Tėbų? Auklėtojas siekia, kad vaikas suprastų: viskas, kas materialu, yra laikina; viskas, kas auga, yra pasmerkta sunykti; visi žmogaus rankų kūriniai anksčiau ar vėliau virsta dulkėmis. O kaip žmogaus didybė? Mūsajas kviečia jaunąjį Mikalojų:

Iš tiesų, kokia prasmė siekti valdžios, turtų ar minios garbinimo, kai suvoki, kad visas žmonių gyvenamas pasaulis tėra vos įžiūrima salelė begaliniame visatos vandenyne? Šioje „Radviliados“ vietoje jau juntamas artėjančio Baroko pasaulėjautos dvelksmas. Čia išsakomos greičiau ne paties M. Radvilos Rudojo, o poemos autoriaus ir jo aplinkos vertybinės nuostatos. Jomis remiantis, sudėliojama tobulo herojaus gyvenimo būdo ir veiklos programa: tikrasis atlygis laukia tik danguje, taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai, o veikti – nesavanaudiškai.

Poetas subtiliai parodo savo požiūrį į kilmingumą: aukšta kilmė – tai ne gimstant gautas pranašumas prieš kitus žmones ir įvairios privilegijos, o didžiulis Apvaizdos siųstas įpareigojimas. Aukšta kilmis asmuo, toks kaip M. Radvila Rudasis, privalo savo gyvenimu įrodyti, kad yra vertas tokios išskirtinės padėties, ir ne tik nesuteršti tėvų pelnytos garbės, bet ją dar labiau didinti. Didžiosiomis raidėmis knygoje išspausdinta pagrindinė mintis: „MIEGOT ANT ŠLOVĖS SVETIMOS – NEGARBINGA.“

Tokį poemos Radvilą ir matome: jis niekada nesiskundžia, negalvoja apie patogumus, netinginiauja, yra dosnus, patekusią į pavojų tėvynę paremia asmeniniu turtu; neengia nei smulkesnių bajorų, nei tiesioginių savo pavaldinių; uoliai darbuojasi senate, yra principingas ir nepaperkamas; ginčus linkęs spręsti ne jėga, o įtikinimu, ir net kariauja tik tuomet, kai nėra kitos išeities, – „tik todėl, kad daugiau baisioniško karo nebūtų“. Svarbiausia – jis stengiasi „būti geras iš vidaus, o ne išore toks atrodyt“. Kai kuriuos iš šių bruožų būtų galima aiškinti protestantų etika – ne vienoje poemos vietoje aiškiai pabrėžiama, kad M. Radvila Rudasis buvo ne tik labai pamaldus evangelikas, bet ir Lietuvos protestantų vedlys, bendraminčių laikomas „tikrosios tikybos“ gelbėtoju.

Tiems Lietuvos bajorams ir didikams, kurie, skaitydami „Radviliadą“, galbūt nesuprastų, kad poemos herojaus paveikslas sukurtas kaip sektinas pavyzdys būtent jiems, J. Radvanas skyrė atskirą epizodą, kuriame šiam luomui tiesiogiai priekaištaujama dėl išlepimo ir pasipūtimo. Tiesa, priekaištai išsakomi ne pasakotojo, o personažo lūpomis.

Poemos pirmoje dalyje matome tokią sceną: Vilniuje lankosi Žygimantas Augustas, šia proga susirinkusi daugybė „bajorų ir ponų“ leidžia dienas „puotose ir linksmybėje“. Pasklinda gandas, kad Lietuvos rytinius pakraščius siaubia įsibrovę totorių pulkai. Ponai neskubėdami renkasi posėdžiauti, bet štai į menę įbėga kažkoks jaunuolis, „ištrūkęs iš priešo, / sužeistas, visas kraujuos ir strėle sužalotas į veidą“. Jis kreipiasi į valdovą, maldaudamas kuo skubiau siųsti pagalbą, o paskui užsipuola didžiūnus:

Šiuo epizodu poetas bajorams primena, kad jų luomas išskirtinę padėtį visuomenėje įgijo vien dėl įsipareigojimo ginti šalį. Jei bajorai nenori atlikti šios šventos pareigos, jie netenka moralinės teisės naudotis privilegijomis. Panašias mintis dėstė ir to meto LDK šviesuoliai. Akivaizdu, kad tai buvo skaudi XVI a. Lietuvos problema.

Nė vienas Renesanso rašytojas humanistas negalėjo sau leisti karo apdainuoti patraukliai ir azartiškai, tarsi kokių sporto varžybų. Karas – netgi teisėtas, gynybinis – vis tiek buvo suvokiamas kaip tikslingas žmonių žudymas, t. y. ir žmoniškumui, ir penktajam Dievo įsakymui priešingas reiškinys. „Radviliadoje“ nuolat kartojama, kad Lietuvos kariai kovoja tik gindami savo bendrapiliečius, kurie negali apsiginti patys. Net ir šlovindamas pergales, poetas pamini, kokią baisią kainą už tai turėjo sumokėti gyvi, jaučiantys žmonės, – ne vien saviškiai, bet ir priešai. Ypač gailima silpnųjų: senukų, moterų ir, žinoma, vaikų, likusių našlaičiais ar amžiams atplėštų nuo tėvų, išvarytų nelaisvėn. Vienoje vietoje pagailima net užpuolikų totorių motinų, mat jos niekada nesužinos, kur palaidoti sūnūs. Kelis kartus poemoje kartojama šiurpi detalė – po kautynių nuo kraujo parudavęs upių vanduo.

Ypač talentingai toks prieštaringas pergalės kartėlio jausmas perteiktas epizode apie Tarvastos pilies šturmą. Vaizduojama didžiulė kryžiuočių statyta tvirtovė į dangų statmenai kylančiomis, „be proto aukštomis“ sienomis. Joje gerai įsitvirtinusi maskvėnų įgula. M. Radvilos Rudojo kariai pilį ilgai apšaudo iš patrankų, kelis kartus mėgina pulti, bet viskas veltui, tik daugėja aukų. Tada lietuvių karvedys liepia po sienomis išrausti urvus, pridėti tenai sprogmenų ir juos padegti. Etmonui pavyksta pasiekti tikslą, tačiau sceną poetas aprašo taip, kad skaitytojas, užuot džiūgavęs dėl saviškių sėkmės, pakraupsta:

Taip poetas parodo, kad karinės pergalės visuomet būna aplaistytos nekaltųjų krauju ir ašaromis, o skausmas visų – ir saviškių, ir svetimųjų – vienodas.

Kaip absoliutus blogis vaizduojamas valdovas Ivanas Rūstusis. „Radviliada“ – pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame esama ne tik herojaus, bet ir jo priešingybės – ryškaus neigiamo herojaus. Caras Ivanas IV Rūstusis poemoje vadinamas tironu; jis parodytas kaip įtūžio draskomas, žmonių kraujo ištroškęs beprotis, lygiai negailestingas ir priešams, ir savo pavaldiniams. Užvaldytas juodųjų pragaro jėgų, apsėstas piktųjų dvasių, jis be atodairos veržiasi kariauti.

Trečioje poemos dalyje aprašytas M. Radvilos Rudojo skydas. Idėja tikriausiai nusižiūrėta iš antikinės literatūros herojinių poemų, kuriose karo didvyrius – Homero „Iliados“ Achilą, Vergilijaus „Eneidos“ Enėją – saugo skydai, atvaizduojantys tų laikų pasaulio supratimą, žmogaus gyvenimo tvarką, vertybes. Skydas turi magišką galią – jis skirtas ne tik kario gyvybei apsaugoti, bet ir priešui paveikti. Todėl M. Radvilos Rudojo skyde iškalti vaizdai, liudijantys šlovingus Lietuvos istorijos įvykius, didžiąsias valdovų pergales, lietuvių tautos ryžtą ir kovingumą, primena priešams, su kokia karinga valstybe jie susidūrė. Poemos pasakotojas su pasididžiavimu mini Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir kitų vardus, išaukština jų nuopelnus kovojant su Rytų ir Vakarų agresyviomis tautomis – rusais, totoriais, vokiečiais.

Skydo aprašymo pradžioje du kartus paminimas auksas:

Veiksmažodis auksino vartojamas perkeltine prasme – Lietuvos istorija, „praeities nutikimų grandinė“, tokia iškili, kad daro gražų ir vertą aukso M. Radvilos Rudojo skydą. „Geltono metalo“ (aukso) paminėjimas skydui suteikia puošnumo, prabangos, tai yra valdžios galios reikšmes. Taigi M. Radvilos Rudojo skydas gali būti interpretuojamas kaip Lietuvos garbingos praeities įamžinimas pasitelkiant ne žodžius, o vaizdus.

Vis dėlto senosios lietuvių literatūros kontekste J. Radvano „Radviliada“ išsiskiria ne literatūriniais veikėjų paveikslais ir ne šiurpą keliančiais mūšių aprašymais, bet įspūdingu Lietuvos vaizdiniu. Prieš skaitytojų akis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė, netgi imperija – „įžymioji Lietuva“. Galingu akordu nuskamba pirmosios Lietuvos pristatymo eilutės:

Toliau pripažįstama, kad Lietuva nėra apdovanota grožiu ir turtais, kokiais didžiuojasi kraštai, laikomi civilizacijos lopšiu: Italija, Graikija, Arabija, Persija, bet čia pat pabrėžiama, jog tai derlingas kraštas, kuriame lengva išmisti, o to krašto gyventojai yra „ginklais patenkinti“, t. y. kariai iš prigimties. Tokiai tautai tinkamas žemes skyrė pati „išmintinga gamta“.

J. Radvanas sukuria tokį tėvynės girių vaizdą, kokio niekada nebūtų sugalvoję ankstesni poetai:

Šis vaizdas yra hiperbolizuotas, simboliu virstantis apibendrinimas: šakomis dangų, o šaknimis požemių karalystę siekianti giria tampa tarsi mitiniu Pasaulio medžiu, jungiančiu gyvenimą, mirtį ir amžinybę, praeitį, dabartį ir ateitį. Tai tarsi ašis, aplink kurią sukasi visas pasaulis. Akivaizdu, kad J. Radvanas atmeta mintį, neva girių gausa rodanti krašto atsilikimą, civilizacijos stoką. Jam girios yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis.

Kaip pridera pagal dar Lietuvos metraščiuose atsiradusią tradiciją, poetas sumini Lietuvos miškų žvėris, pasigiria žuvų gausa upėse, o tada pereina prie, atrodytų, ne itin įdomios geografinės temos – ima vardyti Lietuvos upes. Tačiau iš tiesų čia slypi kur kas rimtesni dalykai. Mat pirmoji paminėta upė yra Boristenis; tai graikiškas Dniepro pavadinimas, o Dniepras įteka į Juodąją jūrą. Vadinasi, J. Radvanas kalba apie Ukrainos žemes, nors tuo metu tos žemės Lietuvai nebepriklausė. Antroji Lietuvos upė, pasak poeto, esanti Dauguva. Ši upė teka Latvijoje – anuometinėje Livonijoje, dėl kurios poemoje dar tik užvirs karas. Vadinasi, poetas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę sąmoningai vaizduoja tokią, kokia ji buvo Vytauto laikais, – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, netgi didesnę.

Lietuvos didybė „Radviliadoje“ grindžiama ne vien milžinišku šalies plotu, bet ir karine galia. Poetas jaučiasi atstovaująs valstybei, kuri nesibaimina jokių priešų, priešingai, kaimyninių kraštų pati laikoma gana grėsminga. Štai viename epizode M. Radvila Rudasis prieš mūšį ragina savo karius „visos didelės Lietuvos Didenybę apginti“; kitoje vietoje po sudarytų paliaubų Livonija pajunta palengvėjimą „lietuvių grėsmei nuslinkus“, dar kitur stebimasi Ivano IV Rūsčiojo įžūlumu, mat jam „netgi užteko drąsos su lietuviais karą pradėti!“.

Didžiuojantis „Radviliadoje“ kalbama ir apie sostinę Vilnių. Vilnius poemoje – „gražusis“, „tirštai apgyvendintas“ ir, svarbiausia, „globėjas tautų“! Įsidėmėtina, kad, pasak J. Radvano, Vilnių Gediminas ne įkūręs, kaip teigiama metraščiuose, o tik pavertęs savo sostine – miestas toje vietoje jau stovėjęs.

Labai svarbus „Radviliados“ epizodas – M. Radvilos Rudojo sapnas naktį prieš lemiamą Ulos mūšį. Sapne jam pasirodo Vytautas Didysis, ką tik sumušęs kryžiuočius Žalgirio mūšyje, bet ne džiūgaujantis, o paniuręs, mat žino, kaip Lietuvos karžygių palikuoniai, M. Radvilos Rudojo laikų bajorai, dabar elgiasi su protėvių paveldu. Kartėlio kupini didžiojo kunigaikščio žodžiai Lietuvos „griuvėsių akivaizdoj“ skamba griežtai ir rūsčiai.

Baigdamas kalbą, Vytautas Didysis Lietuvos likimą patiki M. Radvilai Rudajam, o šis, kaip jau žinome, pateisina visas su juo sietas viltis. Išskyrus nebent vieną, J. Radvano atvirai taip ir neišsakytą. Užuominą apie galbūt didžiausią savo ir aplinkos žmonių troškimą jis įdėjo į M. Radvilos Rudojo priešmirtinę maldą ketvirtoje poemos dalyje. Paskutiniai herojaus žodžiai tokie: „Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai / Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!“ Skeptras yra ne kunigaikščio, o karaliaus valdžios ženklas. Galima manyti, kad šioje kūrinio vietoje J. Radvanas prasitarė Radvilų aplinkos žmones svajojus apie galimybę atkurti nepriklausomą Lietuvą ne kaip kunigaikštystę, o kaip karalystę.

Matyt, pergalė prieš Mãskvą Livònijos kare poetui įkvėpė tikėjimą, kad Lietuvą užklupusios nesėkmės buvo laikinos, kad visas negeroves dar pavyks ištaisyti, kad Didžioji Kunigaikštystė oriai atsities ir taps dar galingesnė, nei buvo. Tolimesnė istorijos eiga, kaip dabar žinome, sudaužė panašias iliuzijas. Tačiau didžiausiame gyvenimo kūrinyje J. Radvanui pavyko įamžinti tokį savosios tėvynės paveikslą, kokį, praėjus šimtmečiams, Adomas Mickevičius, Antanas Baranauskas ir Maironis regės romantinėse vizijose.