Kazys Binkis. „Atžalynas“

Iki 14 metų gyvenau Gudelių sodžiuj, teisingiau – parovejy ir šilely. Grybaudavau, žūklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo ir paukščiukai „pasigerdavo“.

Su vaikais retai tesimušdavau.

Prieš kiaulių ir galvijų ganymą buvau griežtai ir principingai nusistatęs, kad nevaržytume gyvuliams laisvės.

Be galo mėgdavau gaisrus ir vaidinuoklius, kurių savo akim daugybę esu matęs. Užtat iki šiol šventai tikiu, kad vaidenas.

Sodžiuj turėjau nekokią renome, kuri net iki šiol nepasitaisė. Praminė mane „vėjavaikiu“. Toksai vardas man be galo patikdavo, nes vėjui jau nuo mažų dienų pavydėdavau.

Knygų gaudavau iš tėvelio ir iš Papilio klebono kun. Prialgauskio bibliotekos. Vienažinskio dainos, Robinzonas Kruzas ir Šventųjų gyvenimas buvo geriausi mano jaunystos draugai.

Kitus 14 metų „mokiaus“… Buvau įvairiose mokyklose, pradedant Papilio liaudies mokykla ir baigiant Berlyno universitetu, bet nė vienos nebaigiau, išskyrus vieną – gyvenimo mokyklą, kurią pasiryžęs esu eit iki grabo, t. y. kol pabaigsiu.

Dalyvavau įvairiuose „judėjimuose“, užiminėjau įvairiausias vietas ir galų gale įsitikinau, kad tėvelis teisingai vienąkart yra pasakęs, kad iš manęs nieko gera neišeisią. Bet tiek to.

Pirmąkart gimiau 1893 m., mirti, kiek pamenu, nė karto visiškai nenumiriau.

K. Binkis, 1921

Veikėjai

KERAITIS – inžinierius

KERAITIENĖ – jo žmona

PETRAS (KERAITIS) – inžinieriaus sūnėnas, našlaitis

JASIUS ŠIAUČIUKAS – Petro draugas, gimnazistas

TIJŪNAS – klasės auklėtojas

ŽIOGAS – siuvėjas

ŽIOGIENĖ – jo žmona

DIREKTORIUS

INSPEKTORIUS

PSICHOLOGAS

ISTORIKAS

FIZIKAS

GAMTININKĖ

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS

Gimnazistai, gimnazistės:
​BARZDŽIUS GEDIMINAS
​ŠURA
​ANDRIUŠIS
​ALDONA
​MARYTĖ

Žiogo padėjėjai:
​MOTIEJUS
​JUZĖ
​PLIUŠKIENĖ
​ČIGONĖ

Mokytojai, gimnazistai, tarnai, gegužinės dalyviai

1

Vidutiniškai apstatytas valgomasis kambarys

KERAITIS (už scenos). Petrai! Ū-ū! Petrai!

PETRAS (kambary už sofos). Aš čia, dėde.

KERAITIS (įkišęs galvą pro duris). Kur tu? Čionai?

PETRAS (už sofos). Aš tuojau, dėde.

KERAITIS (eina prie sofos). Ką gi tu čia darai?

PETRAS (išlenda). Aš čia sagos ieškojau. Ištrūko ir pariedėjo.

KERAITIS (juokdamasis). Ir tu nusivijai sagą po sofa?

PETRAS. Aš suradau ir tuojau įsisiūsiu.

KERAITIS. Ak tu, sodieti sodieti… Argi tai vyro darbas sagas siuvinėti? Duok tarnaitei, ji tau įsiūs. O tu štai padaryk man papirosų.

PETRAS. Gerai, dėde. Aš tuojau. (Eina į kampą prie staliuko ir daro papirosus)

KERAITIS. Tik rūkyt bedarydamas neišmok.

PETRAS. Ne, dėde. Aš nerūkysiu.

KERAITIS. Ir būsi vyras. O gimnazijoj pas jus turbūt dumia?

PETRAS. Yra rūkančių… Tik labai maža…

KERAITIS. O kurie ten iš tavo draugų pypkauja?
​؜

Petras tyli
؜​

Na, gerai, gerai. Aš tik taip sau paklausiau… Gerai, kad nesakai… Savo draugų nereikia išdavinėti. Turbūt jau apsipratai gimnazijoj, susidraugavai?

PETRAS. Man labai gera gimnazijoj… Visi man labai geri… Ir linksmi visi, sąmojingi. Aš stebiuosi, iš kur pas juos tiek sąmojo.

KERAITIS. Taip, taip, Petrai. Šito išmokti negalima. Jie taip išauklėti. Tai požymis, kad gerose šeimose augę… O su Barzdžiaus Gediminu draugauji?

PETRAS. Kad, dėde, jis toks… išdidus. Matyt, aš jam per prastas.

KERAITIS. Tu, Petrai, ten nė vienam ne per prastas. Tu visada atmink, kad esi savo tikro dėdės, inžinieriaus Keraičio, auklėtinis, atseit, kaip sūnus. O tai daug reiškia.

PETRAS. Aš atsimenu, dėde.

KERAITIS. Tad būk vyras. Nė vienam nenusileisk. Nesiduok skriaudžiamas.

PETRAS. Manęs ten, dėde, niekas neskriaudžia.

KERAITIENĖ (įeina). A, šeimyniška idilija. Gal sutrukdžiau?

KERAITIS. Mes čia su Petru apie gimnaziją kalbame.

KERAITIENĖ (šlifuoja nagus). Turbūt savo gimnazistiškas dienas prisiminei?

KERAITIS. Ne. Mes čia apie Petro draugus šnekamės.

KERAITIENĖ. Kai dėl draugų pasirinkimo, tai jis dideliu skoniu nepasižymi. Batsiuvio Šiaučiuko sūnus tikrai jam ne pora.

PETRAS. Jis labai geras vaikinas, dėdinyt.

KERAITIENĖ. Dėl jo gerumo tai leisk man geriau nusimanyt. Tokioj šeimoj angelas negali išaugti.

KERAITIS. Kokie čia gimnazistų tarpe šeimos klausimai gali būti? Vienoj klasėj – tai ir draugas.

KERAITIENĖ. Ir labai gaila. Iš sodžiaus atvykusį prasčioką kiekvienas lengvai gali už nosies vedžioti. O tas angelas su papirosu dantyse tokių tik ir ieško.

PETRAS. Dėdinyt… Jasius jau ruošiasi mest rūkęs. Jis greit mes.

KERAITIS (juokdamasis). Ot kaip?

KERAITIENĖ. Matote, kokia pažanga!

KERAITIS. Na, Petrai, jeigu jis ruošiasi mest rūkęs, tai drąsiai gali draugauti. Tai stiprus vyras iš jo išaugs. Aš kiek kartų ruošiaus mest, vis nieko neišeidavo.
​؜

Petras paraudęs pasilenkia prie papirosų
​؜

KERAITIENĖ. Ar sakei Žiogui, kad tuojau ateitų?

PETRAS. Jis pats žadėjo kelnes atnešti.

KERAITIENĖ. Petrai, prie ponių negražu taip kalbėti…
​؜

Petras nustebęs žiūri
​؜؜

KERAITIS. Štai, Petrai, – čia tai tu ir pakliuvai! Geruose namuose kelnės – tai nepadorus žodis. Reikia vietoj „kelnių“ tart kaip kitaip, na, apatinė kostiumo dalis arba pliumhozai, bridžai, arba dar kaip, tik, saugok Dieve, ne kelnės.

KERAITIENĖ. Nėr ko šaipytis, pone inžinieriau. Gero tono vadovėlį ir tamstai būtų pravartu paskaityti.

PETRAS. Ar yra toks vadovėlis?

KERAITIS. O kaipgi! Ne vadovėlis, bet ištisa enciklopedija. Tik mums vargu ar padės.

KERAITIENĖ. Gerai, kad bent prisipažįsti… Petrai, nubėgsi pas Lipšicą ir paimsi pudros. Pasakyk, kad man. Pudra „Nonsi“, spalva „rachel“. Užsirašyk.

PETRAS. Atminsiu: Nonsi-rachel. (Išeina, pusbalsiu kartodamas)

KERAITIENĖ (patylėjusi). Jei mano autoritetą griauni savo auklėtinio akyse, tai bent pats jį auklėtum.

KERAITIS. Ką tu, ką tu, dūšia! Aš ne tik negriaunu, bet esu tau be galo dėkingas, kad rūpinies mano sūnėnu.

KERAITIENĖ. Negalima pastabos padaryti be to, kad tu neįsikištumei.

KERAITIS. Gal aš kiek ir kaltas… Bet man rodosi, kad negalima visko iš karto. Jis, vargšas, ir taip iš paskutiniųjų stengiasi.

KERAITIENĖ. Pavyzdžiui, kad ir šiandien.

KERAITIS. Ar ir vėl jis ką lepterėjo?

KERAITIENĖ. Gėda prieš tarnaitę… Stačiai nėr kur akių dėt… Aš jam duodu tavo kelnes ir sakau: nunešk pas kriaučių ir paprašyk, kad tuojau išprosytų. O jis: „Aš, dėdinyt, pats moku prosyti, aš tuojau išprosysiu. Aš kelnes ir pasiūt moku.“

KERAITIS. Ach, ir vėl…

KERAITIENĖ. Girtis savo kriaučiška kilme, ir dar tarnaitės akivaizdoj! Dabar visas miestas žinos, kad tavo brolis buvo kriaučius… Ir man kiek laiko melavai, visuomet tvirtindavai, kad tavo brolis buvo aptiekorius.

KERAITIS. Palauk, dūšia. Viskas pamažu susitvarkys. Ko iš jo dabar norėti? Jis sodietis, laukinukas, visiškas našlaitis.

KERAITIENĖ. Jeigu našlaitis, tai, tavo manymu, jo ir auklėti nebereikia?

KERAITIS. Atvirkščiai. Aš gi sakau, kad aš tau labai dėkingas…

PETRAS (įeina). Štai, dėdinyt. Nonsi-rachel.

KERAITIENĖ. Ne Nonsi, bet Nonsi. Pas jus gimnazijoj prancūziškai berods moko?

PETRAS. Nonsi…

KERAITIENĖ. Ir, be to, paduodant ką nors už save vyresniam, reikia nusilenkti.
​؜

Petras lenkiasi iš pusiau
​؜

Viešpatie, kaip jis lenkiasi!

KERAITIS. Taip, taip, Petrai… Lenkiesi tartum baslį prarijęs. Reikia grakščiau. Reikia ir galvą nulenkti.

KERAITIENĖ (paskatinta pašoka, paeina kelis žingsnius nuo stalo, paskui vėl grįžta ir rodo, kaip reikia nusilenkti). Reikia elegancijos… Nors truputėlį elegancijos… (Rodo) Tai saviškių tarpe, o nepažįstamai damai galima dar labiau nusilenkti. (Rodo ir vėl sėdasi) Dabar gali eiti į savo kambarį.
​؜

Petras lenkiasi, kaip buvo parodyta, ir išeina
​؜

KERAITIS. Matai, kaip jis greit persiima… Gabus vaikinas, ir Tijūnas, klasės auklėtojas, sakė…

KERAITIENĖ. Kai dėl auklėjimo, tai aš iš jo padarysiu žmogų. Bet tavo pareiga jį įspėti, kad su bet kuo nesusidėtų. Kas iš to, kad aš jį auklėsiu, o draugai jį gadins.

KERAITIS. Protingas vaikas, ką jam ten draugai padarys.

KERAITIENĖ. Blogos manieros kaip tik iš draugų namo parsinešamos. Štai Barzdžiuvienė skundėsi… Beje, kodėl gi jis su Barzdžių berniuku nedraugauja?

KERAITIS. Kalbėjau… Sako, anas nenorįs, didžiuojąsis.

KERAITIENĖ (pašoka). Kas? Didžiuojasi? Šitas rangovo vaikėzas didžiuojasi prieš inžinierių Keraičių auklėtinį? Pasakyk Petrui, kad jis su juo nekalbėtų.

KERAITIS. Et, tegul… Ką ten kištis į mokinių reikalus, susitvarkys patys.

<…>

2

KERAITIENĖ. Prašome sėstis, pone mokytojau.

KERAITIS. Na, kaipgi sekasi mūsų naujokui?

TIJŪNAS. Darbštus berniokas. Tik gal kiek per lėtas… Nėra jame šito, kaip čia pasakius, protinio miklumo. Bet ir tai ateis ilgainiui.

KERAITIS. Žinoma, ko iš jo dabar norėti. Sodietis…

TIJŪNAS. Taigi, taigi… Tas sodietiškumas jį ir išskiria iš kitų.

KERAITIENĖ. Vargas, pone mokytojau… Nei peilio, nei šakutės žmoniškai nemokėjo paimti… Visas ištisai reikėjo perauklėti.

TIJŪNAS. Taip, taip… Auklėti… Pirmučiausia auklėti, o visa kita savaime ateis… Bet čia jam labai patogu. (Apsidairydamas) Reta kuriam iš mano auklėtinių tenka tokiose sąlygose mokytis…

KERAITIENĖ. Yra ir tokių, kur ir pavalgyti sočiai negauna.

TIJŪNAS. Negalite, ponia, suprasti, kaip kai kurie mokiniai gyvena. Štai ir dabar grįžtu iš vienos lūšnos. Gimnazijoje vaikas kaip vaikas, ir mokosi neblogai. Bet nueinu į butą, – baisu pažiūrėti. Tėvas kurpius, ligi pusiaunakčio kausto batus, o už lentų sienos ankštas kambariukas ir ten visa šeima: keletas mažų ir tarp jų – mano auklėtinis.

KERAITIS. Sunku vargšui tokioj aplinkoj mokytis.

TIJŪNAS. Koks čia gali būti atitrauktas galvojimas, kai aplink vaikai spiegia, o už sienos tėvas puspadžius kala.

KERAITIENĖ. Ir kam tokie žmonės kopia į gimnaziją? Pramoktų amato – ir gyventų sau.

TIJŪNAS. Tikras vargas ir tėvams, ir mokiniui.

KERAITIENĖ. Taip, pone mokytojau. Daug yra vargo pasauly. Ir niekaip jo sumažinti negalima. Ir rinkliavas darome, ir labdaringas loterijas, ir balius rengiame, o vargas nemažėja.

TIJŪNAS. Ką čia besakyti, daug ponios vargstate…

KERAITIENĖ. Visos mes, visas ponių komitetas, sezonui atėjus, baigiam nuo kojų nusivaryti. O kokia padėka? Dar visokių kalbų paskui prisiklausai.

TIJŪNAS. Geriausia tai kalbų visai neklausyti. Žmonės silpni, vieną kartą taip nukalba, kitą kitaip. O naudingas darbas visada naudingas pasilieka.

KERAITIENĖ. O pas tamstas gimnazijoj ar daug nepasiturinčių mokinių?

TIJŪNAS. Yra, ponia. Vienam to trūksta, kitam to. Bet skaudžiausia, kai kartais mokinys dėl tėvų neturto turi skirtis su gimnazija.

KERAITIENĖ. Kaip tai skirtis? O ko gi žiūri tėvų komitetas?

TIJŪNAS. Nepajėgia visų sušelpti.

KERAITIENĖ. Tokiais atvejais reikėtų daugiau energijos, apsukrumo.

TIJŪNAS. Va, kad ponia sutiktumėt šįmet įeiti į tėvų komitetą, tai mums būtų didelė parama. Kai dabar ponios auklėtinis mūsų gimnazijoj, gal, sakau, neatsisakytumėt.

KERAITIENĖ. Ką jūs, pone mokytojau? Aš ir taip iki ausų darbais apversta. Štai ir dabar turiu skubėti į ponių patronato posėdį.

TIJŪNAS. Bet vis dėlto ponios parama mums būtų labai brangi.

KERAITIENĖ. Ne, ne! Aš pati tai ligi ausų… Bet apie tai pakalbėsime. Ar tamstai nebus ne pakeliui, jei tamsta mane palydėsi iki moterų klubo, kur aš tučtuojau turiu būti?

TIJŪNAS. Su didžiausiu malonumu, brangioji ponia. Tik vieną minutę aš dar norėjau jus sutrukdyti. Norėčiau pamatyti jūsų auklėtinį ir užrašyti kai kuriuos formalumus.

KERAITIENĖ. Tučtuojau aš jį pašauksiu. (Tarpdury) Petrai! Petriuk! Eikš čionai, vaikeli. Tavo ponas auklėtojas tavęs laukia. (Įsiveda Petrą apkabinusi)

TIJŪNAS (ima iš portfelio popierių). Na ką, mano mielas, ar dėdienė tavęs už ausies netampo?

PETRAS. Ne, pone mokytojau.

TIJŪNAS. Gaila, gaila. O iš dėdės diržo irgi negauni?

PETRAS. Negaunu, pone mokytojau.

TIJŪNAS. Gaila, gaila. O vertėtų. Disciplina jauniems žmonėms niekada nekenkia.

KERAITIENĖ. Jis mūsų favoritas, pone mokytojau.

PETRAS. Man čia labai gera.

TIJŪNAS. Matyt, matyt… Kad tik per daug neišlepintų… Na, sakyk, mano mielas, kuo vertėsi tavo tėvai?

PETRAS. Mano tėvas buvo siuv…

KERAITIENĖ (pridengia Petrui burną). Konfekciono savininkas, turėjo didelę gatavų drabužių krautuvę.

TIJŪNAS. A-a… suprantu. Vadinas (rašo), stambus verslininkas.

KERAITIENĖ. Taip, taip, stambus verslininkas.

TIJŪNAS. Vadinas (rašo), tėvai mirę, gyvena pas dėdę globėją.

KERAITIENĖ. Taip, taip… Pas dėdę globėją.

TIJŪNAS. Ačiū. Viskas. Vadinas, galime žygiuoti, brangioji ponia.

KERAITIENĖ. Aš tuojau. Baigsiu tik apsirengti. (Išeina)

KERAITIS. Labai tau dėkui už atsilankymą. Prašyčiau taip kada užsukti, laisvu laiku. Ilgiau pasišnekėtume, prisimintume anuos laikus, universitetą.

TIJŪNAS. Taip, taip… Prisiminti… Prisiminti… Aš apie juos jau buvau visai užmiršęs… Žinai, darbas, pamokos, sąsiuvinių krūvos, ir taip diena dienon. Apvelia žmogų. Pasidarai kaip tas Čechovo „Žmogus futliare“¹.

KERAITIENĖ (įeina). Tai galime keliauti. Dovanokite, bet aš labai skubu.

TIJŪNAS. Sudiev, prieteliau, sudiev, Petrai!

PETRAS (lenkiasi). Sudiev, pone mokytojau!
​؜

Tijūnas ir Keraitienė išeina
​؜

KERAITIS (patenkintas vaikšto). Tai matai, Petrai… Tokios tokelės…

TIJŪNAS (grįžta). Portfelį!
​؜

Petras prišokęs paduoda portfelį

<…>
​؜

3

JASIUS (pribėgęs spjauna pro langą). Rupūžė! Į faifokloką²… „Diplomą“ atnešiau… Fu! Aš nekenčiu savęs, kad tiek laiko su tokiu asilu draugavau.

PETRAS. Nurimk, Jasiau… Negeras jis draugas, kai draugauja tik dėl išskaičiavimo.

JASIUS. Gana, baigta! (Ima brėžinį) Eisiu namo. Jau gal mama grįžo, gausiu ko nors pietų.

PETRAS. Jasiau, mielas, tai tu dar be pietų?

JASIUS. Mama perdien turguj su obuoliais stovi, tai pas mus pasninkas.

PETRAS. Ir ko tu nieko nesakai?.. (Puola prie bufeto) Užkąskim nors buterbrodų.

JASIUS. Neieškok. Nenoriu. Eisiu.

PETRAS (išima lėkštę su buterbrodais). Klausyk, Jasiau, dar pabūk. Pasikalbėkime. Man taip gera paskui, kai pasikalbam.

JASIUS. Geras tu žmogus, Petrai. Bet bloga tau bus gyventi. Geriem žmonėm bloga pasauly.

PETRAS. Eik tu nefilosofavęs, verčiau papasakok, kaip rytoj jūsų modelių rungtynės vyks?

JASIUS (valgydamas). Eisime, Petrai, kartu aerodroman, pats pamatysi. Aš norėjau apie kitką pakalbėt.

PETRAS. Imam apie kitą kalbėti.

JASIUS. Kvailas gyvenimas, Petrai.

PETRAS. Va tau! Kodėl gi jis kvailas?

JASIUS. Šit mudu dabar draugaujam, kalbam, vaikščiojam kartu… Neseniai susiėjom, ir vėl reiks netrukus skirtis…

PETRAS. O ko mums skirtis? Mokysimės, dirbsime kartu.

JASIUS. Aš nebeilgai besimokysiu.

PETRAS. Ką tu kalbi?

JASIUS. Tėvas nebenori. Vis baras, prikaišioja, kad aš dykas visiems ant kaklo sėdžiu. O čia šiandien dar klasės auklėtojas buvo užėjęs, visko prikalbėjo… Jis, žinoma, kalbėjo, tėvo gailėdamas.

PETRAS. Taip, sunku tavo tėvui. Didelė šeimyna, visi maži. Bet vis kaip nors, iš paskutiniųjų… Juk tu paskui dešimteriopai atsilyginsi.

JASIUS. Aš daugiau ir nenoriu. Man kad tik šįmet. Duotų šešias užbaigti. O paskui – į aviaciją!

PETRAS (pašokęs). Kaip tai, jau ir šįmet tavęs nebenori leisti?

JASIUS. Nebenori.

PETRAS (vaikšto susirūpinęs). Palauk, tai kaipgi čia dabar?

JASIUS. Štai kaip, brol: elgesį už transliaciją sumažino? Sumažino! Vadinasi, nuo mokesčio neatleis? Neatleis. Štai ir visos lygtys su visais nežinomaisiais.

PETRAS. Visi transliuoja, – kitiems nieko. O tau – sumažino. Nesuprantu.

JASIUS. Visa viltis tai va štai šitas. (Rodo į modelį) Pirmoji dovana, tai lygiai tiek, kiek reikia mokėti už pusmetį… Bet jei pirmosios negaus, tai sudiev, gimnazijėle. O tada…

PETRAS. Palauk, Jasiau… Va kas! (Ieško ploščiuko kišenėj) Man tėvelis mirdamas paliko va štai šitą. (Ištraukia raudoną skepetaitę) Sakė tik labai svarbiam reikalui teišleisti… O čia reikalas labai labai svarbus. Tai šimtas litų. Imk!

JASIUS (atšoka). Ką tu, brol… Man dabar nereikia… Gal aš dar dovaną laimėsiu.

PETRAS. Na, tai baigta! Jei nelaimėsi, tai va, sumokam! (Deda atgal sau į kišenę) Šiaip ar taip, ligi pirmos bus sumokėta.

JASIUS. Tai kaipgi čia dabar? Taip nelauktai. Kada gi aš tau juos galėsiu grąžinti?

PETRAS. Man dabar pinigų nereikia. O kai būsi lakūnas, tai nuveši mane lėktuvu į Ameriką!

JASIUS. Oi, Petrai, mes su tavim visus debesis išmaišysime! Ir šitaip, ir taip, ir va kaip! ​(Rodo „kilpas“ ir „sraigtą“)

PETRAS (apkabina). Na, matai, Jasiau, koks bus gražus gyvenimas.
​؜

Girdėtis skambutis
​؜

Tai dėdina grįžo!

JASIUS. Sudiev, brol! Aš prapuolu. Ai, kaip dabar viskas gerai. (Iššoka pro langą)

PETRAS (pro langą). Tai rytoj kartu aerodroman!
؜​

Uždanga

1

<…>

ŠURA. Ramiai! Citat! Ekstra pranešimas!
​؜

Klasė ūžia
​؜؜

Nutilkit! Labai svarbu! Vakar T. kvadratui mūsų klasėj ištraukė pinigus.

BALSAI.

– Kokius pinigus?

– Ką tu paistai?

– Kur ištraukė?

ŠURA. Garbės žodis! (Akcentuodamas) Vakar Tijūnas pamiršo mūsų klasėj portfelį, ir čia iš jo dingo šimtas litų.

BALSAI.

– Meluoji, tipeli!..

– Čia tau ne prima aprilis, kalbėk rimtai!

– Kvaila išdaiga!

ŠURA (mušasi į krūtinę). Garbės žodis! Ilgasai aštuntokas tik ką išėjo iš mokytojų kambario ir man viską papasakojo. Tuojau ateis policija ir pradės tardyti.

BALSAI.

– Apstatė tave, Ilgasai.

– Pasityčiojo.

– Rado ilgas ausis ir prišnekėjo.​

ŠURA. Bet klausykite! Visai rimtai! Ilgasai klausia: „Kiek jūsų klasėj mokinių?“ Aš jam sakau: „Dvidešimt“ – „Tai, sako, – apvogėt savo auklėtoją ir pasidalijot po penkis litus.“ Štai! Tuojau visa gimnazija žinos… (Eina į savo vietą)

BALSAI.

– Vyrai, duosim Ilgajam per strėnas.

– Gaus pylos.

– Mes jam liežuvį sutrumpinsim.

– Mat driežas, ką prasimanė.

II GIMNAZISTAS (praveria duris ir tuojau atšoka). Š-š-š-š! Š-š-š-š! Direktorius!

I GIMNAZISTAS. Čia iš tiesų kas nors nebegerai…

VISI. Š-š-š-š! Š-š-š-š!.. Direktorius! Direktorius! Direktorius!
​؜

Klasė nutyla
​؜

2

DIREKTORIUS (rimtai, susikaupęs eina į katedrą; ramiu balsu). Ar visi šiandien klasėje?

DEŽURUOJANTIS. Visi, pone direktoriau.

DIREKTORIUS. Taip… Jūsų klasę, o drauge ir visą gimnaziją ištiko skaudus smūgis. Vakar po paskutinės pamokos jūsų klasės auklėtojas pamiršo čia portfelį, ir iš jo dingo pinigai. Nuodugniai dalyką ištyrus, visos aplinkybės rodo, kad jie galėjo dingti tik čionai. Aš pabrėžiu: čionai, jūsų klasėj. Tai pirmas toks negirdėtai skaudus įvykis per visus 15 metų, kai jūsų gimnazija egzistuoja. Ar jūs visi gerai nusimanot, kas čia atsitiko? Įvyko vagystė. Žemas, niekingas darbas padarytas sienose tos įstaigos, kurios tikslas auklėti dorus žmones, taurius savo krašto piliečius.

Maža to. Šis nusižengimas yra dvigubai sunkus. Nes čia nuskriaustas žmogus, kuris jus visus labai mylėjo. Nė vienas mokytojas nėra tiek galvos guldęs už savo klasę, kaip jūsų auklėtojas. Jis žmogus vienišas, neturi artimųjų. Šeštus metus jis veda jūsų klasę. Prisirišo prie jūsų, pamilo jus kaip savo vaikus. Jis džiaugdavosi jūsų džiaugsmais ir budėdavo dėl jūsų nepasisekimų. Per penkiolika darbo metų jis nė vieno cento nėra susitaupęs, nes visus likučius nuo savo kuklios mokytojo algos jis išleisdavo neturtingus mokinius bešelpdamas. Ir vakar, paėmęs iš kasos avansu šimtą litų, jis ruošėsi nešti juos į knygyną ir sumokėti… O ar žinot, už ką? Už vadovėlius, kuriuos jis perka ir dalija nepasiturintiems savo mokiniams. Turbūt ir jūsų klasėj ne vieną jis yra sušelpęs?..

JASIUS. Man auklėtojas nupirko šįmet fizikos, algebros ir geometrijos vadovėlius ir skriestuvą.

BALSAI. Ir man… ir man… ir man…

IV MERGAITĖ. Man visus vadovėlius ir batukus.

DIREKTORIUS. Taip. Bet šito šimto litų jis knygynui sumokėti negalėjo. Pinigai dingo čia, jūsų klasėje.

Dabar galite pagalvoti, kokią ne tik medžiaginę, bet ir moralinę skriaudą jūs padarėt savo auklėtojui.

Aš čia kalbu ne vienam kuriam, bet visiems. Nes kol kaltininkas nebus surastas arba kol jis pats neprisipažins, tol ši dėmė gulės ant jūsų visų. Nei jūsų auklėtojas, nei aš, nei kuris kitas mokytojas nebegalės dabar nė vienam iš jūsų atvirai į akis pažvelgti. Ir jūsų pačių tarpe dings nuoširdus draugiškumas, nes imsite vienas kitą įtarinėti.

Bet… aš netikiu, kad jūsų tarpe būtų surambėjusių, užkietėjusių nusikaltėlių. Aš noriu tikėti, kad šis žingsnis buvo padarytas lengvapėdiškai, nepagalvojus apie visas pasekmes. Aš noriu tikėti, kad tas, kuris šį žingsnį padarė, dabar gailisi, kad jis yra pasiruošęs savo klasės auklėtojui ir savo draugams padarytą skriaudą atitaisyti ir kad jis pats yra pasiruošęs pasitaisyti. Tai galima būtų padaryti atvirai ir nuoširdžiai, čia pat tuojau prisipažinus.

Tačiau aš šito nereikalauju. Pakaks, kad tik man vienam pasisakys, ir aš prižadu jam atleisti. Visas skaudus įvykis vien tik mūsų tarpe bus likviduotas, ir niekas daugiau apie tai nesužinos. Dežuruojąs!

DEŽURUOJANTIS. Aš!

DIREKTORIUS. Štai dvidešimt suantspauduotų lapelių. Išdalysi visiems po vieną. Kiekvienas parašo savo pavardę ir žodį „taip“ arba „ne“, sulenkia ir grąžina man. Parašęs žodį „taip“ vakare ateina pas mane į butą. Ar supratot?

BALSAI. Supratom, supratom, pone direktoriau!

DIREKTORIUS. Kiekvienas visu rimtumu savo sąžinėj teapsvarsto šį dalyką… Nes tai yra vienintelis galimumas taikiu būdu atitaisyti padarytą žalą. Aš netrukus grįžtu. (Išeina)
​؜

Dežuruojantis išdalo lapelius, paskutinį pakėlęs laiko rankoj, lyg norėdamas ką sakyti, bet susigriebia ir eina į savo vietą. Klasėje tyla. Kiekvienas žiūri į savo lapelį, tartum nežinodamas, ką su juo daryti
​؜

BALSAS. Tai kas gi mums dabar daryti?

I GIMNAZISTAS (pašoka iš savo vietos). Klausykite, draugai! Nejaugi mūsų tarpe… va čia, šitoje klasėje, yra vagis?.. Ne, ne, ne! Aš negaliu įsivaizduoti. Man galva neišneša. Šeštus metus gyvename draugėj… Vienas kitą pažįstame… Nieko panašaus nėra atsitikę…

ŠURA. A-a! Netikėjote! Nėra atsitikę, o dabar atsitiko.

BALSAI.

– Pinigai iš portfelio patys negi pabėgo!

– Turėjo juos kas nors išimti!

– Kokia gėda!

– Skandalas!

– Mus dabar pirštais užbadys…

– Niekur akių negalėsime parodyti…

III GIMNAZISTAS. Prašau žodžio! Prašau žodžio!

BALSAI.

– Kalbėk, Andriuši!

– Kalbėk!

– Prašome!

– Tegul kalba Andriušis!..

III GIMNAZISTAS. Nors aš vakar gimnazijoj nebuvau, bet tikėkite, draugai, kad tas mane irgi liečia tiek pat, kiek ir jus.

BALSAI.

– Teisingai! Teisingai!

– Tiesą sakai!

III GIMNAZISTAS. Klaidos čia negali būti. Direktorius aiškiai pasakė, kad pinigai dingo mūsų klasėj. Nuodugniai neištyręs, direktorius tokių dalykų netvirtins. Tad nėra abejonės, kad kaltininkas yra mūsų tarpe. Direktorius teisingai pabrėžė, kad šis žingsnis padarytas lengvapėdiškai, nepagalvojus apie visas pasekmes. Tad aš čia dabar kreipiuosi į tą kaltininką. Tegul jis nors dabar pagalvoja, į kokią padėtį jis nustūmė mus, savo draugus. Mes dar tarp šių sienų išbūsime trejus metus, paskui, baigę gimnaziją, taip pat už jūrių marių neišlėksime, turėsime vienas su kitu susitikti. Ir mus visą gyvenimą sekios kaip Kaino prakeikimas šis baisus įtarimas: gal štai jis apiplėšė mūsų auklėtoją.

BALSAI.

– Teisingai!

– Tiesą kalbi, Andriuši!

III GIMNAZISTAS. Tad aš kreipiuosi į jį visos mūsų šeštos klasės vardu: tegu jis atitaiso savo klaidą.

BALSAI.

– Teisingai.

– Tegu atitaiso.

– Tegu pasisako direktoriui.

III GIMNAZISTAS. Mūsų direktorius – žmogus taurus. Jis mus ne mažiau myli, kaip ir mūsų auklėtojas. Jam prisipažinti tai vis tiek, kaip ir savo tėvui. Prisipažindamas, savo klaidą atitaisydamas, jis nuplaus šią didelę gėdą ir nuo savo sąžinės, ir nuo visų savo draugų. Ar taip aš kalbu, draugai?

BALSAI.

– Teisingai.

– Kito kelio nėra.
​؜

Triukšmas
​؜

BARZDŽIUS. Prašau žodžio! Ar galima ir man pasisakyti?

BALSAI.

– Barzdžius nori kalbėti!

– Tegu kalba!

– Kalbėk, Gediminai!

BARZDŽIUS. Aš manau, kad vagis neprisipažins. Mūsų klasėj mažų vaikų nėra, kurie pultų taip sau, nieko nepagalvoję. Jau kas darė, tas žinojo, ką daro… Kad baigtume šią nešvarią istoriją, aš siūlau visiems sumesti šimtą litų ir grąžinti Tijūnui. Aš vienas duodu šiam reikalui penkiasdešimt.

BALSAI (pasipiktinę).

– Čia ne tas reikalas!

– Ne apie tai kalbi!

– Čia garbės reikalas!

– Ką jis ten paisto? Gana!

– Pakaks!

BARZDŽIUS. Nenorite – nereikia! Žinokitės! Manęs šis reikalas neliečia. (Sėdasi)
​؜

Mokiniai pasipiktinę šoka iš savo vietų ir, kumščius sugniaužę, apstoja Barzdžių
​؜

VISI.

– Ką? Tavęs neliečia?

– Tai ką gi liečia?

– Nekaltybės angelas atsirado!

– Šalin akiplėšą!

– Tave tiek pat lengva įtarti, kaip ir kiekvieną kitą!

– Š-š-š-š! Inspekt… š-š-š-š!

3

Inspektorius, pradaręs duris, įkiša galvą, o paskui ir pats įeina
​؜

INSPEKTORIUS. Kas čia per triukšmas! Prašau nutilti! Sėskite. (Rankas už nugaros susidėjęs, vaikšto prieš suolus; po ilgos pauzės) Kas vakar dežuravo?

I GIMNAZISTAS (atsistoja). Aš.

INSPEKTORIUS. Kuris vakar paskutinis išėjo iš klasės?

I GIMNAZISTAS (pagalvojęs). Nepamenu, pone inspektoriau.

INSPEKTORIUS. Sėsk. Kuris vakar paskutinis išėjo iš klasės?

BARZDŽIUS (atsistoja). Aš, pone inspektoriau, išėjau pirmutinis.

INSPEKTORIUS. Sėsk. Aš klausiu, kuris vakar išėjo iš klasės paskutinis?

JASIUS. Aš…

INSPEKTORIUS. Aa… Tai tu. Ką tu čia darei, vienas pasilikęs?

JASIUS. Aš, pone inspektoriau… aš dažnai čia pasilieku. Aš darau rašto darbus.

INSPEKTORIUS. O vakar ką darei?

JASIUS. Lotynų ir prancūzų rašinėlius.

INSPEKTORIUS. A-a… rašinėlius. Kodėl namie negali rašyti savo rašinėlių?

JASIUS. Pas mus, pone inspektoriau, labai ankšta… vaikai trukdo.

INSPEKTORIUS. Taip… Vadinas, tu visą valandą išbuvai vienas klasėj?

JASIUS. Išbuvau.

INSPEKTORIUS. Ar per tą laiką niekas kitas nebuvo į klasę įėjęs?

JASIUS. Niekas… Ne, ne! Buvo.

INSPEKTORIUS. Tai kaip, buvo ar ne?

JASIUS. Buvo klasės auklėtojas.

INSPEKTORIUS. Ką jis čia darė?

JASIUS. Nieko… Tik įėjo, pasiėmė portfelį ir vėl išėjo.

INSPEKTORIUS. O tave jis ar pastebėjo?
​؜

Jasius tyli
​؜

Aš klausiu, ar auklėtojas tave pastebėjo?

JASIUS. Ne.

INSPEKTORIUS. Kaip tai? Buvo ir nepastebėjo?

JASIUS. Aš išgirdau žingsnius ir bijojau, kad nelieptų eit namo… Aš pasislėpiau už lentos kertėj…

ALDONA (sujaudinta). Pone inspektoriau… Mums direktorius paliko anketos lapelius… Mes turime kiekvienas parašyti atsakymą… Mes dar nebaigėm… Gal tamsta apklausinėjimą atidėtum vėlesniam laikui?

INSPEKTORIUS (pastatęs akis). M-m-m… Vėlesniam laikui… Gerai, palauksime… Sėskite.
​؜

Šiaučiukas ir Aldona sėdasi. Įeina direktorius
​؜

DIREKTORIUS. Ar jau visi parašėt atsakymus?

BALSAI. Visi, pone direktoriau.

DIREKTORIUS. Prašau atiduoti juos man.
​؜

Gimnazistams nešant lapelius, direktorius su dešine ima ir deda į kairę. Suėmęs visus lapelius, juos sumaišo, kurį laiką žiūri į klasę, paskui atskleidžia vieną lapelį ir skaito: „Ne“ ir t. t. Direktoriaus veidas niaukiasi, paskutinį ima iš lėto.
​؜

Klasėje kapų tyla.

Ne… Kaltininkas neprisipažino… (Surenka lapelius ir ruošiasi eiti)

INSPEKTORIUS. Šiaučiukas eis su mumis į mokytojų kambarį.
​؜

Jasius sukrinta, išgąsčio apimtas. Petras pakyla iš savo vietos, ryžtingais žingsniais išeina į priešakį
​؜

PETRAS. Pone direktoriau!

DIREKTORIUS (klausiamai žiūri į jį). Ko jums?

PETRAS. Aš paėmiau iš portfelio šimtą litų. (Nuleidžia galvą)

ALDONA (griebiasi už galvos. Susmunka suole). O Viešpatie!
​؜

Visi nustebę žiūri į Petrą
​؜

Uždanga

1

Mokytojų kambarys. Psichologas ir gamtininkė sėdi. Tijūnas vaikščioja
؜​

PSICHOLOGAS. Psichologiškai imant, tai suprantama.

GAMTININKĖ. O man visai nesuprantama. Šešerius metus vaikai auga prieš mūsų akis, ir niekad nieko panašaus nėra atsitikę.

PSICHOLOGAS. Kriminalinė psichologija nurodo ir tokių pavyzdžių. Apsigimęs kriminalistas iki tam tikro laiko gali visai nerodyti savo palinkimų. Kriminalinis pradas jame tartum miega letargo miegą. Bet vieną gražią dieną, lyg kieno pažadintas, pabunda, ir tada…

GAMTININKĖ. Eikit, eikit, kolega, jūs su savo kriminalistika. Mes juos visus pažįstame gal ne blogiau, kaip savo vaikus. Kurį gi dabar čia įtarsi? Apie kurį tik pagalvoji, – liežuvis nepajuda, kad jį apkaltintum.

PSICHOLOGAS. Bet nusikaltimas padarytas.

GAMTININKĖ. Aš netikiu. Čia kas nors ne taip. Pone Tijūnai, gal tamsta kur kitur dar buvai užėjęs?

TIJŪNAS. Brangioji ponia, aš pats labiau už visus džiaugčiausi, jei galėčiau nors truputėlį suabejoti, kad pinigai dingo mano klasėj…

GAMTININKĖ. Ar tamsta visas smulkmenas gerai prisimeni?

TIJŪNAS. Taip gerai, kaip čia tamstą kad matau.

GAMTININKĖ. Tai, vadinas, po penktos pamokos tamsta paėmei iš sekretoriaus šimtą litų, padėjai juos į piniginę, o piniginę į portfelį ir nuėjai į knygyną?

TIJŪNAS. Ėjau į knygyną… Ir tik išėjęs iš gimnazijos, atsiminiau, kad šiandien ne trečiadienis, bet antradienis ir kad šeštoj klasėj mano šeštoji pamoka.

GAMTININKĖ. Ir grįžai?

TIJŪNAS. Grįžau. Nusivilkau paltą ir su portfeliu rankoj nuskubėjau į savo šeštąją.

GAMTININKĖ. Taip, o paskui?

TIJŪNAS. O paskui, baigęs pamoką, vėl apsivilkau paltą ir vėl nuėjau į knygyną. Ir tik pusiaukely pastebėjau, kad pamiršau klasėj portfelį.

GAMTININKĖ. Ir vėl grįžai?

TIJŪNAS. Grįžau. Pasiėmiau nuo katedros portfelį ir nuėjau į knygyną.

GAMTININKĖ. Ar nieko nebebuvo klasėj?

TIJŪNAS. Tuščia. Man įėjus į didįjį koridorių, iš mano klasės išėjo paskutiniai mokiniai.

GAMTININKĖ. O pakeliui ar tamsta nieko nebuvai sutikęs?

TIJŪNAS. Nieko. Ničnieko.

GAMTININKĖ. Ir niekur kitur nebuvai užėjęs?

TIJŪNAS. Niekur.

GAMTININKĖ. Keistos, labai keistos aplinkybės.

PSICHOLOGAS. Matote, ponia. Kaip jūs kitaip šį recidyvą išaiškinsite? Vadinasi, penkerius metus jaunuolis buvo doras, o šeštais jame pabudo banditas.

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS (įeina, jaunas, su botfortais). Sveiki gyvi, kolegos! Ach, ką aš atėjęs išgirdau! Tamstą, kolega Tijūnai, ištiko skaudi nelaimė.

TIJŪNAS. Ištiko…

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS. Reiškiu užuojautą, širdingiausią ir giliausią užuojautą. Juk šimtas litų prie mūsų ubagiškos algos – tai visas kapitalas.

TIJŪNAS. Apie ką tamsta?

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS. Aš girdėjau, kad tamstą šeštos klasės mokiniai apvogė, kad tamstai dingo šimtas litų.

TIJŪNAS (užsidegęs). Tamsta, jaunuoli, ne apie tai kalbi.

GAMTININKĖ. Žinoma, čia ne piniguose visas reikalas. Čia daug skaudesnis dalykas.

PSICHOLOGAS. Čia, taip sakant, svarbiau psichologinis momentas.

TIJŪNAS. Tamstai svarbiau psichologinis momentas, anam svarbiau šimtas litų, trečiam svarbiau gimnazijos prestižas, garbė ir dar kiti niekniekiai.

PSICHOLOGAS. O kas gi dar?

TIJŪNAS. Kas dar? O tamstos, gerbiamieji, nepagalvojat apie tą jaunuolį, kuris padarė šį nelemtą žingsnį? Kas dabar darosi jo sieloj?

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS. Jis dabar tik ir galvoja, kaip geriau jam vogtus pinigus paslėpti.

TIJŪNAS (iškėlęs rankas). Kaip tamsta drįsti taip kalbėti apie mano mokinius? Aš skaičiau dienas ir savaites, kiek dar su jais man teks pabūti, aš ramiai negalėjau pagalvoti apie tai, kad po pustrečių metų man reikės su jais skirtis. O tamsta drįsti juos niekinti! Ar jūs patys nepergyvenot jaunystės? Ar jūs gimėt surambėjusiais seniais su aprūdijusiomis sielomis?

GAMTININKĖ (karštai). Tiesa, tiesa, šventa teisybė! Dabar jų visų gražiausias amžius, kai širdys pilnos kilnių troškimų, o sielos žydi idealais.

TIJŪNAS. Ir štai, brangioji ponia, viena iš tų jaunučių sielų priėmė nuodų. Ji dabar kankinasi, blaškosi. Jei skubiai nesuteiksi pagalbos – ji žus.

GAMTININKĖ. Taip, taip! Tai jaunos sielos savižudybė.

TIJŪNAS. Ir kaip dabar aš galėsiu išbūti su savo jaunuoliais pustrečių metų, žinodamas, kad jų tarpe yra lavonas. Kaip aš įeisiu į klasę, žinodamas, kad čia va, prieš mane, sėdi mano auklėtinis su sužalota siela ir aš negaliu jam padėti. Tik pagalvokite… Juk tai baisu…
​؜

Skambutis
​؜

2

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS. Jau pertrauka…

PSICHOLOGAS. Žiūrėsime, kokių naujienų mums atneš direktorius.
​؜

Mokytojai ir mokytojos su žurnalais rankose eina į vidų. Tijūnas nervingai vaikšto po kambarį. Įeina istorikas <…>
​؜

ISTORIKAS. Direktorius susijaudinęs ginčijasi koridoriuje su inspektorium. Matyt, surado kaltininką.

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS. Aš labai abejoju.
​؜

Įeina direktorius su inspektorium. Direktoriaus veidas susikaupęs, inspektoriaus – patenkintas. Visi laukiamai žiūri į juos
​؜

DIREKTORIUS (užima vietą už stalo). Ponios ir ponai, dėl skaudaus įvykio, kuris ištiko mūsų gimnaziją, aš atidarau mokytojų tarybos ekstra posėdį.
​؜

​Visi sėdasi, tik Tijūnas pasilieka bestovįs
​؜

Aplinkybės, kuriomis dingo šeštoj klasėj tos klasės auklėtojo pinigai, tamstoms jau žinomos. Dabar žinomas ir to nelemto darbo kaltininkas. Jis prisipažino.

BALSAI.

– Įdomu, įdomu kuris?

– Kas? kas? kas?

– Na, na, įdomu?

DIREKTORIUS (pusbalsiu inspektoriui). Tamsta, pone inspektoriau, pasirūpink, kad paskambintų mokinio globėjams. Kad juos iškviestų tučtuojau čionai.

INSPEKTORIUS. Aš jau pasirūpinau, pone direktoriau.

DIREKTORIUS. Kaltininkas, sakau, prisipažino. Ir dėl jo likimo mes čia turėsime pasisakyti. Tai yra tas naujokas, šįmet į mūsų gimnaziją priimtas, inžinieriaus Keraičio auklėtinis, Petras Keraitis.

BALSAI.

– Negali būti!

– Štai tau!

– Pamanykite, kas galėjo tikėti!

TIJŪNAS (savęs nebesuvaldydamas). Bet… bet, pone direktoriau, ką tamsta darai?

DIREKTORIUS (klausiamai žiūri į jį). O ką man liepsite daryti?

TIJŪNAS. Juk tamsta man pažadėjai… Tamsta man šventai pažadėjai, kad apie tai tik tamsta vienas težinosi, kad niekam, ničniekam, net man, nesakysi.

DIREKTORIUS. Prašau palaukti, kolega, aš tuojau viską paaiškinsiu. (Visiems) Kad nekiltų gimnazijoj triukšmas, ponas Tijūnas pradžioj buvo manęs visai nutylėti apie pinigų dingimą.

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS. Kaip tai – nutylėti? Juk šimtas litų – tai ne dešimt centų?

DIREKTORIUS. Prašau prie tvarkos. Sakau, pradžioj buvo manęs nutylėti, tačiau, pasitaręs su manim, apsigalvojo, ir mes priėjome išvadą, kad reikia rasti būdas ir duoti progos suklydusiam mokiniui pasitaisyti. Buvo nutarta išdalyti mokiniams anketos lapelius, kad kaltininkas tik vienam man prisipažintų. Buvo sutarta tik tarp mūsų dviejų visą nelemtą įvykį likviduoti. Taip ir buvo daroma.

TIJŪNAS. Bet, pone direktoriau, jūs pasakėte pavardę…

DIREKTORIUS. Palaukite, pone Tijūnai. Lapeliuose visi atsakė neigiamai. Štai Keraičio lapelis. Aiškiai parašyta „Ne“. Tuo būdu visas mūsų sugalvotas planas išspręsti šį incidentą taikiu būdu atkrito. Taigi, sakau, anketoj mokinys išsigynė. Ir tik man pranešus, kad niekas neprisipažino, ir besiruošiant išeiti iš klasės, staiga pakyla iš savo vietos šis jaunuolis, išeina į priešakį ir pasisako, kad jis paėmęs iš portfelio šimtą litų.

BALSAI.

– Keista…

– Keistas berniokas.

– Kodėl gi jis į anketą neigiamai atsakė?

– Tikras Dostojevskio Raskolnikovas.

– Nuostabu.

PSICHOLOGAS (trina rankas). Įdomus psichologinis momentas – kriminologijoj vadinamas psichiniu kataklizmu.

INSPEKTORIUS. O aš buvau besurandąs ir kitą nusikaltėlį…

BALSAI.

– Kaip tai – kitą?

– Dar vieną?

ISTORIKAS. Atrodytų, kad mūsų gimnazijoje mokosi kandidatai į banditus.

DIREKTORIUS. Leisk, pone inspektoriau, padaryti tamstai pastabą dėl šito žygio. Viena, tai buvo nekorektiška užbėgti man už akių ir pradėti savarankų tardymą, o antra – tai tik įrodo, kaip lengva įtarti visai nekaltą. Tik pagalvok tamsta, kas būtų atsitikę su tamstos tardomuoju, jei tikrasis kaltininkas nebūtų prisipažinęs?

INSPEKTORIUS. Taip, taip, dabar aš visai pripažįstu, kad tai buvo mano klaida.

BALSAI.

– O kas toks dar buvo tardomas?

– Kas? Kuris tai?

DIREKTORIUS. Aš draudžiu čia minėti kitų mokinių pavardes. Yra aiškiai nustatytas kaltininkas, tad dėl jo prašau ir išsitarti.

INSPEKTORIUS (atsistojęs). Padarytas sunkus nusižengimas. Nuplėšta visos gimnazijos garbė. Ačiū Dievui tik už tai, kad šis jaunuolis nėra nuolatinis mūsų gimnazijos auklėtinis. Jis yra pašalietis, iš kažkokio provincijos užkampio čia atklydęs, tad mūsų gimnazijos orumo šiuo savo žygiu galutinai nesukompromitavo. Aišku, kad toleruoti tokį mokinį gimnazijoj negalima.

TIJŪNAS. Bet juk jis prisipažino?!

INSPEKTORIUS. Mums nežinomi motyvai, dėl kurių jis padarė nusikaltimą, taip pat mes nežinome, kurių motyvų verčiamas jis prisipažino. Pakanka fakto. Aš siūlau pašalinti iš gimnazijos be teisės įstoti į kitą kurią mokyklą. (Sėdasi)

ISTORIKAS (atsistoja, atmeta galvą). Taigi… Mūsų tautos istorija pilna pamokomų faktų, kur nereikalingas gailestingumas padarė valstybei daug žalos… Taigi… Apie ką mes čia dabar… Aa… Taigi, jei mes nusikaltėlį pašalinsim iš gimnazijos ir nebeleisim jam ir kitur toliau šviestis, tai jis taps kišenvagiu arba blogiausiu atveju – arkliavagiu. Bet jeigu mes jam įduosime į rankas vidurinį ar aukštąjį mokslą ir dar diplomą, o paskui jį prileisime prie iždo arba prie kasos, tai jis vogs milijonus! Čia gimnazija turi parodyti savo autoritetą ir valstybinių reikalų supratimą. Aš visai palaikau pono inspektoriaus pasiūlymą. (Sėdasi)

DIREKTORIUS. Kas dar nori šiuo reikalu pasisakyti?

FIZIKAS (atsistoja). Aukščiausia bausmė taikoma tada, kai nėra jokių švelninančių aplinkybių. Aš norėčiau tik paklausti poną inspektorių ir poną istoriką, ką jie būtų baudę tada, jei Keraitis nebūtų sava valia prisipažinęs? Mano nusimanymu, reikėtų pasiūlyti globėjams, kad jį atsiimtų iš mūsų ir perkeltų į kitą gimnaziją. (Sėdasi)

DIREKTORIUS. Yra du pasiūlymai. Kas dar norėtų išsitarti?

GAMTININKĖ (atsistoja). Ponai, jūs čia siūlote bausmę, vieni didesnę, kiti mažesnę, jaunuoliui, kurį mes auklėjam vos antras mėnuo. Nežinia, kokiose rankose jis augo ligi tol ir kas jį auklėjo. Mano manymu, mūsų įstaigos pareiga yra taisyti, gerinti jauną žmogų, šalinti jo trūkumus, o ne vyti lauk už pirmą nukrypimą, neduodant progos jam pasitaisyti. Kai dėl bausmės, tai jūs, ponai, jam sunkesnės nebesugalvosite už tą, kurią jis pats sau gera valia pasirinko. Ar jūs įsivaizduojate, kas yra tokio amžiaus jaunuoliui savo draugų akivaizdoje prisipažinti padarius tokį nusikaltimą? Aš siūlau palikti jį gimnazijoj.

TIJŪNAS (susijaudinęs griebia gamtininkės ranką ir bučiuoja). Ačiū, brangioji ponia. Jūs pasakėte taip gražiai ir aiškiai visa tai, kas man buvo ant širdies ir ko aš išreikšti žodžiais nemoku.
​؜

Gamtininkė sėdasi
​؜

DIREKTORIUS. Ar yra dar daugiau norinčių pasisakyti? Nėra. Buvo trys pasiūlymai. Aš siūlau balsuoti. Kas už tai, kad šeštos klasės mokinį Keraitį Petrą pašalinti iš gimnazijos be teisės įstoti į kitą mokyklą?
​؜

Pakelia rankas inspektorius, istorikas ir gimnastikos mokytojas
​؜

Trys. Kas už tai, kad pasiūlyti globėjams atsiimti jį iš mūsų gimnazijos su teise perkelti į kitą?
​؜

Šeši mokytojai pakelia rankas
​؜

Šeši. Kas už tai, kad palikti jį mūsų gimnazijoj?
؜

Pakelia rankas Tijūnas ir gamtininkė
​؜

Du. Tuo būdu priimta antra propozicija: pasiūlyti globėjams perkelti jį į kitą gimnaziją. (Sėdasi)

TIJŪNAS. Kitaip sakant, išmesti vaiką į gatvę. Jis visiškas našlaitis. Man žinomos sąlygos, kuriomis jis gyvena pas savo globėjus.

DIREKTORIUS. Kodėl? Keraičiai tokie kultūringi žmonės.

GEOGRAFĖ. Vaje, apie Keraičius mes visai ir pamiršom!

BALSAI.

– Vargšė Keraitienė! Jai toks skaudus ir nelauktas smūgis.

– Tokia garsi visuomenės veikėja, ir staiga auklėtinis apsivogė.

– Vargšė, kaip ji visa tai pergyvens?

TIJŪNAS. Apgailestaujat dėl poniutės ambicijos, o tikro vargšo tai nepasigailėjote. (Pasigriebęs nuo stalo žurnalą, išeina)
​؜

Mokytojai ruošiasi pamokai: kas varto žurnalą, kas ima kitus reikmenis
​؜

GEOGRAFĖ. Keistas žmogus tas Tijūnas.

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS. Ne tik keistas, bet ir juokingas.

ISTORIKAS. Taigi… Nemoka aukštumoj laikyti mokytojo autoriteto.

SARGAS (įeina). Ponai Keraičiai!

DIREKTORIUS. Pakviesk čionai.

3

Keraitienė su Keraičiu skubiai įeina į kambarį
​؜

KERAITIENĖ. Pone direktoriau, tai kas gi čia atsitiko?

KERAITIS. Iš tiesų, kas čia atsitiko?

DIREKTORIUS. Tikrai, labai skaudus įvykis, labai skaudus ir nemalonus įvykis.

KERAITIENĖ. Bet tai negali būti. Jį turbūt apkalbėjo, apšmeižė.

KERAITIS. Jis toks paprastas sodietis, laukinukas. Jį lengva nuskriausti.

DIREKTORIUS. Deja, įvyko kitaip. Jis patsai, niekieno neverčiamas, prisipažino.

KERAITIENĖ. Kaip?.. Jis prisipažino?

KERAITIS. Nejaugi prisipažino?

DIREKTORIUS. Tai labai švelninanti aplinkybė. Ir mokytojų taryba, į tai atsižvelgdama, jam paskyrė lengviausią bausmę.

KERAITIENĖ. Viešpatie, prisipažino! Glušas, idiotas! Kaip jis drįso be mano žinios prisipažinti?

KERAITIS. Iš tiesų mes patys būtume sutvarkę. Aš tūkstančio nebūčiau pagailėjęs, kad tik išvengus tokio skandalo. Kas gi dabar mums su juo daryti?

DIREKTORIUS. Teks iš mūsų atsiimti ir perkelti į kitą gimnaziją.

KERAITIENĖ. Išmestas iš gimnazijos! Ach!

KERAITIS. Nesijaudink, mieloji, paklausyk…

KERAITIENĖ. Gana! Ilgai aš tavęs klausiau! Pakaks! Jei būtum manęs klausęs, neturėtume dabar tokios gėdos. Nei kur akių dėti, nei kur pasirodyti. Laikraščiai prapliups… Visas miestas sužinos…

GAMTININKĖ. Nėra dar taip bloga, ponia. Niekas čia nesužinos. Viskas pasiliks mūsų tarpe. Jis nėra blogas berniukas, – suklydo, bet ir vėl tuojau pasitaisė prisipažindamas.

KERAITIENĖ. Jūs, ponia, sakote, pasitaisė… Jis ne pasitaisė, bet išniekino, apjuodino savo geradarius.

DIREKTORIUS. Iš tiesų, ponia, jūs per daug tragiškai priimate šitą įvykį. Perkelsite į kitą gimnaziją, ir vėl viskas susitvarkys.

KERAITIENĖ. Ką? Ar vėl jį į gimnaziją? Kad jis vėl mūsų šeimos gerą vardą kompromituotų? Dėkui už patarimą, pone direktoriau. Šito tai jau nebus. Vagis mano šeimos židinio slenksčio daugiau neperžengs.

KERAITIS. Ponai, man vis dar neaišku. Vadinas, jis prisipažino, ir jūs radote pas jį tuos dingusius šimtą litų?

INSPEKTORIUS. O apie pinigus mes ir pamiršome!

GIMNASTIKOS MOKYTOJAS. Patį svarbiausią dalyką pražiopsojome.

PSICHOLOGAS. Tai yra įdomus psichologinis momentas.

DIREKTORIUS (susigriebęs). Iš tiesų, apie pinigus mes net nepasiteiravome. O jis didesnės pinigų sumos su savim nesinešiodavo?

KERAITIS. Jokių pinigų. Nebent vieną kitą litą.

DIREKTORIUS. Vadinas, jei tikrai paėmė, tai pinigai turi būti pas jį arba turi nurodyti, kur jis juos padėjo. (Skambina sargui) Įdomu. Patikrinsime.
​؜

Įeina sargas
​؜

Pašaukite šeštos klasės mokinį Keraitį.
​؜

Sargas išeina
​؜

ISTORIKAS. Taigi… Pinigas – mūsų krašto nelaimė. Jis žudo jaunus ir senus.

KERAITIENĖ. Bet jeigu pas jį pinigų nerasite, tai kaipgi, ponai, pavadinti šitą jūsų pasielgimą?

INSPEKTORIUS. Palaukite, poniute. Vieną minutę lukterėkite. Tada rasime ir pavadinimą.

PSICHOLOGAS. Prisipažinimas tai dar nėra kaltės įrodymas. Kriminalistikoj yra pavyzdžių, kad subjektas, būdamas visai nekaltas, psichinio kataklizmo metu prisipažįsta kaltu. Užtat dėsnis: daiktingai įrodyti savo kaltumą.
​؜

Įeina Petras ir atsistoja prie durų
​؜

DIREKTORIUS. Eikite čia arčiau.
​؜

Petras eina arčiau prie stalo. Keraitienė traukiasi atatupsta
​؜

Paimtus iš auklėtojo portfelio pinigus jūs galite grąžinti?
​؜

Petras išima iš užančio raudonąją savo skepetaitę, palengva ją atriša ir deda suglamžytą banknotą ant stalo
​؜

KERAITIENĖ (isteriškai). Vagis! (Susmunka į kėdę)

DIREKTORIUS. Mokytojų tarybos nutarimu tamsta, Keraiti, turėsi palikti mūsų gimnaziją. Dokumentus gali atsiimti raštinėj.
؜​

Petras apsigręžęs iš lėto eina į duris. Ties Keraičiu lyg bando stabtelėti, bet šis nuo jo nusisuka, ir Petras ryžtingai eina durų link. Girdėti skambutis.
​؜

Uždanga

1

<…>

Įeina Žiogas
؜​

ŽIOGAS. Neblogą akį turi, Petrai. Kostiumas guli kaip priaugęs. O aš pražiopsojau, kad jam kaulai išsikraipę.

PETRAS. Tai nuo rašymo… Pas notarą, matyt, darbo vyras turi.

ŽIOGAS. Jei ir toliau taip eis, tai tave, Petrai, reiks iš padėjėjų į meistrus kelti.

JUZĖ. Jis mat su algebrų ir geometrijų pagalba…

ŽIOGAS. Nekalbėk, Juze, apie dalykus, kurių neišmanai.

PETRAS. O ką tau kliudo mano algebros ir geometrijos?

JUZĖ. Man? Man jos nieko nekliudo. Aš tik taip sau… Aš tik manau, kad siuvėjui visa tai – tuščias galvosūkis… Darbo žmogui tokie dalykai duonos neduos.

ŽIOGAS. O kodėl gi darbo žmogus būtinai turi būti tamsus?

PETRAS. Bjauru, kad žmonės surišo mokslą su duona, su pyragu ir dar su kitais galais…

MOTIEJUS. Nieko nepadarysi. Taip yra.

PETRAS. Bet taip neturi būti. Mokslas kaip vanduo, kaip oras turi būti visiems… Mokslas privalo ne pelną, bet šviesą žmogui teikti.

JUZĖ. Žiūrėsime, kaip tu kalbėsi, kai baigsi savo tą universitetą.

PETRAS. Žiūrėkite… Ateikite į mano siuvyklėlę po septynerių aštuonerių metų ir pamatysite, kaip dirba jūsų Petras.

JUZĖ. Mokslą išėjęs, nė vienas juodo darbo nedirbo ir nedirbs.

PETRAS (karštai). Aha! Juodo darbo… O man nėra nei „juodo“, nei „balto“ darbo. Tik dykaduoniai, tinginiai ir pastumdėliai suskirstė darbą į „juodą“ ir „baltą“. Kiekvienas sąžiningai atliekamas naudingas darbas yra vienodai šventas, kilnus ir garbingas. Tik žmonės, kurie jį atlieka, nevienodi: vieni per daug gudrūs, kiti per daug kvaili. O šito neturi būti.

MOTIEJUS. Bravo, Petrai! Parodyk pavyzdį!

PETRAS. Ir parodysiu! Po dvejų metų gausiu brandos atestatą, o dar per penkerius metus baigsiu universitetą. Ir parodysiu, kad siuvėjas nė kiek ne mažiau turi galvoj už poną daktarą ir už banko direktorių. Gana kalbų. Reikia darbais įrodyti.

ŽIOGAS. Na, na-a… Dieve padėk tau, Petrai!

JUZĖ. Tuščia fanaberija…

PETRAS. Fanaberija… Fanaberija… Tu kalbi apie fanaberiją? Rask pas ką didesnę fanaberiją kaip tavo. Amžinai užrietęs nosį vaikščioji.

JUZĖ. Ko čia man užrietus nosį nevaikščioti? Aš iš savo mokytojo šimto litų nepavogiau.
​؜

Petras, kumščius sugniaužęs, pašoka, bet, sekundę su savim kovojęs, krinta atgal į kėdę ir, nuleidęs galvą, vėl imasi darbo
​؜

MOTIEJUS (grūmojamai atsigrįžta į Juzę, surinka). Valdyk liežuvį!

ŽIOGAS. Na, vaikai, nesipeškite… Galima ginčytis, bet į svetimos sąžinės dalykus nepadoru lįsti. O vedlug lygybės, tai Petras teisingai sako. Svarbu, kas žmogaus galvoj ir širdy. Žmonių paviršių tai ir mes, siuvėjai, galime sulyginti. Mes galime pasiūti elgetai gražią eilutę, ir jis vaikščios kaip direktorius, išėjęs į pensiją. Antra vertus, mes galime apvilkti grafą į tokį balachoną, kad jis kaip elgeta atrodys.

MOTIEJUS. Ypač jeigu šis meistras (galva rodo į Juzę) pasiūtų…

JUZĖ. Ne tavo reikalas, kaip aš pasiūčiau.

ŽIOGAS (žiūri į laikrodį). Na, vaikai, šiandien šeštadienis. Pakaks. Eikite, ruoškitės į gegužinę. Gal kam pasipirkt ko reikia.
​؜

Žiogas išeina į gretimą kambarį.
​؜

Juzė ir Motiejus padeda darbą
؜​

ŽIOGO BALSAS. Eikite šen, pasirašykite į knygutę!
​؜

Juzė ir Motiejus išeina. Petras pasilenkęs siuva
​؜

(Po kurio laiko) Petrai, eikš – gausi pinigų gegužinei.

PETRAS. Ačiū. Man dabar nereikia. Aš dar turiu. (Deda siuvinį ir ima tvarkyti kambarį. Sudėjęs siuvinius ant mašinos, ima iš kampo šluotą, pabraukia kelis kartus ir, į ją atsirėmęs, susimąsto) Ir taip… visą gyvenimą… Kiekvienas galės įžeidinėti… Pirštais badyti… O aš turiu tylėti… Bet nieko… Taip turi būti. (Šluoja)

MOTIEJUS (įkišęs galvą pro duris). Petrai, ar niekur neisi?

PETRAS. Ne.

MOTIEJUS. Aš tuojau grįšiu.

PETRAS. Gerai.

MOTIEJUS. O Jasius ar ateis šįvakar?

PETRAS. At.
​؜

Motiejus išeina
؜​

2

ŽIOGAS (įėjęs tvarkosi apie mašiną). Tu, vaike, neimk į širdį… Jis padykęs bernas, liežuvio nesuvaldo.

PETRAS. Man taip ir reikia, dėde.

ŽIOGAS. Vedlug teisybės, tai už savo klaidą tu jau dešimteriopai atkentėjai.

PETRAS. Man tai nieko, dėde… Tik aš vis norėjau paklausti, gal jums nepatogu mane laikyti savo dirbtuvėje?

ŽIOGAS. Ką tu, ką tu, vaikel? Sakysiu atvirai: ir aš, ir mano senutė negalime tavimi atsidžiaugti.

PETRAS. Ačiū, dėde. Kur aš būčiau pasidėjęs be jūsų globos?

ŽIOGAS. Kokia čia globa. Tu dirbi daugiau ir geriau už kitus. Tik aš galvoju, kad tau per sunku. Ir dirbti, ir mokytis taip iš savęs. Gal, sakau, į kitą gimnaziją kaip nors? A? Susitvarkytume…

PETRAS. Ne, ne! Man labai gerai ir taip. Tėveliui mirus, aš vienerius metus dirbau siuvykloj ir mokiaus. Ir ten nebuvo bloga, bet čionai man dešimteriopai geriau.

ŽIOGAS. Tu čia būk kaip namie… Pamatysi, viskas užsimirš, susitvarkys, išlaikysi egzaminus. Bus vėl viskas gerai.

PETRAS. Ačiū, dėde, man ir dabar labai gerai.

JASIUS (prie lango). Labas vakaras, dėde Žiogai!

ŽIOGAS. A, svečias. Prašom į vidų.

PETRAS. Eikš, Jasiau.

JASIUS. Ar galima, dėde, man tiesiai pro langą?

ŽIOGAS. Pro kurgi kitur? Juk tu durų nepripažįsti.

JASIUS (deda knygų pundą ant lango, lipdamas). Turiu šitą silpnybę.

ŽIOGAS. Na, tai čiauškėkit, vaikai. Aš jums nekliudysiu. (Išeina)

PETRAS. Dėdė mums nekliudai. (Į Jasių) Kodėl vakar neatėjai, seni?

JASIUS. Sveikink! Pilotas C prieš tave stovi.

PETRAS. Ar jau? Išlaikei?

JASIUS. Lygiai trisdešimt tris sekundes išsilaikiau ore. Vasarą važiuoju į sklandymo mokyklą.

PETRAS. Gerai tau, Jasiau…

JASIUS. Tu šiandien kažko apsiniaukęs. Sakyk, kas yra?

PETRAS. Et, supaisysi. Nieko.

JASIUS. Nuo manęs nepaslėpsi. Sakyk, Petrai.

PETRAS. Sakau gi, kad nieko. Užeina kartais… Tokia migla dūšioj pasidaro… Bet tai nieko. Vėl praeis.

JASIUS. Petrai, mielasai. Tu toks dabar stiprus pasidarei. Aš kartais jaučiuosi prieš tave visai mažas, mažas, kaip žvirblis prieš sakalą.

PETRAS. Tavo sakalas pavirto į sulytą viščiuką… Aš pats neišmanau, kas man darosi. Kartais tiek jėgų, kad nors kalnus vartyk, o kartais užeina tokia makalynė, kad, rodos, nieko iš manęs nebus.

JASIUS. Iš tavęs, Petrai? Kad aš turėčiau tavo valią, tavo būdą ir tavo gabumus, aš… aš pasidaryčiau Bolivijos prezidentu arba Persų karalium. Kuo tik norėčiau, tuo ir pasidaryčiau…

PETRAS. Tu darais lakūnu… Būsi lėktuvų konstruktorius, o tai mums svarbiau negu Persų karalius ar Bolivijos prezidentas. Bet meskime šitas kalbas. Kas gero jūsų gimnazijoj?

JASIUS. Et, tas pat. Špargalkos, transliacija. Trejetukai vejasi dvejetukus, dvejetukai nenusileidžia. Lenktynės… Beje, rytoj visa gimnazija vyksta į gegužinę.

PETRAS (atgijęs). Į gegužinę? Kur jūs plaukiat?

JASIUS. Į Didįjį pušyną.

PETRAS. Šit kaip gerai. Ir mūsų gegužinė ten pat bus. Tai susitiksime?

JASIUS. Ar ir tu būsi? Puiku. Tai ir aš važiuoju. Ot, tai padūksime po mišką.

PETRAS. Žinai, Jasiau… Aš taip gimnazijos pasiilgau. Aš noriu nors iš tolo į jus visus pasižiūrėti. Tik man… nepatogu.

JASIUS. Ką tu, Petrai? Tave taip visi myli ir gailisi tavęs. Tave taip gražiai visi prisimena ir užstoja.

PETRAS. Tai… turbūt tik tu vienas, Jasiau.

JASIUS. Sakau, kad visi… neskaitant vieno kito asilo. Aną dieną kilo kalba, ir Barzdžius gavo kupron nuo Andriušio už nepadorų žodį apie tave.

PETRAS. Tai, sakai, ne visi mane pasmerkė?

JASIUS (duoda sau kumščiu į kaktą). Ot, aš užuomarša, idiotas, paskutinis glušas! (Ieško knygose)

PETRAS. Kas tau?

JASIUS. Kelintą dieną nešiojuos ir vis pamirštu tau atiduoti.

PETRAS. Ką tokį?

JASIUS (duoda). Štai tau laiškas.

PETRAS. Laiškas? Man?

JASIUS. Matai gi…

PETRAS (paėmęs voką, laiko ir žiūri). Aš dar niekuomet nesu gavęs laiško… Nuo ko čia?

JASIUS. Paskaityk, sužinosi.

PETRAS (žirklėmis atsargiai prakerpa voką). Viešpatie, Aldona!.. (Paeina kelis žingsnius į šalį, skaito, sujaudintas) Ji netiki… Ji netiki… Jasiau, ji netiki!

JASIUS. Aldonos nebepažinsi… Būdavo linksma, o per visą žiemą kaip brolį palaidojusi vaikščiojo; po to įvykio visą savaitę gimnazijoj nesirodė.

PETRAS. Dieve… Ir aš niekada, niekada į jūsų gimnaziją nebegalėsiu grįžti…

JASIUS. Petrai!.. (Sušunka) Petrai, tu dėl manęs… Tu mane gelbėdamas…

PETRAS (griežtai). Jasiau! Kaip buvo sutarta?

JASIUS (nebesusivaldydamas). Tu uždraudei man apie tai kalbėti. Bet gana! Aš negaliu… Kai pamatau inspektorių, man norisi surikti jam stačiai į veidą: „Aš pavogiau šimtą litų…“

PETRAS. Jasiau! Nutilk!

JASIUS. Ne, ne, ne! Aš nebegaliu! Tu tiek pat nekaltas, kaip ir aš. Bet kam tau vienam kentėti? Aš eisiu pas Keraičius, eisiu pas direktorių… Tegul visi sužino teisybę. Tegul žino, kad tu savo tėvelio paliktus pinigus jiems atidavei…

PETRAS (griežtai). Tai tada – viskas tarp mūsų baigta…

JASIUS (susmunka). Matai… Koks aš niekam tikęs… Kaip vežimo pervažiuota varlė be paskutinių kojų… Aš taip noriu baigti šešias…

PETRAS (švelniai). Nurimk, Jasiau… Pakartokime vėl savo susitarimą, kad niekuomet daugiau apie tai nebekalbėsime.

JASIUS (pro ašaras). Kaip aš galiu tylėti, kai tu dėl manęs…

PETRAS. Visai ne dėl tavęs… (Pauzė) Juk suprask, Jasiau, kad po to, kai kaltininkas neprisipažino, mes visi buvome pasidarę vagys. Ir tu, ir aš, ir visa klasė… Nesvarbu, ar to vagiškumo po šimtą, ar po penkis litus kiekvienai galvai teko… Vis tiek visi vagys. Tad aš visai mažai tenustojau, pasivadindamas vienas vagim…

JASIUS. Žinau, aš tavęs neperkalbėsiu… Bet dar mėnuo ir aš laisvas… Šešios bus baigtos… Ir tada tegul mane veja iš gimnazijos, tegul į kalėjimą kiša, vis tiek šitaip toliau nepasiliks.

PETRAS (apkabina jį, švelniai). Ak tu, vaikeli vaikeli… O kaipgi bus su tavo aviacija?.. Ir kur tu pasidėsi? Aš, matai pats, – nepražuvau. Dirbu ir mokaus. O tau būtų – kaput.

JASIUS. Kaput.

PETRAS. Na, matai… Tu neimk į galvą, kad aš kartais į lepšę pavirstu. Ir dabar be reikalo aš tau apie gimnaziją pradėjau… (Iškėlęs laišką) Tai va šitas mane taip pribaigė. (Vėl skaito laišką vaikščiodamas) Dabar jau vėl viskas gerai. Oi, kaip gerai, Jasiau!

MOTIEJUS (įeina su ryšuliais abiejose rankose). Jau jūs čia abu. Sveikas, Jasiau!

JASIUS. Gyvas…

MOTIEJUS. Rytoj mūsų gegužinė. Tai čia šio to nupirkau.

PETRAS. Kad tave vilkai, kaip gerai. Jasius irgi bus.

MOTIEJUS. Ir Jasius su mumis?

JASIUS. Važiuojam.

MOTIEJUS. O tas tipelis jau gatavas. Aš tik įėjau į vieną antrą krautuvę, dar į knygyną, grįžtu – o jis jau svyruoja šaligatviu ir kažkokią natą derina. Ir kur jis taip greit suspėjo?

JASIUS. Sakai, galutinai nusitaisė bachūras?

PETRAS. Dievai su juo, tesižino. O ką mes, vyrai, šįvakar darome? Ar keliaujam po dangų toliau, ar ką kita linksmesnio sugalvosime?

MOTIEJUS. Po dangų, Petrai, po dangų… Dabar bus apie galaktinę sistemą. Aš vienas skaičiau ir ničnieko nesupratau…

PETRAS. Kad ir aš, brol, ten nieko nesusivaikau.

JASIUS. Atidėkime. Aš pasiklausiu Tijūną. Jis viską man paaiškins. Kitą šeštadienį visa galaktika bus mūsų. Baigta.

MOTIEJUS. Kai mes dažnai kalbame apie aviaciją, tai aš va paėmiau „Aviacijos istoriją“, kažin, ar gerai, ar ne? (Rausiasi po ryšulėlį)

JASIUS. Labai gerai!

PETRAS. Trauk ją čionai, Mote.

JASIUS (varto knygą, visi apgulę žiūri). Mongolfje… Raitas… Blerio… Ot tai turtas! Aš ją mintinai išmoksiu.
​؜

Beldžiasi
​؜

Kas čia?

PETRAS. Prašome!

3

Įeina Tijūnas su ryšuliu. Visi sustoja
؜​

TIJŪNAS. Čia nieko nėra… Durys atviros… O kurgi ponas Žiogas? (Šluosto nusiėmęs akinius)

MOTIEJUS. Aš tuojau jį surasiu. (Išeina)

TIJŪNAS (užsidėjęs akinius). A-a… Tai jūs čia… Skaitot?

JASIUS. Ruošiamės, pone mokytojau.

TIJŪNAS. Turbūt romaną kokį?

JASIUS. Mes čia vartom „Aviacijos istoriją“.

TIJŪNAS. Na, žinoma. Kur tik tu, ten turi būti ir aviacija. (Graso pirštu) Žiūrėk, saugok sprandą. O Keraitis čia dirba?

PETRAS. Dirbu, pone mokytojau…

TIJŪNAS. Taip… taip… Tai dėdienė, vadinasi, pastatė ant savo… Nebeleido toliau mokytis.

PETRAS. Nebeleido…

TIJŪNAS. Gaila, gaila… Galėtum mokytis…

PETRAS. Aš dirbu ir mokaus, pone mokytojau…

TIJŪNAS. Vienas?

PETRAS. Man Jasius padeda.

JASIUS. Netiesa, pone mokytojau. Jis man padeda. Jis geriau moka už mane. Aš jam tik pasakau, kas užduota.

TIJŪNAS. Mm… Vienas… Bikvadratinės lygtys… Niutono binomas. Sunku… Štai kaip padarysime. Vakarais devintą valandą laisvas?

PETRAS (nudžiugęs). Laisvas, pone mokytojau.

TIJŪNAS. Tai šit – pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais devintą valandą ateidinėsi pas mane. Padirbėsime.

PETRAS (sujaudintas). Labai labai ačiū, pone mokytojau.
​؜

Įeina Žiogas ir Motiejus
​؜

ŽIOGAS. Labas vakaras, pone mokytojau!

TIJŪNAS. Labas vakaras. (Petrui) Tai šį pirmadienį. Nepamiršk.

PETRAS. Ačiū, atminsiu.

ŽIOGAS (sveikindamasis). Atleiskite, kad priverčiau laukti… Buvau į krautuvę išėjęs. Ką čia gera mums ponas mokytojas atnešė? (Atriša ryšulį)

TIJŪNAS. Prašyčiau išverst.

ŽIOGAS. Ag jau reikia, reikia verst. Jau ketverius metus paltukas ištarnavo. (Patiesia paltą ant stalo)

TIJŪNAS. Jau penkeri jam.

ŽIOGAS. Ach taip taip… pamenu… Tada mano Tadukas mirė. Ponas mokytojas su šituo paltu laidotuvėse dalyvavote.

TIJŪNAS. Liūdnos sukaktuvės…

ŽIOGAS. Ką padarysi? Dievas davė, Dievas ir atėmė. Dabar jau būtų studentas buvęs. Buvo jau toks, kaip štai Petras. Ir būdu buvo panašus. (Pasilenkia prie palto ir pirštu brūkštelėja sau akį) O kaip darysime su pamušalu, pone mokytojau?

TIJŪNAS. Ar šis jau nebetiks?

ŽIOGAS (čiupinėdamas). Vedlug mano išmanymo, tai reikėtų naujo. Čia kažkas už pamušalo įkritę… (Ardo pamušalą)

TIJŪNAS. Kiaura kišenė. Tai turbūt akinių makštis. Man neseniai dingo.

ŽIOGAS. Taip ir yra, akinių makštis… Taip taip, pamušalo reikia naujo. Šis visai jau iškedentas. (Staiga) O čia dar piniginė!

TIJŪNAS. Kas? Piniginė? Mano piniginė??? (Griebia iš Žiogo rankų piniginę ir žiūri išskėstomis akimis į Petrą. Paskui, nežiūrėdamas į piniginę, ją atidaro, išima banknotą ir virpančia ranka laiko jį iškėlęs) Tai… tai tu nekaltas?
​؜

Petras, lyg nenorėdamas savo akimis tikėti, žiūri į jį
​؜

Vienas… Jis vienas pasiaukojo už visą klasę!.. (Nesąmoningai kartodamas „vienas… jis vienas…“, svyruodamas išeina, laikydamas vienoj rankoj piniginę, kitoje banknotą)
​؜

Visi kaip pritrenkti stovi
​؜

JASIUS (surinka ir puola Petrui ant kaklo). Petrai!
​؜

Motiejus apkabina Petrą iš kitos pusės
​؜

ŽIOGAS. Na, na-a… Ir dalykėliai gi darosi ant šio margo svieto!
​؜

Uždanga

1

<…>

Keraitienė su Keraičiu įeina iš dešinės pirmojo plano
؜​

KERAITIENĖ. Turbūt jis čia. Nueik, pažiūrėk.

KERAITIS. Neisiu…

KERAITIENĖ. Čiagi dabar kas? Gal aš pati turėsiu eiti į girtų kriaučių kompaniją ir ten ieškoti tavo auklėtinio?

KERAITIS. Neisiu. Kaip aš dabar galėsiu jam į akis pažiūrėti? Kai vaikas buvo nelaimėje, tai tu nė užsimint man apie jį neleisdavai.

KERAITIENĖ. Išeina, kad aš kalta, kad tavo auklėtinis buvo…

KERAITIS. Nenoriu apie tai kalbėti. Kalčiausias aš, kad tavęs klausiau…

KERAITIENĖ. Bailys buvai pirma, bailys ir pasilikai. Aš pati viską sutvarkysiu. (Eina į kairę)

KERAITIS. Tvarkyk dabar pati… (Dingsta dešinėj)
؜؜​

Keraitienė pasistiepusi pro medžius žiūri, paskui dingsta kairėj, bet ir vėl tuoj grįžta ir čia susiduria su beeinančia iš dešinės Pliuškiene
​؜

KERAITIENĖ. Ach!

PLIUŠKIENĖ. Ach! Ponia Keraitienė!

KERAITIENĖ. Ponia Pliuškienė!

PLIUŠKIENĖ. Ach ponia! Sveikinu! Sveikinu! Tokį herojų išauklėjot!

KERAITIENĖ. Ačiū, ačiū, ponia! Ach, kiek vargo buvo!

PLIUŠKIENĖ. Bet dabar! Sensacija! Visas miestas, visas miškas šiandien apie jį tik ir tekalba.

KERAITIENĖ. Nejaugi visi žino? Sėskim, ponia!
​؜

Abi sėdasi ant suolo
​؜

PLIUŠKIENĖ. Visi, visi, ponia! Tik pamanykite, pasiaukoti už visos klasės, už visos gimnazijos, už visos tautos garbę. Koks herojus! Tik tokios rankos, kaip ponios, galėjo tokį didvyrį išauklėti.

KERAITIENĖ. Negalite, ponia, įsivaizduoti, kiek vargo turėjau. Juk nei peilio, nei šakutės nemokėjo žmoniškai laikyti. Visas ištisai reikėjo perauklėti.

PLIUŠKIENĖ. Bet dabar, ponia, jis šimteriopai jums už viską atsilygino.

KERAITIENĖ. Ach ponia! Šiandien iš pat ryto telefonas skambėjo. Visi sveikina. Direktorius skambino, pirmininkė.

PLIUŠKIENĖ. Man šįryt Snaudžiuvienė dar lovoj paskambino. „Ar girdėjai, – sako, – ponia, sensaciją?“ Aš maniau, kad ji apie naująjį Barzdžiuvienės komple. „Girdėjau, – sakau, – girdėjau, kur negirdėsiu. Vaikšto, – sakau, – kaip beždžionė, degute išsivoliojusi.“ Tai buvo juoko. Cha-cha-cha! Ko nepatrūkome. „Aš ne apie Barzdžiuvienę, – sako, – aš apie ponią Keraitienę.“ Ir viską ji man išdėjo… Pamanykite, koks herojus!

<…>

2

JASIUS. Jūs čia palaukite… Aš tučtuojau grįžtu…

PETRAS. Pabūk su mumis. Kur tu zuji kaip gyvas pinigas?

JASIUS. Aš tuojau! (Nubėga dešinėn)
​؜

Petras ir Motiejus sėda ant suolo
​؜

MOTIEJUS (uždeda ranką Petrui ant pečių). Tu laimingas dabar, Petrai?..

PETRAS. Oi, kaip laimingas! Pamanyk, mano buvę draugai visi dori. Nė vieno niekšo tarp jų nebuvo ir nėra. O aš taip ilgai galvą laužiau…

MOTIEJUS. Bet tu, Petrai… kiek tu prisikentei? Aš niekada nebūčiau išdrįsęs tokią gėdą ant savęs prisiimti…

PETRAS. Būtum išdrįsęs. Jei būtum buvęs tada klasėj, tikrai būtum išdrįsęs… Aš tave pažįstu… Juk pamanyk, Motiejau… (Pašoka) Tik pagalvok, koks pragaras būtų buvęs, jei aš nebūčiau kaltės prisiėmęs. Juk pagalvok, kas būtų su mūsų Jasium atsitikę…

MOTIEJUS. Oi, aš negaliu ir pagalvoti… Bet juk lengvai galėjo taip ir pasilikt. Juk Tijūnas galėjo savo paltą su pratrintomis alkūnėmis handeliui parduot…

PETRAS. Tada handelis būtų piniginę suradęs ir auklėtojui grąžinęs.

MOTIEJUS. Geras tu, Petrai… Gaila tik, kad mes gyvename tarp tokių žmonių, kur žmogus žmogui vilkas.

PETRAS. Tai dėl to, kad mes patys tokie. Mes nepasitikim žmonėmis. Užtat jie tokie ir darosi, kaip mes apie juos galvojame.

MOTIEJUS. Taip, mes bjauriai apie kitus galvojame.

PETRAS. Mano tėvelis kartą susiginčijo dėl šio reikalo su kaimynais. Ir įrodymui pašaukė tokį vagilėlį, girtuoklėlį Stasiuką. Sako: „Štai tau, Stasiuk, dvidešimt keturi litai. Nunešk valsčiun ir sumokėk už mane savivaldybės mokesčius.“ Ir ką gi tu manai? Tris dienas Stasiukas negrįžo.

MOTIEJUS. Pragėrė, latras.

PETRAS. Taip, gėrė, ir visi kaimynai juokėsi iš mano tėvelio, o ketvirtą dieną grįžo ir atnešė iš valsčiaus kvitą, kad pinigai sumokėti.

MOTIEJUS. Keista.

PETRAS. Pasirodo, jis, vargšas, buvo taip parodyto jam pasitikėjimo sujaudintas, kad, sumokėjęs valsčiui pinigus, panoro atšvęsti šį įvykį. Tai, nuėjęs į gretimą kaimą, vakare išlaužė tvarto duris, pavogė aviną ir pardavęs uliojo.

MOTIEJUS. O paskui?

PETRAS. O paskui nuėjo pas aną ūkininką, prisipažino ir atidirbo, kiek aviniokas buvo vertas. Ir turbūt doras žmogus pasidarė. Tad ir išvada, kad žmoguje ne vilko, bet žmogaus reikia ieškoti.

MOTIEJUS. Tau, Petrai, viskas aišku. Tu taip teisingai visada kalbi, tik gaila, kad mums nebeilgai teks taip dažnai susitikti ir taip gražiai pasikalbėti.

PETRAS. Kodėl gi, Mote?

MOTIEJUS. Aš labai džiaugiuosi, kad viskas paaiškėjo, bet man kartu ir liūdna. Būdavome draugėj, o dabar…

PETRAS. O kas dabar?

MOTIEJUS. Tu išsikelsi pas dėdę Keraitį.

PETRAS. Ne. Aš liksiu pas dėdę Žiogą…
​؜

Iš dešinės ateina Aldona ir Marytė su laukinių gėlių puokštėmis. Paskui jas Andriušis, Šura ir I gimnazistas. Petras ir Motiejus pakyla
​؜

ALDONA (sumišusi). Mums čia Jasius kelią nurodė.

PETRAS. Sveika, Aldona. Sveika, Maryte. Sveiki. Čia jūsų tiek daug.

ALDONA (sveikinasi ir duoda gėles). Čia jums nuo visos šeštos klasės.

MARYTĖ (duoda gėles). Čia nuo visų mergaičių.

ANDRIUŠIS. Vien su gėlėmis neatsipirksite, mergaitės. Mūsų Petrui reikia taip padėkoti. (Apglėbęs kelis kartus bučiuoja)

I GIMNAZISTAS. Petrai, tu vienas už mus visus. Ačiū tau!

ŠURA. Sveikinam ir dėkojam. Mums direktorius ilgiausią prakalbą apie tave pasakė.

PETRAS (sujaudintas). Ačiū, draugai… ačiū… Aš nežinau, už ką aš šiandien tiek laimingas.

ALDONA. Šiandien mums gražiausia diena…

ŠURA. Direktorius sakė, kad šiandien turi būti mūsų gimnazijos iškilmingiausia šventė.

ANDRIUŠIS. Petrai, tu nežinai, kaip mes tave mylėjome ir mylime.

ALDONA. Kaip jūs per šią žiemą išaugot, Keraiti!

PETRAS. Visi mes augam, Aldona…

3

Iš dešinės skubiai įeina Keraitienė
؜​

KERAITIEN؜Ė. Petrai! Petrai, eikš čionai.
​

​Visi nustebę atsigręžia
​؜

PETRAS (daro žingsnį į šalį). Aš čia.

KERAITIENĖ. Dabar, kai tu nuplovei nuo mūsų šeimos tą juodą dėmę, mes nutarėme tave vėl priimti į savo šeimos židinį.
​؜

Petras stovi nejudėdamas
​؜

Aš manau, kad už tai, kiek mes prisikentėjome dėl tavo išdaigos, tu turėtumei bent atsiprašyti.

PETRAS. Atleiskite, aš tada apie jus nepagalvojau…

KERAITIENĖ. O mes apie tavo ateitį visada galvojame, kad iš tavęs žmogų padarytume. Mes jau ruošiamės važiuoti namo. Tavo dėdė laukia tavęs automobily ir nori tave drauge pasiimti. Tad eikime.

PETRAS. Ačiū. Bet aš pasiliksiu čionai. Dėdė Žiogas dar nesiruošia grįžti namo.

KERAITIENĖ. Koks jis tau dėdė! Žiogas paprastas kriaučius.

PETRAS. Jis man daugiau kaip dėdė…

KERAITIENĖ (į visus). Štai jums. Žiūrėkite, ponai. Visai pamišo vaikas. Aš dar kartą sakau, kad mes tau atleidome ir leidžiame grįžti pas mus.

PETRAS. Ačiū. Aš pasilieku pas dėdę Žiogą.

KERAITIENĖ. Tai šitoks tavo dėkingumas globėjams?

PETRAS. Aš kaip kitaip stengsiuos atsidėkoti.

KERAITIENĖ (su dirbtiniu švelnumu). Bet, vaike, tu pagalvok apie savo ateitį, apie karjerą. Kur tu dėsies be užtarimo, be protekcijos?

PETRAS. Aš dirbsiu ir mokysiuos.

KERAITIENĖ. Tušti svaičiojimai. O aš ruošiaus eiti pas direktorių ir prašyti, kad tave vėl į gimnaziją priimtų, iš kurios buvo išvarę. Bet jeigu taip, tai žinokis. Kriaučius buvai, kriaučius ir liksi!

PETRAS. Taip. Aš kitko ir nesiekiu.

KERAITIENĖ. Tad eik į savo girtų kriaučių kompaniją! (Apsisukus nueina dešinėn)
​؜

Gimnazistai grimasomis ją palydi. Marytė daro jai žemą reveransą. Aldona, kumščius sugniaužusi, stovi
​؜

ANDRIUŠIS. Nuo maro, bado, ugnies ir tokios tiotkos saugok mus, Viešpatie!

ALDONA. Begėdė! Kai direktorius buvo pasiūlęs atsiimti ir perkelti į kitą gimnaziją, tai ji kaip pasiutusi katė lakstė po miestą ir šmeižė savo giminaitį. Nekenčiu aš jos.

ŠURA. Gerai, Petrai. Tegul ji šildosi pati savo šeimos židiny.

I GIMNAZISTAS. Tegul šildosi…

ALDONA. Geriau griovius kasti, negu kepti tokiam židiny.

PETRAS (linksmai pagriebęs ją už abiejų rankų). Ačiū, Aldona! Ačiū, draugai, kad jūs mane ir dabar palaikote.

ANDRIUŠIS. Petrai, mes niekada neturėsime progos tiek tave užstoti, kiek tu už mus visus užsistojai.

MARYTĖ. Mes visos verkėme, kai direktorius kalbėjo.

PETRAS. Bet dabar taip gera, aš taip laimingas.

ALDONA. Ir mes visi laimingi, žinodami, kad yra dar žmonių pasauly, kurie gali už kitus aukotis.

I GIMNAZISTAS. Kurie jokių audrų nenusigąsta.

ŠURA. Audrų, Petrai…

PETRAS. Taip, aš dabar laimingas, bet, draugai, aš laimingiausias buvau tada, kai, būdamas nuo visų atskirtas ir daugelio pasmerktas, aš gavau iš vieno jūsų laišką tik iš dviejų žodžių: „Aš netikiu.“ Ir parašiusiam šiuos žodžius aš būsiu visą gyvenimą dėkingas.

ŠURA (pasižiūrėjęs į dešinę). Štai, žiūrėkite, – atūžia visa mūsų šeštoji.

I GIMNAZISTAS. Ir auklėtojas…
​؜

Įsiveržia pulkas gimnazistų ir gimnazisčių
​؜

VISI. Valio Keraitis! Sveikas, Petrai!
​؜

Iš kairės renkasi triukšmo masinami gegužininkai, priešaky stovi Žiogas
​؜

PETRAS. Sveiki, draugai!
​؜

Įeina Tijūnas su Jasium
​؜

TIJŪNAS. Kur čia Keraitis?

BALSAI. Štai jis! Keraiti, auklėtojas tave kviečia!
​؜

Petras prieina ir lenkiasi. Tijūnas uždeda jam ranką ant peties. Visi nutyla
​؜

TIJŪNAS (labai sujaudintu balsu). Vaikeli, tu prisikentei dėl manęs. Aš esu skolingas tau ir jums visiems, mano šeštokai… Bet jūs atleiskite seniui.

PETRAS. Tamsta labai geras.

MERGAITĖS. Mes tamstą labai mylime.

VISI. Valio mūsų auklėtojas! Valio! Valio!

TIJŪNAS. Bet tau, vaikeli, aš ne vien moraliai skolingas… Aš turiu tau grąžinti… (Išima iš kišenės banknotą) Štai popierėlis. Jis yra pašventintas aukos už savo artimą, už savo draugų garbę, galbūt ir už mano, senio, ramybę. Pusę metų aš jį nešiojau kišenėj, ir jis man tartum deginte degino krūtinę nujautimu, kad jis ne man priklauso. Aš jį tau grąžinu. (Duoda Petrui banknotą)

PETRAS (džiaugsmingai). Ar tai tas pats? (Riša jį į raudoną skepetaitę)

TIJŪNAS. Tas pats, tas pats. Pusę metų jis išgulėjo pas mane, ir aš bijojau prie jo prisiliesti.

JASIUS. Petro tėvelis mirdamas jam šitą banknotą paliko.

VISI. Ach! Štai kaip! Tai dabar viskas aišku!

TIJŪNAS. Gerai, vaikeli, tėvelio palikimą tu sunaudojai. Jei jis mus dabar mato, jis džiaugiasi kartu su mumis.

O dabar, mano šeštokai, jums pranešu, kad jūsų draugas Petras Keraitis vėl priimtas į gimnaziją ir rytoj vėl jis sėdės klasėj drauge su jumis.

VISI. Valio! Valio! Bravo!
​؜

Vieni Petrą, kiti Tijūną griebia ir kelia aukštyn
​؜

PETRAS (prasiveržia pro minią prie Žiogo). Dėde… Dėde, mane vėl priėmė į gimnaziją!

ŽIOGAS. Sveikinu tave, vaikeli. Tegul tau Dievas padeda. Tai dabar jau paliksi mus, mane su senele? Išsikelsi pas dėdę?

PETRAS. Dėde… Aš norėjau prašyti, gal aš galėčiau likti pas jus. Aš dirbsiu po pietų nors ligi vidurnakčio.

ŽIOGAS. Tai tu… tu sutinki likti pas mus?

PETRAS. Aš labai labai prašyčiau manęs nevaryti. Aš atidirbsiu.

ŽIOGAS. Vaikeli, gyvenk! Tu būsi mums paguoda senatvėj.
​؜

Petras apglėbia Žiogą už kaklo ir bučiuoja jį
​؜

TIJŪNAS. Šeštokai, veskite Keraitį pas direktorių. Jis nori jį pamatyti.

VISI. Pas mus! Petrai, pas mus! (Apkabina Petrą ir veda kairėn)

MOTIEJUS (gegužininkams). O mes savo Petrą palydėkime.
​؜

Visi, dainuodami „Tu, girele, tu, žalioji…“, nueina dešinėn. Lieka Žiogas ir Tijūnas ir lyg sužavėti klausosi tolstančios dainos. Pasigirsta orkestro atliekamas maršas ir griausmingas, ilgai nenutilstąs „valio“
​؜

ŽIOGAS. Atžalynas auga, pone mokytojau!

TIJŪNAS. Auga… Gražus atžalynas auga!
؜​

Uždanga

1937

1

– Kokias idėjas norėjote iškelti „Atžalyne“?

– Visų pirma, norėjau parodyti, kad gero žmogaus negali pakeisti jokios gyvenimo aplinkybės. Nors Petras, pakliuvęs pas Keraičius, jautėsi nesavas, jam buvo ankšta, kaip paukšteliui narve, tačiau jis nepasidavė ir toliau liko toks pat natūralus. Tačiau jis jautėsi savas pas siuvėją Žiogą, nes jis darbo žmogaus vaikas, ir darbo žmonių tarpe jis jaučiasi laimingas. Kaimo vaikas, pakliuvęs į miesčionių tarpą, yra nepatenkintas, jį nori sumiesčioninti, padaryti manekenu ar automatu, bet jis gyvena tuo gyvenimu, kurį jis atsinešė iš kaimo. Toliau – nesvarbu, ką žmonės dirba. Ir juodas, ir baltas darbas yra lygiai visuomenei garbingas ir naudingas. Nebūtinai „kriaučius ar šiaučius“ turi būti tamsūs, ir ne visada universitetus baigęs žmogus yra „šviesus“. Pas mus per daug skirstoma į „baltus“ ir „tamsius“ žmones. Aš norėjau kaip tik jaunimui parodyti, kad „juodas“ darbas yra garbingas ir „juodi“ žmonės gali būti tikri didvyriai.

Be to, aš tą veikalą daugiau skyriau provincijai, o ne miestui. Miesčionims gal daug kas čia ir nepatiks, bet mūsų kaimas, tikiu, jį supras.

2

Šia proga p. Binkis papasakojo anekdotišką atsitikimą su viena ponia. Jis, rašydamas „Atžalyną“, Keraitienės tipu maždaug paėmęs vieną Kauno ponią. Tokia ponia yra viena (o gal daugiau?) Kaune tikrai. Jos kalba, manieros, isterika – lygiai tos pačios kaip Keraitienės. Ir kai ta tikroji ponia nuėjo į teatrą, pamačiusi „Atžalyną“, kitą dieną Konrado kavinėje sutikusi autorių, ėmusi jį už puikų kūrinį entuziastiškai sveikinti.

– Aš nesuprantu, kaip reikia tokius žmones paveikti. Kitą kartą reikės veikalo didvyrius pavadinti tikromis pavardėmis. Jau taip, rodos, scenoje ta ponia gerokai „išdirbta“, tačiau ir ji patenkinta, ir ji mane sveikina…

1941

Gerardą Binkį kalbina Daiva Šabasevičienė
؜​

1

– Ką Jums reiškia „Atžalynas“?

– Jau slenka aštuntoji dešimtis metų nuo to laiko, kai mano tėvas Kazys Binkis pradėjo kurti savo dramą „Atžalynas“. Rašant jam nieko nereikėjo išgalvoti. Mano artimiausi draugai – Kazys Bobelis, Jurgis Bobelis, Juozas Blažys, Stasys Birutavičius, kaip tėvas apibendrindamas vadino, „B“ klubas, – nuolatos būdavo mūsų dideliame kieme. Kai pas mano tris seseris ateidavo draugės – Nelė Dauguvietytė, Angelė Dėdelytė, Olė Radzevičiūtė – tėvai leisdavo pasidaryti namuose vakarėlį – „kinderbalių“. Visi mes ėjom šešioliktus metus.

Gerai prisimenu, kaip tėvas mus stebėdavo, visai mūsų nevaržydamas (o tą jis gerai mokėjo), klausydavosi mūsų kalbų, kartais paklausdamas, ką reiškia koks žodis, kai pavartodavom gimnazistišką žargoną. Kaip žinia, šis spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą ne tik premjeros metu, bet ir daugelį metų po jos. To priežastis visai paprasta ir aiški, išreikšta paskutinėje šio spektaklio frazėje: „Gražus atžalynas auga.“ Visai neperdedant galima teigti: tai buvo nuostabi atžalyno karta. Tuo nereikia stebėtis – šį atžalyną augino nuostabūs tėvai.

2

– Koks buvo laikas, kai buvo rašomas „Atžalynas“?

– Gimę dar spaudos draudimo laikais, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadinti, iškentę dvi okupacijas ir karą, mūsų tėvai sugebėjo pakelti galvas ir apsiginti nuo tų, kurie vėl norėjo tas galvas nulenkti. „Dabar jūs galite gyventi pakeltomis galvomis, – dažnai sakydavo mano tėvelis. – Galite mokintis savo gimtąja kalba. Išeisite universitetus ir užbaigsite Lietuvos kūrimo darbą, kurį mes taip sunkiai pradėjome.“ Turbūt neatsitiktinai mano tėvelis ir Juozo Blažio tėvelis, ekstraordinarinis profesorius, mokslo knygų, tarp jų ir „Tolerancija, kaip kultūros principas“, autorius, mirė nesulaukę 50-ies. Petras Gužas, mano krikštatėvis, Geležinio Vilko eskadrono vadas, mirė nesulaukęs 60-ies metų. Tai todėl, kad mes galėtume gyventi pakeltomis galvomis.

Maironis mus įtikino, kad mūsų tėvynė gražiausia, mūsų tauta narsiausia, o mūsų pareiga tuo įtikinti visą pasaulį. Reikia tik žygdarbių, kuriuos tas pasaulis matytų ir kuriais stebėtųsi. Mes pavydėjome savo tėvams, kad jie kovodami galėjo parodyti savo narsumą. „Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai, jie mylimą Lietuvą gina“… Darius ir Girėnas parodė, kad pasaulinį žygdarbį galima atlikti ir ne mūšio lauke. Mūsų narsieji krepšininkai du kartus iš eilės įrodė Europai, kieno jaunimas šauniausias. Mes didžiavomės didžiuoju chirurgu Vladu Kuzma, kuriam sudėtingos operacijos atveju vokiečiai atsiųsdavo iš Karaliaučiaus lėktuvą. „Atžalyno“ spektaklio idėja taip pat yra užuomina, kad didelį narsumą galima parodyti ir palyginti mažuose dalykuose. Tačiau mums atrodė, kad tie dalykai savaime suprantami ir laikui atėjus savaime bus padaryti. Mums atrodė, kad tikrąjį narsumą galima parodyti tik mūšio lauke.

<…>

3

– Kuo „Atžalynas“ šiandien gali būti aktualus?

– Jis gali būti pavyzdys kitiems jaunuoliams. Kaip šitoj sudėtingoj epochoj reikia elgtis? Kokios moralinės vertybės svarbesnės už aklą narsą? Kokia svarbi žmogaus vidinė būsena? Mes į tai nekreipiame dėmesio, o šios būsenos šiandien labiausiai ir trūksta. Šiandien mes gyvename paviršiumi ir gilumine žmogaus būsena nelabai rūpinamės. O tai galėtų būti mūsų jėga, ir ypač šitoj epochoj. „Atžalyno“ kartai tai labiausiai ir rūpėjo: „Kas aš esu, kas aš noriu būti?“

Jau pirmasis spektaklis parodė, koks „Atžalynas“ įtaigus. Šis kūrinys buvo statomas visose mokyklose visoje Lietuvoje. Įtaigumas buvo svarbiausias dalykas toje epochoje. Kelti kardą į padangę už tėvynę savo brangią mes negalėjom, nes mūsų rankos buvo per silpnos tam kardui laikyti, palyginus su tom galybėm, kurios buvo aplink mus. Mes tiesiog gyvenome neapykanta bolševizmui, mums atrodė, kad ta neapykanta jį ištirpins ir jo nebebus.

Kazys Binkis ne tiek savo poezija, kiek savo gyvenimu darė poveikį. Jis buvo patenkintas „Atžalynu“, manė, kad jam pavyko išsakyti tai, ko siekė. Svarbiausia – duoti jaunimui gaires, pavyzdį, kaip galima savo jaunystę panaudoti. Ir tie žodžiai svarbūs: „Gražus atžalynas auga.“