A
- Abiejų Tautų Respùblika – jungtinė Lenkijos ir Lietuvos Valstybė, gyvavusi 1569–1795 m. Šis pavadinimas įsitvirtino nuo 1582 m., valdant Steponui Batorui. Valstybė buvo elekcinė monarchija. Ją siejo dvi pagrindinės institucijos: bendrai renkamas valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis – ir bendras Seimas.
- Abiejų Tautų tarpùsavio įžadas – 1791 m. spalio 20 d. ATR valdovo S. A. Poniatovskio vardu sudarytas dvišalis susitarimas, kuriuo papildyta Konstitucija ir įtvirtintas ATR dvilypumas. Tai reiškė, kad ATR sudaro dvi narės: Lenkija ir Lietuva. Centrinėse valstybės institucijose kiekvienai šaliai priklauso vienodas narių skaičius.
- Absoliutizmas – (lot. absolutus – besąlygiškas, nepriklausomas) – XVII–XVIII a. kai kuriose Europos valstybėse (Prancūzijoje, Austrijoje, Prūsijoje) išsirutuliojusi monarchijos rūšis. Jai buvo būdinga labai stipri karaliaus valdžia, kuri rėmėsi valstybės centre, valdovo dvare, sutelkta vykdomąja valdžia, už atskiras veiklos sritis atsakingais pareigūnais. Absoliutinėje monarchijoje buvo gerai tvarkoma reguliari kariuomenė, kuri turėjo slopinti vidaus neramumus nuo valstybės centro nutolusiose žemėse.
- Ãfrikos mẽtai – 1960 m., kada ypač daug buvusių kolonijų Afrikoje paskelbė apie savo atsiskyrimą nuo metropolijų ir nepriklausomybę.
- Akadèmija – aukščiausio lygmens mokslo ir kultūros institucija. Nuo įkūrimo 1579 m. iki XVIII a. pab. Vilniaus universitetas buvo vadinamas Vilniaus akademija.
- Akmens anglys – augalinės kilmės nuosėdinė uoliena (naudingoji iškasena). XVIII–XX a. gausiai naudotos (ir vis dar tebenaudojamos) kaip kuras, iš pradžių visiems prietaisams ir pramonės mašinoms veikti, vėliau – daugiausia gaminant elektros energiją ir tiekiant šilumą.
- Akvedukas – vandentakis, inžinerinis statinys, skirtas gėlam vandeniui tiekti. Senovės Romos valstybėje akvedukai sudarė vandentiekio sistemą, tam tikri inžineriniai statiniai nukreipdavo vandenį reikiama linkme. Akvedukais buvo drėkinami laukai, tiekiamas vanduo miestams. Dažniausiai akvedukai sujungdavo skirtinguose lygiuose esančius objektus, pavyzdžiui, vandens šaltinį kalnuose su žemumoje esančia gyvenviete.
- Aleksandro Jogailaičio privilègija – 1492 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro LDK kilmingiesiems – bajorijai – suteiktas dokumentas, kuriuo patvirtintos ankstesnės jų teisės ir laisvės, valdytos žemės, atleidimas nuo mokesčių ir kt. Šiuo dokumentu raštiškai įsteigta jau kelis dešimtmečius veikusi Ponų Taryba, sudaryta iš galingiausių ir įtakingiausių LDK didikų.
- Ankstyvóji monárchija – pirminis Viduramžių valstybės raidos tarpsnis. Tai valstybės kūrimosi laikas, kai viena iškilusi giminė, asmuo pradeda plėsti savo domeną. Šiuo laiku valdovas yra vienintelė tvirta institucija, išreiškianti valstybę. Ankstyvosios monarchijos tarpsniu pagrindinė monarcho atrama buvo galingi, kilmingi asmenys, su kuriais jį siejo tarpasmeniniai ryšiai, pagrįsti abipusiais įsipareigojimais.
- Antikinė architektūra – VI a. pr. Kr. – V a. senovės Graikijoje ir senovės Romoje pastatų statybos menas, išplitęs Viduržemio jūros regione. Antikinei architektūrai būdinga orderinė sistema, pagrįsta griežtomis architektūros elementų proporcijomis.
- Antropocenas – žmogaus epocha. Šiuo nauju terminu bandoma apibrėžti dabar mūsų gyvenamą geologinę epochą, kurioje viskas sukasi apie žmogų, jo poreikius, todėl daroma didelė įtaka planetos raidai. Terminas nėra sutartinai pripažintas.
- Antropològija – mokslas, tyrinėjantis praeities ir dabarties visuomenes, įvairius visuomenės reiškinius, grupes, subkultūras (pvz., hipių, pankų, metalistų), jų kultūrines praktikas (aprangą, mitybą, papročius), mąstymą. Didelis dėmesys skiriamas skirtingų kultūrų palyginimui, jų sąsajų paieškai ir aiškinimuisi, kas sudaro esminį kultūros turinį.
- Aplinkosaugos judėjimas – XX a. antroje pusėje susiformavęs judėjimas, kuris siekia parodyti žmogaus veiklos padarinius aplinkai, stabdyti gamtai kenkiančius ar pavojingus objektus ir įrenginius, daryti įtaką politiniams sprendimams dėl aplinkosaugos problemų.
- Apšvietà – istorinė epocha (XVII a. pab. – XVIII a.), kuriai būdingas žmogaus proto, racionalumo, pažinimo, žinių ir mokslo, kaip išskirtinių žmogaus gebėjimų, iškėlimas. Filosofai, mokslininkai ir rašytojai kritikavo esamą socialinę ir politinę tvarką. Šioje epochoje buvo suformuluotos fundamentalios politinės filosofijos idėjos: prigimtinių žmogaus teisių teorija, valdžių atskyrimo principas.
- Archeològija – mokslas, ieškantis archeologinių radinių ir iškasenų t. y. priešistorės ir įvairių istorijos epochų daiktinio palikimo: statinių ir jų liekanų, namų apyvokos daiktų, drabužių, ginklų, monetų ir kita, šį palikimą kaupiantis, rūšiuojantis ir tiriantis.
- Aristokrãtija – santykinai nedidelis įtakingas visuomenės sluoksnis, kurį sudarė kilmingi asmenys – aristokratai. Viduramžiais kilmingieji turėjo atlikti karinę tarnybą. Juos ir valdovą siejo asmeniniai ryšiai. Kilmingieji dalyvaudavo priimant sprendimus, valdant valstybę. Galingiausi iš jų priklausė monarcho aplinkai.
- Astravõs sutartis – Vytauto Didžiojo ir Jogailos 1392 m. pasirašytas dokumentas, kuriuo nutraukta Vytauto ir Jogailos nesantaika ir kova. Šia sutartimi Vytautui grąžintos valdyti jo tėvonijos žemės, priklausiusios jo tėvui Kęstučiui. Kartu Vytautas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Jogailos vietininku.
- Astronòmija – mokslas, tiriantis visatos sandarą, jos kūnus (planetas, žvaigždes) ir jų judėjimą. XVI–XVII a. Europos mokslininkai (astronomai, matematikai) padarė fundamentalių mokslinių atradimų, kurie keitė Žemės vietos visatoje suvokimą
- Atmintiẽs karai – skirtingų nuomonių, įsitikinimų ar įsivaizdavimų susidūrimas, ginčas dėl to, kuri istorinė asmenybė, koks istorijos įvykis turi sulaukti daugiau dėmesio ir būti įamžintas, o gal užmirštas ar kritiškai įvertintas.
- Atòminė energètika – elektros energija, gaminama naudojant branduolinę reakciją specialiai tam pastatytose atominėse elektrinėse.
- Atvirà visúomenė – idėja ir siekis, kad valstybinė valdžia veiktų atsakingai, skaidriai, tolerantiškai, o valdžių pasikeitimas būtų demokratiškas ir taikus. Priešprieša atvirai visuomenei yra uždara visuomenė (totalitarinė, autoritarinė), kurioje valdžios veikimo mechanizmai nėra skaidrūs ir aiškūs, nėra tolerancijos kitaminčiams, o valdžių pasikeitimas neretai vyksta organizuojant perversmus ar revoliucijas.
- Atvirõs Lietuvõs fòndas – 1990 m. įsteigta nepriklausoma nevalstybinė pelno nesiekianti organizacija, remianti įvairias iniciatyvas, nukreiptas į atviros ir pliuralistinės visuomenės plėtrą.
- Aukščiáusioji Tarýba-Atkuriamàsis Seimas – aukščiausia Lietuvos Respublikos valdžia 1990–1992 m. Aukščiausioji Taryba 1996 m. pavadinta Atkuriamuoju Seimu.
- Autochtonai – vietos gyventojai, gimę, subrendę ir gyvenantys tam tikroje teritorijoje, regione.
- Autochtònai – čiabuviai, senbuviai, senieji šalies gyventojai.
- Autonòmija – politinė savivalda, savarankiškumas, teisė apibrėžtoje valstybės dalyje (teritorijoje) savarankiškai valdyti, tvarkyti vidaus reikalus.
- Autoritarizmas – vieno asmens, grupės ar partijos valdymas, įtvirtintas valdžią į savo rankas paėmus jėga ir (arba) pakeitus demokratinę konstituciją tik dėl akių atliktais politiniais veiksmais.
B
- Báltijos kẽlias – 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo metines, surengta akcija, kurioje žmonės susikibę už rankų gyva grandine sujungė visas tris Baltijos valstybes: Lietuvą, Latviją ir Estiją.
- Baròkas – meno ir architektūros epocha (XVI a. pab. – XVIII a. antra pusė) bei stilius. Barokui būdingos įmantrios architektūrinės formos, puošnumas, iškilmingumas, teatrališkumas.
- Besivýstančios valstýbės – šalys, kurioms būdinga žemesnis gyvenimo lygis ir didelė socialinė nelygybė, paplitęs skurdas, spartus gyventojų skaičiaus didėjimas, trumpa vidutinė gyvenimo trukmė, ekonomikos priklausomybė nuo naudingųjų iškasenų ir (ar) žemės ūkio produkcijos eksporto. Taip pat menka industrializacija, ribotas naujų technologijų taikymas, politinis nestabilumas. Besivystančioms valstybėms dažnai priskiriamos Afrikos ar Azijos šalys, susikūrusios pasibaigus dekolonizacijai.
- Brutalı̇̀zmas – modernizmo architektūros kryptis, kurioje daug nepaslėpto, netinkuoto betono, grubių medžiagų siekiant parodyti jų natūralų grožį. Atsisakius dekoro detalių, akcentuotas paprastumas.
C
- Cenzūrà – visos į viešumą patenkančios informacijos ir kūrybos kontrolė, peržiūra ir reikalavimas pakeisti netinkamas vietas arba publikavimo uždraudimas.
- Cenzūrà – visõs į viešumą patenkančios informacijos ir kūrybos kontrolė, peržiūra ir reikalavimas pakeisti netinkamas vietas arba draudimas publikuoti.
- Chunveibinai – Kinijos Kultūrinės revoliucijos dalyviai, daugiausia mokiniai ir studentai, kuriuos Kinijos lyderis Mao Dzedongas skatino susidoroti su politiniais oponentais ir įvairiais neįtinkančiais žmonėmis bei reiškiniais.
- Civilizãcijų istòrija – istorijos pasakojimo žanras, kai istorikas nagrinėja ilgalaikę didelės erdvės, konkretaus regiono istorijos raidą, jam būdingus ekonominius, visuomeninius ir kultūrinius bruožus, konkrečios civilizacijos (pvz., Antikos, Egipto, Vakarų civilizacijos) vertybinę sistemą.
D
- Daugiapartinė sistemà – viena iš demokratijos savybių, kai valstybės politinėje sistemoje veikia ir konkuruoja daug savarankiškų politinių partijų.
- Dekolonizãcija – politiniai procesai, kai valstybė (metropolija) pripažįsta anksčiau jai pavaldžios teritorijos nepriklausomybę. Dažniausiai dekolonizacijos terminu nusakomas Europos kolonijų išsivadavimas Azijoje ir Afrikoje po Antrojo pasaulinio karo.
- Demografinis sprogimas – itin spartus visuotinės gyventojų populiacijos didėjimas XX a. antroje pusėje.
- Demokrãtija – (sen. gr. demokratia – tautos, žmonių valdžia) – politinio darinio, valstybės, pirmiausia senovės graikų polio (miesto-valstybės) politinė santvarka, pagrįsta piliečių susirinkimu ir jo kartu priimamais sprendimais. Atėnų demokratijoje piliečiai (vyrai) turėjo ne tik politinių teisių, bet ir pareigų.
- Desovietizãcija – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjęs sovietinio palikimo naikinimas, kuris apėmė visas visuomenės gyvenimo sritis. Buvo naikinami ir įvairūs sovietiniai ženklai, keičiami okupaciją primenantys gatvių, aikščių, vietovių pavadinimai, griaunami paminklai.
- Despòtija – (sen. gr. despoteia – neribota valdžia) – senovės pasaulio valstybė, valdoma despoto, kuris, remdamasis savo išskirtine padėtimi, neretai suvokiamas kaip dieviškos kilmės, turėjo beveik neribotą valdžią. Azijoje ir Šiaurės Afrikoje įsikūrusias valstybes despotijomis pradėjo vadinti senovės graikai.
- Dezinformãcija – kryptingas ir sąmoningas informacijos iškraipymas siekiant suklaidinti visuomenę, jos grupes, atskirus asmenis. Ji pasitelkiama, kai norima manipuliuoti žmonėmis ir jų nuotaikomis.
- Didžióji láisvių chártija – 1215 m. Anglijos karaliaus Jono Bežemio išleistas raštas, kuriuo buvo apribotos monarcho teisės. Šis dokumentas pasirodė po nesėkmingų Jono Bežemio karų, dėl kurių jo valdžia labai susilpnėjo. Kad ją išsaugotų, jis buvo priverstas padaryti nuolaidų Bažnyčiai ir kilmingiesiems. Buvo sukurta 25 narių kilmingųjų taryba, kuri davė pradžią Anglijos parlamentui.
- Didžiojo kunigáikščio tarýba – valdant Vytautui Didžiajam, XIV–XV a. sandūroje susiformavusi institucija, sudaryta iš galingiausių ir įtakingiausių didikų. Šios institucijos nariai dalyvavo pasirašant svarbiausius dokumentus, valstybės valdymo procese, patarė didžiajam kunigaikščiui.
- Diktatūrà – Romos respublikos laikotarpio institucija, valstybės valdymas, kai, esant sudėtingoms aplinkybėms, ypatingais atvejais išrenkamas įtakingas asmuo, kuriam laikinai suteikiama neribota karinė, teisminė ar pilietinė valdžia.
- Dinãstija – (sen. gr. dynasteia – valdžia, viešpatavimas) – keletas sostą paveldinčios vienos giminės kartų.
- Diplomãtika – pagalbinis istorijos mokslas, tyrinėjantis dokumentus, jų turinį ir formą, dokumento kalbą, tikrumą ir patikimumą.
- Dirbtinis intelektas (DI) – kompiuterinės programos, sistemos ar prietaisai, gebantys spręsti įvairias problemas ir atlikti užduotis (didelio duomenų kiekio rinkimas ir apdorojimas, sudėtingi skaičiavimai, vertimas iš vienos kalbos į kitą, tekstų rašymas). Dirbtinis intelektas gali mokytis ir, naudodamasis neaprėpiamais internetiniais vaizdo, teksto, garso ir įvairių kalbų ištekliais, plėsti savo žinias.
- Direktòrija – 1795–1799 m. Prancūzijos Respublikos aukščiausioji vykdomosios valdžios institucija ir šio laikotarpio respublikos valdymo būdas. Ją sudarė penki ministrai. Dėl politinės suirutės valstybėje ir korupcijos Direktorija prarado politinę įtaką ir buvo nuversta Napoleono Bonaparto, į kurį viltis dėjo pastovumo šalies ūkyje siekusi buržuazija
- Domènas – Viduramžių Europoje paveldima kilmingo asmens (didiko, kunigaikščio, karaliaus) valda. Domenas didėdavo karine ekspansija ir diplomatija prisijungiant kitus domenus. Plėtrai palankias sąlygas sudarydavo ir skirtingų šeimų atstovų santuokos. Domenas buvo branduolys, kuriam plečiantis ilgainiui susikurdavo Viduramžių valstybė.
- Domestikacija – laukinių gyvūnų (daugiausia neplėšriųjų) prijaukinimas ir laukinių augalų sukultūrinimas, davę pradžią dviem pagrindinėms žmogaus ūkinės veiklos sritims – gyvulininkystei ir žemdirbystei.
- Dominãtas – (lot. dominatus – vienvaldystė, viešpatavimas) – antrasis Romos imperijos laikotarpis (284– 476 m.), prasidėjęs valdant Dioklecianui, kai Romos valstybę silpnino nuolatinės visuomeninės bei politinės krizės ir jos teritorijai grėsė skilimas. Todėl buvo vykdomos įvairios imperijos valdymo reformos ir didinamos imperatoriaus galios.
- Dominija – Britanijos imperijos valda, turinti platų politinį savarankiškumą.
- Dualistinė valstýbė – daugiatautė Austrijos-Vengrijos imperija, sukurta reformavus ankstesnę Habsburgų imperiją (1867–1918). Ji liko valdoma Habsburgų dinastijos, o Austrija ir Vengrija turėjo atskirus parlamentus bei vyriausybes.
E
- Ekològinė katastrofà – įvykis, stipriai paveikiantis aplinką, jos ekologinę pusiausvyrą. Tai gali būti teršalų išsiliejimas, chemikalų patekimas į orą po sprogimo, ekosistemos trikdymas dėl kitos žmonių veiklos ar panašiai.
- Ekonòminė blokadà – 1990 m. pavasarį ir vasarą 75 dienas trukusi Sovietų Sąjungos ekonominė blokada, kai buvo nutrauktas svarbių išteklių, tokių kaip naftos, dujų ir kai kurių prekių, tiekimas Lietuvai taip siekiant priversti atsisakyti nepriklausomybės paskelbimo.
- Eksperimeñtas – tai tomis pačiomis sąlygomis atliekant mokslinį tyrimą vis kartojamas bandymas, kuriuo siekiama patvirtinti arba paneigti tiriamo reiškinio, dėsnio egzistavimą.
- Elektros energija – įvairiais būdais gaminama ir elektros laidais perduodama energija. Ji gali būti paversta į kitokią energiją, pavyzdžiui, šiluminę.
- Ètninė kultūrà – tam tikros bendruomenės (tautos) tapatinimasis su savo kasdienėmis tradicijomis, papročiais, folkloru, gimtąja kalba.
- Etnocentrı̇̀zmas – kitų tautų (kultūrų) vertinimas remiantis savo tautos (kultūros) kriterijais, paprastai pabrėžiant jos išskirtinumą ir pranašumą.
- Etnològija – mokslas, tyrinėjantis įvairių praeities ir dabarties tautų, genčių ir visuomenių papročius, gyvenimo būdą.
- Euroatlántinės struktūros – Europą ir Šiaurės Ameriką jungiančios organizacijos, tokios kaip NATO, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ir panašios.
- Eurointegrãcija – valstybių įsijungimas į europines struktūras, institucijas ir organizacijas. Svarbiausia iš jų buvo įstojimas į Europos Sąjungą.
- Europeizãcija – su katalikišku krikštu prasidėjęs katalikiškos Europos kultūros formų (rašto, politinių ir socialinių institucijų) perėmimas, diegimas ir įsitvirtinimas visuomenėje ir valstybėje.
- Euròpos Bendrijà – (iki 1992 m. Europos ekonominė bendrija) – regioninė Europos tarpvyriausybinė organizacija, 1957–1993 m. veikusi viena svarbiausių organizacijų, siekusi ekonomiškai integruoti Europą, Europos Sąjungos pirmtakė.
F
- Faraònas – senovės Egipto valstybės valdovas.
- Fašizmas – (it. fascismo < fascio – kuokštas, ryšulys; bendrija) – nacionalizmo atmaina, iškėlusi tautos ir valstybės reikšmę, žmogaus paklusnumą. Judėjimas prasidėjo 1919 m. Italijoje (vadovas B. Musolinis), vėliau plito ir kitose Europos valstybėse.
- Filomãtai ir filarètai – nelegãlios Vilniaus universiteto studentų draugijos, veikusios XIX a. pradžioje. Pagrindinis tikslas – mokslinis lavinimasis, dorinis tobulėjimas, visuomenės švietimas, rūpinimasis tėvyne. Rusijos imperijos valdžia šias draugijas susekė ir uždraudė.
- Filosofų laivai – keli laivai, kuriais 1922 m. iš Sovietų Rusijos buvo prievarta išsiųsti (ištremti) bolševikams neįtikę intelektualai.
G
- Gárlaivis – garu (garo varikliu) varomas laivas.
- Garo variklis – prietaisas, kuriame deginant kurą (dažniausiai anglis) vandens garas paverčiamas mechaniniu darbu.
- Gatvinis kaimas – XVI a. vid. didžiojo kunigaikščio žemėse pradėtos tikslingai kurti planingos kaimo gyvenvietės. Dažniausiai toks kaimas turėjo vieną gatvę, kuri kirto jį pusiau, o išilgai jos statytos valstiečių trobos ir ūkiniai pastatai. Kai kada trobos buvo statomos iš vienos gatvės pusės. Toliau už valstiečių trobų ir ūkinių pastatų driekėsi dirbamų laukų rėžiai.
- Gegužės trečiõsios konstitùcija – 1791 m. ATR Seime priimtas pamatinis dokumentas, įtvirtinęs ATR kaip konstitucinę monarchiją su vykdomąja ir įstatymų leidžiamąja valdžiomis. Nutarta, kad sprendimai Seime priimami balsų dauguma. ATR tapo unitarine valstybe. Sukurtos centrinės valdžios institucijos, priimtas miestų įstatymas.
- Geležinkelių tinklas – visoje valstybėje ar net žemyne miestus jungiantis traukiniams skirtų kelių tinklas.
- Genealògija – pagalbinis istorijos mokslas, tyrinėjantis asmenų ir asmenų grupių kilmę, giminystės ryšius.
- Generãliniai lúomai – trijų Prancūzijos luomų (dvasininkijos, kilmingųjų, miestiečių) atstovų susirinkimas. 1302 m. pirmą kartą Generalinius luomus sušaukė Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis. Jie buvo šaukiami tik ypatingais atvejais ir didelės reikšmės valstybės valdyme neįgavo. Ilgainiui šios institucijos veikla nutrūko.
- Genocidas – tyčinis ir masinis tautinės, etninės, rasinės ar religinės grupės naikinimas.
- Geocentrizmas – mokslinė samprata, kuria remiantis Žemė yra stabili, ji suvokiama kaip visatos centras, o aplink ją skrieja planetos ir Saulė. Tai vyravo nuo Antikos iki XVI–XVII amžiaus.
- Glavlı̇̀tas – pagrindinės sovietinės įstaigos, kuri buvo atsakinga už cenzūrą, santrumpa.
- Graikų (Atėnų) teatras – VI a. pr. Kr. prasidėjo kaip ritualizuotų giesmių ir eisenų šventės, skirtos senovės graikų derlingumo, augalijos, stichinių gamtos jėgų dievo, vyno išradėjo Dioniso garbei. Ilgainiui išsivystė į sceninį meną, kuriame vaizduojamas žmogaus gyvenimas, jo silpnybės. Graikų teatre su pirmųjų dramaturgų kūriniais susiformavo tragedijos ir komedijos žanrai
- Graikų filosofija – VI a. pr. Kr. prasidėję įvairių filosofų, mokslininkų samprotavimai apie pasaulį, Žemės ir visatos sąrangą bei prigimtį. Ilgainiui šie svarstymai apėmė ir moralės, pažinimo, grožio temas. Graikų filosofija grindžiama racionaliu ir kritišku santykiu su tikrove.
- Gulãgas – sovietinės įstaigos Vyriausiosios pataisos darbų lagerių valdybos rusiškas trumpinys. Ši įstaiga administravo visą sovietų koncentracijos stovyklų sistemą. Gulagas tapo valstybės teroro sistemos sinonimu
H
- Heliocentrizmas – mokslinė samprata, teigianti, kad aplink Saulę kaip konkrečios sistemos centrą skrieja planetos, tarp jų ir Žemė. Visos šios planetos kartu su Saule centre sudaro Saulės sistemą. Pirmasis apie tai knygoje Apie dangaus sferų sukimąsi paskelbė M. Kopernikas. Vėliau jo tyrimus savo stebėjimais, skaičiavimais ir eksperimentais patvirtino G. Galilėjus.
- Heráldika – pagalbinis istorijos mokslas, tyrinėjantis asmenų, giminių, valstybių herbus, jų kilmę, sandarą ir reikšmę.
- Holodomòras – ukrainietiškų žodžių „badas“ ir „mirtis“ sudūrimas – badmiris. Sovietų valdžios politikos rezultatas, kai nuo bado mirė milijonai ukrainiečių. Nemažoje dalyje pasaulio šalių Holodomoras pripažįstamas genocidu.
- Holokáustas – sistemingas, masinis Europos žydų naikinimas, kurį vykdė nacistinė Vokietija, pasitelkusi talkininkus savo okupuotuose ar įtakos zonoje esančiuose kraštuose.
- Horòdlės susitarimai – Horodlės mieste, Lenkijoje, Lietuvos ir Lenkijos atstovų, Vytauto ir Jogailos, sudaryti ir patvirtinti dokumentai. Juose atnaujinta Lenkijos ir Lietuvos unija, patvirtintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio institucijos egzistavimas ir jos tęstinumas, Lenkijos pavyzdžiu įkurtos dvi – Trakų ir Vilniaus – vaivadijos, 47 Lietuvos bajorų giminėms suteikti Lenkijos kilmingųjų herbai.
- Humanitãrika – visuma mokslų (filosofija, filologija, istorija), tiriančių žmogų, jo socialines ir kultūrines sąlygas, visuomenę, kalbą, kultūrą.
- Humanizmas – XV–XVI a. Europoje vyravusi pasaulėžiūra, teigianti žmogaus vertingumą, jo proto ir individualumo vertę. Humanizmo atstovai buvo puikiai išsilavinę intelektualai, jie pabrėžė žmogaus išsilavinimo ir pažinimo svarbą.
I
- Ideologizãcija – ideologijos įdiegimo, įtvirtinimo procesas siekiant, kad ta ideologija imtų vyrauti visuomenėje
- Ikisokratikai – graikų mokslininkai ir filosofai, gyvenę VI–V a. pr. Kr., iki graikų filosofo Sokrato. Jie buvo pirmieji, bandę racionaliai, remdamiesi nuosekliais tikrovės ir gamtinio pasaulio stebėjimais, paaiškinti gamtos reiškinius, pasaulio sandarą. Į pasaulį ir aplinką jie žvelgė nesavanaudiškai ir visa suvokė kaip darnią tvarką, visumą.
- Imperãtorius – Romos imperijos (27 m. pr. Kr. – 476 m.) valdovo titulas.
- Impèrija – imperatoriaus valdoma valstybė, kurios idėjos ištakos siekia senovės Romos laikus (lot. impero – įsakyti, viešpatauti, valdyti). Žlugus Vakarų Romos imperijai, jos idėją atgaivino Karolis Didysis (Frankų imperija). Vėliau imperijos tradicija buvo tęsiama ir plėtojama. Viduramžių Europoje imperija buvo suvokiama kaip aukščiausia monarchijos pakopa, o imperatorius – kaip visuotinę galią turintis aukščiausias krikščioniškos Europos monarchas, kuriam turi paklusti visi kiti monarchai.
- Impèrija – aukščiausia monarchijos forma. Priešingai negu Viduramžiais ir ankstyvaisiais laikais, kai Europoje egzistavo tik viena imperija, XIX a. būta keturių – Austrijos-Vengrijos, Britanijos, Rusijos ir Vokietijos – imperijų. XIX a. Europoje imperija reiškė išskirtines konkrečios valdovų dinastijos ambicijas ir pretenzijas į didvalstybės statusą.
- Impresionizmas – moderniojo meno sąjūdis (pirmiausia dailėje, vėliau ir literatūroje), susiformavęs XIX a. 8-ajame dešimtmetyje Prancūzijoje. Pagrindinis impresionistų siekis buvo perteikti regimąjį ir emocinį akimirkos įspūdį, nuotaiką (impresiją), vaizduoti tikrovę tokią, kokią mato ir jaučia žmogus.
- Indùkcija – samprotavimo būdas (principas), kai ištyrus tam tikrą skaičių objektų ar atlikus daug kartų tą patį eksperimentą daromos apibendrintos išvados apie tiriamą reiškinį ar objektą.
- Infekcinės ligos – užkrečiamosios ligos, kurias sukelia į organizmą patekę mikroorganizmai (bakterijos, virusai).
- Inkunãbulai – seniausios spausdintos knygos, išleistos Europoje nuo pirmosios spausdintos knygos pasirodymo XV a. 5-ajame dešimtmetyje iki XVI a. pradžios. Jos pasižymėjo puošnumu, spalvingumu, miniatiūrų gausa.
- Irigacija – kontroliuojama drėkinimo sistema. Ją sudarė žmogaus sukurtos užtvankos ir kanalai, į kuriuos patekdavo upės vanduo. Tikslas – drėkinti žemdirbystės ir gyvulininkystės veiklai skirtas žemes. Senovės civilizacijose milžiniškos drėkinimo sistemos buvo kuriamos prie didžiųjų upių (Nilo, Tigro, Eufrato ir kitų).
- Istòrijos metòdas – praeities pažinimo, tyrinėjimo būdas, kurį sudaro trys lygiaverčiai ir vienas kitą papildantys veiksmai: euristika (klausimo kėlimas), šaltinių kritika ir interpretacija.
- Istòrijos mókslo populiãrinimas – siekis visuomenei suprantamai, aiškiai ir įdomiai, įvairiais pavidalais (knygomis, straipsniais ir kt.) pristatyti istorijos mokslo atradimus, supažindinti su naujausiais tyrimais, savitomis senų ir naujų istorijos temų interpretacijomis.
- Istòrijos politika – valstybės puoselėjamos istorijos temos, nuostatos ir teiginiai, kuriais vadovaudamasi valstybė priima sprendimus dėl valstybinių švenčių ir atmintinų dienų, taip pat ir dėl kitų istorinės atminties reikalų (pvz., gatvių, vietovių pavadinimų).
- Istòrijos propagánda – sąmoningas istorijos dalykų, jų vertinimo iškraipymas siekiant ideologinių, dažnai priešiškų – prieš valstybę nukreiptų – tikslų.
- Istòrijos šaltiniai – įvairių rūšių ir pavidalų skirtingų istorijos epochų daiktinis, rašytinis ir vaizdinis palikimas, kuriuo istorikai ir kiti tyrinėtojai naudojasi siekdami aprašyti ir rekonstruoti įvykius ar pažinti praeityje gyvenusius ir veikusius žmones.
- Istòrinė atmintis – visuma istorijos įvykių (pvz., 1253 m., 1918 m.) ir asmenybių (pvz., Vytautas Didysis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas), kurie pripažįstami ir vertinami kaip prisimintini, turintys teisę užimti išskirtinę vietą visuomenės, valstybės ir tautos sąmonėje.
- Istoriogrãfija – istorijos įvykių vaizdavimas, istorinio pasakojimo kūrimas laikantis įvykių chronologijos. Laikui bėgant istoriografiją pradėta suvokti kaip istorinėmis temomis parašytus tekstus. Kai kada istoriografija vadinamas pats istorijos mokslas.
- Išsigimęs menas – nacionalsocialistinėje Vokietijoje taikytas terminas siekiant neigiamai apibūdinti daugiausia modernųjį meną.
Į
- Įámžinimas – veikla, kai siekiama sukurti ženklą (pvz., paminklą, atminimo lentą, paveikslą, knygą), kuriuo būtų išsaugotas ir įtvirtintas išskirtinės istorinės asmenybės, svarbaus istorijos įvykio atminimas.
Y
- Ypatingieji tautõs atstõvai – 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje nustatyta, kad ypatingieji tautos atstovai renka prezidentą septyneriems metams. Patys ypatingieji tautos atstovai faktiškai priklausė nuo valdančiosios Tautininkų sąjungos.
J
- Jakobinai – kraštutinių pažiūrų Prancūzijos revoliucijos politinė grupė, 1792–1794 m. turėjusi didžiausią įtaką, siekusi respublikos politinės santvarkos. Būtent dėl jų spaudimo buvo giljotinuotas Prancūzijos karalius Liudvikas XVI. Beatodairiškai siekdami įtvirtinti respubliką, pradėjo dorotis su savo politiniais priešininkais. Galiausiai jie ėmė vykdyti visuotinį terorą, kelti mokesčius turtingiesiems, persekioti Bažnyčią.
- Jėzuı̇̀tai – 1540 m. įkurtas katalikų vienuolių ordinas, kurio pradininkas buvo iš Ispãnijos kilęs Ignacas Lojola. Pagrindinis jėzuitų tikslas buvo rūpintis katalikų tikėjimo išsaugojimu, tikinčiųjų sielovada ir kova su Reformacija. Baroko epochoje jie didelį dėmesį skyrė švietimui, mokslui. 1570 m. Vilniuje jėzuitai įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. 1579 m. jų įkurta kolegija buvo reorganizuota į Vilniaus akademiją (universitetą).
- Jìdiš – Viduramžių Vokietijoje susiformavusi germanų kalba, kuriai didelę įtaką padarė hebrajų ir slavų kalbos. Iki Antrojo pasaulinio karo jidiš kalbėjo didžioji dalis Europos žydų, viena iš šios kalbos tarmių būdinga buvusios LDK žydams – litvakams.
- Juodoji mirtis – XIV a. vid. visoje Europoje išplitęs ir pandemijos mastą įgavęs maras. Per maro pandemiją 1347–1353 m. Europoje mirė apie 25 milijonus žmonių (maždaug trečdalis to meto Europos gyventojų).
K
- Káncleris – centrinės LDK valdžios pareigūnas, nuo XV a. pr. vadovavęs valdovo kanceliarijai. Jo žinioje buvo didysis valstybės antspaudas, valstybės archyvas.
- Karalỹstė – monarchija, valdoma karaliaus. Viduramžiais karaliumi galėjo tapti tik valdovas katalikas. Teisę tapti karaliumi suteikdavo Romos popiežius. Valdovą karaliumi katedroje įšventindavo vyskupas. Lietuvos karalystė gyvavo nuo Mindaugo karūnacijos 1253 m. iki jo nužudymo 1263 m.
- Karinė diktatūrà – politinė padėtis šalyje, kai kariuomenės aukštieji karininkai turi daugiau neribotos politinės galios nei politikai.
- Karı̇̀niai poligònai – uždaros karinės teritorijos, skirtos karių bei technikos pratyboms ir kariškiams apgyvendinti.
- Kãro padėtis – ypatinga teisinė padėtis, kai esama tam tikrų apribojimų. Beveik visą tarpukario laikotarpį dėl nepriklausomybės karo, o vėliau dėl neišspręsto konflikto su Lenkija Lietuvoje galiojo karo padėtis.
- Kasdienýbės istòrija – istorijos pasakojimo žanras, kuriame svarbiausiu istoriko tyrimo objektu tampa kasdieniniai žmonių įpročiai, veikla, gyvenimo būdas, mityba
- Kaũno modernı̇̀zmo architektūrà – savita, aukšto meninio lygio ir daugiausia vietos architektų kurta moderni architektūra, kuri formavosi XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje Kaune ir Lietuvoje.
- Kėdáinių ùnija – 1655 m. spalio 20 d. LDK didikų ir bajorų delegacijos, vadovaujamos didžiojo LDK etmono Jonušo Radvilos, ir Švedijos Karalystės atstovų Kėdainiuose sudaryta sutartis. Dėl sudėtingos LDK situacijos, siekiant pagalbos kovoje su Rusija, pasirašytas pasidavimo Švedijos karaliaus globon aktas. Taip nutraukta unija su Lenkija ir sudaryta unija su Švedija. Unija truko kelis mėnesius ir realiai neveikė.
- Kẽlio atkarpà Sánkt Peterbùrgas–Váršuva – Rusijos imperijos 1830–1836 m. nutiestas modernus kelias, nusidriekęs ir per Lietuvos teritoriją. Buvo ypač svarbus paštui, žmonėms susisiekti ir kroviniams gabenti.
- Keturių elementų teorija – pirmųjų senovės Graikijos mokslininkų ir filosofų (ikisokratikų) sukurta viso to, kas egzistuoja, sandaros teorija. Pasak jos, visko pradas yra žemė, vanduo, oras ir ugnis.
- Ketverių mẽtų seimas – 1788–1792 m. Varšuvoje vykęs ATR Seimas, kuriame vadovaujant S. A. Poniatovskiui ATR Seimas ėmėsi esminių reformų, jomis buvo siekiama reformuoti valstybę ir atsikratyti Rusijos imperijos įtakos. Pagrindinis šio Seimo darbo rezultatas – Gegužės trečiosios konstitucija.
- Kilnojamasis paveldas – svarbūs žmogaus kūriniai, kuriuos galima perkelti, saugoti ar eksponuoti specialiose vietose.
- Klasicı̇̀zmas – meno ir architektūros epocha (XVIII a. antra pusė – XIX a. pirmas trečdalis) bei stilius, kuriam būdingas racionalumas ir griežtumas. Klasicizmo architektūros idealas buvo Antikos menas, antikinės architektūros ir jos elementų proporcijos.
- Klerikalizmas – Bažnyčios ir dvasininkų įtakos visuomenėje ir politikoje stiprinimas.
- Knygų deginimas – nacistinėje Vokietijoje nacių vykdytos akcijos, per kurias buvo masiškai naikinamos jų ideologijai neįtinkančios knygos (marksistų, komunistų, žydų ir kt.).
- Koekvãcija – 1697 m. ATR priimtas teisių sulyginimo įstatymas, kuris reiškė dar gilesnę Lenkijos ir Lietuvos integraciją. Juo sulygintos Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų kompetencijos ir nutarta, kad svarbiausi Lietuvos teismų dokumentai ir jų sprendimai būtų rašomi lenkų kalba.
- Kolègija – vidurinio mokslo institucija. 1570 m. į Lietuvą atvykę jėzuitai įkūrė Vilniaus kolegiją, vėliau ji buvo reorganizuota į Vilniaus akademiją (universitetą).
- Kolonializmas – XV a. pab. sulig Amerikos atradimu prasidėjusi Europos jūrinių valstybių ekspansionistinė politika Naujajame Pasaulyje (Amerikoje, Azijoje). Ši politika rėmėsi samprata, ideologija, kad europiečių atrasti kraštai ir jų gyventojai yra necivilizuoti, nevisaverčiai. Tad vietos žmonių išnaudojimas ir tų žemių išteklių naudojimas buvo suvokiamas kaip absoliučiai teisėtas.
- Kolū́kinės gyvénvietės – gyvenvietės su daug mūrinių namų arba daugiabučių, su miestams būdingomis paslaugomis (vaikų darželiais, kultūros centrais ir panašiai). Į tokias gyvenvietes stengtasi perkelti žmones iš atokių vienkiemių ar gretimų kaimų.
- Kolumbinis apsikeitimas – XV–XVI a. vykęs biologinės globalizacijos procesas: tarp skirtingų žemynų – Senojo ir Naujojo Pasaulių – vyko ligų, augalų ir gyvūnų sklaida, tai keitė gamtinę aplinką, mitybos įpročius.
- Komunizmas – viena iš kraštutinės kairės ideologijų, grįsta utopine idėja, kad galima sukurti visuomenę, kurioje nesant privačios nuosavybės nebus ir materialinio suinteresuotumo ir taip bus panaikinta socialinė ir kitokia nelygybė.
- Koncentrãcijos stovyklà – uždaros ir izoliuotos vietos, kuriose buvo kalinami ir žudomi totalitarinių režimų priešininkai ir priešais paskelbti žmonės.
- Konfederãcija – XVII–XVIII a. ATR didikų inicijuota ir organizuota ginkluota politinė sąjunga. Jos buvo organizuojamos siekiant politinių tikslų, reiškiant nesutikimą su priimamais sprendimais. Liberum veto teisė negaliojo, sprendimai buvo priimami balsų dauguma. Dažnai šios sąjungos išvirsdavo į atvirus konfliktus su kitomis didikų ir bajorų politinėmis grupuotėmis.
- Konkistadòrai – XV–XVI a. ispanų ir portugalų kariai atradėjai, laivais iš Europos keliavę į Pietų ir Šiaurės Amerikas, Aziją, Afriką, Okeaniją ir kolonizavę šias žemes.
- Konservavimas – profesionalus siekis apsaugoti nuo tolesnio gedimo, griuvimo ar irimo autentiškus istorinius daiktus, statinius, meno kūrinius.
- Konstitùcija – pamatinis valstybės įstatymas, apibrėžiantis, kam priklauso aukščiausia valdžia, nustatantis valstybės valdymo būdą, santykį tarp valdžios institucijų, piliečių teises ir pareigas. Pagal 1791 m. Prancūzijos konstituciją aukščiausia valdžia priklausė tautai, buvo įtvirtintas valdžios padalijimas.
- Konstitùcinė monárchija – monarchijos rūšis, kurią po ilgų Anglijos parlamentarizmo šalininkų ir rojalistų kovų 1689 m. įtvirtino Teisių bilis. Tokioje monarchijoje pagrindinį vaidmenį valstybės valdyme vaidina parlamentas, monarcho galias riboja konstitucija ir parlamentas.
- Kònsulas – Romos valstybės pareigūnas, renkamas vieniems metams. Respublikos laikotarpiu būdavo du konsulai kaip aukščiausi valstybės pareigūnai, kaip institucija, kuriai priklausė aukščiausia pilietinė ir karinė valdžia. Imperijos laikotarpiu konsulai išliko, bet tik kaip garbės pareigūnai.
- Kosmosas – darni gamtos jėgų, gamtinės aplinkos ir gyvybės formų, Žemės ir dangaus kūnų visuma.
- Krėvos sutartis – 1385 m. tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuriai atstovavo Jogaila su Gediminaičių dinastijos kunigaikščiais, ir Lenkijos karalystės, atstovautos kilmingųjų, sudarytas dokumentas, kuriame užfiksuoti priešvedybiniai Jogailos įsipareigojimai. Šia sutartimi Jogaila pasižadėjo pasikrikštyti pats, pakrikštyti Lietuvą ir prie Lenkijos karalystės prišlieti LDK. Šia sutartimi padėtas pagrindas LDK ir Lenkijos personalinei (dinastinei) unijai, kuri tapo tikrove susituokus Jogailai ir Jadvygai bei vainikavus Jogailą Lenkijos karaliumi.
- Krònika – istorinių įvykių vaizdavimo būdas, istorijos rašymo žanras, išplėtotas Viduramžiais. Dažniausiai kronikose buvo aprašomi svarbūs to laiko įvykiai: valdovų sprendimai ir žygiai, mūšiai, įvairūs išskirtiniai gamtos, politikos ir kiti reikšmingi reiškiniai ar įvykiai.
- Kultūrinė revoliucija – 1966–1976 m. Kinijoje vykusi radikali kampanija, kurią inicijavo Kinijos lyderis Mao Dzedongas. Ja siekta naikinti ir keisti praeities mentaliteto likučius, įpročius, papročius, kultūrą, susidoroti su žmonėmis.
- Kultūros ideologizavimas – meno ir menininkų vertinimas pagal ideologinį supratimą (grožio, idėjiškumo, politiškumo) ir prievarta menininkams kurti ideologiškai teisingu laikomą meną.
- Kultūros paveldas – autentiškos meninės ar istorinės vertybės, kurios ypač svarbios ir aktualios jas supančiai bendruomenei, valstybei ar net visai žmonijai.
- Kuròrtas – vietovė, kurioje sveikatai palankus klimatas, graži ir švari aplinka, yra mineralinio vandens srovių ar kitų išskirtinių gamtinių savybių, galinčių padėti pasveikti, pailsėti, atgauti jėgas. Kurortuose XIX a. imta plėtoti infrastruktūrą, pritaikytą poilsiui, gydymuisi, laisvalaikiui leisti (sportui), turizmui.
- Kurtuãzinė literatūrà – XII–XIV a. Vakarų Europos pilyse ir dvaruose klestėjusi literatūra (proza, lyrika), kurta lotynų ir įvairiomis tautinėmis kalbomis (prancūziškai, vokiškai). Jai būdingi įvairūs nuotykių kupino riteriško ar dvaro gyvenimo siužetai. Vaizduojami riteriško, kilmingųjų gyvenimo idealai (narsa, ištikimybė), aukštinama kilminga moteris (dama).
L
- LDK lotỹniškoji raštijà – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvairių lotynų kalba sukurtų rankraštinių ir spausdintų tekstų (privilegijų, sutarčių, grožinės ir publicistinės literatūros) visuma.
- LDK pãveldo dalýbos – svarstymai, kurios šalies, kurios tautos (baltarusių, lenkų, lietuvių ar ukrainiečių) istorijai priklauso daugiatautėje ir daugiakultūrėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurti kultūros reiškiniai, kūriniai ar objektai.
- LDK rusė́niškoji raštijà – visuma įvairaus pobūdžio rankraštinių ir spausdintų tekstų, pasirodžiusių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rusėnų kalba, kirilika.
- Legendà – literatūros žanras, pasakojimas, kuriame veikia išgalvotas asmuo ar asmenų grupė. Legenda siekiama sukurti senas asmens, giminės ar tautos tariamas istorines ištakas ir taip pabrėžti išskirtinį jų senumą, taigi kilmingumą. Viduramžiais ir Ankstyvaisiais naujaisiais laikais buvo kuriamos ne tik kilmingų asmenų ir giminių, bet ir tautų kilmės, neatmenamų ištakų legendos.
- Liáudies fròntas – kairiųjų ir centro kairės politinių partijų ir organizacijų politinis susivienijimas, siekęs kovoti su kylančiomis dešiniųjų radikalų partijomis ir organizacijomis. 1936 m. liaudies frontams pavyko laimėti rinkimus Prancūzijoje ir Ispanijoje.
- Liberalióji demokrãtija – demokratijos rūšis, kurioje svarbus daugumos žmonių sprendimas, bet gerbiamos ir užtikrinamos kiekvieno atskiro asmens teisės ir laisvės. Valdžios institucijų galias riboja įstatymai.
- Liberum veto – (liet. teisė, laisvė drausti) nuo XVI a. pab. ATR Seimuose įsitvirtinusi bajorų teisė pareikšti nesutikimą, draudimą svarstomu klausimu ar bandant priimti naują įstatymą. Dėl piktnaudžiavimo šia teise iširo didžioji dalis XVII–XVIII a. ATR Seimų. Gegužės trečiosios konstitucija šią teisę panaikino.
- Lyčių istòrija – istorijos pasakojimo žanras, XX a. 8-ajame dešimtmetyje tapęs atskira mokslinių istorijos tyrimų sritimi, kurioje nagrinėjama moterų vieta ir vaidmuo istorijoje, vyriškumo ir moteriškumo samprata, jos raida ir kaita.
- Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė – XIII–XVIII a. egzistavusi Vidurio Rytų Europos valstybė. Nepaisant to, kad Lietuvos valstybė egzistavo nuo XIII a., pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardas paminėtas XIV a. pirmoje pusėje, valdant Gediminui.
- Lietuvõs krikštas – oficialus katalikybės kaip oficialios valstybės religijos įvedimas Lietuvoje. Pagrindinė Lietuvos krikšto data yra 1387 m., kai Jogaila kartu su Jadvyga, Gniezno arkivyskupu ir Lenkijos kilmingaisiais atvyko į Vil̀nių. Čia buvo krikštijami Lietuvos didikai, dalis miestiečių ir platesnės gyventojų masės.
- Lietuvõs láisvės lýga – rezistento A. Terlecko 1978 m. įsteigta slapta, pogrindinė organizacija, kėlusi tikslą be ginklų kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
- Lietuvõs Pérsitvarkymo Sąjūdis – 1988 m. veiklą pradėjęs visuomeninis judėjimas, iš pradžių rėmęs reformas Sovietų Sąjungoje, bet jau 1989 m. pradėjęs siekti nepriklausomybės. Sąjūdis 1990 m. vasarį laimėjo rinkimus keldamas nepriklausomybės atkūrimo idėją.
- Lietuvõs Tarýba – nuo 1917 m. rugsėjo mėnesio iki 1918 m. pab. vienintelė ir svarbiausia politinė institucija Lietuvoje. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą.
- Lietuvõs Vyriáusiasis Tribunõlas – LDK aukščiausiasis teismas (1581–1794). Jis pakeitė ligtolinį aukščiausiąjį didžiojo kunigaikščio teismą. Tribunolas buvo sudarytas iš 49 pavietų bajorų atstovų, kurie buvo renkami įvairių pavietų seimeliuose.
- Liùblino ùnija – 1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime sudaryta sutartis, kuria Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė į federacinę Lenkijos ir Lietuvos Respubliką, arba Lenkijos ir Lietuvos Valstybę, vėliau vadintą Abiejų Tautų Respublika. Šią valstybę jungė dvi pagrindinės bendros institucijos: valdovas ir Seimas, numatyta, kad bus įgyvendinama bendra užsienio politika.
- Lobizmas – suinteresuotų asmenų ar grupių veikla siekiant paveikti politikų ir valstybių veiksmus.
- Lokãlinė istòrija – istorijos pasakojimo žanras, kai susitelkiama į santykinai nedidelės erdvės (kaimo, valsčiaus) ir joje gyvenančios bendruomenės tyrinėjimą.
- Lúominė monárchija – Viduramžių Europos valstybės raidos tarpsnis (XII–XV a.). Luominėje monarchijoje, be monarcho, svarbų vaidmenį vaidino kilmingieji. Šiuo tarpsniu visuomenė buvo griežtai pasidalijusi į luomus (dvasininkija, kilmingieji, valstiečiai) ir veikė luominės institucijos.
M
- Materialus paveldas – svarbūs ir autentiški statiniai, paminklai, meno ar gamtos kūriniai, archeologiniai radiniai ar vietovės ir t. t.
- Melaginga naujiena – reiškinys, kai siekiama paveikti visuomenės nuomonę skleidžiant pramanytą, tikrovės neatitinkančią ar tik iš dalies atitinkančią žinią.
- Melioracija – žemės sausinimas. Tiesiant požeminio drenažo vamzdžius ir kasant kanalus buvo nusausinamos drėgnos, pelkėtos žemės. Vykdant šį procesą buvo kertami krūmai, miškai, tiesinami upeliai.
- Memorándumas – raštas, kuriame išsamiai išdėstytos sąlygos ir argumentai būsimam susitarimui. Būtent tokio tipo dokumentą ir buvo parengęs M. K. Oginskis.
- Mikrorajònas – gyvenamųjų namų kvartalas, kuriame sutelktos pagrindinės žmogui reikalingos paslaugos (vaikų darželiai, mokyklos, parduotuvės). Labai paplitęs planuojant sovietinius miestus.
- Miškų revizija – XVI a. vid. Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdose esamų valstybinių miškų plotų ir jų ribų nustatymas ir aprašymas, kurį įgyvendino didžiojo kunigaikščio pareigūnai.
- Modernas – modernizmo atšaka architektūroje. Moderno kūrėjams būdingas prieštaravimas pripažintiems autoritetams, individualizmo skatinimas, siekis sukurti stilistiškai vientisą gyvenamąją aplinką, suartinti amatus ir tuo metu jau išplitusią pramoninę gamybą. Moderno architektūrai taip pat būdingi ne tik simbolizmo motyvai, dekoratyvumas, asimetrija, grakščios linijos, bet ir funkcionalumas.
- Modernizmas – ryškūs meno pokyčiai nuo XIX a. antros pusės iki XX a. vidurio. Modernizmui būdingos nuolatinės naujų meninių formų ir idėjų paieškos, tradicijų ir pripažintų autoritetų kvestionavimas, individualumo skatinimas, kūrėjo subjektyvumo išryškinimas ir siekis perteikti besikeičiančio žmogaus jauseną. Modernistai daug dėmesio skyrė technologinėms naujovėms meno srityje.
- Modernùs gamtamókslis – XVII a. Europoje pradėjusi formuotis modernaus mokslo (gamtos mokslų, visų pirma fizikos, astronomijos) samprata, pagrįsta eksperimentu ir indukcija.
- Mókslinė ètika – visuma principų, kurių turi laikytis mokslininkas, atliekantis tyrimus ar kuriantis naujus produktus, mechanizmus, prietaisus, programas, organizmus. Svarbiausiems mokslinės etikos principams priklauso sąžiningumas, atsakomybė už atliekamus tyrimus, jų rezultatus ir pasekmes.
N
- Nacionãlinė istòrija – istorijos pasakojimo žanras, kai istoriko dėmesys ir tyrimas sutelktas į konkrečios valstybės, jos raidos ir reiškinių nagrinėjimą, vertinimą, vaizdavimą.
- Nacionãlinė valstýbė – XIX a. Europoje susiformavusi valstybingumo samprata, kad valstybė kaip politinis darinys turi remtis kultūriškai ir kalbiškai artima bendruomene – tauta. Tokio politinio darinio pagrindas – tauta, gyvenanti aiškiai apibrėžtoje, valstybės sienų ribojamoje teritorijoje.
- Nacionãlinė valstýbė – Nacionãlinė valstýbė – valstybė, kurioje daugumą sudaro ir svarbiausias politines teises turi vienos tautybės gyventojai. Nacionalinės valstybės ėmė rastis XIX a.
- Nacionãlinis judė́jimas – tam tikros tautos kultūrinis ir politinis siekis gauti daugiau teisių, turėti autonomiją ar sukurti valstybę.
- Nacionalinis parkas – valstybei priklausanti teritorija, kurioje saugomas tai vietovei būdingas kraštovaizdis ar kultūrinė visuma, draudžiamà tą visumą galinti pažeisti veikla.
- Nacionãlinis párkas – valstybei priklausanti teritorija, kurioje saugomas regionui būdingas kraštovaizdis, mokslinę ar kultūrinę vertę turintys gamtos ir kultūros objektai.
- Nacionalizmas – XIX a. susiformavusi ideologija, teigianti, kad tam tikrą žmonių grupę, visuomenę sieja bendras identitetas, kalba, kultūra, papročiai, istorija. Tokia grupė sudaro tautą, jos pagrindinis tikslas – sukurti vieningą nacionalinę valstybę, kuri savo teritorijoje sutelkia tai pačiai kultūrai priklausančius individus, bendruomenes.
- Nacionalsocializmas – viena iš kraštutinės dešinės ideologijų. Vienas esminių ideologijos bruožų buvo vadovavimasis rasine arijų išskirtinumo teorija, skelbiančia, kad arijų rasė yra viršiausia fiziškai, doroviškai, kultūriškai, ir antisemitizmu – priešiškumu žydų tautai.
- Naujàsis Pasáulis – nuo XVI a. pr. Europoje pradėtas vartoti pavadinimas atrastiems Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos žemynams. Iki to laiko buvo manoma, kad egzistuoja tik trys žemynai – Afrika, Azija ir Europa.
- Neginklúota rezisteñcija – nesmurtinis pasipriešinimas okupacinei valdžiai. Okupuotoje Lietuvoje daugiausia pasireiškė pogrindine spauda, protesto laiškais, parašų rinkimu ir panašiomis priemonėmis.
- Nekilnojamasis paveldas – atskiri statiniai ar jų kompleksai, želdynai, archeologinės ar mitologinės vietos ir t. t.
- Nematerialus paveldas – dainos, šokiai, papročiai, įvairios tradicijos, apeigos, kurios atspindi bendruomenės, tautos ar žmonijos kultūrų kasdienybę ir įvairovę.
- Neolito revoliucija – maždaug 10 000 m. pr. Kr. prasidėjęs tam tikras procesas: nuo klajoklinio gyvenimo būdo, pagrįsto medžiokle ir maistinių augalų bei jų vaisių rinkimu, ilgainiui pereita prie žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtros. Buvo kultūrinami įvairūs augalai, jaukinami laukiniai gyvūnai. Žmogus apsigyveno sėsliai.
- Nihil novi – (liet. nieko naujo) visuotinio sutikimo priimant sprendimus reikalavimas. Šis principas draudė be visuotinio bajorijos sutikimo priimti bet kokį sprendimą, kuris galėtų pažeisti jų laisves ir teises. Jis tapo liberum veto teisės pagrindu.
- Nomárchas – vienos iš senovės Egipto valstybės teritoriją sudariusių dalių (nomų) valdytojas, faraono vietininkas.
- Nulinė emisija – siekis, kad pramonės, paslaugų, transporto ar kitose srityse anglies dioksido išmetimas būtų sumažintas iki nulio. Tam reikia visiškai atsisakyti naudoti iškastinį kurą ir pereiti prie atsinaujinančiųjų išteklių energijos.
O
- Oligárchija – (sen. gr. oligrachia – nedidelės grupės, mažumos valdžia) – politinė santvarka, kai politinį darinį, valstybę ar polį valdo nedidelė, dažniausiai turtingų ir įtakingų asmenų grupė. Ji veikia ne visuomenės, bet savo naudai. Oligarchiją kritikavo garsiausi senovės graikų filosofai.
- Òrderis – antikinėje architektūroje atsiradusi pastato laikančioji konstrukcija, susidedanti iš trijų architektūrinių elementų: pagrindo, kolonos ir ant jos esančios horizontaliosios dalies. Ilgainiui antikinėje architektūroje susiformavo trys orderio rūšys (dorėniškasis, jonėniškasis, korintiškasis) su skirtingomis šių trijų elementų proporcijomis, dydžiais.
P
- Pacta conventa – (liet. priimtinos sąlygos) XVI–XVIII a. ATR Seimo ir būsimojo valdovo sutartis, kandidato į ATR valdovus įsipareigojimai. Viena jos dalis buvo kintanti, kiekvienam būsimam valdovui specifinė. Antroji – pastovi, ja buvo patvirtinamas bajorų teisių ir laisvių neliečiamumas, pripažįstamas valdovo renkamumas, pasižadama jokių sprendimų nepriimti be Seimo sutikimo.
- Pagalbinis istòrijos mókslas – išskirtinio pažinimo sritis, kuri tyrinėja ir interpretuoja ypatingų žinių reikalaujančius istorijos šaltinius.
- Paleogrãfija – pagalbinis istorijos mokslas, tyrinėjantis rašytinių istorijos šaltinių raštą ir rašyseną.
- Paminklósaugos klùbai – nuo 1987 m. sovietų Lietuvoje pradėti formuoti klubai, domėjęsi istorija, paveldu ir aplinkosaugos klausimais. Kai kurie ekologijos ar aplinkosaugos klubai iš pradžių veikė ir buvo registruoti kaip paminklosaugos klubai, nes tokius klubus buvo leidžiama registruoti.
- Paraistòrija – pasakojimo žanras, kai įvairiomis istorinėmis temomis kuriamos išgalvotos, jokiais tyrimais nepagrįstos istorijos, iškraipomi istorijos įvykiai ir istorinių asmenybių biografijos.
- Parãpinės mokỹklos – pirmosios Viduramžių katalikiškos Europos vietinės, žemiausio lygmens ugdymo ir švietimo vietos. Jos plito kartu su katalikišku krikštu ir kurtos prie parapinių bažnyčių. Parapinėse mokyklose buvo mokoma lotynų kalbos, aritmetikos, muzikos ir kitko. Parapinėms mokykloms vadovavo parapijų dvasininkai.
- Parlamentarizmas – samprata, kad parlamentas yra aukščiausia politinės valdžios institucija ir jokie su valstybės ir visuomenės gyvenimu susiję sprendimai negali būti priimti be parlamento sutikimo. XVII a. Anglijoje vyko politinė kova tarp parlamentarizmo šalininkų ir rojalistų, kurie pasisakė už karaliaus valdžios viršenybę.
- Parlamentarizmas – valstybės valdymo būdas, kai parlamentas (įstatymų leidžiamoji institucija) turi daugiausia galios valstybės valdyme.
- Parlameñtas – politinė institucija, viduramžiais sudaryta iš galingiausių ir įtakingiausių Anglijos kilmingųjų. Jis buvo įsteigtas 1215 m. Jono Bežemio raštu, vadinamu Didžiąja laisvių chartija.
- Parlameñtinė respùblika – valdymo forma, kurioje vykdomoji valdžia (pavyzdžiui, vyriausybė) kyla iš demokratiškai išrinkto parlamento, – daugumą jame turinti politinė jėga sudaro vyriausybę.
- Pasáulio tautų teisuõlis – žydų gelbėtojas per Holokaustą. Po Antrojo pasaulinio karo Izraelio valstybės įsteigtas apdovanojimas, skirtas ne žydų tautybės žmonėms, kurie per Holokaustą rizikuodami savo gyvybe, nesiekdami sau finansinės ar kitos naudos, gelbėjo žydus.
- Patricijus – (lot. patricius – kilmingas Romos pilietis) – Romos valstybės kilmingasis, priklausantis kilmingųjų giminei. Patricijai sudarė nedidelę privilegijuotą ir įtakingą visuomenės dalį. Kilmė buvo paveldima – gaunama iš prigimties.
- Paviẽto seimẽlis – savivaldi vietos bajorijos institucija, kurioje sprendžiami pavieto reikalai, renkami du pavieto atstovai į ATR Seimą, aptariami ir tvirtinami ATR Seimo sprendimai.
- Personãlinė (dinãstinė) ùnija – sąjunga tarp dviejų valstybių, kurias sieja valdovas, valdančioji dinastija. Tokiai Lenkijos ir Lietuvos unijai pradžią davė Krėvos sutartis, Jadvygos ir Jogailos santuoka bei Jogailos karūnavimas Lenkijos karaliumi. Esminė tokios valstybių sąjungos tęstinumo sąlyga buvo tiesioginis valdančiosios šeimos (dinastijos) vyriškosios lyties palikuonis, turintis teisę paveldėti sostą. Ši Lenkijos ir Lietuvos unija, siejama Jogailaičių dinastijos, truko iki 1569 m.
- Pirmagimỹstė – - arba primogenitūrà (lot. primogenitus – pirmagimis) – Viduramžių Europoje atsiradusi sosto paveldėjimo tradicija, pagal kurią pirmumo teisę paveldėti sostą turėjo vyriausias valdovo sūnus.
- Plebėjas – senovės Romos valstybės laisvasis gyventojas, pilietis. Plebėjai buvo skaitlingiausias Romos piliečių sluoksnis. Įtakingiausios plebėjų giminės ilgainiui ėmė bendradarbiauti su patricijais.
- Pliuralı̇̀zmas – nuomonių, pozicijų, interesų ir juos reiškiančių žmonių įvairovė ir laisvė veikti, reikšti savo mintis
- Pòlis – senovės graikų miestas-valstybė, valdoma piliečių (vyrų). Pagrindinė politinė polio institucija buvo piliečių susirinkimas.
- Polonizãcija – lenkų kalbos ir kultūros įtakos plėtra kitoje kalbinėje ir kultūrinėje grupėje, šios kultūros ir kalbos perėmimas.
- Põnų Tarýba – centrinė LDK valdymo institucija, kurią sudarė galingiausi ir įtakingiausi didikai, gavę pagrindines valstybės pareigybes. Nuo XV a. vid. ši institucija realiai valdė valstybę, o 1492 m. Aleksandro privilegijoje teisiškai įtvirtintas jos statusas. Nuo tada joks didžiojo kunigaikščio sprendimas negalėjo būti priimamas be Ponų Tarybos sutikimo.
- Pramonės revoliucija – procesas ir istorijos laikotarpis, kai atsiradę išradimai leido rankų darbą pakeisti mašinos darbu ir taip plėsti gamybą. Lėmė žmonijos socialinius ir kultūrinius pokyčius.
- Prancūzijos revoliùcija – Prancūzijos istorijos laikotarpis (1789–1799), kai buvo siekiama pertvarkyti per šimtmečius įsitvirtinusią politinę ir visuomeninę santvarką. Ji prasidėjo sušaukus Generalinius luomus, kurie pasiskelbė Nacionaliniu konstituciniu susirinkimu (Steigiamuoju susirinkimu) ir priėmė Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Baigėsi panaikinus Direktoriją ir į valdžią atėjus Napoleonui Bonapartui.
- Prigimtinės teisės – anglų filosofo Dž. Loko suformuluota teorija: kiekvienas žmogus nuo pat gimimo turi fundamentalias, neatšaukiamas teises į gyvybę, laisvę ir nuosavybę.
- Principãtas – pirmasis Romos imperijos laikotarpis (27 m. pr. Kr. – 284 m.), prasidėjęs valdant Oktavianui Augustui. Nors imperatorius ir buvo laikomas princepsu – pirmuoju tarp senatorių, iš tikrųjų jam priklausė visa valdžia. Imperatoriaus sostas tapo paveldimas, o senato įtaka labai susilpnėjo.
- Propagánda – informacijos forma, kurios tikslas pateikiant šališkus, klaidingus ar manipuliatyvius faktus formuoti tam tikrą poziciją, elgesį, požiūrį ar nuomonę.
- Propagánda – informacijos forma, kurios tikslas pateikiant šališkus, klaidingus ar manipuliatyvius faktus formuoti tam tikrą poziciją, elgesį, požiūrį ar nuomonę.
- Protektorãtas – dviejų valstybių santykių forma, kai stipresnioji įsipareigoja saugoti silpnesniąją nuo užsienio agresijos arba vidaus neramumų, o mainais gauna visišką arba dalinę teisę kontroliuoti silpnesniosios šalies užsienio ir vidaus politiką.
- Provincija – Romos imperijos administracinis teritorinis vienetas. Provincijas prižiūrėję Romos valstybės pareigūnai jose turėjo pilietinę ir karinę valdžią.
R
- Refereñdumas – visuotinis šalies piliečių nuomonės išreiškimo būdas balsuojant svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais.
- Renesánsas – istorinė epocha (XIV–XVI a.), kai buvo atsigręžta į įvairiapusį Antikos intelektualinį palikimą (architektūrą, literatūrą, skulptūrą). Šioje epochoje sukurtuose kūriniuose siekta vadovautis antikinio meno ir literatūros principais, grožio supratimu.
- Respùblika – valstybės valdymo būdas, kai valdžią, savo atstovus į pagrindinę įstatymų leidžiamąją instituciją renka tauta, balsavimo teisę turintys piliečiai. Pirmąją Prancūzijos respubliką paskelbė Nacionalinis konventas 1792 metais. Ji gyvavo iki 1804 m., tada Napoleonas Bonapartas tapo imperatoriumi Napoleonu I, o Prancūzija vėl tapo monarchija.
- Restaurãcija – Vienos kongreso metu atkurta senoji Europos politinė tvarka. Siaurąja prasme tai reiškė, kad Prancūzijoje į sostą sugrįžo Burbonų dinastija, o Prancūzija tapo konstitucine monarchija. Plačiąja prasme restauracija reiškė senosios monarchistinės Europos politinės tvarkos, besiremiančios keturiomis didžiosiomis monarchijomis, po Vienos kongreso atkūrimą.
- Restauravimas – siekis pagal turimus patikimus duomenis visiškai ar iš dalies atkurti konkretų daiktą, statinį ar meno kūrinį, kuris laiko, stichijų ar žmogaus veiklos yra apgadintas ar apgriautas.
- Revoliucioniẽriai – per Prancūzijos revoliuciją iš gana skirtingų srovių susikūrusi nevienalytė politinė grupė, pasisakiusi ir kovojusi už valstybės ir visuomenės reformas. Vykstant revoliucijai revoliucionierių tikslai ir kovos būdai įkūnyti juos esmingai kito. Garsiausi Prancūzijos revoliucijos revoliucionieriai – jakobinai.
- Rojalistai – (pranc. le roi – karalius) – konkretaus karaliaus, karališkos dinastijos valdžios šalininkai. XVII a. Anglijoje tarp rojalistų ir parlamento politinių teisių gynėjų – parlamentarizmo šalininkų pasmarkėjo kova dėl politinės valdžios ribų ir galių priimant valstybei bei visuomenei svarbius sprendimus.
- Rojalistai – politinės sampratos, kad valstybė yra karalystė su paveldima karaliaus valdžia ir valdančiąja dinastija, šalininkai.
- Romãntinis nacionalizmas – viena iš XIX a. susiformavusių nacionalizmo formų, kėlusi visuomenės ir tautų išsilaisvinimo iš senosios socialinės ir politinės tvarkos, demokratizacijos siekius. Jis pabrėžė konkrečios tautos išskirtinumą ir teisę į savarankiškumą. Vienas iš pagrindinių romantinio nacionalizmo principų – pati visuomenė, tauta turi spręsti dėl savo likimo.
- Romantizmas – XIX a. pirmos pusės istorinis laikotarpis, kuriam būdinga tautos istorinės praeities ir kultūros, kalbos ir papročių iškėlimas ir idealizavimas.
- Romantı̇̀zmas – kultūrinis sąjūdis (XIX a. pirma pusė), pabrėžiantis asmenybės, individualumo, vaizduotės, jausmo ir jaunystės reikšmę žmogaus kūrybai ir gyvenimui.
- Romėnų teisė – VI a. pr. Kr. – VI a. pr. senovės Romos valstybės įstatymai ir potvarkiai, reglamentavę įvairias gyvenimo sritis. VI a. pirmoje pusėje Bizantijos imperatoriaus Justiniano I Didžiojo iniciatyva šie įstatymai ir potvarkiai buvo surinkti ir susisteminti.
- Rusifikãcija (buvusioje LDK) – prievartinė Rusijos imperijos politika, kai siekta atriboti lietuvius nuo lenkiškos kultūros ir kartu paversti juos lojaliais Rusijos imperijos pavaldiniais. Plintant rusifikacijai 1864– 1904 m. uždrausta spausdinti knygas įprastais lotyniškais rašmenimis, įvesta kirilika, iš mokymo įstaigų pašalinta lietuvių kalba, skatinta stačiatikybė.
S
- Satrãpas – vienos iš senovės Persijos valstybės teritoriją sudariusių dalių (satrapijų) valdytojas, karaliaus vietininkas.
- Seimas – ATR pagrindinė politinė institucija, kurią sudarė valdovas ir dveji – Senato ir Atstovų – rūmai. Sprendė valstybės vidaus ir užsienio problemas, leido įstatymus, priėmė naujus mokesčius.
- Senãtas – aukščiausioji Romos valstybės įstatymų leidžiamoji institucija, sprendusi ir kitus – karo, užsienio politikos, finansų – uždavinius. Imperijos laikotarpiu senatas prarado respublikos laikotarpiu turėtas galias ir tik dėl akių buvo laikomas aukščiausiąja Romos valstybės institucija.
- Senãtas – aukštieji ATR Seimo rūmai. Juos sudarė galingiausi ir įtakingiausi ATR didikai, užimantys svarbiausias centrinės ir vietos valdžios, institucijų pareigybes.
- Siauràsis geležı̇̀nkelis – geležinkelis, kurio vėžės buvo siauresnės nei standartinio. Plėtotas ir naudotas nuo XIX a. pab. iki XX a. antros pusės dažniausiai smulkiems kroviniams ir keleiviams vežti. Dabar skirtas tik turizmui.
- Sı̇́eliai – upėmis plukdomi tarpusavyje surišti rąstai. Sielių plukdymas LDK žinomas nuo XV amžiaus. Nemunas – pagrindinė upė, kuria surišti rąstai buvo plukdomi į Klaipėdą, Gdanską, Karaliaučių.
- Sionı̇̀zmas – žydų nacionalinis judėjimas, prasidėjęs XIX a. pab. ir siekęs sukurti nacionalinę žydų valstybę istorinėje tėvynėje – Palestinoje.
- Skaitmẽninimas – tekstinės, vaizdinės ar garsinės informacijos pavertimas, transformavimas į skaitmeninį formatą, kuris gali būti saugomas tam tikroje laikmenoje, kompiuteryje.
- Socialistinis realizmas – vienintelis leistinas meno stilius Sovietų Sąjungoje XX a. 4–6-ajame dešimtmetyje. Pasižymėjo realistišku, optimistiniu, herojišku vaizdavimu, komunistinės ideologijos perteikimu.
- Soviẽtinis modernı̇̀zmas – bendra Sovietų Sąjungai būdinga modernizmo stiliaus architektūra, planavimo sprendimai.
Š
- Šovinizmas – kraštutinis nacionalizmas, kuris reiškiasi savos tautos, dažniausiai didesnės valstybės iškėlimu virš kitų, kitų tautų menkinimu. Daugiausia būdingas intensyvią teritorinę ekspansiją vykdžiusioms imperijoms, kuriose gyveno kitos etninės kilmės ar kalbinės priklausomybės grupės.
- Štètlas – jidiš kalba reiškia miestelį. Tai buvusios ATR teritorijos miesteliai, kuriuose nuo XVII–XVIII a. gyveno gausios ir aktyvios žydų bendruomenės, daugiausia užsiimančios ekonomine veikla (amatai, prekyba). Daugelis štetlų buvo sunaikinti per Holokaustą
- Šùmano plãnas – Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimo ir Europos vienijimo projektas, kurį parengė Prancūzijos užsienio reikalų ministras R. Šumanas. Plano paskelbimo diena – gegužės 9-oji minima kaip Europos diena.
T
- Targovicos konfederãcija – 1792–1793 m. veikusi konservatyvioji ATR bajorijos sąjunga, prieštaravusi Ketverių metų seime priimtoms reformoms ir kovojusi su naująja ATR politine sąranga, kurią iš esmės keitė Gegužės trečiosios konstitucija. Ji buvo remiama Rusijos imperijos.
- Tautı̇̀nė inteligentijà (Lietuvõs) – daugiausia iš ūkininkų kilę išsilavinę asmenys, nacionalinio judėjimo lyderiai, kurie Rusijos imperijoje XIX–XX a. sandūroje kėlė kultūrinius ir politinius lietuvių tautos tikslus
- Tautı̇̀nis stı̇̀lius – saviti Kauno modernizmo architektūros elementai, turėję atspindėti lietuvių tautos charakterį. Daugiausia reiškėsi statinių fasadų ir interjerų elementuose – puošyboje, simbolikoje, medžiagose
- Tautų apsisprendimo téisė – JAV prezidento T. V. Vilsono propaguotas principas, pagal kurį tautos turi teisę apsispręsti gyventi nepriklausomoje valstybėje ir laisvai nustatyti tos valstybės sąrangą, valdymo formą ir kitus aspektus.
- Tautų pavãsaris – 1848–1849 m. Europoje kilę revoliuciniai judėjimai, į kuriuos įsitraukė plačiosios visuomenės masės, pradėjusios save suvokti kaip politinę jėgą. Jie kilo dėl visuomenės nepasitenkinimo sena valdymo ir politine tvarka.
- Téisių bilis – 1689 m. Anglijos parlamente priimtas ir būsimo karaliaus Vilhelmo III Oraniečio patvirtintas steigiamasis dokumentas, kuris pagrindė naują valstybės valdymo būdą – konstitucinę monarchiją. Teisių bilis nustatė naują Anglijos sosto paveldėjimo tvarką, padidino parlamento galias, įtvirtino žodžio laisvę.
- Teològija – mokymas apie Dievą, katalikų tikėjimo (Šv. Rašto, tikėjimo tiesų) interpretavimas ir aiškinimas. Viduramžiais teologiją išplėtojo vienuoliai ir dvasininkai intelektualai, ji kaip disciplina buvo dėstoma universitetuose.
- Teròras – valstybės vykdomos sistemingos represijos ir baimės atmosferos sukūrimas.
- Tėvonijà – žemės valda, paveldima iš tėvų. Atsižvelgiant į konkretaus asmens turtus ir galią, jų būta įvairaus dydžio ir apimties. XIII a. lietuviškų ir baltiškų genčių bei žemių kunigaikščiai turėjo savo tėvonijas. Mindaugo tėvonija buvo nusidriekusi tarp Merkio, Nẽmuno ir Neriẽs upių.
- Tironijà – (sen. gr. tyrannis – neribota valdžia) – valdymo būdas, kai valdžią į savo rankas sutelkia vienas asmuo, neretai žiaurus karo vadas. Senovės graikai, gyvenę poliuose, kuriuose buvo demokratinė santvarka, itin kritikavo tironiją, negalėjo sutikti, kad toks asmuo niekam neatskaitingas.
- Totalitãrinė valstybė – valstybė, kurioje siekiama totaliai (visiškai) reguliuoti ir kontroliuoti žmonių gyvenimą ir įvairias visuomenės sritis.
- Trečiàsis Lietuvõs Statùtas – 1588 m. priimtas ir ATR valdovo Zigmanto Vazos patvirtintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodeksas, kuris galiojo LDK teritorijoje. Šis kodeksas liudijo ir pabrėžė LDK teisinį ir politinį savarankiškumą.
- Trubadūrai – keliaujantys Viduramžių (XI–XIV a.) poetai ir muzikantai, kūrę ir atlikę savo kūrybą kilmingųjų pilyse ir dvaruose. Trubadūrų kūryboje vyravo riteriško, kilmingųjų gyvenimo temos, riterių nuotykiai ir žygiai, bet nebuvo vengiama komiškų temų, nuotaikingų istorijų, kasdienio gyvenimo aprašymų.
U
- UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. United Nations Educational Scientific and Cultural Organization), įkurta 1945 metais. UNESCO siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo plėtojant tautų bendradarbiavimą švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
V
- Vaivadà – LDK aukščiausias vietinės valdžios pareigūnas. Ši pareigybė LDK pirmą kartą įvesta 1413 m. po Horodlės susitarimų, kai Lenkijos teritorinės administracinės struktūros pavyzdžiu įkurtos Trakų ir Vilniaus vaivadijos.
- Vakcinãcija – arba skiepijimas, – būdas, padedantis sukelti žmogui dirbtinį aktyvų imunitetą kai kurioms infekcinėms ligoms.
- Valãkas – žemės ploto vienetas, lygus 21,3 hektaro. XVI a. vid. LDK didžiojo kunigaikščio žemėse pradėjus įgyvendinti Valakų reformą, dirbamoji žemė buvo matuojama vienodu matu – valakais – ir skaidoma į taisyklingus laukus.
- Valdõvo kanceliãrija – centrinė LDK institucija, atsakinga už gaunamų ir siunčiamų dokumentų parengimą, surašymą, saugojimą. LDK ji pradėjo formuotis XIV a. pab. priėmus krikštą, valdant Vytautui Didžiajam. Šiai institucijai vadovavo kancleris, dokumentai buvo rengiami lotynų, rusėnų, vokiečių, lenkų kalbomis.
- Valdžiõs padalijimo principas – valstybės valdžios padalijimas skirtingoms ir viena kitai nepavaldžioms institucijoms siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti tų institucijų laisvę ir lygybę. Šiuolaikinėse valstybėse valdžia dalijama į tris dalis: įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę.
- Valdžių atskyrimo principas – politinė samprata, kurią XVIII a. vid. knygoje Apie įstatymų dvasią suformulavo ir pagrindė prancūzų filosofas Š. L. de Monteskjė. Remiantis šia samprata, valstybėje esama trijų skirtingų valdžių: įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės. Kad valstybėje egzistuotų įstatymo viršenybė ir visi būtų lygūs prieš įstatymus, valdžios turi būti viena nuo kitos atskirtos.
- Valstybinis miškas – didžiajam kunigaikščiui priklausę girių masyvai. Valdovas turėjo teisę jais laisvai disponuoti, drausti medžioti, galėjo įkeisti, išnuomoti ar parduoti. Jų tvarkyba buvo pavesta pareigūnams.
- Valstýbinės šveñtės ir atmiñtinos diẽnos – įstatymu įtvirtintos valstybinės reikšmės datos, skirtos valstybės ir visuomenės savimonei svarbioms dienoms paminėti ir švęsti.
- Vasalitètas – (lot. vassus – tarnas) – viduramžių visuomenei būdingas priklausomybės ryšys tarp senjoro (pono) ir vasalo. Šis ryšys reiškė tarpusavio įsipareigojimus ir ištikimybę. Senjoras įsipareigodavo vasalą globoti, o vasalas – remti savo poną ir jam padėti. Šis ryšys turėjo ir turtinę išraišką: dažnas senjoras apdovanodavo (pvz., žemės valda) savo vasalą.
- Vidaus degimo variklis – variklis, kuriame mechaninei jėgai išgauti naudojami naftos produktai. Taip pasiekiama didesnė temperatūra ir slėgis, todėl esama daugiau jėgos.
- Viktòrijos epochà – Britãnijos imperijos laikotarpis valdant karalienei Viktorijai (1837–1901). Šiuo laikotarpiu Britanija tapo teritoriniu, ekonominiu, pramoniniu požiūriu galingiausia Europos ir pasaulio valstybe, su stabiliai veikiančia politine sistema – konstitucine monarchija, pagrįsta dvejais parlamento rūmais.
- Vı̇̀lhelmo kanãlas – 1863–1873 m. rankomis iškastas beveik 30 km ilgio ir 30 m pločio vandens kanalas, sujungęs Nemuną (per Miniją) su Klaipėda. Pavadintas Prūsijos karaliaus ir Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo garbei. Laivybai ir sieliams plukdyti naudotas 100 metų.
- Visuotinė klimato kaita – žmogaus veiklos (dėl didelio anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio išskyrimo į atmosferą) sukelti klimato pokyčiai: temperatūros, ledynų tirpsmo ir kiti. Vieni pokyčiai turi įtakos kitiems.
- Vytı̇̀nė – XVI a. pr. LDK pradėtas statyti ir naudoti krovininis laivas. Šiais prekybiniais laivais iš Lietuvos Nemunu į rytinius Baltijos jūros uostus buvo gabenamos miško žaliavos ir žemės ūkio produkcija: mediena, derva, pelenai, javai.
- Viziris – senovės Egipto valstybės aukščiausias valdininkas.
- Voldemãrininkai – radikali dešinioji politinė jėga, iškilusi XX a. 3 deš. pab. ir siekusi perimti valdžią. Autoritetu ir lyderiu buvo Augustinas Voldemaras, nuo jo pavardės pavadinimą įgavo ir visas judėjimas.
Ž
- Žalioji ekonomika – sistema, kuria skatinama keisti gamybos ir vartojimo įpročius: siekti gaminti ir auginti ekologiškai, be cheminių medžiagų, pakuotėms naudoti perdirbamas medžiagas ir kita.
- Žẽmės dienà – kasmet balandžio 22-ąją dalyje pasaulio šalių minima diena. Pirmą kartą minėta JAV 1970 metais. Lietuvoje minima per pavasario lygiadienį – kovo 20-ąją. Minėjimu stengiamasi atkreipti dėmesį į aplinkosaugos ir ekologijos problemas.
- Žiedinė ekonomika – ekonomikos modelis: produktai ir gaminiai turi būti gaminami tvaresni ir naudojami kuo ilgiau, sugedę turi būti taisomi, nereikalingi parduodami naudoti pakartotinai arba surenkami ir perdirbami antriniam naudojimui gamyboje.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"