Ieva Simonaitytė
Ieva Simonaitytė (1897–1978) gimė Klaipėdos krašte, Vanagų bažnytkaimyje. Sakoma, kad lietuvių prozoje ji žymiausia Mažosios Lietuvos gyvenimo vaizduotoja.
Dar vaikystėje susirgo kaulų džiova, nelankė mokyklos, mokėsi savarankiškai. Užaugusi vertėsi siuvėjos amatu, dirbo mašininke – rinko tekstus spausdinimo mašinėle, vertėja.
Rašytoja yra sukūrusi ne vieną romaną. Ji tapo pirmąja nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureate: premija paskirta už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kuris pasirodė 1935-aisiais. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui.
I. Simonaitytės pasakojime „Atradimas“, kuriuo pradedama autobiografinės trilogijos pirma dalis „... O buvo taip“, atskleidžiamas labai svarbus Ėvike vadinamos mergaitės pasikeitimas. Iki jo gyvenama nesigilinant, kodėl kas nors vyksta, bet kartą staiga viskas pasikeičia. Vaikas kitaip pamato pasaulį. Jis suvokia: „aš esu“, „aš gyvenu“, „aš turiu nuomonę“, „aš esu aš“. Šis pasakojimas sudėtingas, jame daug nutylėjimų, todėl skaitykite neskubėdami, atidžiai, stebėkite, kas ir kaip keičiasi mergaitės gyvenime.
ATRADIMAS
Ich träume als Kind mich zurücke
Und schüttle mein greises Haupt;
Wie sucht ihr mich heim, ihr Bilder,
Die lang ich vergessen geglaubt!
Chamisso1
1 Vaizduojuos save kūdikystėj,
Ir stebis pražilus galva:
Kaip lankot mane dar, vaizdai jūs,
Kuriuos jau užmiršus tariaus!
Šamiso
1
Jinai pabudo iš gilaus gilaus miego. Pabudo taip staigiai, tarsi kas, už rankytės paėmęs, ją būtų stipriai papurtęs.
2
O tada buvo naktis. Tamsi, šalta žiemos naktis. Gal net vidurnaktis, o gal jau ir po vidurnakčio. Į laikrodį pažiūrėti jinai dar nesugebėjo ir nesuprato. Jinai atsisėdo lovoje ir, apsižvalgiusi kambary, labai nustebo. Viskas atrodė taip nauja, taip dar niekada nematyta, taip gyva ir viskas kažkaip kitaip. O juk kasdien buvo mačiusi vieną ir tą patį vaizdą, vieną ir tą patį kambarį. Bet šį kartą jinai pabudo iš vidurnakčio miego su kažkokia mintimi, tarsi gyvu sapnu, tarsi… Ką gi: jinai pasijuto, kad esanti. Tai buvo taip keista, tarsi skaudėtų. Bet neskaudėjo, ne, tiktai… kaip kitaip pasakysi!
3
Ir štai tasai kambarys – paprastai tariant, stuba – pirmą kartą jai pasirodė toks baisiai didelis. Jo lubos kažkodėl taip aukštai aukštai. Kodėl jos taip aukštai? Nejaugi jos visada taip buvo? Juk jinai jas vos vos primato – taip aukštai jos, tos lubos. Stuba tokia didelė didelė, kad pripildytas visas trobos galas. Jis turi daug langų, labai daug, tas kambarys. Viename šone yra vienas langas ir antrame šone – vienas. Ant šonėjo lango stovi keletas gėlių puodų.
Ir štai kaip tos gėlės sužiuro į ją, kad jai net baugu pasidarė. Ypač ta viena gėlė: dviem akim ji žiūri į ją, tokiom baltom akim…
4
Taip jai į langus bežiūrint, pasidarė tikrai baisu ir nejauku, dėl to jinai nusisuko ir ėmė žvalgytis po stubą, jinai ėmė stebėti visa kita. Stuboje buvo daug lovų. Ir tas lovas jinai visas pažįsta, o tačiau atrodo, kad dabar tik pirmą kartą jas pamato. Ir jinai žiūri labai nustebusi. Vienoje lovoje, toje, kur stovi prie pat angos ir kuriai priešais sienoje laikrodis kabo, guli dėdė ir teta, bet juos reikia vadinti papa ir mama. Prie jų lovos stovi vygis, tame vygyje guli mažas vaikutis – Ilžikė. Jinai mato, kaip Ilžikės rankytės sujuda ir plaistosi, tartum ji ką kalbėtų. Ir tai taip juokinga, kad norisi garsiai garsiai juoktis. Bet ne, negalima. Juk jeigu jinai dabar prasijuoks, tai dar gali įvykti kažkas tokio nežinomo ir dar naujesnio, ir tai gali skaudėti. Ne, jinai geriau nesijuoks šį kartą.
Stubos gale, visiškai kampe, toli nuo vieno ir nuo kito lango, palei galinę sieną – stovi kita lova. Toje lovoje guli mamukas ir vienas papos ir mamos vaikas – Jurukas.
5
O toje stubos pusėje, kur tik retai retai teįšviečia saulė, stovi dar viena lova. Ta lova labai plati. Ji tokia plati, kad joje gali sugulti daug žmonių. Toje lovoje guli jinai su ja. Jiedvi guli taip, kad nesiekia viena kitos. Jinai guli prie sienos: ne prie trobos sienos, o prie lovos sienos, kuri yra iš lentų ir tamsiai raudona. O ta siena ne šalta, kaip būna šalta trobos siena, per kurią net vėjas prapučia – tokias ji turi skyles, ta trobos siena. Ne! Prie šios sienos galima mielai prisiglausti. Tiktai reikia būt atsargiai, kad iš po paklodės neišlįstų šiaudas ir neišdurtų akytės. O jeigu dar patalų kampą kas užkiša už nugaros, tai jau nieko geresnio nebereikia… Keista, kad jinai visa tai dabar žino, o ligi šiol nežinojo.
Taigi, jinai guli prie sienos, o ji – prie krašto. Ir tarpas tarp jiedviejų toks didelis, lyg kad čia kažkas gulėjęs ir išėjęs, ir daugiau nebegrįžta. O tačiau jo vis dar laukiama…
6
Dabar jinai pabudusi, dabar jinai galvoja. Kartais, taip begalvojant, jai atrodo, kad jinai pirmą kartą pabudo ir pirmą kartą ėmė galvoti. O tai nelengva. „Kodėl toks tarpas tarp manęs (manęs… manęs? Manęs! Jinai dar niekada nėra pagalvojusi ir žinojusi „manęs“…). Taigi, kodėl toks tarpas tarp manęs ir jos? Kodėl aš negaliu prie jos prisiglausti? Kodėl tie didieji patalai tarp manęs ir jos? Kodėl aš to patalų kalno negaliu nustumti?“
7
Ir dabar jinai – taip pat pirmą kartą – pagalvoja, ar verkti, kaip pratusi, ar… Bet ne, kam verkti. Juk niekas neskriaudžia, ir niekas neskauda. O be to, taip įdomu, kaip dar niekada.
Ir smalsiai jinai dairosi toliau.
8
Taip, čia stubos vienas kampas dar tuščias, ne, netuščias. Į tą kampą subėga du suolu ir tartum susikabina. O tame suolų kampe stovi stalas. Stalas su pakojomis. Jinai dabar taip aiškiai atsimena, kad tas stalas nukrampotas, kad Jurukas visada paėmęs peilį jį krampoja, kai visi eina valgyti, kai visi susėda prie stalo. Kartais prie stalo kampo atsisėda ir jinai su ja. Tada jiedvi baimingai sėdi ir laukia, kol mama ką duos. O jiedvi ir teatsisėda tada, kai jiedvi pakviečia:
9
– Ėtme, ateik su mergele, sėskis čia. Ką tu čia dabar virsi. Užteks putros ir tau…
10
Dar niekada, tačiau šiuo momentu jinai pagalvoja, kodėl jiedvi visada taip baimingai atsisėda prie stalo kampo. Kodėl?
O Jurukas visai be baimės tada jau krampoja stalą su peiliu.
11
Stuboj prie kiekvienos lovos yra dar po vieną kėdę. Jos labai išklišusios, tos kėdės, ir todėl jos į lovą atremtos.
12
Na taip. O šiaip stuboje nieko daugiau nėra ir baisiai baisu. Nes lauke siaučia audra, pučia vėjai. Jie pučia taip baisiai, kad ir bilderiai prie sienos (jų labai daug!) juda, tarsi gyvi. O jei pakeltum galvą virš lovos sienos, tai pajaustum, kaip jie pučia į stubą. O kamine, kuris yra tokia skylė nuo stogo viršaus per visą virtuvėlę iki geležinio trikojo – kažkas taip siaubingai ūbauja: „Ūūūūjjjjiii!“ Atrodo, kad žmogus ten ar vaikas koks. O gal katinas? Dėl to taip baisiai baisu. Norisi verkti, norisi šaukti. Bet ne, ne taip yra. Tik jeigu rėksi, tai gali kažkas atsitikti. Geriau tylėti ir galvoti apie ką kita.
13
Ir štai, pasijutusi, kad esanti, jinai tuo pačiu ir suprato, kad jau niekada daugiau nebegali sakyti: „Vikė noli.“ Ne, dabar ji visada aiškiai sakys: „Aš noriu.“ Tikrai, kodėl ji dar niekada nesakė „aš“?
14
– Aš… Aš… – staiga ištarė jinai labai garsiai ir pati taip nustebo, kad ėmė ir atsistojo lovoje, užmiršdama, jog stuboje ne tiktai šalta, bet ir baisiai baisu. Juk jinai viena už to patalų kalno, lyg ir prispausta prie sienos. Dabar stovėdama jinai apsidairo ir klausosi. Ten, prie angos, baisiai knarkia dėdė papa. O teta mama vis pučia ir cypia pro nosį. O mamukas sako: „Jėzau, Jėzau.“ Ir tai visa taip, kad jinai tikrai verktų, jei ne… jei ne… Ne, tikrai čia kažkas nebe taip, kaip buvo ir kaip niekada nebus. Ir tai taip nauja ir įdomu, ir net baisu, taip baisu, tartum tave kas ims ir pagriebs…
Bet ne, nebaisu. Stuboje tarp durų, kurios eina lauk, ir durų, kurios eina į virtuvę, stovi labai didelė krosnis. Tokia didelė, kad beveik siekia lubas. Ta krosnis sustatyta iš plytų. Tarp tų plytų jau yra skylių. Ir kai tą krosnį užkuria, tai pro tas skyles eina dūmai. O, jinai gerai atsimena, kad taip yra, tiktai anksčiau nesistebėjo, o dabar tai bus nuostabu. Paskui pro tas skyles aiškiai matosi ugnis. Taigi. Bet ant tos krosnies kampo stovi maža maža lempelė. Ta lempelė čia stovi amžinai, tai yra visada visada. Ji be stiklo ir visiškai prisukta. Ji nedaug tešviečia, bet šviečia. Ir nors jinai aną lemputę jau matė visada visada, – tačiau tik dabar tepastebi, kad lemputės knato liepsnelė visiškai panaši į mamuko veidą ir galvą. Tiktai knato liepsnelė geltona ir aplinkui žydra, o mamuko veidas, tiesa, taip pat geltonas, bet jis aprištas balta skepeta.
Ir, pasižiūrėjus į šią liepsnelę, tikrai ne baisu, o ramu. Jau užmirštas kaukimas kamine. Dėdės papos knarkimas nebe toks bildąs, gėlės ant palangės jau nusisukusios, atrodo, kad jos savo akis užmerkusios ir tikrai nuėjusios miegoti. Juk naktis, juk visi ir viskas miega. Bet ne, neturi miegoti.
– Aš… Aš… Aha… Aš…
– Ėtme, Ėtme, ar tu negirdi, kad tavo mergelė ūbauja? Juk ji gyva! – Tai mamukas. – Ėvike, ar tu rasi ant kibiruko? Kodėl nieko nesakai? Ko ten ūbauji? Rasi apsisapnavai?
– Ne, aš… (kaip tai keistai skamba!) Ne, aš nenoriu. – Jinai pasakė tai taip garsiai, kad dėdė papa nustojo knarkęs ir apsisuko ant kito šono, net lovos šiaudai sučežėjo ir lentos subraškėjo. O teta mama nusikosėjo ir kažką suniurnėjo.
15
– Ko nori? Ko čia rėkauji dabar? – iš už patalų kalno pasigirdo motinos Ėtmės balsas. – Ko tu nemiegi, mergel?
16
– Ėhm… – Ėvikė nežino, ką atsakyti ir kuo pasiteisinti. Bet jinai kupina keistų naujų įspūdžių. Tiktai jinai nežino ir nesupranta, kad tasai didysis įvykis – tai jos prabudimas, o su juo jinai atrado ir savąjį „aš“. Ne, jinai nežino, kas tai, ir jinai dar turės daug daug apie tai galvoti, ir jinai galvos. Tačiau dabar jinai turi kaip nors pasireikšti. Jinai turi parodyti didiesiems, ką atrado.
– Aš… Aš noriu… – Ne! Kaip tai puiku ir kaip gera ištarti ir kartoti: „Aš, aš…“ Jinai kartotų be paliovos, bet staiga nusivilia: nei mamukas ir nei motina Ėtmė nesupranta, kad čia kažkas atsitiko, o juk tikrai atsitiko. Juk visas kambarys visiškai kitaip atrodo. O ir jinai – Ėvikė – turi visiškai kitaip atrodyti. O jos ima ir nemato. Staiga jinai girdi, kad mamukas vėl dejuoja: „Jėzau, Jėzau!“ O motina Ėtmė giliai kvėpuoja, vadinasi, užmigo. Dabar jinai turi ką nors tokio sakyti, imti ir prisižadinti nors ir visą namą.
17
– Aš viena, aš nenoriu būti viena. Aš…
– Na dabar, papaiko! – atsibudo motina. – Pilna stuba žmonių. Eik šen, aš tave iškelsiu, eik ant kibiruko… Vidurnaktis, o ji nemiega. Taip niekada dar nebuvo…
18
Kibiro kraštai aštrūs. Spaudžia ir pjauna šlaunytę. Bet tai nieko. Sėdint ant kibiro, Ėvikės akiratis dar platesnis. Jinai mato, kas po lovom. O ten papos ir mamos klumpės, viena kurpė matyti, pungulys vystyklų tikriausiai nuo vakaro. O po tos bais didžios lovos, kurioje ji su motina miega, – motinos šliurės, jos, Ėvikės, klumpiukai. Paskui ten tokia dėžė – reikės rytoj pažiūrėti, kas toj dėžėj… O ten toliau – Ėvikė atsimena – paversta bulvių krūva, tik jų iš čia nematyti.
19
– Ėtme!
– Ko nori? Ar jau? Ateik, įkelsiu į lovą.
– Ne… Aš dar ne… Ėtme, kas tie žmonės ten, ant to bilderio? Kodėl jie stovi ir… kodėl jie… sėdi?
– Pasižiūrėsi dieną. Dabar eik gulti.
– Ne, aš negaliu… Aš… girdžiu, kad lauke lyja.
– Na, tegu lyja. Kokia čia naujiena!
– Ėtme!
– Na, ko dar nori? Matysi, kad prižadinsi vaikus. Tai bus tau! Eik gulti, sakau. O imsiu rykštę.
20
Ne, aš… – Ėvikė nežino, ką sakyti. Jai norisi be paliovos kartoti: „Aš, aš, aš!“ Jai sako eik gulti. O jeigu jinai rytoj bus užmiršusi? Taigi, negalima. Bet aštrūs kibiro kraštai spaudžia, o basos kojytės ant šaltos kaip ledas aslos skauda… Ne, tai ne skausmas, tiktai kaip kitaip pasakysi, jeigu jos daugiau negu šąla. O Ėvikei kyla vis daugiau ir daugiau minčių.
21
Prie angos, virš lovos galo, pakabintas laikrodis, senas senas! Į jo gelsvą ciferblatą kiek iš šono atsimuša lemputės švieselė. Rodyklės viena nuo kitos labai toli, visai taip, kaip Juruko kojos, kai jis per griovį šoka – nauja mintis Ėvikei. Paskui ji atsimena klausimą: „Kiek zėgorius?“ Dabar jinai beveik suprato, ką tai reiškia. Dabar jinai beveik žino, kad tai laikas, tiktai nežino, kaip pavadinti.
22
– Ėtme!
– Ar jau? – miegūstas motinos klausimas.
– Ne, dar ne. Aš noriu žinoti, kiek zėgorius?
– Ne, dabar visai papaiko ta mergelė, dar niekada taip nebuvo. Ar eisi gulti, sakau!
– Aš noriu žinoti, kiek zėgorius.
– Ar tu tikrai nori rėžos gauti?
– Ne.
– Na, tad eik gulti.
– Aš nenoriu.
– Nenorėk, kad aš atsikelčiau, ale tad gausi.
– Aš rėksiu.
– Ar tu… Ne, ponediev! Pamatysi, aš jau keliuos.
23
– Ne, ne, aš tuojau… – Tikrai Ėvikė bijo, kad rytoj ji nebežinos „aš“. O juk būtų baisiai gaila. O, be to, motina Ėtmė dar vis nepastebi, kad jinai sako „aš“, ji dar vis nemato, kad stuboj viskas kitaip pasidarė. Juk viskas kažkaip taip… kalba, juda… Ne, nekalba ir nejuda, bet taip atrodo viskas gyva… Ne, ir ne gyva, bet viskas kitaip, kaip buvo.
24
Motina Ėtmė jau vėl miegojo. Ėvikei pagaliau teko į lovą pačiai įlipti. Ir jinai įsispraudė tarp motinos ir to patalų kalno. Dabar ne prie sienos jinai prisiglaudė, o prie motinos nugaros. Ji buvo tokia šilta, ta nugara, ir kažkodėl tokia miela, kad norėjosi apkabinti. Bet apkabinti nebuvo galima – rankytė per trumpa. Dėl to jinai ją tik lengvai glostė. Jinai taip pat atsiminė, kad ten asloje jos kojos šalo ir skaudėjo. Dabar jinai jas priglaudė prie motinos ir lindo vis gilyn ir gilyn, kol pasiekė motinos kojas, tos buvo šiltesnės net už nugarą.
25
Taip jinai sušilo ir užmigo. Užmigo. Ir rytoj pabus jau žmogumi.
Aptariame tekstą
- Kaip jinai pabudo? Iš ko suprantate, kad jinai – vaikas? [1]
- Papasakokite, kaip pasijunta pabudusi mergaitė. Kuo ypatingas šis pabudimas? Raskite tekste žodžius, kurie rodo, kad mergaitei sunku nusakyti patiriamą būseną. [2]
- Ką veikia pabudusi mergaitė? Kaip ji pamato įprastą kambarį? Kokios kambario detalės iš naujo pamatomos ir apmąstomos? [3]
- Kas ir kur miega šiame kambaryje? Suskaičiuokite, kiek kambaryje yra lovų ir kiek jose miega žmonių (suaugusiųjų ir vaikų). [4]
- Kur ir kaip guli mergaitė? Kaip ji dabar pamato savo lovą? [5]
- Apie ką pirmą kartą pagalvoja mergaitė? Ką supranta apie save ir kokius jausmus tai sukelia? [6]
- Kodėl mergaitė neverkia ir nusprendžia elgtis ne taip, „kaip pratusi“? [7]
- Kaip atrodo naujai pamatytas stalas? [8]
- Ką apie mergaitę ir jos motinos padėtį namuose sako šie žodžiai: „Ėtme, ateik su mergele, sėskis čia. Ką tu čia dabar virsi. Užteks putros ir tau“? [9]
- Kaip prie stalo jaučiasi jiedvi ir kaip Jurukas? Ką reiškia „krampoja“? [10]
- Ką mergaitė girdi už trobos sienų? Kaip ji jaučiasi? [12]
- Kuo skiriasi šie pasakymai: „Vikė noli“ ir „Aš noriu“? Paaiškinkite, kaip susiję vardai Ėvikė ir Vikė. Ko tarsi pati savęs klausia mergaitė? [13]
- Kokius miegančius žmones ir aplinkos daiktus pamato lovoje atsistojusi mergaitė? [14]
- Kodėl mergaitei atrodo taip svarbu garsiai kalbėti? Kas pirmiausia sureaguoja į jos žodžius? [14]
- Kaip – švelniai, rūsčiai, piktai – kalba mama su lovoje atsistojusia mergaite? Kokiu žodžiu ji kreipiasi į dukterį? [15]
- Kas vadinama didžiuoju įvykiu? Kas apie tai pasakoja – Ėvikė ar pasakotojas? Ar aplinkiniai žmonės supranta, kad kažkas įvyko? [16]
- Kaip mergaitė jaučiasi vis kartodama „aš“? Kuo jai tenka nusivilti? [16]
- Kas yra pasikeitę? Kaip Ėvikė jaučiasi susijusi su kambariu? [16]
- Kaip susidariusią padėtį bando išspręsti mama? Kokią jos emociją išreiškia šis sakinys: „Taip niekada dar nebuvo“? [17]
- Ką naujo Ėvikė pamato sėdėdama ant kibiro? Kodėl ji nepaiso fizinio nepatogumo? [18]
- Kaip mergaitė kreipiasi į mamą? Kodėl nepaliaudama jos vis klausinėja? [19]
- Kaip mama reaguoja į nesibaigiančius dukters klausimus? [19]
- Kodėl Ėvikė nenori grįžti į lovą? Ko ji bijo? [20]
- Kaip paaiškintumėte laikrodžio rodyklių palyginimą su Juruko kojomis? [21]
- Ėvikė prisimena klausimą „Kiek zėgorius?“ Ką naujo mergaitė supranta pažvelgusi į laikrodį? [21]
- Kodėl mama pagrasina paimti rykštę? Kas rodo, kad Ėvikė ima priešintis mamai? [22]
- Kaip, kokiais žodžiais Ėvikė bando pavadinti naujai matomą pasaulį? Kas jai atrodo labai svarbu? [23]
- Kuo ypatingas Ėvikės grįžimas į lovą? Ką ji darė kitaip negu įprastai? [24]
- Paaiškinkite, kaip suprantate paskutinę teksto pastraipą. [25]
Apibendriname
- Prieš pasakojimą pateiktas vokiečių poeto Adelberto fon Šamiso (Adelbert von Chamisso) eilėraščio posmas – epigrafas. Jis nėra tiesiogiai susijęs su pasakojimu, bet paaiškina, apie ką bus kalbama. Perskaitykite šio posmo vertimą ir raskite patvirtinimą, kad bus pasakojama apie vaikystės prisiminimus.
- Atidžiai panagrinėkite pirmą pasakojimo epizodą. Kieno vardu kalbama: Ėvikė kalba apie save ar pasakotojas, žvelgdamas iš šalies, kalba apie Ėvikę? Kaip manote, kodėl žodis jinai išskirtas pasviruoju šriftu?
- Kada ir kur vyksta veiksmas?
- Nupieškite naujai Ėvikės matomo kambario planą. Kur yra langai, gėlių puodai, lovos, kas jose miega? Kur stovi suolai, kur stalo vieta, kur kaminas, geležinis trikojis, krosnis ir lempelė, kėdės, durys, laikrodis?
- Ėvikė sako matanti „labai daug“ langų. O kiek jų yra iš tiesų? Ką tai sako apie mergaitės įspūdžius?
- Iš ko sprendžiate apie Evikės ir jos mamos santykius su namo šeimininkais? Apibūdinkite šiuos santykius.
Tyrimas
Gyvenimas Mažojoje Lietuvoje
Raskite informacijos apie žmonių gyvenimą (buitį, įpročius, papročius, tradicijas) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Mažojoje Lietuvoje.
Pristatykite šią informaciją klasės draugams ir aptarkite, kaip tai padeda suprasti pasakojimą apie Ėvikę, jos gyvenimo sąlygas.
- Kokie yra Ėvikės ir jos mamos santykiai? Ko trūksta Ėvikei? Kodėl taip manote?
- Trumpai papasakokite, kas tą naktį atsitiko mergaitei. Koks yra svarbiausias Ėvikės patirtas pasikeitimas?
- Remdamiesi lentele ir pasakojimu „Atradimas“ aptarkite, kaip pasikeitė Ėvikė.
Prieš pasikeitimą | Po pasikeitimo |
Nepabusdavo naktį. | |
Nepastebėdavo kambario dydžio. | |
Nesidomėjo, kas kurioje lovoje miega. | |
Gulėdavo nuo mamos atskirta tarpo. | |
Dažnai verkdavo. | |
Savęs neklausdavo, kodėl joms su mama taip nejauku prie stalo. | |
Sakydavo: „Vikė noli.“ | |
Nesakydavo „aš“. | |
Nesakydavo: „Aš nenoriu būti viena.“ | |
Nesipriešindavo mamai. | |
Neprisiglausdavo prie mamos. | |
- Pasvarstykite, kodėl šis pasikeitimas Ėvikei atrodo toks reikšmingas, naujas, įdomus, bet kartu ir baisus. Ką reiškia pasakymas „tarsi skaudėtų“?
- Kodėl Ėvikė bijo, kad, išaušus rytui, ji gali pamiršti tai, ką suprato ir pamatė naktį?
- Pasvarstykite, kodėl pradėjusiai kitaip matyti pasaulį, supratusiai, kas „aš esu“, Ėvikei ima rūpėti ir laiko tėkmė.
- Kaip naujas mąstymas apie save susijęs su priešinimusi mamai? Kodėl mergaitė vis kartoja žodžius noriu ir nenoriu?
- Kaip jaučiasi Ėvikė? Kaip jai sekasi pavadinti savo savijautą?
- Suformuluokite „Atradimo“ temą.
- Prisiminkite anksčiau skaityto Rėjaus Bredberio romano „Pienių vynas“ ištrauką, kurioje Daglas suvokia esąs gyvas. Kuo panašios Daglo ir Ėvikės patirtys ir pateiktų ištraukų temos?
Kuriame tekstą
Raštu arba žodžiu pirmuoju asmeniu papasakokite ryškų savo atsiminimų epizodą. Į pasakojimą įterpkite vietos – kambario ar kitos erdvės – aprašymą. Perteikite bendrą erdvės įspūdį ir jį papildykite detalėmis, atskleiskite, kaip jas vertinate.
Kaip suprasti?
Autobiografija (gr. autos – pats + gr. bios – gyvenimas, gyvybė + gr. graphō – rašau) – literatūros žanras, artimas atsiminimams, arba memuarams. Tai pasakojimas apie save, kuriame gali būti kalbama ir apie išorinius įvykius, ir apie išgyvenimus, jausmus. Nuo dienoraščio skiriasi pasakojimo tikslu ir perspektyva: autobiografija rašoma kitiems, atsimenant ir atrenkant svarbius savo gyvenimo įvykius, patirtis.
AUTOBIOGRAFIJA
(kalba netaisyta)
Mano biografija neįdomi, nes kam tai rūpi, kad gimiau, baigiantis devynioliktam amžiui, augau Aukštujų-Vanagų smiltynuose, pušynuose ir šiluose, pastebėjau karo biaurumus, daug vargau ir sirgau. Tai ir viskas.
Juk pasakyta išsamiai.
Išsamiai, tiesa, bet progai pasitaikius, vis dėlto norisi lyg ir pasigirti, lyg ir pasiguosti savo likimu.
Neatėjau į pasaulį kaipo tokia, prie kurios lopšelio būtų kas dainavęs dainių man sukurtas dainas. Nepasirodžiau kaip žibanti kokia žvaigždė. Ne.
Man gimus, niekas nesidžiaugė, bet ir niekas nesisielojo. Paguldė mane į „šiūpulį“, davė gerti ir valgyti, išrinko atitinkamas man kūmas, pakrikštijo.
„Rasi numirs, o jei ne, rasi paaugs kaip nors“, – kalbėjo.
Nemiriau, o atsidėjusi augau ir tarpau, ir anksti išėjau į žmones, pelnyti sau duoną.
Kiaulių neganiau, bet už tai žąsis. Kada jos, manęs neatsiklaususios, lėkdavo į javus, verkdavau iš pykčio, o kada jos prūde prausdavosi ar paprūdy snausdavo – be galo jas mylėdavau. Tada jos būdavo tokios nekaltos, tokios baltos, tokios grakščios, kaip gulbės.
Žąsis ganydama vasarą arba sirgdama ir lovoje gulėdama žiemą, daug svajodavau. O tos svajonės tokios buvo gyvos ir ryškios, kad jų ne vieną dar ir šiandien atmenu. Tik svajonėse ir tematydavau linksmų ir malonių žmonių. Tikrenybėje tokių stebėtinai menkai tepasitaikė. Jei drįsdavau užmiršti rūsčiąją apylinkę – kuris vaikas neužmiršta! – tai kartais grėsdavo net rykštės pavojus… Bet tai juk taip pat neįdomu.
Mylėjau kiekvieną gyvą daiktą – pradedant slieku ir baigiantis arkliu. Verkdavau dėl besikamuojančio sausoj smilty slieko, džiaugdavaus pamačiusi mandrų žirgą.
Vienuolikos metių būdama, pradėjau „rašyti“.
– Giesmę parašiau, – kartą pasigyriau mamai.
– Eik tu, kvaile! – sako mama, būdama tikra, kad giesmes rašyti galėjo tik pav. toks Martynas Liuteris, Sehmolk, Paul Gerhardt, arba bent jau Krist. Demkis, Mikelis Kibelka. O iš moterų tikrai jau niekas, jei ne tokia pav. Luise Henriette, Kurfüstin von Brandenburg…
– Na, paskaityk, – neatleidžiu ir kišu jai popieriuką po nosim. Mama tikrai skaito ir jau nusileidžia:
– Tad pridėk nors balsą, kaip giedosi giesmę be balso!..
Lauke gražiausias ir žaliausias pavasaris. Vyturiai čiulba padangėse, miške kukuoja gegutė. Ant daržo tvoros užsikaria katytė – mano bičiulė – puikiai balansuodama vaikščioja ji rikių galvutėmis ir, sprandą ištiesusi, didžio ilgesio kamuojama, sustoja priešais mano langus; kelia uodegą, stato kuprą ir „verkia“, prašydama, kad išeičiau su ja pažaisti.
Bet aš nieko nematau ir negirdžiu, aš knisu po knygas, verčiu ir ieškau: ieškau giesmių! „balsų“ pavyzdžių. Gili mįslė! Nemoku ir nemoku pritaikinti. Esu tikra, kad tuokart įsibrėžė pirmoji raukšlė kaktoj.
Bet metus vėliau jau ne tik mama, bet ir tetos, ir geros kaimynės giedojo mano giesmę, kurią parašiau „ant balso“: „Dabar tave paliksiu, ak, sviete piktasis“. Tuokart moterėlės išpranašavo man garbingą ateitį:
– Tikrai ji sėdės kuriądien ceitungų redakcijoj.
O keletą metų vėliau „Tilžės Keleivis“ atspausdino mano „giesmę“: „Ak, karas, karas išgąstingas!“
– Mielai spausdiname Jūsų eiles – „gromatnyčioj“, – pastebėjo „Keleivio“ redaktorius: – bet kitą sykį neberašykite tokias ilgas…
Antrą kartą pamokino mane vienas žmogus.
Vėl prisiėjo susimąstyti. Bet jau karo pavojų mačius, net – taip sakant – kulkų lietuje buvus (rusams paimant Klaipėdą), patrunkų griovimą toli ir arti girdėjus, o be to, tasai karas tęsiasi ir tęsiasi – tai parašyk tu man dabar, vaike, trumpą eilėraštį!
1919 metai išpainiojo jaunąją sielą iš visokių neaiškumų. Maž. Lietuvos gyventojams pasidalinus į ryškias dvi sroves: čia vokiečiai, čia lietuviai, žinojau, kur man pasidėti.
O paskui prasėdėta penkiolika metų prie rašomo stalo: kontoroje, redakcijoje, biure, na, ir namie, kur ne viena išdygo novelė, ne vienas išvydo dienos šviesą eilėraštis, ne vienas įpusėjo romanas ir atsidūrė retas spaudoje, kiti… degančiame pečiuje… Visur daug dirbta ir visada buvo žmonių, kurie faktais galėjo įrodyti, kad „niekam netinku“. Patikėjau.
Bet šiandien jau esu „nepriklausoma“. Pradėjau vėl daug rašyti: ir romanų, ir novelių, bet užbaigti nieko negaliu.
„Aukštujų Šimonių likimo“ istorija taip pat dar neužbaigta…
1938
Aptariame tekstą
- Susiskirstę grupėmis, suskaidykite I. Simonaitytės autobiografiją epizodais ir kiekvienam sugalvokite po vieną ar du klausimus.
- Iš sugalvotų klausimų sudarykite klausimyną, susijusį su rubrikos „Apibendriname“ klausimais.
- Išrinkite geriausią klausimyną ir atsakykite į jo klausimus.
Apibendriname
- Ko siekia autobiografijos autorė? Pacituokite tai nusakantį sakinį.
- Ką ji pasakoja apie savo šeimą, gyvenimo sąlygas?
- Kokias savo būdo savybes ji atskleidžia?
- Kaip ir kada prasidėjo I. Simonaitytės, kaip rašytojos, kelias?
- Kokią įtaką jos kūrybai darė istorinės aplinkybės?
- Paaiškinkite, kodėl rašytoja teigia esanti jau nepriklausoma.
- Patyrinėkite, kuo skiriasi I. Simonaitytės autobiografijos kalba nuo bendrinės lietuvių kalbos. Kokie žodžiai, frazės nebevartotini? Ką šiandien laikytumėte klaidomis?
- Palyginkite „Atradimo“ ir I. Simonaitytės autobiografijos turinį bei raišką. Kuris tekstas pasirodė meniškesnis? Kuris dokumentiškesnis? Atsakymą pagrįskite.
- Palyginkite K. Binkio ir I. Simonaitytės autobiografijas. Ką savo autobiografijoje akcentuoja K. Binkis, o ką I. Simonaitytė? Kaip manote, kodėl?
Kuriame tekstą
Patyrinėkite daugiau autobiografijų (nepainiokite jų su gyvenimo aprašymu kaip administraciniu, dalykiniu tekstu). Parašykite autobiografiją. Rašydami turėkite omenyje, ką norite išryškinti, kokiam adresatui skirta jūsų autobiografija. Vadovaukitės bendraisiais teksto tvarkos, struktūros, stiliaus ir kalbos taisyklingumo reikalavimais.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"