Bronius Radzevičius. „Žmogus sniege“

1

Per pūgą yrėsi dvi moteriškės su ryšuliais. Susigretinusios su mūsų namais, stabtelėjo ir, klimpdamos iki kelių į pusnis, pasuko link trobos. Netrukus išgirdau trepsėjimą prieangy, beldimą.

– Prašom, – atsiliepė sukdamas virves tėvas.

– Pamatėme kieme roges, gal pavėžėtumėt, – tarė jaunesnioji, dėdama ryšulius.

Ant juodos kailinės apykaklės žvilgėjo tirpstantys sniego krisleliai, antakiai buvo siauri, lūpos padažytos, kambaryje iškart pakvipo odekolonu.

– Neturiu kada, nebent vaikas, – atsakė tebesukdamas virvę tėvas.

– Vaiką gal nori sušaldyti? Ar arklys įklimptų, ar išsikinkytų, neduok Dieve, – sunerimo motina. Jos veidas buvo susirūpinęs, siauras.

– Šitoks arklys neįklimps, o pasikinkyti tegu mokosi.

– Ir moku, bet nevažiuosiu, – tariau įžeistas, šnekasi, it manęs nė nebūtų.

– Žinau, kad moki, todėl ir leidžiame.

Motina tebesispyriojo. Tačiau moterys apkrovė stalą visokiais kailiais, pridėjo jai prie kaklo žvilgančią lapę.

– Pirkite, ponia, pirkite. Jums perleisime papigintai.

– Mes ponai, ar ką? – tarė tebevydamas virves tėvas.

– Dykai galim atiduoti, va šitą, šitą, – ir jos brukte bruko kailiuką – vieną, kitą, bet jie slydo iš nustėrusios motinos rankų. Ji kratėsi, nors jau buvo pasakiusi „per brangu“, ir nuraudo.

– Imk, imk, močiute, jeigu patinka. Imk! – purtė juodą žvilgantį kailiuką jaunesnioji.

Tėvas gaudydavo žvėrelius kilpomis ir spąstais, tačiau jam nė vieno sugauti dar nepavyko. („Vėl pavogė, – sakydavo grįžęs iš miško. – Tik kraujo lašai ant sniego. – O aną dieną: – Lapė koją paliko spąstuose, trimis nušuoliavo.“)

Motinos dvejojimas jį žeidė.

– Aprūpinsiu aš tave kailiais, – atsiliepė. Ir viešnioms:

– Nereikia mums jų.

– Tau tik gyvulėlius kankinti, invalidais visus paliksi, – suniurnėjo motina. Ji vis dar apžiūrinėjo kailiukus, vartė juos.

2

Po valandėlės, apautas storais tėvo veltiniais, apmuturiuotas aš jau stovėjau kieme prie rogių, ir arklys gręžėsi į mane, lyg nebeatpažindamas ar stebėdamasis. Greitai įsiropščiau į roges ir paraginau: „Paskubėkite!“, nors keleivės jau sėdėjo rogėse tarp ryšulių. Motina dar norėjo kažką sakyti, bet arklys trūktelėjo, ir jos žodžiai, ištirpę pūgoje, paskui visą laiką siaudė baltuose pamiškių sūkuriuose. Važiavome sparčiai. Arklys bėgo neraginamas, aukštai iškėlęs galvą, suprunkšdamas. Aš timpčiojau vadeles, kartkartėm šūkteldamas, nors šito visai nereikėjo.

– Na, matot, – tarė už mano nugaros sėdinti moteris, – o ji dar būgštavo. Geresnio vežėjo nė nereikia.

Žinoma, tokie plepalai mane tik erzino.

Senesnioji visą kelią tylėjo.

Kiek pavažiavus pūga liovėsi, prasišvietė, baltas saulės diskas lenktyniavo su rogėmis; vėliau jį palikome nuošaly, po kairei, ir, kur kelias buvo kietesnis, iš po arklio kanopų rūkstantis sniegas temdė jį, blyškų, nugludintą speigo ir vėjų.

Važiavome per baltas beržų giraites, pro tuščią apleistą jaują, kur rudenį rado pakaruoklį, pervažiavome aukštą Šventosios tiltą – sniege ant ledo buvo žymu slidžių vėžės, tikriausiai čia buvo atlėkęs pusbrolis. Dar iš ryto jis kvietė važinėtis, bet nėjau: ruošiausi istorijos pamokai.

3

Daug kartų žilvičių ir karklų gožiamu Šventosios ledu mes nuvažiuodavome iki Užpelkių miestelio. Kaip švilpdavo nuo kalnų mūsų slidės, kaip smagu būdavo daužyti lazdomis į pušų kamienus, kurie sugausdavo po vaiskiu ir aukštu dangumi lyg stygos! Išbaidytos voveraitės žvilgančiomis kaip ledo krisleliai akimis nušuoliuodavo viršūnėmis, apkrėsdamos mus sniegu.

Suraginau arklį, pagalvojęs, kad gal spėsiu Užpelkių krautuvėlėje nusipirkti žiebtuvėlį, – ką gali žinoti, kokių ten atveža, – pašviesiu tėvui, kai ves arklį tvartan; gal dar ir paslidinėsiu. Švilptelsiu pusbroliui. Kai jis pasirodys prieangy, pasakysiu, kad buvau Užpelkiuose. „Su tėvu?“ – „Vienas.“ – „Nepūsk arabų!“ – „Netiki – nereikia.“

Žvarbiais pavakariais mes triukšmingu pulku traukdavome kalnų keteromis, ir sniegas rūkdavo iš po kojų, gaivindamas įkaitusius veidus.

Ten, žemai, virš pušynų vilnijantys dūmai, iš klojimo su rezginėmis einantys tėvai… Motinos kočioja paklodes, kurios taip gardžiai kvepia, kai, susiraitęs šiltoje lovoje, užsitrauki iki pasmakrės. Baltos kaip sniegas, ant kurio kiškiai paberdavo kietai supresuotų gumulėlių. („Kaip šratai, kuriais šernus medžioja.“ – „Susirink.“ – „Pats susirink. Pilnas kišenes gali prisidėti.“ – „Tau dar nė kišenių neįsiuvo.“ Kišenės jau buvo įsiūtos – ir kad jie pamatytų, išsitraukiau iš jų pirštines…)

Tikrus karolius pusbrolis rado karštuose triušio viduriuose, kai lupo odą. Visą virtinę ištraukė…

O aš niekaip neįstengčiau užmušti triušio.

Lengva ranka juos galabydavo tėvas – trinkteldavo paėmęs už paskutinių kojų į stulpą, ir baigta. Dviem plaktuko smūgiais į kaktą užmušdavo juos pusbrolis Algimantas, aukštas, knerpta nosimi vyrukas. („Arklio gal dar nepapjaučiau, gaila, geras gyvulys, žmogų supranta, o triušį – vienas juokas.“ – „Manai, jie gyventi nenori?“ – „Supaisysi, kas ko nori. Reikia. Visus gyvulius reikia pjauti.“ – „Ir arklius?“ – „Žinoma. Iš kieno odos batus nešioji, pakeliamosios iš ko?“ – „Galėtų palaukti, kol padvės.“ – „Kas gi juos šers veltui? Be to, ir mėsos reikia. Yra šalių, kur valgo arklieną. Ir pieną kumelių geria.“ – „Čia tu tikrai meluoji.“ – „Eik, pasiklausi Dlapšinsko. Jis savo akimis matė. Totorijoj. Prisimelžia į odinį kaušą ir geria.“ – „Gal ir jis ragavo?“ – „Žinoma.“ – „Nieko nėr, sakai?“ – „Aišku. Visa priklauso nuo to, prie ko pripranti. Mano tėvas pasakojo, kad, kai lenkų nelaisvėj buvo, žvirblius valgydavę, diržus ir padašvicas sriuboj virdavęsi. Kai badas, žmogus tampa kaip žvėris, nieko nežiūrės.“)

O kartais, užkopę ant aukščiausių kalvų, mes ilgai žvelgdavome į miškus, prišalusius prie horizonto; ten vieną sykį girdėjome šūvių papliūpą, naktį matėme iškabintas lempas.

4

Saulė jau leidosi, kai pamačiau Užpelkių miestelio stogus ir ežerą. Tarsi nušluoti ledo plotai žvilgėjo saulės laidoj. Baltas senos bažnyčios bokštas stovėjo gaisruotame danguje lyg įkirstas.

– Ačiū, vaikeli, imk.

Kadangi rankose laikiau vadeles, pinigą įkišo į kailinių kišenę. Žiebtuvėlio nebenusipirksiu, pagalvojau, nes, pravažiuodamas pro krautuvėlę, mačiau ant durų didelę apšerkšnijusią spyną.

– Kur sukti? – paklausiau. – Ar čia?

– Taip, čia. Anie gonkeliai.

Namas buvo geltonai dažytas, saulėlydį atmušdami švietė stikliniai gonkai.

– Gal, sakau, užsuktumei pasišildyti, arbatėlės išgertume, – sušneko senoji.

– Ačiū, – atsiliepiau, laikydamas įtemptas vadeles.

Grįžtant sutems, saulė jau bus nusileidusi, kai pasieksiu mišką, prietemoj reiks pravažiuoti pro jaują, pro pieninę… Kai išlipsiu kieme, bus jau tikra naktis.

Atgal važiavau lėtai, atsigręždamas į gaisruotame danguje įsirėžusius miestelio bokštus, švytintį ežero ledą. Gerai tiems, kurie čia gyvena ir turi pačiūžas. Vakaras buvo šviesus ir keistai ištįsęs, kreivas arklio bei rogių šešėlis vilkosi sniego vėpūtiniais. Vėjas jau beveik baigė užpustyti ir ką tik prašliuožusių rogių vėžes. Spūstelėjo šaltis. Kai privažiavau Šventosios tiltą, ant skardžio dar pleveno rausva, gęstanti šviesa. Krante, prie pat upės, raudonavo putinų uogos – važiuodami ledu, mes jų apsčiai prisiraškydavome. Ta šviesa šildė ir stingstančias blyškiame danguje pušų viršūnes. Mišką pasiekiau pritemus. Netrukus sužibo žvaigždės. Atleidęs vadžias, snūduriavau rogėse. Klimpdamas iki kelių, arklys brido per gilų sniegą, po pavėžomis tarsi krakmolas girgždėjo sniegas. Žvalgiausi po tuščius, apmirusius laukus, į pamiškes, kur retkarčiais sumirksėdavo rausvi šilti žiburėliai. Norėjau kuo greičiau parsirasti, pastatyti arklį kieme, prie klevo, sutrepsėti priemenėje ir su šaltu oro gūsiu, su sniegu, kuriuo apdrabstė arklio kanopos, įvirsti į trobą, kaip įvirsdavo iš tolimos kelionės grįžęs tėvas. Visi jau bus susėdę vakarienei už stalo – tėvas, motina, mažasis broliukas. Nusivošiu kepurę ir, trindamas rankas, žengsiu į šviesą. Sėdėdamas užstalėje, matysiu mėnesienos užlietą kiemą, valandėlę pasiklausysiu, kaip kaukia pūga. Sesuo, žinoma, ims laidyti liežuvį, šį kartą atsikirsiu kaip dera – ne jai su manimi šnekėtis. „Nekiški nosies“, – pasakysiu. – „Žinoma“, – tylomis pritars tėvas. – „Būta jam kuo didžiuotis“, – truktels pečiais sesuo. – „Aš ir nesididžiuoju.“ – „Maža dar esi“, – sudraus tėvas. Pravėręs burną, su stingstančia bulve rankoje klausysis tokio pašnekesio mažasis. – „Valgyk“, – pasakys jam motina. – „O ko jis didžiuojasi?“ – klaus jis. – „Kad vyras. Jis iš toli sugrįžo, vienas, naktį.“ – „Būta vyro, – piktinsis sesuo. – Įsižiūrėjo Prašmantaitę, bet jinai jam nė mirkt. Rausta pamatęs kaip vėžys. Būta vyro.“ – „Daug tu išmanai“, – pasakys tėvas. – „Jis ir naktimis dėl jos nemiega.“ – „Niekus pliurpi. Reikia man tavo Prašmantaitės.“ – „Gal, sakysi, per prasta?“ – „Žinoma.“ (Slidės stovi atremtos į sieną, į sieną atremtos lazdos, aš pirmas leidaus nuo Vildžiūnienės kalno, kur yra metro aukštumo tramplinas, žinoma, ji man per prasta…)

5

„No! – suraginau arklį, kelis kartus sukirtau botagu. – No!“ – pasunkėjusiom rankom timptelėjau vadžias. Bet arklys, pajutęs namus, pats paspartino žingsnį. Važiavau laukais. Begaliniuose dangaus plotuose stingo žvaigždės, ir jų smulkios šukelės žvilgėjo ant lygaus, dar niekieno neišmindžioto sniego. Ausyse švilpė vėjas, švilpė pūga. Už nugaros pasiliko jauja juodomis langų kiaurymėmis, priešais šmėžavo balti beržynėliai. Staiga arklys stabtelėjo, lyg kas būtų nutvėręs už kamanų. „No! – timptelėjau vadžias. – No!“ – sušukau, vengdamas žiūrėti, kur kreipė galvą arklys. Bet jis stovėjo kaip įbestas. Pagaliau suktelėjau galvą ton pusėn ir tik dabar pamačiau nuo žaibo nuskelto beržo atsiskiriantį juodą tumulą. Dar kartą paraginau arklį, bet šis nė iš vietos. Per lanko kraštą mačiau didelę, į mane atgręžtą akį. Sniegu brido kažkokia būtybė. Ji buvo įklimpusi iki juostos. Negi čia taip gilu, pagalvojau. Ne, ji šliaužė keliais. Ji jau buvo čia. Pirštinėta ranka siekė rogių. Aš vėl suraginau arklį, rogės trūktelėjo, ir žmogysta tartum paspirta kaladė nusirito ant lygaus, vėjo nušluoto vieškelio. Mano kūnas nuėjo pagaugais – jis buvo be kojų. Kelių vietoje žvilgėjo nuzulinta skarda. Žmogysta atsikėlė ir geležimi apkaustytom šlaunų nuopjovom, plačiai modama rankomis, vėl prišliaužė prie rogių. Tempdamas ją į roges, mačiau prie kūno prišalusią skardą, aptemptą geležiniais lankeliais; mačiau juodus įdubimus, išgraužtus rūdžių, tos rūdys, rodės, graužia ir jo kaulus, smelkiasi į visą kūną. Kojų nebejaučiau, jų nebebuvo po kailiniais ir sermėga. Kiek apsiraminau, užčiuopęs kelį.

– Suk ten, į pamiškę, matai, žiburėlis, – prašneko žmogysta gyvo žmogaus balsu.

Aš suktelėjau arklį, užliejau jam kelis kartus botagu ir visa gerkle sušukau: „No!“

– Nesiskubink, arklio nemušk, – pasakė. – Metas ankstyvas, matai, ir žara neišbluko.

Balsas iš tikrųjų buvo gyvo žmogaus, čaižus, gal net valdingas, bet argi taip jis turėjo šnekėti? Aš laukiau, kada jis suriks, kada, aimanuodamas pro sukąstus dantis, ims raičiotis rogėse, aš vis dar negalėjau patikėti savo ausimis. Tačiau ta būtybė tebešnekėjo ramiai, lygiai. Kiek susitvardęs pratariau:

– Kaip jūs nesušąlate? – į jo kojas vengiau žiūrėti.

– Ne taip šalta, vaikel, tik pūga, kaip dainoj sakoma: „Visus takelius užpustė“, – uždainavo aukštu, kiek prikimusiu balsu.

Jis sėdėjo pusiau gulom, atsainiai atmetęs smulkų, raukšlėtą veidą, apšepusį juoda barzdele. Juodu kietu snapeliu kepurė buvo pakreipta į šoną.

– Ech! – pasakė jis, kai mes švilpėme sniego laukais pro beržynėlius. – Ne tokių šalčių esu matęs Mandžiūrijoje.

Mintyse sumečiau: Mandžiūrija, 1904 metai, naktis iš sausio 24-osios į 25-ąją… Port Artūras…

Daug kartų esu lazdele vedžiojęs žemėlapyje po tamsiai rudos spalvos moreninę plynaukštę; netoli Didžiosios kinų sienos buvo išsidėsčiusios rusų ir japonų armijos… Mokėjau dainą, kurią dainavo skęstančio „Variago“ jūreiviai, – šitą dainą, kiek pakeitę žodžius, traukdavome ir mes, leisdamiesi per kalnų keteras, čia išnirstančias, čia paskęstančias šėlstančioje pūgoje. Mandžiūrija… 1904 metai… Kaip toli visa tai nuo Užpelkių, nuo manęs, nuo draugų, pusbrolių, tėvų bei šito vakaro su rupiomis žvaigždėmis ir mėnuliu. Ir vis tiek, rodės, visa sukaustė ledinis Mandžiūrijos šaltis. Plonais, tų metų speigo prisigėrusiais drabužiais žmogus sėdėjo šalia manęs atsainiai atmetęs galvą, pasuktoje į šoną kepurėje žvilgėjo kažkoks ženklas. Jis šnekėjo:

– Gal žinai… rusų–japonų karas… Seniai tai buvo… – jis karštligiškai gaudė orą.

Staiga prisiminiau, kad pusbrolis kartą man pasakojo, jog apylinkėse dar tebegyvena žmonių, kurie su japonais kariavo. („Drąsūs labai, įsitaiso kur ant stogo ir šaudo iki paskutinio šovinio… Į nelaisvę nė vienas nepasiduodavo. Nešiodavosi lenktus peilius, kuriais, jeigu kas, persirėždavo pilvus arba, granatomis apsikaišę, mesdavos į būrį ir susisprogdindavo…“)

– Tai jums ir kojas tenai? – pratariau nedrąsiai.

– Taip, tris dienas pragulėjau sužeistas, – pasakė jis, žvalgydamasis į aukštus žvaigždėto dangaus plotus. – Iš pradžių, kol dar turėjau sąmonę, šaukiau, bet ką ten prisišauksi sniegynuose. Vėliau surado. Nupjovė man jas karo ligoninėj. Batsiuviu dabar dirbu. – Jis pakrutino medžių nuopjovas, pačiupinėjo metalinį lankelį, kuriuo buvo priveržta skarda. – Pats pasidariau, gerai laikosi, nė nekliba…

Mano kūnas vėl nuėjo pagaugais, kiaurai persmelkė šaltis.

Jo kojos – apšalę sniegu, skarda apkalti medžio gabalai – gulėjo čia pat, prie manųjų, ir aš bijojau krustelėti, atrodė, nuo menkiausio prisilietimo jis suklyks. Kai jos subildėdavo į rogių lentą, sukandęs dantis, pristabdydavau arklį, ir sausas žvilgantis sniegas čežteldavo po kanopom. Mėnulis tebešvietė, kybojo aukštai, negyvas, tolimas, šaltas. Man drabužiai apšarmojo, mačiau šarmotą arklio nugarą ir roges, apšarmojęs buvo ir tas žmogus, dėvintis vasarine kepure, plonu švarkeliu. Šerkšnas traukė medžių kamienus ir šakas. Kai arklys jas užkliudydavo, šerkšnas žvilgėdamas pažirdavo ant mūsų. Vėjas jau buvo nurimęs.

– Sustok, atvažiavome.

Įtempęs vadžias, laukiau, kol jis išsiropš, žiūrėjau, kaip, palikdamas dvi gilias vėžes, šliaužia žvilgančio sniego lyguma, prieina prie apšarmojusių vartelių… Ir sniego pusnis, ir tie varteliai buvo aukštesni už jį. Kiemas ir laiptai nušlavinėti, mėnesienoje žėri tamsūs langai… Tylu, tuščia, tik toli toli pamiškėj žybčioja žiburėlis ir kažkur už miško loja šunys. Nuo laiptų jis kilsteli kepurę, pamojuoja, ir aš dar kartą atsigręžiu į beribę speigo naktį, šerkšnotą, nusėtą žvaigždėmis, su šviesiu, šalta šviesa spindinčiu mėnuliu.

6

Gerai nė nebeprisimenu, kaip grįžau. Atsitokėjau, kai arklys, įlėkęs kieman, pakėlė galvą ir keletą kartų sužvengė – viesulu mes parskridome namo, palikę suakmenėjusią žmogaus nuopjovą, kurioje per nesuprantamą stebuklą teberuseno gyvybė.

Kaitri krosnies liepsna ir spaliai, iš sukamos virvės byrantys ant lopytų kelių; spaliai ant panešioto motinos sijono, byrantys iš linų kuodelio.

– Kas atsitiko? – paklausia tėvas.

– Kojos, – sakau trepsėdamas.

– Sakiau, vaiko neleisk, – atsiliepia motina. Jos veidas susirūpinęs.

– Tokiam mat važiuoti. Bailiukas, – sako sesuo.

– Nutilk! – šaukiu jai.

Į mus, pražiojęs burną, su karšta bulve rankoje išgąstingai žiūri mažasis broliukas.

– Nė kiek man nebuvo šalta, – sakau. – Nė kiek, kol tas žmogus neįsiropštė į roges… Ir tie medžio gabalai… kaip jie bildėjo į lentas… Tik tada pajutau, kad jų kaip nėr…

Pasodinęs prie ugnies, tėvas nutraukia veltinį. Trina pirštus.

– O dabar ar jauti? – klausia.

Matau pirštus gniaužiančią jo ranką.

– Ne.

– Nesuprantu, – stebisi jis, vyniodamas nuo kitos kojos autus, šalimais su spirito buteliuku tupinėja motina.

– Ė… – sako sesuo, – lepūnėlis, šalčio pabūgo.

– Nieko nesuprantu. Žiūrėk, kaip jis buvo apautas.

Tėvas parodo motinai vieną autą, antrą, trečią, nutraukia vilnonę kojinę.

– Varliagyvis, – neatstoja sesuo.

– Tu liaukis!..

Susigrūdęs į burną pirštus, stovi mažasis. Jis vos neverkia.

– Pirštai kaip kaulas. Kišk prie ugnies. Karštį ar jauti? Karštį?.. – klausia tėvas.

– Ne, vis dar ne… Truputėlį… dabar geriau…

– Kraujas netikęs, šit kas. Niekur daugiau nebeleisiu, nė kojos iš gryčios.

– Ne kraujas, sakau, čia ne kraujas… Tas žmogus… Kol jis neįlipo į roges…

– Koks? Ką čia šneki?

– Su medžio gabalais vietoj kojų. Jie visą kelią bildėjo ir bildėjo į lentas kaip negyvi.

– Ar tik ne Žalnieriaus Andrius? – motina liovėsi trynusi kojas, aš pajutau krosnies kaitrą.

– Koks?

– Nagi kur su japonais kariavo.

– Niekus šneki. Kariaus jis su japonais. Ne toks dar senas.

– Jam per septyniasdešimt.

– Vis vien.

– Arklį eik iškinkysi, – sakau tėvui. – Toks šaltis. – Palangy matau: kieme stovi arklys, šilti garų tumulai virsta iš prusnų.

– Ne toks šaltis… – trukteli pečiais tėvas.

– Kurgi ne, bus apie dvidešimt, – nenusileidžiu.

Bet tėvas, palikęs prie mano kojų tupinėjančią motiną, jau žengia pro duris į kiemą, iš kur ką tik pasigirdo sunerimęs arklio žvengimas.