Šioje temoje MES
- Nustatysime, kodėl žmonės žaidė ir tebežaidžia įvairius žaidimus.
- Aptarsime žinomiausių istorinių žaidimų taisykles ir jų populiarumo priežastis.
- Susipažinsime su lietuvišku žaidimu – ritiniu – ir jo istorija.
Žaidžiame žaidimus, kuriems per tūkstantį metų
Dažnuose namuose, mokykloje ar bibliotekoje galima rasti ne vieną vaikų ir suaugusiųjų pamėgtą stalo žaidimą (19.1 pav.). Stalo žaidimai ne tik padeda smagiai praleisti laiką, bet ir lavina protą, pastabumą, moko kantrybės, strategijos, komandinio darbo. Nemažai dabar žaidžiamų stalo žaidimų mena senovę ir gali atskleisti daug istorinių aplinkybių (A šaltinis).
Pavyzdžiui, žaidimą, panašų į daugeliui pažįstamas šaškes, žaisdavo net senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai. Viduramžiais dalyje Euròpos paplito arabiškasis šio žaidimo variantas. Dar po kelių šimtmečių šaškėms pradėta naudoti šachmatų lenta, atsirado privalomojo kirtimo taisyklė. Įvairios tautos žaidžia skirtingus šaškių variantus. XX a. pabaigoje atsiradus asmeniniams kompiuteriams šis žaidimas dar labiau paplito, daugelis ėmė varžytis ne su priešininku žmogumi, o su kompiuteriu. Šaškių istorija rodo, kad stalo žaidimai buvo mėgstami ir senovėje, ir Viduramžiais, ir vėliau. Įvairūs šaškių žaidimo variantai plito tarp civilizacijų ir valstybių. Žaidimas buvo nuolat tobulinamas, radosi naujų taisyklių. Taigi, jeigu mėgstate žaisti šaškėmis, žinokite, kad joms jau ne vienas tūkstantis metų, o Lietuvojè šis žaidimas žinomas kelis šimtmečius (19.2 pav.).
Žaisdami šachmatais galite prisiliesti prie tūkstantmẽčio žaidimo, kurio ištakos siekia senovės pasaulį ir Indijos civilizaciją. Senovės indai žaidė į šachmatus panašų žaidimą – čaturangą. Šachmatai neabejotinai yra vienas seniausių žmonijai žinomų žaidimų. Jis formavosi ne tik kaip pramoga, bet ir kaip lavinimosi forma, ypač karvedžių. Žaidimo lenta buvo suvokiama kaip mažas mūšio laukas, kuriame išdėstytos priešininkų kariuomenės. VIII a. šachmatai įvairiais prekybos keliais ėmė plisti po pasaulį, pasiekė Kiniją, vėliau Korėją ir net Japòniją. Vėliau šis žaidimas per arabus pasiekė Euròpą, prie jo populiarinimo prisidėjo net vikingai. XV a. šachmatai Euròpoje tapo tikru karališku žaidimu, nes jį pamėgo įvairių šalių valdovai. Lietuvoje šis žaidimas taip pat paplito Viduramžiais, archeologai randa šachmatų figūrėlių įvairiose šalies vietose, dažniausiai pilių ir rūmų teritorijoje (19.3 pav.).
Kai žaidžiate domino (19.4 pav.), tikriausiai nesusimąstote, kokį ilgą kelią įveikė šis žaidimas iki jūsų. Yra duomenų, kad jis paplito Kinijoje dar XIII a. ir tik XVIII a. jūreivių ar krikščionių misionierių buvo atgabentas iki Itãlijos. Esama nuomonių, kad domino savaime atsirado Europoje. Tokiu atveju labai įdomu, kaip panašūs dalykai atsiranda skirtingose pasaulio dalyse, skirtingų kultūrų aplinkoje. XVIII–XIX a. šį žaidimą jau žaidė visa Europà – kavinėse, užeigose ir kitur, ypač madingas jis tapo Prancūzijoje. Jūrų keliais netrukus paplito Šiáurės Amèrikoje ir Austrãlijoje.
Tai ne vieninteliai prieš kelis šimtmečius atsiradę ir iki mūsų dienų išlikę žaidimai. Pavyzdžiui, Viduramžiais Europoje mėgta žaisti kauliukais, prigijo įvairūs kitų kraštų žaidimai kortomis (19.5, 19.6 pav.), populiarėjo lauko žaidimai, kuriuose vienu metu galėjo dalyvauti keli ar net keliolika žaidėjų. Taigi žaidimai būdingi įvairiems laikams ir kraštams. Tai yra neatskiriama mūsų kultūros ir istorijos dalis.
A šaltinis. Ištrauka iš archeologo Povilo Blaževičiaus straipsnio apie stalo žaidimus, žaistus Kaune XX a. pirmoje pusėje
Sėkmės žaidimams priskiriamas ir žaidimas „Kopėčios ir gyvatės“ bei XX a. I p. paplitusi atmaina „Cirkas“. Šio žaidimo laukas – 12×10 langelių su skaitmenimis, kuriuos įvairiomis kryptimis jungia cirko artistai ir gyvūnai, nurodantys, kaip ir kur žaidėjas turi kilti į viršų ar čiuožti žemyn. Šis žaidimas Indijoje buvo žaidžiamas jau nuo II m. e. a., XIX a. II p. jis adaptuotas Anglijoje, o netrukus ir kitose šalyse. Originalaus žaidimo turinys buvo susijęs su kertiniais moralės principais, jo dalyviai siekė pergalės, stengdamiesi įveikti žaidimo lentoje pavaizduotą trasą kaip gyvenimo kelio atitikmenį – su dorybėmis (kopėčiomis) ir nuodėmėmis (gyvatėmis). Dorybės žaidėją perkeldavo į aukštesnį laukelį, nuodėmės grąžindavo į žemesnius.
Povilas Blaževičius, „Stalo žaidimai Lietuvoje XX a. I pusėje“, Lituanistica, 2019, t. 65, Nr. 1 (115), p. 12–29.
Klausimai ir užduotys
- Koks žaidimas aprašytas šiame šaltinyje?
- Kada ir kurioje valstybėje jis imtas žaisti anksčiausiai?
- Koks esminis šio žaidimo tikslas?
- Paaiškinkite svarbiausias žaidimo taisykles.
Klausimai ir užduotys
- Kaip manote, kodėl žmonės nuo neatmenamų laikų žaidžia įvairius žaidimus?
- Išvardykite tris žaidimus, kuriuos žmonės pradėjo žaisti prieš keliolika amžių ir vis dar žaidžia.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi interneto paieškos sistemomis nustatykite, iš kokių medžiagų buvo gaminami seniausi žaislai, kuriais žaidė vaikai Lietuvos teritorijoje. Ar šios medžiagos vis dar naudojamos žaislų gamyboje?
„Monopolio“ žaidimas – apie turto naudą ir žalą
Ne tik senieji stalo žaidimai mums gali atskleisti istorinių detalių ir įdomybių. Nemažai žaidimų XX a. pirmoje pusėje buvo sukurta Vakarų Euròpoje ar JAV. Tai rodo, kad vis daugiau žmonių galėjo pasimėgauti laisvalaikiu, ne tik dirbti. Todėl laisvalaikio leidimo formos įvairėjo – žmonės ėmė sportuoti, keliauti, lankytis teatre, kine ar koncertuose, taip pat žaisti stalo žaidimus. Tai, kas anksčiau buvo įprasta tik nedidelei daliai žmonių (kilmingiesiems), tapo vis lengviau prieinama visiems. Atidžiau panagrinėkime vieno žaidimo atsiradimo istoriją.
Vienas populiariausių stalo žaidimų pasaulyje yra „Monopolis“ (19.7 pav.) ir įvairios jo atmainos. Žaidimas išverstas į daugybę kalbų ir pritaikytas įvairioms šalims. „Monopolis“ buvo sukurtas JAV pačioje XX a. pradžioje ir jau po kelių dešimtmečių tapo itin mėgstamas. Kodėl? Šis žaidimas yra labai azartiškas, įtraukus. Žaidėjai turi būti aktyvūs rinkos dalyviai, žaisdami jie mokosi finansinio raštingumo, galvoja, kaip uždirbti pinigų ir kaip elgtis su turimu turtu. Jį parduoda, perka arba nuomoja, renka pinigus iš priešininkų, moka įvairius mokesčius. Kiekvieno žaidėjo tikslas – pasiekti, kad jo priešininkai bankrutuotų.
„Monopolio“ atsiradimas ir taisyklės atspindi skaudžią XX a. pradžios tikrovę – daug didžiųjų JAV miestų gyventojų tuo metu gyveno labai skurdžiai, neturėjo pinigų savam būstui įsigyti. Dauguma buvo priversti brangiai mokėti už nuomojamą būstą. Nekilnojamasis turtas (namai, žemė, fabrikai ir t. t.) priklausė turtingiems savininkams – monopolininkams, kuriems nerūpėjo nuomininkų vargai. Taigi šis žaidimas netiesiogiai skatino diskusijas apie nekilnojamąjį turtą, mokesčius ar nuomos kainas, socialinę atskirtį.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl XX a. pradžioje JAV ir Vakarų Europoje vis daugiau žmonių pradėjo žaisti stalo žaidimus?
- Kokios priežastys lėmė „Monopolio“ sėkmę visame pasaulyje?
- Paaiškinkite, kuo „Monopolio“ žaidimas jums gali padėti mokykloje ir gyvenime.
Ar kompiuteriniai vaizdo žaidimai gali padėti pažinti praeitį?
XX a. pabaigoje plintant asmeniniams kompiuteriams išpopuliarėjo kompiuteriniai vaizdo žaidimai (19.8 pav.). Dalis jų sukurti istorine tematika. Veiksmo ir nuotykių, karo ar strateginiuose žaidimuose dažnai vaizduojami Antrojo pasaulinio karo, Viduramžių, Antikos laikotarpiai. Labai mėgstami žaidimai, susiję su civilizacijomis. Juose neretai atkartojami pagrindiniai senovės civilizacijų žingsniai: miestų ir valstybių kūrimasis, mokslo ir technikos išradimų pažanga, gamtos išteklių (upių, naudingųjų iškasenų) įvaldymas, amatų ir prekybos vystymasis, galingų kariuomenių kūrimas. Žaidžiant šiuos žaidimus galima lengviau įsivaizduoti, kaip vienos civilizacijos iškilo, o kitos žlugo, suprasti senovės Egipto, Mesopotãmijos ar Ròmos istoriją. Yra žinoma, kad dalis šių žaidimų kūrėjų patys studijavo istoriją arba daug konsultavosi su istorikais, todėl kūrė įsigilinę į praeities įvykius, jų priežastis ir pasekmes, žmonių gyvenimo būdą.
Taigi net žaidimai gali prisidėti pažįstant praeitį. Tiesa, svarbu nepamiršti, kad tai tik papildomas, vienas iš pažinimo šaltinių šalia knygų skaitymo, dokumentinių filmų žiūrėjimo, mokymosi istorijos pamokose ar domėjimosi praeities reliktais muziejuose arba istorinėse vietose.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kaip kompiuteriniai vaizdo žaidimai gali prisidėti prie geresnio istorijos mokymosi, o kaip – prie prastesnio.
- Ar žaidžiate istorinio siužeto kompiuterinius vaizdo žaidimus? Jeigu taip, papasakokite bendraklasiams, kokius žaidimus žaidžiate ir kodėl.
TYRINĖKITE!
Apklauskite savo klasės ar mokyklos mokinius ir išsiaiškinkite, kokius kompiuterinius vaizdo žaidimus jie žaidžia. Sudarykite mėgstamiausių žaidimų penketuką. Kiek į sąrašą patekusių žaidimų yra istorinio siužeto?
Ką žaisdavo vaikai svetur ir Lietuvoje?
Vaikai visais laikais žaisdavo (19.9 pav.) ir prisigalvodavo įvairiausių žaidimų. Dalį senųjų žaidimų – slėpynes, gaudynes, „Aklą vištą“, žaidimą lėlėmis (19.10 pav.), karą – mėgsta ir dabartiniai vaikai. Jau kelis šimtus metų mėgstami ir kai kurie žaislai: supamieji arkliukai, vėjo malūnėliai, lėlės. Prisiminkite penktoje klasėje nagrinėtą Piterio Breigelio vyresniojo (Pieter Bruegel) nutapytą paveikslą „Vaikų žaidimai“ (19.11 pav.), kuriame kruopštūs tyrinėtojai suskaičiuoja per 80 žaidimų.
Štai keletas dailininko P. Breigelio vyresniojo paveiksle užfiksuotų žaidimų: žaidimas lėlėmis, stovėjimas ant rankų, jojimas arkliuku su lazda, žaidimas rutuliais (19.12, 19.13 pav.), sukučiu (vilkeliu), šokinėjimas per nugarą, lanko ridenimas, vaikščiojimas kojūkais, burbulų pūtimas, laistymasis vandeniu, vabzdžių gaudymas tinkleliu, kepurės ar skrybėlės sukimas ant pagaliuko. Ar jūs žinote tokius žaidimus? Ar jie vis dar žaidžiami?
XX a. vaikų žaidimams didelę įtaką padarė kinas. Pažiūrėję vieną ar kitą filmą, kurių nemaža dalis buvo istoriniai, vaikai imdavo kopijuoti matytas scenas, mėgdžiodavo mėgstamus personažus ar įsijausdavo į vaizduojamąjį laikotarpį. Kodėl taip atsitikdavo ir vis dar atsitinka? Kine matytos scenos iš vienų ar kitų laikų greičiau įsimena, dauguma jų susijusios su nuotykiais, atradimais, kelionėmis, pavojais ir herojais, kurie dažniausiai įveikia visus sunkumus. Negalima sakyti, kad anksčiau, iki atsirandant kinui (iki XX a.), vaikai nežaisdavo ir nekopijuodavo suaugusiųjų pasaulio. Anaiptol, puikiai žinoma, kad Viduramžiais ar vėliau vaikai žaisdavo riterius ir damas, kiemuose įsijausdavo į karalių ir karalienių gyvenimą, vaizduodavo įvairių profesijų atstovus (19.14 pav.). Taigi vaikus žaisti visada įkvėpdavo matyti vaizdai, nugirstos istorijos, pasakos.
XX a. Lietuvoje paplito žaidimai, susiję su XIX a. Šiáurės Amèrikos čiabuvių gyvenimu. Kiemuose, miškeliuose ar laukymėse buvo dirbamos ietys, skydai ar net lankai su strėlėmis, kai kas įsigudrindavo už ausies įsikišti kokio nors paukščio plunksną ar net išsidažyti veidą (19.15 pav., B šaltinis). Visa tai buvo daroma siekiant tapti kuo panašesniam į filmuose matytus indėnus (taip vadinti senieji Amèrikos kraštų gyventojai).
Tokį didžiulį susidomėjimą sužadino populiarios nuotykių knygos apie XVIII–XIX a. europiečių nuotykius Šiaurės Amerikoje, kurioje jie susidurdavo su įvairiomis čiabuvių gentimis – irokėzais, apačiais, sijais, mohikanais, čerokiais. Retas kuris nebuvo perskaitęs Karlo Majaus (Karl May) nuotykių romano apie Vinetu arba Džeimso Fenimoro Kuperio (James Fenimore Cooper) knygos „Paskutinis mohikanas“ (19.16 pav.).
XX a. devintajame dešimtmetyje daugelis Lietuvos vaikų ir paauglių ėmė žaisti „Robiną Hudą“. Tokį pomėgį paskatino pamatytas britų serialas („Robinas iš Šervudo“) apie legendinio XIV a. anglų geradario plėšiko Robino Hudo (19.17 pav.) ir jo draugų nuotykius. Pasirodžius šiam filmui (tuo metu sovietinė televizija rodė itin mažai įdomių filmų ir serialų) vaikai pradėjo gamintis lankus, strėles, net arbaletus, šaudė į taikinius, kovojo su tariamais priešininkais, pamiškėse statėsi būstines. Daugybė tėvų netgi sunerimo, ar jų vaikai savo dirbiniais nesusižeis. Tas pats nutiko dar po dešimtmečio parodžius kitą britų serialą („Šarpo kuopa“), pasakojantį apie XIX a. pradžios anglų kovą su prancūzais. Daugelis kiemuose žaisdami kovėsi už vienus ar kitus. Štai kokią įtaką laisvalaikiui padarė vos pora serialų.
B šaltinis. Istorikas Zigmas Vitkus apie savo draugystę su indėnais
Nesu tikras, ar būtent nuo šios knygos prasidėjo mano draugystė su Šiaurės Amerikos indėnais (tikėtina, jau anksčiau buvau matęs filmų apie juos), tačiau maždaug nuo to laiko kokius penkerius metus skaičiau beveik vien apie indėnus, piešiau vien indėnus, kaupiau knygas apie indėnus, pats rašiau jų „pratęsimus“, prašiau tėčio, kad pagamintų indėniškų ginklų ir aksesuarų: lanką, skydą, juostelę su plunksna ir mokasinus. Pirmuosius tris artefaktus įgijau. Skydas, beje, išlikęs iki šiandien. Puoštas apsaugą nuo priešų teikiančia figūra, pagal autentišką dakotų piešinį.
<…> Gyvenome didžiausiame Kaũno gyvenamųjų namų rajone – Dainavojè, netoli „Kauno“ kino teatro. Ten įvyko mano pažintis su Goiko Mitičiumi (g. 1940, Jugoslãvijoje), etatiniu VDR kino studijos DEFA filmų aktoriumi, vaidinusiu indėnus. Mitičius iškart tapo mano idealiu herojumi. Žavėjo jo raumenys, tiesi laikysena, orūs judesiai, skvarbus žvilgsnis, gebėjimas taikliai šaudyti ir fantastiškai joti (pradėjo jis kaip kaskadininkas, tačiau netrukus ėmėsi pagrindinių vaidmenų).
Zigmas Vitkus, „Kai aš buvau indėnas“, Kelionė, 2021 metai.
Klausimai ir užduotys
- Kuo vaikystėje susidomėjo istorikas Z. Vitkus?
- Pasakykite, koks jo elgesys rodė ypatingą susidomėjimą.
- Kas tapo Z. Vitkaus herojumi? Kodėl?
- Paklauskite tėvų, senelių, kitų artimųjų, ar jie vaikystėje domėjosi panašiais dalykais.
Naujiems žaidimams neabejotinai įkvepia ne tik filmai, serialai, bet ir vaikams skirta animacija, kompiuteriniai vaizdo žaidimai. Vis dėlto tiek tėvai, tiek mokslininkai sutaria, kad dalį laisvalaikio vertėtų praleisti ne namuose, o gamtoje, sporto aikštynuose. Ne tik būtumėte sveikesni, bet ir geriau pažintumėte pasaulį.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite, kurie dailininko P. Breigelio vyresniojo paveiksle nutapyti žaidimai vis dar žaidžiami, o kurie jau išnykę.
- Apibūdinkite kino įtaką XX a. vaikų žaidimams.
- Kokį žaidimą XX a. devintajame dešimtmetyje ypač pamėgo žaisti Lietuvos vaikai? Kodėl? Ar jis vis dar žaidžiamas?
TYRINĖKITE!
Surenkite artimųjų (tėvų, globėjų, senelių, tetų ar dėdžių) apklausą ir išsiaiškinkite, kokius žaidimus jie žaisdavo vaikystėje. Užrašykite žaidimų taisykles. Jei tą patį žaidimą paminėjo keli apklausti asmenys, palyginkite jų papasakotas taisykles. Sudarykite mėgstamiausių žaidimų dešimtuką. Kurie šių žaidimų vis dar žaidžiami?
Lietuviškas ritinis – nuo kaimo žaidimo iki sporto šakos
Ne visi žaidimai su laiku užmirštami arba tampa nebeįdomūs. Kai kurie vaikų ar paauglių pamėgti žaidimai išauga į savarankiškas sporto šakas. Vienas tokių – lietuviškas ritinis. Ritinis, kartais dar vadinamas ripka, yra senas žaidimas, kurį žaisdavo ir vis dar žaidžia ne pavieniai žaidėjai, o dvi komandos. Žaidžiama naudojant apskritą medinę skritę – ritinį, kuris taip pat kartais vadinamas ripka (19.18 pav.). Ritinis stabdomas medinėmis lazdomis – ritmušomis. Žaidimo tikslas – perritinti ritinį per aikštės galinę liniją (už tai skiriamas vienas taškas) arba įvaryti į priešininkų vartus (skiriami trys taškai). Žaidžiama du kėlinius po 20 minučių.
XVII a. rašytiniuose šaltiniuose ritinis paminėtas kaip karių pramoga. Vėliau žaidimas paplito ir Lietuvos gatviniuose kaimuose. Ritinį imdavo žaisti 7–8 metų berniukai, kartais įsitraukdavo ir mergaitės. Neretai varžybose susirungdavo kaimai, žaidimą stebėdavo gausus žiūrovų būrys. Būdavo, kad žaidimas – su pertraukomis – užtrukdavo net keletą dienų. XIX a. ritinį knygelėje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ aprašė istorikas Simonas Daukantas. Jo teigimu, šis žaidimas senovėje fiziškai lavino lietuvių karius. Ritinį savo knygose yra minėjęs ir garsusis vyskupas Motiejus Valančius (C šaltinis).
C šaltinis. Ištrauka iš Motiejaus Valančiaus apysakos „Palangos Juzė“, 1869 metai
Iš Salantų namon pareinant, prikibo prie manęs keletas vaikinų ir sakė: „Mes pavalgę šiandien ateisime prie Razmo.“ Taip ir padarė: susirinko vakarop gan vaikinų. Žemė buvo užšalusi, nes tai atsitiko advente; visų pirma mušėme ritinį. Sustojo mūsųjų keturi iš vieno galo, keturi iš antro, tad kaip droš kurs su ritmušu, ritmis lekia brumzdamas. Patol vargšas negavo atilsio, pakol nepersprogo. O buvo padirbtas iš ruoplio beržo.
Motiejus Valančius, Palangos Juzė, Vilnius: Vaga, 1977, p. 27.
Klausimai ir užduotys
- Kuriame amžiuje nutiko šaltinyje aprašytas įvykis?
- Koks žaidimas aprašytas šaltinyje? Kaip, anot šaltinio autoriaus, jis buvo žaidžiamas?
- Iš ko buvo pagamintas pagrindinis žaidimo įrankis? Naudodamiesi internetu, žodynais išsiaiškinkite žodžio ruoplys reikšmę.
XX a. ritinis ėmė nykti kartu su gatviniais kaimais – miestuose buvo nepatogu jį žaisti. XX a. antroje pusėje ritinio taisyklės buvo suvienodintos, įrankiai patobulinti (pavyzdžiui, vietoj medinės skritės imta naudoti guminė), jis pritaikytas žaisti futbolo stadione. Dabar ritinis žaidžiamas Plùngės, Kùpiškio, Kauno ir Vilkaviškio apylinkėse. Vyksta čempionatai, juose varžosi ne tik vyrai, bet ir moterys (19.19, 19.20 pav., D šaltinis). Jei susidomėjote šiuo žaidimu, būtinai pasikvieskite jo entuziastų į savo mokyklą.
D šaltinis. Norberto Černiausko pokalbis su gydytoju ir lietuviško ritinio žaidėju Edgaru Diržiumi
Žaidimo pavadinime yra žodis lietuviškas. Kiek metų ritinis žaidžiamas Lietuvoje?
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose užuominų apie žaidimą, panašų į ritinį, randame dar XVII a. pabaigoje. Tačiau panašus žaidimas buvo žaidžiamas ir Vakarų Ukrainoje, tad pagrįstai galime manyti, jog šio žaidimo paplitimas ir istorija siekia dar LDK laikus.
Ar mūsų proseneliai šį žaidimą žaidė taip pat, kaip jis žaidžiamas dabar?
Skirtinguose Lietuvos regionuose šis žaidimas buvo žaidžiamas truputį skirtingai, tačiau esmė visur buvo ta pati: ripka metama – ridenama (panašiai kaip metant ietį) ir kita komanda turi ją sustabdyti lazdomis. Tik dabar naudojama šiuolaikiškesnė įranga ir yra standartizuotos taisyklės, kaip ir krepšinyje, futbole, tinklinyje ar kitose panašiose sporto šakose. Ritinis taip pat žaidžiamas ir Suvalkijoje, ir Žemaitijoje, ir Aukštaitijoje.
Nuo ko pradėti ir kokius įrankius reikia turėti norint žaisti lietuvišką ritinį?
Reikia turėti draugų kompaniją, platesnę pievą, ripką ir ritmušas – lazdas.
Ar jį gali žaisti šeštokai?
Ne tik gali, bet ir žaidžia. Tiek berniukai, tiek mergaitės!
Klausimai ir užduotys
- Kur, be Lietuvos, buvo žaidžiamas į ritinį panašus žaidimas?
- Kuo panašios lietuviško ritinio žaidimo tradicijos Lietuvos regionuose? Kaip ilgainiui pasikeitė šis žaidimas?
- Ko reikia, kad galėtumėte pradėti žaisti ritinį?
Klausimai ir užduotys
- Kelintame amžiuje rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas lietuviškas ritinis? Kokia anuomet buvo šio žaidimo paskirtis?
- Paaiškinkite pagrindines lietuviško ritinio taisykles.
- Kodėl XX a. pradžioje šis žaidimas prarado susidomėjimą ir po truputį pradėjo nykti?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Išvardykite ne mažiau kaip tris priežastis, kodėl žmonės žaidė ir tebežaidžia įvairius žaidimus.
- Pasirinkite tris šioje temoje aprašytus žaidimus ir paaiškinkite jų taisykles. Kaip manote, kodėl jūsų pasirinkti žaidimai buvo ir (ar) yra populiarūs?
- Paaiškinkite, kodėl ritinį galime laikyti tikru lietuvišku sportiniu žaidimu.
TYRINĖKITE!
Surenkite apklausą ir išsiaiškinkite, kokius žaidimus mėgsta žaisti jūsų draugai, namiškiai, pusbroliai ir pusseserės. Nustatykite, kurie išvardyti žaidimai yra istoriniai, kurie atsiradę tik per pastaruosius 10–20 metų. Pasirinkite tris žaidimus ir pristatykite jų atsiradimo istoriją, svarbiausias taisykles.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Lietuviškas ritinis vis dar žaidžiamas, bet tikrai nėra populiarus mūsų šalyje. Kaip manote, kodėl mes taip mažai domimės originaliais, mūsų protėvių žaistais žaidimais ir mieliau renkamės atėjusius iš kitų kraštų? O gal turėtume pradėti žaisti lietuvišką ritinį? Nuomonę pagrįskite.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"