A
- Abãtas – vienuolyno (abatijos), kurį sudaro bažnyčia, gyvenamieji, ūkiniai pastatai ir žemės valdos, vyresnysis, vadovas.
- Al Káida (Al-Qaeda) – islamo religinių fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė, vykdanti teroro išpuolius visame pasaulyje. Garsiausias ir žiauriausias išpuolis įvykdytas Jungtinėse Amerikos Valstijose 2001 m. rugsėjo 11 dieną.
- Ambasãdorių konfereñcija – Antantės institucija, veikusi nuo 1919 m. iki 1931 metų. Pagrindinė funkcija buvo prižiūrėti, kaip įgyvendinami Versalio taikos sutarties nuostatai. Konferenciją sudarė Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai Prancūzijoje ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras (jis buvo institucijos pirmininkas).
- Amèrikos bal̃sas – JAV radijo programa, transliacijas į Europą pradėjusi 1942 metais. Šaltojo karo metais buvo svarbus informacijos šaltinis už geležinės uždangos esantiems žmonėms. Nuo 1951 m. iki 2004 m. programa transliuota ir lietuviškai.
- Anèksija – visos valstybės arba jos dalies prijungimas prie kitos valstybės teritorijos.
- Antisoviẽtinis Biržẽlio sukilı̇̀mas – 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje kilęs sukilimas, kuriuo siekta išvaryti sovietus ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
- Ateı̇̀zmas – bedievybė. Įsitikinimas, kad Dievas neegzistuoja. Nuostata, neigianti Dievo, dievybės ar bet kokios antgamtinės jėgos egzistavimą. XIX–XX a. bekompromisis ir agresyvus ateizmas siejamas su komunistine ideologija, kuri vadovavosi išimtinai materialistine pasaulio samprata, teigiančia, kad materija (medžiaga) yra visą gamtinę ir socialinę tikrovę lemiantis pradas. Pasak ateizmo, anapus materialaus pasaulio ir jame veikiančių gamtos dėsnių neegzistuoja joks dvasinis pasaulis ar dieviška jėga.
- Atlánto chártija – 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta Didžiosios Britanijos ir JAV sutartis. Pasirašiusios šalys įsipareigojo tarptautinius ginčus spręsti taikiai, nedidinti savo teritorijų, pabrėžė, kad teritorijos pokyčiai galimi tik atsižvelgus į tautos apsisprendimą ir kad tauta turi teisę nuspręsti dėl savo teritorijos valdymo formos. Dokumentas laikomas antihitlerinės koalicijos ir 1945 m. įkurtų Jungtinių Tautų pagrindu. Po 1941 m. prie chartijos prisijungė daugiau šalių, tarp jų ir SSRS.
Á
- Ánšliusas – Austrijos prijungimas prie Vokietijos. 1938 m. A. Hitleris grasindamas karu privertė Austriją pripažinti pavaldumą Vokietijai. 1938 m. kovo mėnesį Austrija tapo Vokietijos dalimi. Po Pirmojo pasaulinio karo toks veiksmas Versalio ir Sen Žermeno taikos sutartimis buvo uždraustas.
B
- Bajõrų pašauktı̇̀nė kariúomenė – XIV–XVI a. LDK vyravusi krašto ginkluotųjų pajėgų organizacija. Kilmingieji turėjo raiti ir ginkluoti numatytu metu prisistatyti į kariuomenę arba išruošti ginkluotą raitelį. Kariuomenei paruoštų raitelių skaičius priklausė nuo kilmingojo valdų ir jo žemę dirbančių, jam pavaldžių valstiečių skaičiaus.
- Belovèžo susitarı̇̀mas – 1991 m. gruodžio 8 d. Belovežo girioje Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovų pasirašytas susitarimas, kuriuo panaikinta SSRS ir įsteigta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS).
- Benediktı̇̀nai – vienuolių ordinas, kurį 529 m. įkūrė ir kurio gyvenimo bei veiklos nuostatus (regulą) sukūrė šv. Benediktas. Benediktinų vienuolijos (ordino) įstatuose buvo įtvirtinta griežta vienuolinio gyvenimo disciplina: asketiškas gyvenimo būdas, kasdienė malda ir giedojimas, darbas lauke arba bibliotekoje, neturto įžadai.
- Ber̃montininkai – iš vokiečių savanorių ir rusų karo belaisvių sudaryta karinė formuotė, kurios pavadinimas kilo nuo vieno iš jos vadų P. Bermonto-Avalovo asmenvardžio.
- Bı̇̀blija – Šventasis Raštas. Krikščionių šventų tekstų rinkinys, kurį sudaro Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygos. Tikima, kad šie tekstai yra Dievo žodis, apreikštas žmonėms.
- Bolševı̇̀kai – Sovietų Rusijos kariai, 1918–1920 m. puolę Lietuvą ir kitas aplinkines teritorijas.
- Branduolı̇̀nis kãras – ginkluotas susidūrimas, kuriame pagrindinis ginklas yra branduolinis. Šaltojo karo metais vykstant ginklavimosi varžyboms buvo nuogąstaujama, kad tarp dviejų didžiųjų valstybių – SSRS ir JAV – kils branduolinis karas.
C
- Celibãtas – privaloma viengungystė, įsipareigojimas neturėti jokių lytinių santykių. IV a. pradžioje buvo iškeltas reikalavimas krikščionių dvasininkams laikytis celibato ir paskirti savo gyvenimą maldai bei dvasiniam rūpinimuisi tikinčiaisiais. Religijoje celibato laikymasis siejamas su dvasiniu tyrumu ir tobulėjimu.
D
- Dekalògas – Dešimt Dievo įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas davė Mozei ir kurie buvo užrašyti Senajame Testamente. Dešimt Dievo įsakymų tapo pagrindiniais judaizmo ir krikščionybės etiniais bei moraliniais priesakais.
- Demarkãcijos lı̇̀nija – per paliaubas tarp dviejų kovojančių pusių nustatyta riba.
- Dinãstinis kãras – ginkluotas susidūrimas tarp vienos giminės atstovų arba tarp dinastijų dėl teisės užimti monarcho sostą ir valdyti valstybę. Dinastinis karas galėjo kilti ir tarp valstybių, kai vienos monarchai reiškė pretenzijas į kitos valstybės valdovo sostą, nes kraujo linija buvo susieti su tos valstybės valdančiąja dinastija. Vienas iš tokių dinastinių karų dėl monarcho sosto buvo Šimtametis karas (1337–1453), vykęs tarp Prancūzijos Valua ir Anglijos Plantagenetų dinastijų.
- Dogmà – pamatinis ir neginčijamas religijos principas, kurį skelbia oficialus Bažnyčios mokymas. Dėl tokių pamatinių krikščionybės principų buvo sprendžiama visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Šie pamatiniai principai turėjo išplaukti iš Šventojo Rašto. Katalikų bažnyčioje pagrindinė dogma yra mokymas apie Švenčiausiąją Trejybę. Švenčiausiosios Trejybės dogma teigia, kad Dievas yra Triasmenis: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Visi šie Asmenys tarpusavyje yra lygūs. Šis mokymas remiasi Šventuoju Raštu.
E
- Edı̇̀ktas – Romos imperatoriaus skelbiamas norminis (teisinis) aktas, kuriuo tam tikru klausimu buvo nustatoma nauja teisinė tvarka.
- Ekskomùnika – Katalikų bažnyčios taikyta priemonė kovojant su nepaklusniais tikinčiaisiais, nesilaikančiais oficialaus Bažnyčios mokymo, eretikais. Ekskomunikos paskelbimas reiškė, kad asmuo atskiriamas nuo Bažnyčios kaip bendruomenės. Ekskomuniką skelbdavo popiežius.
- Ekumèninis susirinkı̇̀mas – visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame susirenka aukščiausi Krikščionių bažnyčios dvasininkai, teologai ir mąstytojai. Tokiame susirinkime sprendžiami esminiai Krikščionių bažnyčios mokymo, krikščioniškojo tikėjimo, Bažnyčios organizacijos klausimai. 325 m. Nikėjoje įvyko pirmasis toks visuotinis Bažnyčios susirinkimas.
- Erèzija – nuo oficialaus Bažnyčios mokymo nukrypusi idėja, mokymas.
- Evangèlija – pasakojimas apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Egzistuoja keturios I a. pabaigoje parašytos evangelijos, kurias pripažįsta Krikščionių bažnyčia. Jas parašė keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas ir Jonas. Bažnyčios mokymas teigia, kad Evangelija yra Dievo žodis, ji buvo sukurta veikiant Šventajai Dvasiai.
- Evoliucionı̇̀zmas – mokslinė organinio pasaulio raidos teorija, kuri paaiškina gyvų organizmų, gyvybės formų ir gyvūnų rūšių atsiradimą, raidą ir kaitą. Pasak šios teorijos, organinis pasaulis, visos gyvūnų rūšys nuolat kinta ir vystosi įgydamos vis sudėtingesnes formas. Ši raida pagrįsta natūraliąja atranka, per kurią įvairios gyvybės rūšys stengiasi prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, išlikti, daugintis ir perduoti savo genus. Evoliucionizmo teorijos autorius – anglų gamtininkas ir gamtamokslininkas Č. Darvinas.
È
- Ètmonas – kariuomenės vadas. LDK etmono pareigybė įsitvirtino XV–XVI a. sandūroje ir egzistavo iki XVIII a. pabaigos. Tai buvo viena svarbiausių valstybės pareigybių. Ją užimantis didikas priklausė Ponų Tarybai. Nuo XVI a. trečiojo dešimtmečio LDK kariuomenėje buvo dvi – didžiojo etmono ir jo pavaduotojo lauko etmono – pareigybės.
- Ètniniai vãlymai – žiaurūs veiksmai arba kryptinga politika, nukreipta prieš etninę ar religinę grupę, siekiant, kad jos nariai išsikeltų iš savo gyvenamos teritorijos arba nekeltų politinių tikslų.
F
- Falánga – taktinis karinis darinys, sudarytas iš sunkiųjų pėstininkų, stovinčių vienas šalia kito keliomis eilėmis. Šio karinio taktinio darinio pagrindu IV a. pr. Kr. sukurta makedonų falanga, kurią sudarė kariai, ginkluoti beveik šešių metrų ilgio ietimis (sarisomis).
- Fòrtas – romėnų pasienio gynybos statinys. Paprastai buvo įrengiamas kaip tam tikro pasienio pylimo punktas, kuriame telkėsi Romos karinis dalinys, buvo saugomos maisto atsargos, ginklai, kiti ištekliai.
G
- Geležı̇̀nė ùždanga – 1946 m. pirmą kartą viešai V. Čerčilio pavartotas terminas, skirtas valstybių, kurias Europoje po Antrojo pasaulinio karo užėmė sovietai arba kurioms jie turėjo didelę politinę įtaką, teritorinei ribai apibūdinti.
- Generãliniai tarė́jai – nacių okupacijos metais veikusi lietuvių savivaldos institucija, kurią kontroliavo naciai.
- Genocı̇̀das – masinis ir kryptingas tautinės, religinės ar rasinės grupės naikinimas.
- Ginklãvimosi varžýbos – Šaltojo karo metais JAV, SSRS ir jų sąjungininkių pastangos įgyti daugiau karo technikos, nei turi priešininkas.
H
- Helenı̇̀zmas – graikų kultūros (kalbos, rašto, dailės, mokslo, architektūros) plėtra, prasidėjusi IV a. pr. Kr. antroje pusėje, kai Aleksandras Makedonietis užkariavo Anatoliją, Vakarų Aziją, Vidurio Aziją, Egiptą. Graikų kultūra Aleksandro Makedoniečio užkariautose teritorijose sklido IV–I a. pr. Kristų.
- Hı̇̀ndenburgo programà – 1916 m. Vokietijoje paskelbta ekonominė programa, kurios tikslas buvo sutelkti ir karui skirti visus šalies išteklius. Programa buvo vykdoma ne tik Vokietijoje, bet ir jos okupuotose teritorijose.
- Hoplı̇̀tai – senovės graikų sunkieji pėstininkai, ginkluoti maždaug dviejų metrų ilgio ietimis, dviašmeniais kalavijais, apskritais skydais. Hoplitų rikiuotės sudarė taktinius karinius darinius – falangas.
I
- Indulgeñcija – Katalikų bažnyčios malonės raštas, kuriuo panaikinamos bausmės už atleistas nuodėmes. Katalikų bažnyčioje indulgencija buvo suvokiama kaip malonės raštas, kuriuo laikinai ar visam laikui buvo atleidžiama nuo bausmių už nuodėmes. Indulgencijų raštai, išduodami popiežiaus, kardinolų ar vyskupų, itin paplito XIII–XV a. ir buvo suteikiami už užmokestį. XVI a. pradžioje reformacija prasidėjo kaip indulgencijų kritika.
- Islãmo valstýbė – religinių fundamentalistų teroristinė grupuotė, dar vadinama ISIS, arba „Daeš“.
- Istòrinis materialı̇̀zmas – pasaulio ir žmonijos istorijos raidos samprata, pagal kurią visų reikšmingų įvykių ir reiškinių varomoji jėga yra materialiniai (medžiaginiai) dalykai: ekonomika ir jos plėtra, gamybos būdas ir jo kaita. Pasak istorinio materializmo, istorijos raidoje plėtojantis ekonomikai ir keičiantis gamybos būdams, visuomenė skyla į klases, tarp jų vyksta klasių kova.
J
- Jėzuı̇̀tai – vienuolių ordinas, kurį įkūrė I. Lojola ir 1540 m. patvirtino Romos popiežius Paulius III. Ordinas įkurtas siekiant atnaujinti Katalikų bažnyčią ir kovoti su reformacija. Jėzuitų veikla pasižymėjo mobilumu ir lankstumu. Jėzuitų, dar vadinamų Jėzaus draugija, veiklos sritys labiausiai apėmė švietimą ir mokslą, jie steigė mokyklas, kolegijas ir universitetus, diskutavo su protestantais. Jų veikla ir idėjos turėjo didelę įtaką baroko stiliui atsirasti ir susiformuoti. Jėzuitų veikla neapsiribojo tik kova su reformacija Europoje. Jėzuitai organizavo christianizacijos misijas į Aziją, Centrinę ir Pietų Ameriką. Ilgainiui šiuose žemynuose paplito baroko architektūra.
- Judaı̇̀zmas – monoteistinė žydų religija, kurios pagrindinis šventraštis yra Tora.
K
- Kãro pabė́gėliai – civiliai asmenys, dėl karo veiksmų netekę gyvenamosios vietos arba priversti pasitraukti iš gyvenamosios vietos į saugesnę teritoriją.
- Katalı̇̀kiškoji refòrma – XVI–XVII a. Katalikų bažnyčios vidinis atsinaujinimas. Reforma prasidėjo XVI a. penktajame dešimtmetyje sušaukus Tridento susirinkimą. Tai buvo savotiškas atsakas į protestantiškąją reformaciją. Pagrindiniai reformos veiksmai ir priemonės: Katalikų bažnyčios mokymo įtvirtinimas ir atnaujinimas, griežtesnė vyskupijų ir jas sudarančių parapijų priežiūra bei kontrolė (vizitacijos), cenzūros institucijos įsteigimas ir bažnytinio teismo sustiprinimas. Vieną esminių vaidmenų vykdant katalikiškąją reformą atliko jėzuitų ordinas. Jis atnaujino ir sustiprino tikinčiųjų sielovadą, plėtojo sakralinę baroko architektūrą.
- Klı̇̀uni refòrmа – X a. Burgundijoje, Kliuni vienuolyne, prasidėjęs vienuolinio gyvenimo atsinaujinimo ir reformavimo sąjūdis. Jis kėlė tikslą grįžti prie griežtos ir asketiškos benediktinų regulos (nuostatų), absoliučiai atsisakyti visų pasaulietinio gyvenimo patogumų bei malonumų. Taip buvo siekiama kovoti su Bažnyčioje paplitusiomis negerovėmis: simonija ir dvasininkų gyvenimo amoralumu (pvz., celibato nesilaikymu). Reforma akcentavo tokius pasaulietinio gyvenimo atsisakymo idealus: asketiško gyvenimo, neturto, kasdienės maldos ir giedojimo, darbo lauke, raštinėje ar bibliotekoje siekius. XI a. viduryje Kliuni reforma išvirto į platesnę Bažnyčios kovą, vadovaujamą Romos popiežiaus, su simonija ir dvasininkų amoralumu.
- Kolaborãvimas – bendradarbiavimas su valstybę okupavusiais asmenimis.
- Konklavà – kardinolų kolegijos susirinkimas Romoje ir naujo popiežiaus rinkimas. Ši institucija buvo įtvirtinta XI a. viduryje siekiant užtikrinti Bažnyčios nepriklausomybę nuo galingų pasauliečių ir imperatoriaus įtakos popiežiaus rinkimuose.
- Konstitùcinė monárchija – valstybės valdymo forma, kai paveldimą valdovo (monarcho) valdžią riboja konstitucija ir parlamentas. Tokioje valstybėje pagrindinį politinį vaidmenį atlieka ir sprendimus priima parlamentas.
- Kontrreformãcija – politinės, karinės ir teisinės priemonės, kurių XVI–XVII a. ėmėsi pasaulietiniai ir dvasiniai hierarchai katalikai, kovodami su reformacija. Kontrreformacija siekta susigrąžinti tikinčiuosius ir atkovoti teritorijas, perėjusias į protestantizmą.
- Korãnas – islamo religijos šventraštis. Musulmonams šis tekstas yra Dievo Alacho žodis. Tikima, kad šis islamo šventasis tekstas VII a. pradžioje per arkangelą Gabrielių buvo perduotas pranašui Mahometui. Koranas yra parašytas arabų kalba.
- Kòsminės lenktỹnės – Šaltojo karo metais vykusios JAV ir SSRS varžybos dėl pirmavimo kosmose.
- Kreacionı̇̀zmas – religinė samprata, teigianti, kad Dievas sukūrė pasaulį, visą gyvūniją, žmogų ir visatą tiksliai taip, kaip aprašyta Šventojo Rašto Pradžios knygoje. XIX a. kreacionizmas atsirado kaip reakcija į evoliucionizmo teoriją, kuri teigia nuolatinę organinio pasaulio kaitą, nepertraukiamą gyvybės rūšių raidą prisitaikant prie aplinkos sąlygų.
- Krỹžiaus karaı̇̃ – XI a. pabaigoje Vakarų Europoje pradėtos rengti kampanijos – kryžiaus žygiai į Šventąją Žemę siekiant iš musulmonų atkovoti Kristaus kapą ir iš jų valdžios išvaduoti vietos krikščionis. XII a. viduryje kryžiaus žygių idėja virto siekiu prievarta pakrikštyti pagonių gentis, įsikūrusias Europos rytų pakraštyje. XII–XIII a. šie karai buvo nukreipti prieš baltų ir kitas gentis, o XIII–XIV a. kryžiaus žygiai buvo rengiami į Lietuvą. XIV a. antroje pusėje vyko didžiausi ir smarkiausi kryžiaus karai per visą kryžiaus karų Baltijos jūros regione istoriją. Pagrindinis kryžiaus karų tikslas rytiniame Baltijos jūros regione – kova su kitatikiais ir pagonimis siekiant juos jėga atversti į katalikų tikėjimą.
L
- Laisvamanýbė – etinė nuostata, kuri kritiškai priima tai, kas įprastai pripažįstama kaip neginčijama tiesa, įsitvirtinusios dogmos; nepaiso autoriteto, kritikuoja nusistovėjusias tradicijas, atmeta bet kokius prietarus, kritiškai vertina religijos dalykus. Laisvamaniai pagrindinėmis vertybėmis laiko logiką, racionalumą, faktus, mokslą.
- Legiònas – pagrindinis Romos kariuomenės taktinis darinys, sudarytas iš kelių tūkstančių sunkiųjų pėstininkų, kelių šimtų raitelių (kavalerijos), lankininkų. Sunkieji pėstininkai buvo ginkluoti ietimis ir kalavijais. Vieną legioną sudarė apie 6 000 karių. Nors per visą senovės Romos istoriją legionų skaičius svyravo, galima manyti, kad Romos valstybės kariuomenę sudarė apie 30 legionų, pasklidusių po visą teritoriją.
- Lendlı̇̀zas – nuo 1941 m. JAV vykdyta pagalbos Europai programa. Pagal šią programą Antrojo pasaulinio karo metais buvo skolinamos lėšos ir suteikiama karinė technika, ginklai, amunicija kovai su nacių Vokietija.
- Liáudies seı̇̃mas – nedemokratiškai ir fiktyviai suformuota institucija sovietų okupuotoje Lietuvoje. Pasinaudojant ja mėginta sukurti įspūdį, kad didžioji dalis Lietuvos visuomenės nori priklausyti SSRS.
- Liáudies vyriausýbė – po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. suformuota marionetinė institucija, kurios paskirtis buvo rengtis tolesniems okupacijos etapams ir sudaryti Lietuvos užėmimo teisėtumo regimybę.
- Lietuvõs diplomãtinė tarnýba (LDT) – Lietuvos užsienio politiką įgyvendinanti diplomatų organizacija, kuri per okupaciją liko vienintelė nesunaikinta Lietuvos valdžios institucija.
- Lietuvõs laikinóji vyriausýbė – 1941 m. birželio 23 d., iš Kauno išvarius sovietus, įsteigta institucija, kuri siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
- Lietuvõs láisvės kovõs są́jūdis – 1949 m. vasarį Lietuvos partizanų vadų suvažiavime įkurta visos Lietuvos partizanus suvienijusi organizacija.
- Livònija – istorinė žemė ir valstybė, XIII–XVI a. gyvavusi dabartinėse Lãtvijos ir Èstijos teritorijose. Dėl šios žemės XVI–XVIII a. pr. vyko karai tarp ATR ir Rusijos bei Švedijos.
M
- Manèvrinis kãras – karo veiksmų visuma, kai fronto linija nestabili, greitai kinta, vienai iš kovojančių šalių pavyksta užimti dalį teritorijos, bet ji nesugeba jos išlaikyti.
- Máršalo plãnas – 1947–1952 m. JAV ekonominės pagalbos Europos šalims planas Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintai Europos šalių ekonomikai atkurti. Maršalo planui įvykdyti buvo skirta 15 milijardų JAV dolerių.
- Mãsinio naikı̇̀nimo giñklas – ginklas, kuris padaro didžiulę žalą didelei teritorijai ar dideliam skaičiui žmonių. Pirmojo pasaulinio karo metais tokiu ginklu laikytas cheminis ginklas, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JAV išrado branduolinį ginklą. Pagal tarptautinę teisę, naudoti masinio naikinimo ginklus draudžiama.
- Mečètė – musulmonų maldos namai. Tai vieta, kurioje musulmonai bendrai ne tik meldžiasi, bet ir sprendžia svarbius bendruomenės klausimus.
- Menorà – judėjų ritualinė septynšakė žvakidė. Vienas pagrindinių žydų tautos ir judaizmo simbolių.
- Miùncheno susitarimas – 1938 m. Miuncheno konferencijoje pasiektas Vokietijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos susitarimas, pagal kurį Vokietijai buvo suteikta teisė atimti iš Čekoslovakijos dalį teritorijos (Sudetų kraštą) tikintis, kad A. Hitleris nepradės karo.
- Mobilizãcija – privalomas nustatyto amžiaus asmenų šaukimas į kariuomenę atlikti tarnybos.
- Mòlotovo-Ribentropo pãktas – 1939 m. rugpjūčio 23 d. sudaryta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis. Taip pat buvo pasirašyti slaptieji protokolai, pagal kuriuos Vokietija ir SSRS pasidalijo įtaka Rytų Europai.
- Monogãmija – vienpatystė. Dviejų asmenų santykiai, pagrįsti abipusiu įsipareigojimu ir ištikimybe vienas kitam. XII a. Katalikų bažnyčioje galutinai įsitvirtino Santuokos sakramentas. Tai reiškė, kad santuoka yra Dievo dovana ir įvyksta su jo palaiminimu. Nuo šiol Katalikų bažnyčia teigė, kad teisėta santuoka yra tik ta, kuri yra pašventinama dvasininko. Katalikų bažnyčios mokymas reikalavo, kad vyras ir moteris laikytųsi ištikimybės. Bet kokie kiti santykiai su trečiaisiais asmenimis buvo suvokiami kaip nuodėmė.
- Monoteı̇̀zmas – religija, kurioje išpažįstamas vienas visagalis Dievas. Didžiosios monoteistinės religijos yra judaizmas, islamas ir krikščionybė.
- Mulà – tam tikrą religinį išsilavinimą turintis asmuo, islamo religijos ir šventraščio Korano žinovas, aiškintojas ir mokytojas.
N
- NATO – 1949 m. įkurta ir iki šiol veikianti Šiaurės Atlanto (Šiaurės Amerikos ir Europos) valstybes vienijanti gynybinė sąjunga.
- Natūralióji atrankà – pagrindinis evoliucijos veiksnys (principas), kuriuo remiantis aiškinama, kaip vieni gyvi organizmai ar gyvūnų rūšys išgyvena ir dauginasi, o kiti išnyksta. Natūraliojoje atrankoje esminiai yra du gebėjimai: prisitaikymas prie gyvosios ir negyvosios aplinkos ir dauginimasis, palikuonių palikimas (reprodukcija). Taigi, išlieka ir savo genus perduoda tik tie gyvi organizmai ir gyvūnų rūšys, kurios geriausiai prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos sąlygų ir per šį ilgą prisitaikymo procesą išvysto specifines fizines savybes bei įgūdžius.
- Neutralitètas – valstybės teisinis deklaravimas, kad nepalaiko nė vienos konflikto pusės ar sąjungos.
- Nı̇̀kėjos I susirinkı̇̀mas – pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kurį 325 m. sušaukė Romos imperatorius Konstantinas I. Šiame susirinkime dalyvavo aukščiausi Bažnyčios dvasininkai iš visos Romos imperijos ir buvo sprendžiami esminiai Krikščionių bažnyčios klausimai. Per susirinkimą buvo priimtas „Tikėjimo išpažinimas“, iškelta ir suformuluota krikščionybėje pamatine laikoma Švenčiausiosios Trejybės dogma.
- NKVD – Vidaus reikalų liaudies komisariatas. Tai buvo SSRS represijų vykdymo institucija, galėjusi naudoti jėgą prieš gyventojus. Lietuvoje jos užduotis buvo kovoti su partizanais ir jų rėmėjais.
P
- Partizãninis kãras – karo pobūdis, kai nereguliarios, dažniausiai iš vietos gyventojų sudarytos pajėgos veikia priešo užimtoje teritorijoje. Partizanų taktinis tikslas – ne atvirai kovoti, o pasinaudojant vietovės ypatybėmis, vietos gyventojų palaikymu, priešą įvilioti į pasalas, vykdyti diversines operacijas.
- Partizãnų rėmė́jas – asmuo, kuris padeda partizanams pastoge, informacija, maistu, avalyne, apranga ir panašiai.
- Patriárchas – žydų tautos protėvis, Senojo Testamento pasakojimų veikėjas.
- Patriárchas – Konstantinopolio ortodoksų (stačiatikių) bažnyčios vadovas. Iki XI a. vidurio Krikščionių bažnyčioje egzistavo penki patriarchai: Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jerùzalės. Po schizmos ši per šimtmečius įsitvirtinusi tvarka nutrūko. Priešingai negu katalikybėje, stačiatikiai (ortodoksai) nesukūrė tokios centralizuotos Bažnyčios sistemos, kurios viršūnėje yra Romos popiežius. Egzistavo kelios stačiatikių bažnyčios (autokefalijos), arba patriarchatai, kuriems vadovavo skirtingi patriarchai (pvz., Konstantinopolio patriarchas, Bulgarijos patriarchas). Konstantinopolio patriarchas suvokiamas kaip aukščiausias tarp patriarchų, tiksliau, kaip pirmas tarp lygiųjų.
- Pontı̇̀fikas – Katalikų bažnyčios vadovas, Romos vyskupas. Nuo IV a. pradžios žodis pontifikas buvo vartojamas kaip Romos vyskupo titulo pavadinimas. Nuo XI a. antros pusės vartojamas išimtinai Romos katalikų bažnyčios vadovui įvardyti.
- Pópiežius – Katalikų bažnyčios vadovas, Romos miesto vyskupas.
- Posoviẽtinė erdvė̃ – Sovietų Sąjungos okupuotos arba jos įtakos zonai priklausiusios valstybės, kurios jai žlugus sukūrė arba atkūrė savo šalies nepriklausomybę.
- Pozı̇̀cinis kãras – karo veiksmų visuma, kai tarp kovojančių šalių nusistovi, mažai keičiasi fronto linija. Abi kariaujančios šalys ties fronto linija viena priešais kitą stato gynybinius įtvirtinimus, o teritorija tarp jų vadinama niekieno žeme. Tai buvo kruvinų kautynių vieta.
- Prãnašas – Dievo žodžio skelbėjas bei mokytojas, kurio skelbiamos idėjos turi įtakos konkrečios visuomenės religiniams ir pasaulėžiūros pokyčiams. Svarbiausiu judaizmo pranašu laikomas Mozė. Islamo pranašas yra Mahometas.
- Predestinãcija – kalvinizmo (evangelikų reformatų) teologinė koncepcija, mokymas, teigiantis, kad Dievas jau yra numatęs kiekvieno žmogaus lemtį. Tai reiškia, kad Dievas yra atsirinkęs tuos, kurių sielos po mirties sulauks malonės ir bus apdovanotos amžinuoju gyvenimu, ir tuos, kurie bus pasmerkti. Katalikų bažnyčia nesutiko su tokiu mokymu, nes pabrėžė, kad Dievas žmogui suteikė laisvą valią.
- Protestantı̇̀zmas – viena iš trijų didžiųjų krikščionybės krypčių (greta katalikybės ir stačiatikybės). Protestantizmą sudaro trys pagrindinės šakos: evangelikai liuteronai (liuteronybė), evangelikai reformatai (kalvinizmas) ir anglikonai (anglikonybė). Šios konfesijos šiek tiek skiriasi, bet jas visas vienija tai, kad kaip vienintelis krikščioniškojo tikėjimo šaltinis pripažįstamas Šventasis Raštas – Dievo žodis; kad tik Dievas suteikia išganymą ir tik Jėzaus Kristaus tikėjimas garantuoja amžinąjį gyvenimą.
R
- Rãbinas – judaizme dvasinis vadovas, mokytojas. Jis interpretuoja ir aiškina Torą, vadovauja religinei bendruomenei.
- Reformãcija – XVI–XVII a. religinis judėjimas, siekęs pertvarkyti Katalikų bažnyčią ir jos doktriną (mokymą). Vykstant reformacijai nuo Katalikų bažnyčios atsiskyrę protestantai pradėjo kurti savarankiškas, nuo Katalikų bažnyčios nepriklausomas bažnyčias. Ilgainiui protestantai skilo į tris pagrindines šakas: evangelikus liuteronus (liuteronybė), evangelikus reformatus (kalvinizmas) ir anglikonus (anglikonybė).
- Relı̇̀giniai fundamentalı̇̀stai – radikalių religinių judėjimų nariai, savo veiksmus (dažnai agresyvius, paremtus smurtu ir jėga) pateisinantys religinėmis normomis.
- Relı̇̀ginis kãras – ginkluotas susidūrimas, kilęs dėl religinių priežasčių, skirtingų religinių įsitikinimų ir teisės jų laikytis. XVI a. Europoje (Šventojoje Romos imperijoje, Prancūzijos karalystėje) kovojo katalikai ir protestantai. Dažnai religiniai karai vyko tarp centrinės valdžios (imperatoriaus, karaliaus) ir luomų (kunigaikščių, grafų, miestiečių).
- Reokupãcija – procesas, kai ta pati šalis dar kartą po pertraukos okupuoja kitą šalį ar teritoriją.
- Ròmos pýlimai – imperijos pasienio gynybos įtvirtinimai, sienos, kurių didžioji dalis pastatyta per intensyvią Romos valstybės ekspansiją I–II amžiuje. Šie gynybiniai įrenginiai žymėjo Romos imperijos ribas ir juosė didelę dalį jos teritorijos (Šiaurės Afrikoje, Vakarų Azijoje, Europoje). Palei juos ėjo keliai, buvo išdėstyti fortai – stebėjimo ir gynybos punktai. Romos pylimų liekanų galima aptikti ir šiandien.
S
- Savanõris – savanoriškai į Lietuvos kariuomenę užsirašęs asmuo. Jų per Nepriklausomybės karą buvo daugiau kaip 12 tūkstančių.
- Sekuliarizãcija – laipsniškas procesas, kurio metu religija ir su jos mokymu susiję dalykai ilgainiui praranda įtaką visuomenėje bei valstybėje. Sekuliarizaciją galima suvokti dvejopai: kaip valstybės ir Bažnyčios (religijos) reikalų atskyrimą ir religijos (Bažnyčios) įtakos visuomenėje mažėjimą.
- Senàsis Testameñtas – Biblijos knygų rinkinys, kuris su Naujuoju Testamentu sudaro Šventąjį Raštą. Jį pripažįsta žydai. Tora yra pı̇̀rmosios penkios Senojo Testamento knygos.
- Separatı̇̀stai – asmenys, siekiantys gauti politinę autonomiją arba nepriklausomybę nuo valstybės, kurioje gyvena.
- Sidabrı̇̀nė – nuo XIV a. LDK renkamas valstiečių mokestis savo ponams (didikams ir bajorams), mokamas sidabriniais pinigais. XVI–XVIII a. ATR seimas sprendė dėl šio mokesčio dydžio ir jo skyrimo kariuomenei finansuoti.
- Sinagogà – judaizmą išpažįstančiųjų maldos, bendruomenės susirinkimų vieta.
- Srèbrenicos žudỹnės – 1995 m. liepą netoli Srebrenicos (Bòsnija ir Hercegovinà) Ser̃bijos Respùblikos armija nužudė daugiau nei 8 000 bosnių paauglių ir vyrų. Tai vienas iš garsiausių XX a. pab. etninių valymų.
- Stačiatikýbė – (ortodòksija) – viena iš trijų pagrindinių (greta katalikybės ir protestantizmo) krikščionybės srovių ir doktrina. Stačiatikybė kaip doktrina pradėjo formuotis V–VI a. ir išplito pietrytinėje ir Rytų Europoje (Balkanų pusiasalyje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje). Joje išplėtota doktrina, kuri artima katalikybei, tačiau pasižymi tam tikrais skirtumais. Stačiatikybė pripažįsta Švenčiausiosios Trejybės dogmą, bet nepripažįsta Filioque. Stačiatikių dvasininkai turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą. Stačiatikybė skiriasi savo apeigomis (liturgija), kai kurių bažnytinių švenčių dienomis, religiniu menu. Istoriškai stačiatikybėje susiformavo autokefalijos principas, reiškiantis, kad Stačiatikių bažnyčioje nėra vieno centro, kaip Katalikų bažnyčioje (Roma), ir vieno aiškaus Bažnyčios vadovo – tokio, kaip Romos popiežius. Viduramžiais stačiatikybėje susiformavo keli atskiri stačiatikių patriarchatai.
- Strı̇̀bas – asmuo, priklausęs ginkluotiems liaudies gynėjų būriams, kurie buvo suformuoti antrosios sovietinės okupacijos pradžioje. Jų užduotis buvo padėti sovietams kovoti su partizanais, taip parodant, kad Lietuvos žmonės jų nepalaiko. Ilgainiui šis žodis tapo bendrinis, skirtas apibūdinti visiems prieš Lietuvą kovojantiems asmenims.
- Sunà – pranašo Mahometo posakiai, pamokymai ir nurodymai, islamiškojo gyvenimo pavyzdžiai. Pradžioje sunos plito žodžiu, iš lūpų į lūpas ir tik vėliau buvo užrašytos.
Š
- Šãbas – judaizme septintoji savaitės diena, skirta poilsiui. Šabas prasideda penktadienį vakare, kelios minutės prieš saulėlydį, ir baigiasi šeštadienį vakare, kai danguje pasirodo trys žvaigždės. Šventajame Rašte teigiama, kad, šešias dienas kūręs pasaulį, septintąją dieną Dievas ilsėjosi.
- Šariãtas – religinių, kultūrinių ir socialinių nuostatų visuma, sudaranti islamo teisę. Ši teisė formuojasi interpretuojant ir aiškinant Koraną bei sunas – Mahometo pamokymus ir nurodymus. Šariatas reguliuoja visuomenės ir žmogaus gyvenimą, numato bausmes.
- Šiı̇̀tai – viena didžiųjų islamo religijos grupių. Ji pradėjo formuotis VII–VIII a. šalia daug didesnės kitos islamo šakos – sunitų.
- Šimtamẽtis kãras – atviras ginkluotas Anglijos ir Prancūzijos karalysčių susidūrimas, su pertraukomis trukęs daugiau nei šimtą metų (1337–1453). Šis karas prasidėjo kaip Plantagenetų ir Valua dinastijų ginčas dėl teisės paveldėti Prancūzijos karaliaus sostą. Taip pat Anglija siekė įtvirtinti savo teisę valdyti pietvakarių Prancūzijos žemes – Akvitaniją.
T
- Talibãnas – karinis ir politinis judėjimas, besiremiantis religiniu fundamentalizmu, veikia Afganistane.
- Tautų̃ Są́junga – po Pirmojo pasaulinio karo Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. įkurta tarptautinė organizacija. Ji, remdamasi kolektyvinio saugumo principais, siekė užtikrinti taiką. Oficialiai panaikinta po Antrojo pasaulinio karo 1946 metais.
- Teokrãtija – valdymo forma, kai aukščiausia valdžia priklauso dvasininkams. Kartais teigiama, kad XIII a. Romos popiežius katalikiškoje Europoje pasiekė tokį autoritetą ir tokią galią, kad tai galima įvardyti kaip teokratiją.
- Tikė́jimo šaltı̇̀niai – krikščioniškojo mokymo ir gyvenimo pagrindas, kurį sudaro Šventasis Raštas (Biblija) ir Tradicija. Reformacijos judėjimo pradininkai teigė, kad vienintelis krikščioniškojo tikėjimo šaltinis yra Šventasis Raštas. Jie kaip tikėjimo šaltinį atmetė Katalikų bažnyčios šimtmečiais pripažįstamą Tradiciją.
- Torà – judaizmo šventraštis, pı̇̀rmosios penkios Šventojo Rašto, Senojo Testamento knygos, judaizmo tikėjimo šaltinis. Kartais dar vadinama Penkiaknyge. Judaizme tikima, kad ant Sinajaus kalno Dievas apsireiškė pranašui Mozei ir kartu su Dešimčia Dievo įsakymų perdavė šventraštį – Torą. Tora yra esminis visų judaizmo religinių tiesų ir gyvenimo praktikų pagrindas.
- Totãlinė mobilizãcija – (arba visuotinė mobilizacija) – procesas, kai valstybė ne tik ima daugiau vyrų į tarnybą kariuomenėje, bet ir pertvarko šalies gyvenimą taip, kad kiekvienas jos gyventojas dirbtų karui naudingus darbus.
- Totãlinis kãras – (arba visuotinis karas) – karas, kuriame valstybė karo reikmėms mobilizuoja visus žmogiškuosius, materialiuosius ir nematerialiuosius išteklius. Kovojama iki galutinės pergalės arba visiško pralaimėjimo.
- Trı̇̀sdešimties mẽtų kãras – Europoje kelis dešimtmečius (1618–1648 m.) trukęs ginkluotas susidūrimas tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, imperijos luomų ir kelių Europos valstybių (Danijos, Švedijos, Prancūzijos). Šis karas, prasidėjęs kaip ginkluotas Šventosios Romos imperijos protestantų ir katalikų susidūrimas, ilgainiui virto Europos valstybių karu dėl galios ir vyko Šventosios Romos imperios teritorijoje.
- Trùmeno doktrinà – 1947 m. JAV, atsiliepdamos į SSRS ir komunizmo įtakos plėtrą Europoje, paskelbė dokumentą, kuriame deklaravo, kad yra pasiruošusios su SSRS grėsme susiduriančioms demokratinėms šalims padėti karinėmis, ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis.
- Tvãnas – XVII a. viduryje (1654–1660 m.) ATR apėmę karai, kai visą valstybės teritoriją buvo užėmusios Maskvos ir Švedijos kariuomenės.
U
- Ultimãtumas – raštu arba žodžiu išsakomi griežti reikalavimai, kurių nepatenkinus gresia sankcijos.
- Užšáldytas konflı̇̀ktas – paprastai ginkluoto susidūrimo raidos tarpsnis, kai nė viena konflikto šalis neturi persvaros mūšio lauke ir karo veiksmai tam tikroje teritorijoje vyksta kelis dešimtmečius.
V
- Váršuvos sutartiẽs organizãcija – 1955–1991 m. veikusi SSRS ir socialistinių valstybių karinė politinė sąjunga.
- Versãlio taikà – nuostatų ir tarptautinių įsipareigojimų visuma, suformuota pagal Versalio taikos sutartį, kurią Antantės šalys pasirašė su karo kaltininke pripažinta Vokietija.
- Vyriáusiasis Lietuvõs išláisvinimo komitètas (VLIK) – 1942 m. įkurta politinė organizacija, siekusi atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą.
Ž
- Želigòvskio maı̇̃štas – 1920 m. spalį pasirašius Suvalkų sutartį pradėtas Lenkijos kariuomenės veržimasis į Lietuvą buvo pavadintas sąmokslu, maištu. Lenkijos teigimu, jam vadovavo iš Vilnijos kilęs Lenkijos kariuomenės generolas L. Želigovskis. Iš tiesų, tai buvo Lenkijos suplanuota ir įvykdyta operacija.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"